Ko Phi Phi

DSC_0468

Phi sala taip vadinasi turbūt dėl to, kad ten visi dviratininkai ir žmonės su karučiais vis šūkauja „pi-pi“, vietoj to, kad naudotų skambučius ar kitus signalus. Motorinio transporto ten beveik nėra, nes sala mažytė. Tai graži sala, pilna kačių ir kalkakmenio uolų. Žiūrint iš toliau ar aukščiau – tai turbūt gražiausia (ar antra gražiausia) sala iš mano aplankytų. O pliažų visų nemačiau, tie kuriuos mačiau nelabai ypatingi ar gražūs.

Į Phi Phi atvažiuoju nelaiku – lietingasis sezonas, tad lietaus gaunu daugiau, negu saulės. Turbūt daugiausia, per visą kelionę. Dėl to planus pakeičiu ir vietoj ilgesnio periodo čia praleidžiu tik porą dienų, prieš išskubėdama į rytinę pakrantę, kur lietingasis sezonas prasideda vėliau.

Į Ko Phi Phi plaukiu laiveliu, įsitaisiusi ant denio ir grožėdamasi apylinkėmis. Jau iš tolo matosi, kad sala bus graži – kalkakmenio uolos prideda daug žavesio. Ir miestukas gražus ir jaukus, siaurutės pėsčiųjų (ir dviratininkų) gatvelės, parduotuvėlės, kavinukės ir krūva nardymo centrų. Taip pat čia pilna kačių – pastebiu vos atvykusi į salą. DSC_0459

Einu ieškoti nakvynės. Beieškant gaunu pasiūlymą miegoti pas vieną vyruką lovoje nemokamai. Bet kaip nors apsieisiu. Apsinakvyndinu kambarėlyje virš vieno iš nardymo centrų. Tuo tarpu, pradeda lyti.

Išeinu į balkonėlį (kambarėlis antrame aukšte) pasižiūrėti, kas vyksta gatvėje per lietų. Kitoje gatvelės pusėje (kitame nardymo centre – jų čia per akis) sėdintis vyrukas užkalbina mane apie orą ir sako, kad tokiu oru vienintelis užsiėmimas būtų nardyti. Paaiškinu, kad baiginėjasi mano finansai, tad nardymas ne mano kišenei. Toliau šnekučiuojamės kurį laiką taip, aš balkone, jis apačioje gatvėje, kol jis pastebi, kad situacija per daug primena romeo ir džiuljetos žymiąją sceną. Tad nusileidžiu žemyn ir jis pavaišina mane arbata (bei internetu – gaunu jų wifi slaptažodį, kuris tikrai labai praverčia ateinančiomis dienomis).

Kol geriam arbatą, išsigiedrija, tad atsisveikinusi su Fabio einu apžiūrėti salos. Vis dar stebina, kiek kačių sutinku gatvėse, pliaže, visur, kur pažiūrėsiu. DSC_0511

Apžiūriu abu prie miestelio esančius pliažus. Lo Dalam pliažas pilnas barų ir restoranų ir, santykinai, pilnas žmonių. Priešingoje miestelio pusėje esantis pliažas tuščias, čia užsibūnu ilgiau. Begulint ir beskaitant knygą, prieina mergaitė, prašo pasaugoti daiktus, kol maudysis, o išsimaudžiusi prisėda šalia. Jai šis vakaras paskutinis saloje. Sakė, ir praėjusias keletą dienų lijo.

Įdomu tai, kad musulmoniškoje Malaizijoje Imamo, kviečiančio maldai, beveik negirdėjau, o Phi Phi saloje girdžiu nuolatos, nors čia yra vos viena mečetė…

Vakare einu maisto į turgų ir alaus į pliažą su barais. Čia vaizdas labai pasikeitęs – vanduo stipriai nusekęs, laivai guli ant smėlio, uolos kyšo, žmonės tarp jų vaikštinėjasi. Kažkaip keista matyti taip stipriai atitolusią vandens liniją.

Prisėdu viename iš barų. Begeriant alų, mane užkalbina vietinis (neištariamu vardu), besidomintis mano kelionėmis ir turintis pasiūlymų, ką gero nuveikti saloje. Vis laukiu momento, kol jis man pradės siūlyti kurio nors nardymo centro ar dar ko nors paslaugas, bet tas momentas neateina, tiesiog maloniai pasibendraujame.

DSC_0525

Kitą rytą, kol šviečia saulė, praeinu pro Lo Dalam pliažą, kur nusimaudau ir tada lipu pasižiūrėti į apžvalgos tašką. Pakeliui jau užklumpa lietus, tiesa, nelabai stiprus ir labiau erzina uodai, kurių džiunglėse daugiau negu daug. Pasigrožiu vaizdais iš apžvalgos aikštelės nr 3 ir einu ieškoti kitų, bet priėjusi prie aikštelės nr. 2 pamatau, kad ji mokama. Lietus vėl pliaupia, tad už vaizdą per lietų mokėti nesiruošiu – pasuku atgal. Tiesa, dar nenulipus nuo kalno, lietus baigiasi, tad vietoj to, kad grįžčiau į miestelį, nusprendžiu išbandyti kitą taką, vedantį į ilgąjį pliažą.

Einu per džiungles, prieinu vandens rezervuarą, paskui gyvenamuosius namus, kuriuose, akivaizdžiai, gyvena vietiniai salos gyventojai. Čia užklumpa rimta liūtis, tad kurį laiką slepiuosi po vieno iš namų stogu. Galiausiai, šiaip ne taip, pasiekiu ilgąjį pliažą.

Nors lietus baigėsi, jūra nerimsta, bangos daužosi į krantą, vanduo pakilęs, tad eiti palei pliažą nėra taip paprasta. Nors likau sausa per lietų (ačiū lietpalčiui), čia tenka išsirengti iki maudymuko ir į lietpaltį supakuoti kuprinę. Taigi, nereikia net atskirai eiti maudytis – išsimaudau eidama palei jūrą.

 DSC_0483

Tuo tarpu išlenda saulutė, tad nusprendžiu ilgajame pliaže pabūti kiek ilgiau. Tiesa, vanduo po lietaus drumzlinas ir pilnas šiukšlių, tad maudytis nelabai norisi…

Kai išalkstu, ieškau kelio atgal į miestelį. Jis veda aukštyn, žemyn, per džiungles ir kurortus, kol galiausiai grįžtu į „civilizaciją“. Po pietų, grįžtu į viešbutuką, vėl pradeda lyti ir vėl pamatau Fabio kitoje gatvės pusėje, tad einu pasitrinti jo nardymo centre.

Kai vėl išsigiedrija, dar nueinu iki Lo Dalam pliažo pasimaudyti, vakare pasivaikštau po miestelį ir nusprendžiu, kad ryt važiuosiu iš čia. Nors būtų galima aplankyti dar daug pliažų čia, bet neprognozuojamas oras gadina malonumą. Tad pasitenkinsiu trumpa viešnage Phi Phi salose.

Ryte, kaip tyčia, šviečia saulė, bet savo pasiryžimo išvažiuoti nepakeičiu. Išsimaudau, atsisveikinu su sala ir pasiėmusi kuprinę keliauju į prieplauką. Gaudysiu laivą į Phuketą.

Būtinai palikite komentarą: