Pakeliui į Krabi

DSC_0270

Iš Penango į Tailandą važiuoju traukiniu. Na, pirma persikeliu keltu, kuris, beje, nemokamas – į Penangą keltis kainuoja, o atgal grįžti – ne. Iš kelto stebiu ne tik miestą ir laivus, bet ir meduzas, kurių, didesnių ir mažesnių, pilnas vanduo.

Traukinių stotyje tenka palaukti porą valandų. Aplink statybos, tad eiti kažkur pasivaikščioti netraukia. Jau ir taip paklaidžiojau ratais, kol stotį radau, nes dėl statybų, rodyklių nurodytos kryptys nebeveikia.

Pagaliau įsėdu į traukinį. Važiuoju iki Hat Yai, bet stotyje bilietą parduoda tik iki pasienio. Įdomu, nes į Bangkoką bilietą nusipirkti galima, o štai į pirmą didesnį pasienio miestą – ne. Bilietą likusiai kelionės daliai tenka pirkti pasienio stotyje, kur ir šiaip maišalynė su visa pasų kontrole, o dar gerai paklaidžioju, kol randu kur tą bilietą pirkti.

Su manimi taip pat paklaidžioja vienas australas, irgi važiuojantis tik iki Hat Yai. Vėliau traukinyje susėdam kartu ir pasišnekučiuojam tas 20 minučių, kurias liko nuvažiuoti iki Hat Yai.

Hat Yai pasiekiame vakare, kai jau tamsu. Ir po pirmų 10-ties minučių mieste, man dar beieškat viešbučio, čia dingsta elektra. Neveikia šviesoforai, neveikia gatvės apšvietimas… Einant gatve viena moteriškė primygtinai bando mane įkalbėti prisėsti prie jos ir pralaukti, kol atsiras šviesa, nes dabar gatvėmis vaikščioti nesaugu. Gerai, kad nepasiduodu, nes pigų guesthousą randu už 5 minučių, o šviesa ir elektra neatsiranda dar keletą valandų.

Guesthouse sako, kad elektra dingo visame šiauriniame Tailande. Taip ir nesužinau, kas nutiko.

Į tamsias gatves eiti kažkaip nesinori, tad vakarą praleidžiu guesthouso kambaryje, o anksti ryte išvažiuoju – tiek to Hat Yai ir tepamatau. Elektra atsiranda apie vidurnaktį.

Į Krabi važiuoju su mikroautobusu, pilnu vietinių. Įdomu, ar jie už kelionę mokėjo tiek pat, kiek ir aš?

Pakeliui į Krabi, netikėtai pasijuntu, lyg grįžusi namo ir važiuojanti Vilnius-Kaunas plentu. Palmės dingusios iš pakelės, visur žaliuoja beveik lietuviški miškai, tiesus asfaltuotas kelias su skiriamąja juosta ir namai, sandėliai bei degalinės ne ką tesiskiria nuo lietuviškųjų. Tik neperskaitomi tailandietiški ženklai ir karts nuo karto pakelėje pasirodantys karaliaus portretai primena, kur esu iš tikrųjų. Žinoma, įsižiūrėjus ilgiau ir atidžiau, atsiranda vis daugiau skirtumų, bet vis tiek bendras panašumas stebina, tiesa abejoju, ar jis tikras, ar aš tiek pripratau prie Azijos kraštovaizdžio, kad jį jau laikau savu…

Staiga iš už medžių išlenda kalkakmenio kalvos ir bet kokia mintis apie „kaip namie“ dingsa.

Būtinai palikite komentarą: