Ko Phangan

DSC_0760

Ko Phangan garsėja savo pilnaties vakarėliais (Full Moon Party), kurių metu sala yra pilnutėlė turistų, atvažiavusių čia pasilinksminti. Aš pasistengiu tokio vakarėlio išvengti, bet užsuku į pusmėnulio vakarėlį (Half Moon Party).

Phangan saloje gyvenu, kaip atvirutėje. Trobelė (bungalas) ant jūros kranto, palmės, smėlis, saulė. Dienos bėga greitai, nors nieko neveikiu, turbūt pirmą kartą per kelionę tiesiog ilsiuosi. Gulinėju hamake arba pliaže, vaikštinėjuosi palei pliažą, stebiu saulėlydžius ir žaidžiančius vaikus. Tiesa, ilgainiui pritrūksta veiklos, tad paskutinės dienos saloje – aktyvesnės, bet vis tiek daugiausia laiko čia praleidžiu hamake.

Atplaukiu į salą šeštą ryto, tad nesitikiu, kad nakvynes siūlančios moteriškės jau bus prieplaukoje. Bet jos jau čia ir pasiūlo man pigų namuką, o kai dar nusideru – jau turiu nakvynę. Be to, iki jos veža nemokamai. Tiesa, pasivažinėjimas gana smagus: pirmiausia sustojame turguje užsipirkti maisto, vėliau prie vairo sėdi viena iš moterų, kuri mokosi vairuoti. Todėl važiuojame labai lėtai ir atsargiai. Ir ilgai.

 DSC_0681

Kaip bebūtų, pasiekiame tikslą, Srithanu kaimą, prie kurio gyvensiu. Kai tetulė man aiškino, kad trobelė yra ant jūros kranto, nelabai ja tikėjau, ne už tokią kainą. Pasirodo, nemelavo. Tad gaunu savo bungalą gražiame sode ant jūros kranto. Išėjus iš jo, jau esu pliaže, o dar 10-20 metrų ir jau siekiu jūrą.

Tiesa, atvažiavau čia sausuoju sezonu, tad jūra nusekusi ir nutolusi. Norint normaliai išsimaudyti, tenka žingsnuoti toli toli į jūrą. Per potvynius, naktimis vanduo kažkiek pakyla, bet vis tiek lieka gana seklu. Kaip ten bebūtų, man kaip tik ateina nesimaudymo dienos, tad labai skųstis negaliu.

Įsikūrus bungale, prasideda tingėjimo dienos, susidarančios iš jūros, saulės, knygos, hamako, ilgesnių ar trumpesnių pasivaikščiojimų pakrante ir kasdieninių kelionių iki greta esančių maisto prekystalių ir 7eleven. Pliažai aplinkui tušti, vos vienas kitas turistas šildosi saulėje, kurortai stovi ramūs ir snaudžiantys, ir tik jų sarginiai šunys vis sukelia šiek tiek triukšmo. Šunų čia daug ir dauguma jų, man einant pro šalį, bėga pas mane lodami, bet vos pakalbinti, tampa draugiškais ir dėmesio norinčiais šunyčiais.

 DSC_0667

Mano bungalų kurorte yra ir daugiau žmonių ir jau pirmą vakarą susipažįstu su ispane Mara. Ji čia jau praleido mėnesį – bėga paskutinės dienos. Mūsų bangos sutampa, tad daug kalbamės apie viską, keliones, kiną, teatrą, socialines problemas ir pasaulio sandarą. Praleidžiame nemažai laiko kartu, Mara išsinuomavusi motorolerį, tad juo vieną vakarą važiuojame į naktinį Thung Sala turgų vakarienės, kitą vakarą – į pusmėnulio vakarėlį. Gaila, Mara išplaukia atgal į žemyną, kai mano viešnagė dar tik įpusėjusi.

Kurorte taip pat vis trainiojaisi ir kompanijos ieško senas ir barzdotas dėdė Ronaldas iš Australijos. Jis čia jau mėnesį, kiek dar bus – nežino, nes jam čia patinka. Ronaldas visada šypsosi ir visiems draugiškas ir tam tikra prasme yra šio kurorto veidas – pasisveikina ir pabendrauja su visais naujai atvykusiais. Mane užkalbina kaskart einamas pro mano bungalą ir radęs mane hamake ar kėdėj.

Vieną vakarą kurorte gyvenantys argentiniečiai išsitraukia gitaras, uždega porą žvakių ir vakaroja pajūry. Prie jų prisijungia vienas po kito daugiau kurorto gyventojų, taip pat ir aš, ir jaukiai vakarojame susėdę ratu ir kam nors vis brazdinant gitaras. Galvoju, kada paskutinį kartą vakarojau su gitara. Tikrai labai seniai.

DSC_0735

O daugiau kurorto gyvenimas vyksta labai ramiai ir tyliai. Jį prižiūrintys vietiniai kas rytą ir vakarą laisto gėles, jų vaikai ir šunys kartais palaksto aplink namelius, o vakarais registratūroje/ restorane jie klausosi gangnam style, dažniausiai kartojamo daugybę kartų. Tiesa, mano namelis tolokai nuo jų, tad vos girdima muzika per daug neerzina. Pas mane į svečius kartais ateina katė, įsitaiso verandoje ir stebi mane, gulinčią hamake.

Pirmomis dienomis vaikštinėju tik palei gretimus pliažus. Dėka nusėdusio vandens, turbūt galima visą salą apeiti neįbridus giliau, nei vos virš kulkšnies. Vanduo kartais pilnas jūros ežiukų, tad vaikščioti reikia atsargiai. Dar daug uolų, mangrovių.

 DSC_0680

Bet ramus gyvenimas pabosta, o ir norisi pamatyti daugiau salos, tad paskutinėm trim dienom išsinuomoju dviratį. Brolis sakė, kad su dviračiu salą apžiūrėti gali būti nelengva – ir buvo visiškai teisus. Iki tol daugiausia mačiau kelią tik iki Thung Sala kuriame yra porą nedidelių kalniukų, bet šiaip jau jis lygus. Pirmą dieną ir važiuoju į tą pusę, kelionė neužtrunka, minu pirmyn ir atgal greitai ir lengvai. Bet pirmą kartą išvažiavus į šiaurę, suprantu, ką brolis turėjo omenyje.

Artėjant prie Haad Yao pliažų, prasideda kalniukai. Jie neaukšti, bet baisiai statūs, tad po keleto, į kuriuos įminu, tenka pasiduoti ir ridenti dviratį į viršų pėstute. Karšta ir esu visa šlapia šlaputėlė nuo prakaito ir pasiekus nusukimą į Haad Yao, kuris eina žemyn (ir atgal reikės lipti į viršų), net suabejoju, ar noriu į jį nusukti. Bet tada nusprendžiu palikti dviratį ant kalno ir pasivaikščioti iki pliažo. Pliažas toks, kaip ir visi – palmės, smėlis ir nusėdęs vanduo.

Minu toliau link Chalok Lam žvejų kaimelio. Vėlgi, į kai kuriuos kalniukus dviratį ridenu, bet pravažiavus Haad Yao situacija pagerėja. Chalok Lam kaimelis iš viso plokščias. Pasivažinėju siauromis, jaukiomis gatvelėmis, apžiūriu miestelį ir prieplauką, papietauju ir pasiilsiu pliaže.

DSC_0768

Grįžti nusprendžiu kitu keliu, kuris eina žemynu ir, tikiuosi, mažiau kalnuotas bei prasuka pro nacionalinį parką, keletą krioklių ir šventyklą – tad galima apžiūrėti visus šiuos objektus. Prie pirmojo krioklio prisimenu, kad gi sausasis sezonas – upės vaga tai yra, o vandens – ne. Čia ateinu tuo pačiu metu, kaip grupė kitų turistų, tad juokaujame apie nematomą ir negirdimą krioklį.

Šis kelias tikrai ne toks kalnuotas ir daug lengviau įveikiamas, nei pajūrinis. Stabteliu prie budistinės šventykos, vėliau, prie kiniškos, bet šventyklų aš jau atsižiūrėjau, šitos nėra kažkuo ypatingos – tad neužtrunku. Pasiekiu nacionalinį parką su didžiausiu kriokliu saloje ir nors nujaučiu, kad ir šitas krioklys bus nematomas ir negirdimas, vis tiek einu pažiūrėti. Šitas krioklys truputuką vandens turi. Kai paieškai, paeini į šoną, pasivaikštai aplinkui. Taigi, jis ne visai nematomas, bet gana negirdimas, nes vandens srovelė tokia maža, kad visai neošia, kaip turėtų ošti kriokliai.

Na bet viešnagė nacionaliniame parke nepraeina veltui. Lipu aukštyn, aukštyn ir aukštyn ir pasiekiu apžvalgos tašką. Kur pažvelgsi, beveik vien palmių miškai, bet gražu čia, tad pagulinėju ant uolos virš Ko Phangan ir pasimėgauju vaizdais, prieš parmindama į savo bungalą.

DSC_0820

Kitą dieną su dviračiu patraukiu į priešingą pusę – reikia aplankyti Had Rin, tarp turistų populiariausią paplūdimį. Didžioji dalis kelio apylygė, čia jau buvau, nes pirmą dieną atmyniau iki Thung Sala ir dar pasivažinėjau palei jūrą ir palei Baan Tai paplūdimį. Tačiau kai Baan Tai baigiasi, linksmybės prasideda – kalniukai šioje pusėje net baisesni, nei prie Haad Yao. Dar net neįpusėjusi pirmojo, jau pasiduodu, nes jis baisiai status ir gana aukštas. Čia net nuo kalno kartais ne važiuoju, o veduosi dviratį, nes stabdžiai nėra super geri, o kalnai yra super statūs. Pravažiuontys žmonės šypsosi, nežinau, ar užjausdami ir palaikydami, ar galvodami „durna turistė“. Bet aš nepasiduodu ir įveikusi visus kalnus esu Had Rin.

Čia smėliukas gražus ir vanduo gal ne tiek nusekęs, bet ir kurortų bei žmonių daug, tad visai džiaugiuosi, kad nepasidaviau bandos jausmui ir neieškojau nakvynės būtent čia. Mano bungalas ir ramybė aplink jį man daug labiau patinka, be to, tikriausiai yra daug kartų pigesnis.

Grįžti iš Had Rin, tiesą pasakius, pasirodo lengviau, tarsi kalnai į vieną pusę būtų žemesnį, nei į kitą pusę.

 DSC_0688

Savaitė saloje prabėga nepastebėtai. Nors kažin ar norėčiau likti daug ilgesniam laikui – nusibostų, nebeturėčiau ką veikti, bet keletą dienų nieko neveikti man patiko. Brolis sakė, kad Ko Phangan reikia tiesiog chillinti – su tuo visiškai sutinku, tą dariau ir tuo man šita sala patiko.

Tiesa, neaprašiau pusmėnulio vakarėlio (Half Moon Party). Vos atvykus mane sužavėjo dekoracijos, vieta buvo tikrai gražiai išpuošta. Ir žmonių čia prisirinko tiek, kiek nemaniau, kad yra saloje, nes dienomis pliažuose jų visai nesimato. Su Mara įlendame kažkur į minią ir šokame bei šokinėjame. Geriame kokteilius. Kažkuriuo metu prasideda tikrai įspūdingas ugnies šou. Ir visa tai trunka iki paryčių. Tada sėdame ant Maros motorolerio ir važiuojame per tamsą namo ir man labai patinka taip važiuoti per tamsą, nežinia ar dėl per daug kokteilių ar tiesiog, taip gera gera tuo momentu.

Turbūt neaprašiau ir dar kažko. Kaip jau rašiau, dienos čia susiliejo ir atskirti detales ir smulkmenas darosi vis sunkiau. Išlieka tik ramios, atsipalaidavusios atmosferos pojūtis ir noras šypsotis, pagalvojus apie Ko Phangan.

Būtinai palikite komentarą: