Penang

DSC_0949

Penange gal ir nebūčiau tiek ilgai buvusi, jei nereikėtų pasidaryti vizos. Bet nesigailiu – Džordžtaunas jaukus ir gražus, sala didelė ir ne viską čia spėjau aplankyti, o be to couchsurferis Deividas buvo daugiau nei puikus ir parodė man čia ir aplinkui daugybę įdomių dalykų. Tad galiausiai išvažiuodama iš Penango, gailėjausi, kad taip greitai.

Be to, Penango virtuvė ne veltui giriama – kiek skanaus maisto prisiragavau…

Kartu su Nolwen pasiekiame Penangą apie pusę šešių ryto. Tad nusprendžiame pirmiausia pasitrinti stotyje, kol išauš ir bus galima traukti į miestą. Užsilipame į stotį ir randame masažinius krėslus – tad prisėdame minkštai ir patogiai. Deja, po kažkiek laiko, krėslai pradeda pypsėti – reikalauti pinigų (čia tie krėslai, kur įmeti kažkiek pinigų ir jie kurį laiką vibruoja). Tačiau ant gretimų krėslų įsitaisę vyrukai atranda būdą tą įkyrų pypsėjimą nutildyti – išjungia krėslus iš rozetės. Tuo pačiu ir mobilius telefonus galima pasikrauti…

Krėsluose pasėdime iki septynių ryto, tada išsiaiškiname, kokį autobusą reikia pasigauti, kad pasiektume Džordžtauno centrą ir einame į lauką. Čia sėdime beveik valandą, kol atvažiuoja autobusas. Tuo tarpu klausomės, kaip kažkoks vyras į mikrofoną dainuoja „teksiteksiteksiteksi – frazė malajų kalba – teksiteksiteksiteksi“ kaskart, kai į aikštelę atvažiuoja autobusas.

 DSC_0154

Galiausiai sulaukiame autobuso, atvažiuojame iki Komtar – transporto ir prekybos centro. Čia randame indišką valgyklėlę ir labai skanius pusryčius (tik arbata gerokai persaldinta).

Deividas, pas kurį nakvosiu, dirba, tad keliaujame ieškoti Nolwen viešbučio – ji pasisiūlo pasaugoti mano kuprinę. Ji pati nesiruošia niekur eiti ir nieko rimto veikti, nes yra stipriai nudegusi nugarą ir nori tiesiog pailsėti. Be to, ji jau buvo Penange. Siauromis gražiomis gatvelėmis atkeliaujame iki jos viešbutuko, palieku kuprinę ir išeinu tyrinėti miesto.

Noriu susirasti infocentrą ir išsiaiškinti, kur yra Tailando ambasada ir kaip ją pasiekti. Daugmaž žinau, į kurią pusę turėčiau eiti, tad keliauju mažomis jaukiomis gatvelėmis, vėliau – palei britų paliktus pastatus ir galiausiai pasiekiu infocentrą.

Čia tuo metu yra tik valytoja, kuri angliškai nekalba, bet sugeba pasakyti, 15 minutes – suprantu, kad tiek reik lukterėti. Laukiu. Sulaukiu, man pasako, kur ir kokį autobusą gaudyti, duoda žemėlapį.

 DSC_0930

Užtrunku, kol surandu autobusą, vėliau – kol jo sulaukiu, jie čia važinėja gana retai. Tiesa, informacijos mergaitė nebuvo visai teisi – autobusas nevažiuoja iki ambasados, bet važiuoja santykinai nelabai toli. Tad atvažiuoju į nepažįstamus rajonus ir bandau ieškoti ambasados. Kiek paklaidžiojus apie mokyklas ir prabangias vilas, randu ambasadą – bet esu per vėlai. Paraiškos vizoms priimamos iki 12 val, o dabar yra 12:20. Teks laukti pirmadienio…

Keliauju atgal į centrą. Kiek paklaidžioju (vėl), kol randu autobusą atgal – jis važiuoja visai iš kitos vietos, nei autobusas pirmyn. Kaip ten bebūtų, centrą pasiekiu. Dar turiu porą valandų iki Deividas baigs darbus, tad apsuku dar ratą per kinų ir indų miestukus (Chinatown, Little India) ir grįžtu pas Nolwen į viešbutį. Išgeriame arbatos, paplepame – ir man jau laikas eiti.

Deividas nurodė susitikimo vietą prie Bolivudo guesthouso. Ateinu ten kiek anksčiau, nei reikia, pradeda lynoti, tad slepiuosi po guesthouso stogeliu. Išlenda pasišnekėti guesthouso šeimininkas, išsiklausinėja (mandagiai), kas esu, ką čia veikiu, ko laukiu. Nors bandau išaiškinti couchsurfingo idėją, jis, akivaizdžiai, įsivaizduoja, kad aš nakvosiu pas internetinį „boyfriendą“. Kol tas „boyfriendas“ nepasirodo – abu nustembam, sužinoję, kad Deividas yra jo pusbrolis.

 DSC_0071

Deividas dirba minibuso vairuotoju, pasiima mane su minėtu minibusu ir važiuojame link jo namų – Batu Ferringhi. Tačiau pakeliui pakliūname į kamštį, tad Deividas pasiūlo apsukti ratą aplink miestą ir pavalgyti. Važiuojame ir Deividas pasakoja tai vieno, tai kito pastato istoriją. Sustojame Mažojoje Indijoje, kur užeiname pavalgyti. Deividas yra indas, tad artimiausiomis dienomis būsiu detaliai supažindinta su indiška virtuve.

Po vakarienės parvažiuojame į Deivido kambarėlį. Jis gyvena daugmaž pašiūrėje, plonos betoninės sienos, skardinis stogas, tarpai tarp sienos ir stogo, kuriais landžioja žiurkės (vieną pamatau vos atvykusi) ir žiauriai karšta viduje, kai kaitina saulė. Bet yra pora lovų, dušas – ko dar gali reikėti?

Vakarą praleidžiam Deividui pasakojant ir rodant savo couchsurferių ir dviratininkų nuotraukas. Jis tikrai nuoširdžiai džiaugiasi savo svečiais, juos prisimena, prisimena, ką su jais veikė. Jis pats, kai sveikata pradėjo šlubuoti, ėmė važinėti dviračiu, kad pasportuotų. Ilgainiui pradėjo sutikti užsieniečius dviratininkus (sakė, kad iki pradėjo bendrauti su užsieniečiais, galvojo, kad visi balti žmonės yra britai) ir pats nusprendė pabandyti dviračiu apminti vieną kitą užsienio šalį. Pradėjo nuo gretimų – Tailando, Kambodžos, Vietnamo, Indijos ir pan, o vėliau, išėjęs į pensiją apkeliavo dalį Europos, Jungtinių Amerikos Valstijų. Ir visur – dviračiu. Daug man pasakojo apie savo nuotykius, sutiktus žmones. Grįžęs po kažkurių kelionių jis pradėjo kviesti sutiktus dviratininkus pas jį pernakvoti. Vėliau atrado couchsurfingą. Ir yra aktyvus narys.

Kitą rytą keliamės labai anksti – Deividas suplanavęs visą dieną. Važiuosime į jo gimtąsias vietas netoli nuo Penango salos.

DSC_0977

Kai susiruošiame ir papusryčiaujame, Deividui neįtinka mano apranga, sako, maikė per daug nutrinta. Primygtinai siūlo apsivilkti jo duotą maikę. Pradžioje nesuprantu, kur problema, bet Deividas aiškina, kad susitiksime jo draugus ir jam svarbu, kad gerai atrodyčiau. Pasiduodu ir velkuosi jo duotą maikę.

Sėdame į Deivido seną paklebusią mašinytę ir važiuojame. Iki tos vietovės, kurią turime pasiekti, ilgas kelias autostradomis. Pravažiuojame krūvas gamyklų, vieną kitą miestelį ir galiausiai atvažiuojame iki pirmojo sustojimo.

Pirmas sustojimas – molinių puodų dirbtuvėse. Čia gaminami tradiciniai indiški puodai, kuriose tradiciškai buvo gaminamas maistas, bet dabar dažniausiai jie naudojami tiktai religinių ar tradicinių švenčių metu. Taip pat čia gaminamos aliejinės lempos hindu šventykloms ir namams, tokią lempą pabandau pagaminti ir aš. Vienas iš darbininkų užleidžia man savo vietą ir iš trečio karto padarau pusėtiną lempą. Deividas visą laiką fotografuoja.

DSC_0982

Po molio dirbtuvių, keliaujame toliau. Nusukame nuo pagrindinių gatvių į siaurus keliukus ir važiuojame per kaimus ir plantacijas. Stabtelime vienoje ir Deividas man parodo, kaip atrodo palmių, iš kurių gaminamas palmių aliejus, vaisiai. Ir kaip imamas jų derlius. Įdomu. Pagal palmės aukštį Deividas gali pasakyti jos amžių. Derlius nuo tokių palmių imamas kas porą savaičių ir tol, kol jos užauga per aukštos, kad pastangos būtų vertos vaisiaus. Atsižvelgiant į palmės aukštį, jų lapai, po kuriais slepiasi vaisius, nukertami trim skirtingais įrankiais. Ir jei vaisių pasiekti kai palmė žema, nėra labai sunku, nuo aukštų palmių nuimi vaisių gali tik specialistai. Deividas pasakoja, kad daugumoje plantacijų dirba darbininkai iš Indonezijos ir jiems mokama kažkiek ten centų už kiekvieną vaisių.

Važiuojame toliau. Stabtelime netoli upės ir Deividas klausia, ar mačiau kada beždžiones plaukiančias. Iki šiol net nesusimąsčiau, ar beždžionės plaukti moka, tad tikrai nemačiau. Prie upės už poros dešimčių metrų nuo mūsų sėdi keletas makakų, Deividas šūkteli, kad išgąsdintų jas ir jos pradeda plaukti į kitą upės pusę. Štai ir pamačiau beždžiones plaukiančias.

Toliau važiuojame per laukus ir pro žuvų auginimo tvenkinius. Kai kur stovi keistos formos dideli pastatai, Deividas papasakoja, kad šitie namai yra skirti kregždėms, jos viliojamos viduje sukti lizdus, kuriuos paskui žmonės surenka ir verda kregždės lizdo sriubą iš jų, prabangų delikatesą. Prie kai kurių iš šių pastatų leidžiami įrašyti kregždžių balsai – kad priviliotų daugiau paukščių. Stabtelime prie vieno jų pasiklausyti.

DSC_1008

Atvažiuojame į žvejų kaimą. Sustojame prie geldelių iškrovimo vietos, Deividas parodo jų valymo aparatą, bet darbai čia jau baigti, pavėlavome. Šalia yra laivų dirbtuvės su nauju įpusėtu laivu.

Atvažiuojame į prieplauką-žuvų turgų. Čia žvejai atvyksta su laimikiu ir iš karto jį parduoda. Vienos žuvys populiaresnės, kitos niekam neįdomios. Kai kurios žuvys išverstos tiesiog į krūvą ant žemės, uždėtas popierėlis su kaina – prašom pirkti. Ir perka žmonės.

Netrukus lipame virš turgaus, kur yra pora kavinukių ir čia geriame arbatą, prieš judėdami tolyn.

Toliau programoje – pietūs. Važiuosime pietauti pas Deivido draugą, tiesa, pakeliui ieškome, kur čia nusipirkti karių. Deividas galiausiai randa jį tenkinančius ir važiuojame ieškoti jo draugo. Randame draugą, paruošiamas maistas ir pirmą kartą ragauju Todį – kokosų vyną, kaip jį apibūdina Deividas, bet tai ne visai vynas. Gamybos technologiją pamatysiu vėliau.

Pietaujant išmokstu valgyti rankomis (be įrankių) indišku būdu. Deividas giria, kad darau tai gana vykusiai. Maistas labai skanus.

DSC_0006

Papietavę tęsiame ekskursiją. Atvažiuojame į medžio anglies gamyklą. Čia iš mangrovių gaminama anglis. Pirmiausia valdžios atstovai sužymi medžius, kuriuos galima kirsti, tada medžiai kertami ir laivais gabenami iki krosnių, čia basliai sustatomi į didžiulę krosnį ir lėtai dega keletą dienų, kol suanglėja, bet nesudega. Kartu su mumis procesu domisi vaikų ekskursija, kuriems aš vienu momentu esu įdomesnis objektas, nei tos krosnys.

Toliau važiuojame pro kaimus ir plantacijas. Stabtelime prie vienos iš hindu šventyklų pasigrožėti ir traukiame toliau. Pravažiuodami apžiūrime, kaip statoma žuvų ferma, kuri vėliau bus ištempta į vidurį upės. Ir galiausiai atvažiuojame į mangrovių mišką. Čia, vėlgi, pilna vaikų, jie dalyvauja projekte „Pasodink mangrovę“. Mes turime alaus ir samosų, tad įsitaisome miške ir grožimės aplinka ir ramybe. Karts nuo karto girdėti keistas pokšėjimas – Deividas papasakoja, kad su tuo garsu mangrovės sėkla atsiskiria nuo medžio, krenta ir sminga į dumblą.

Dar apžiūrime vietinio mero namą, įsitaisiusį gražioje vietoje mangrovių parke ir keliaujame toliau. Važiuojame per plantacijas, kurios man atrodo tarsi vasaros stovyklos – mediniai nameliai, įsitaisę tarp medžių ir gėlių. Čia gyvena palmių aliejaus plantacijų darbuotojai ir jų šeimos, daugiausia iš Indonezijos. Deividas pasakoja, kad taip dauguma indų atvažiavo į Malaiziją, kai britai čia įkūrė koloniją. Jiems buvo pasiūlomas namas, vaikams – mokykla, žmonoms – šventykla, vyrams – todžio baras. Ko daugiau norėti? Geras gyvenimas, tiek, kad toli nuo gimtos šalies.

Važiuodami per upę, stabtelime ant tilto pasigrožėti žuvų fermomis ir žvejų miestelių. Tada užvažiuojame į sūdytų kiaušinių gamyklą. Čia molio ir druskos pagalba gaminami virti sūdyti kiaušiniai. Nežinau, man visa technologija pasirodė pernelyg sudėtinga, turint omenyje, kad kiaušinį galima tiesiog išvirti ir užsibarstyti druskos, bet Deividas sakė, kad tai yra labai populiari prekė, ypač tarp kinų. Mane turbūt labiau sudomina ne kiaušinių sūdymo būdas, o prietaisas, automatiškai išrūšiuojantis kiaušinius pagal dydį.

DSC_0026

Toliau keliaujame į Todžio plantaciją, kur Deivido draugas, pas kurį pietavome, parodys, kaip gaminasi tas „vynas“. Atvažiuojame, kai jis jau darbuojasi medyje – užsilipęs į palmę. Todis išgaunamas panašiai, kaip sula, tik ne iš kamieno, o iš „gėlės“, kaip sako Deividas. Toji gėlė pavirstų ilgainiui į kokoso riešutą, bet tam tikru momentu nugenėta, ji pradeda leisti sulą – Todį. Jis nurenkamas du kartus per dieną, ryte ir vakare, iš ant „gėlės“ pakabintų puodynių.

Pažiūrėję, kaip darbuojasi Deivido draugas, prisėdame čia pat esančiame „bare“ – pora stalų ir daug nuolatinių lankytojų. Gaunu poros rūšių Todžio paragauti – jauno ir pastovėjusio. Pastovėjęs todis įgauna daugiau laipsnių. Deivido draugas vėliau dar atneša stiklinę specialaus todžio for free specialiai man (ir jis tikrai skaniausias iš ragautų).

Deividas čia dažnai atsiveža savo svečius, bet vis tiek esu atrakcija kitiems baro klientams. Su manimi fotografuojamasi arba aš fotografuojama, esu vaišinama užkandžiais ir gaunu dovanų vietinį cigarą (vėliau išbandome į su Deividu).

Tuo tarpu Deividui paskambina jo draugai, esantys kitame Todžio bare, tad netrukus važiuojame ten toliau ragauti todžio (jau būsiu išgėrus jo porą litrų). Šitie draugai daugiau kalba angliškai, tad man įdomiau, tiesa, netrukus pradeda baisiai pulti uodai, be to jau temsta ir mūsų laukia ilgas kelias namo, tad neužsibūname. Gauname todžio „į namus“, kurį Deividas duoda man palaikyti – pasirodo, todis leidžia daug dujų, tad sandariai uždarytas butelis gali net sprogti, arba atidaromas šauti geriau, nei stipriai pakratytas šampano butelis…

Atgal kelias ilgas, bet galiausiai parsirandame namo. O ten randu dovanėlę – žiurkės patikrino mano daiktus. Apgraužė odinius mano prakaito prisigėrusius sandalus, pragraužė skylę kuprinėje, kad pasiektų ten buvusį sausainį. Net prakando dantų pastos tūbelę. Tiesa, ne visos pergalės žiurkių pusėje – tualete Deividas randa vieną, kuri užvalgė jo paliktų nuodų ir neišgyveno…

Prieš eidami miegoti dar pribaigiame todį. Šiandien Deividas man rodo ne couchsurferių nuotraukus, o įvairius video iš jų viešnagių, daugiausia kaip kas nors šoka.

Kitą rytą Deividas išeina anksti į darbą, palikdamas mane pamiegoti. Kai esu jau atsikėlusi – grįžta su pusryčiais. Jo ofisas šalia namų ir šiuo metu nėra jokių užsakymų ar nurodymų, tad galime ramiai papusryčiauti.

Po pusryčių jis man duoda dviratį ir išminu apžiūrinėti Penango salos. Pirmiausia minu tolyn nuo Džordžtauno, link nacionalinio parko. Atmynusi, apžiūriu žemėlapį, bet nusprendžiu, kad vis tik į vidų neisiu. Pasiekti ką nors įdomaus reiktų trekinti porą valandų, o tuo tarpu susitariau šiandien papietauti su Nolwen. Tad parką palieku kitam kartui ir vietoj jo pakeliui atgal į Batu Ferringhi, užsuku į pliažą. Čia išsimaudau ir pagulinėju ant smėliuko. Ir minu į Džordžtauną. DSC_0062

Minu per kalnus ir kalniukus. Pakeliui stabteliu pasigrožėti plūduriuojančia mečete, kuri visai ne plūduriuoja, o yra pastatyta virš vandens ant pastolių. Mindama toliau, išgirstu mušamus būgnus, tad užsuku pažiūrėti, kas dedasi netoli kelio esančioje induistų šventykloje. Vienas dėdė paaiškina, kad vakare vyks fire walking, nelabai suprantu, kokį čia ėjimą su ugnimi jis turi omenyje, bet įsidėmiu vietą, kad vakare galėčiau grįžti.

Minant toliau užklumpa liūtis, tad bėgu slėptis po stogu. Čia sutinku taip pat nuo lietaus su dviračiu besislepiančią vokietę merginą. Ji, pasirodo, gyvena Džordžtaune. Labai stebisi, kad atvažiavau iš Batu Ferringhi, bet gi atstumo tik kokie 15 km…

Kai lietus liaujasi, atsisveikinu su vokiete ir minu susitikti su Nolwen. Randame ramią valgyklėlę pietums. Jos nugara jau beveik nebeskauda nuo nudegimų, tad rytoj Nolwen keliaus jau į Langkawi salą. Tad po pietų atsisveikiname, bet pasižadame pamėginti dar kartą susitikti kur nors Tailande.

Po ilgų pietų ir pasivaikščiojimo, pradedu minti atgal – vistik ilgas kelias. Grįžtu į Batu Ferringhi dar prieš Deividui baigiant darbą. Jau atsidarinėja čia veikiantis naktinis turgus, tad pasitrainioju po jį.

DSC_0091

Deividas grįžta, bet jis dar turi darbo – nuvažiuoti iki oro uosto. Pasakau jam apie ugnies ėjimą, pasiūlo pametėti iki ten ir pasiimti vėliau, grįžtant. Taip ir padarome.

Šventė prasideda dar gatvėje, pilnoje šokančių žmonių. Taip pat čia eina keista procesija – pirma eina vyras, pribadytas adatų ir jo nugara suvarstyta kabliais, prie kurių pririštas virves laiko kitas vyras, atrodo, lyg jis vestų kokį gyvulį už pavadžio. Priėjus prie šventyklos suprantu, kas yra tas fire walking – vaikščiojimas per žarijas. Prie šventyklos padarytas žarijų takas, per kurį eina basi žmonės. Vieni greitai perbėga, kiti lėtai pereina. Kiti tiesiog eina ratais aplinkui. Įdomus, keistas reginys. Vaikščiojimas per ugnį užtrunka apie valandą, kol pereina visi norintys (pasiruošę). Vėliau Deividas pasakoja, kad ruošiantis šiam ėjimui žmonės daug meldžiasi ir pasnikauja.

Baigus ėjimą, šventė nesibaigia – gatvė vis dar pilna šokančių žmonių. Surandu draugą, kuris man aiškina, kas kur vyksta, o vėliau nusiveda pavalgyti – visi šventės dalyviai vaišinami maistu, ragauju labai skanų vegetarišką karį. Paskui dar pabandau indiškus saldumynus, bet jie man gerokai per saldūs.

Ateina laikas grįžti į gatvę, kur mane pasiims Deividas. Jis atvažiuoja kartu su klientais – dviem britais, kuriuos paėmė iš oro uosto ir veža į viešbutį. Pasišnekame su britais apie Penangą, vienas iš jų čia jau ketvirtą kartą.

Grįžus pas Deividą, padedu jam kompiuteriniais klausimais – jis nusipirkęs naują laptopą su windows 8 ir nemoka jais naudotis. Suinstaliuoju vieną kitą jam reikalingą programą, pamokau vieną kitą triuką. Ir einame miegoti.

DSC_0120

Šiandien pirmadienis, tad važiuosiu į ambasadą darytis vizos. Deividas pametėja mane iki ambasados, tiek, kad valanda per anksti, tad pasivaikštau po apylinkes. Šis rajonas pilnas prabangių vilų su dideliais sodais ir dažnai didelėmis tvoromis, pro kurias nedaug kas matosi… Grįžtu prie ambasados 10 minučių prieš atidarymą ir jau randu laukiančių žmonių. Su viena mergina užmezgame kalbą, ji dirba Džordžtaune ir į Tailandą važiuos darbo reikalais.

Ambasada atsidaro, užpildau dokumentus ir labai apsidžiaugiu sužinojusi, kad visa bus padaryta jau šiandien popiet. Belieka kažkur pralaukti tas keletą valandų.

Keliauju iki netoliese esančių budistinių šventyklų. Jos yra dvi, vienoj gatvės pusėj Tailando budistų, kitoje – Birmos. Pirma užeinu į Tailando – šventykla ne itin įspūdinga, turint omenyje, kad jų mačiau nemažai. Birmos įdomesnė – teritorijoje pilna keistų, spalvingų ir gana kičinių skulptūrų. Be to, čia yra nemažai žmonių, norinčių fotografuotis su manimi. Dar vienam pastate galima užkilti ant stogo ir pasigrožėti apylinkėmis.

DSC_0193

Po šventyklų keliauju iki netoliese esančio pajūrio, susirandu maisto ir tiesiog pasėdžiu prie jūros skaitydama knygą iki ateina laikas keliauti atgal iki ambasados. Čia gaunu vizą ir keliauju į Džordžtauną.

Šiandien Džordžtaune noriu pamatyti žymiuosius lietuvių autoriaus grafičius. Tad susirandu informaciją, kur jie slepiasi ir einu grožėtis. Kiek keista, kai vienas iš žinomiausių Penango vaizdų – mergaitės ant dviračio yra lietuvio darbas… Apžiūriu šį ir kitus jo darbus ir kai jau nebeturiu ką veikti, skambina Deividas, klausdamas, kur esu. Jis pasiima mane su minibusu ir važiuojame paimti poros klientų, kuriuos reikia parvežti į Batu Ferringhi.

Parvažiavę namo, persėdame ant motociklo ir važiuojame prie jūros gerti alaus. Pakeliui Deividas nuperka alaus ir kibirą ledo. Pirmiausia užkylame ant kalno, kur yra užtvankos sukurtas ežeras. Gražu, bet nėra kur prisėsti, tad leidžiamės prie jūros ir čia atsidarome po pirmą alų. Vakaras, ramu, laiveliai supasi ant bangų.

 DSC_0222

Miestelyje, prie kurio geriame alų, vyksta naktinis turgus, tad keliaujame jo apžiūrėti. Taip pat čia išragaujame daug įvairių maistų, kurių dar neragavau, visokių ten mėsų ant pagaliuko bei keistokų blynų. Ir tada važiuojame atgal, tiesa, pakeliui dar stabtelime kitoje vietoje, kur tarp ant kranto iškeltų laivų išgeriame po antrą alų. Dar po vieną alų išgeriame grįžę į Deivido kambarėlį, prieš eidami miegoti.

Šis rytas jau paskutinis Penange. Deividas pavežėja iki miesto, kur drauge papusryčiaujame ir jam reikia važiuoti dirbti. Aš, prieš eidama į keltą, dar užsuku apžiūrėti seno kiniško rajonėlio, buvusios prieplaukos – Chew Dock. Mediniai namukai ir susiraukusios kinės bobulės kuria jaukią atmosferą, tad prieplaukos gale pasėdžiu dar truputį, pasimėgauju saule ir paspoksau į medūzas, kurių čia pilna. Ir keliauju į keltą.

Būtinai palikite komentarą: