Perhentian salos

DSC_0882

Perhentian salos yra dvi, didžioji ir mažoji, bet aplankau tik vieną, kitą tik apžiūriu iš laivo. Aš apsistoju porai dienų mažojoje saloje Kecil, kur yra vos pora pliažų su krūva kurortų. Sala nedidelė, bet gana užgulta turistų, nors infrastruktūra dar kol kas tik vystosi ir elektra ar belaidis internetas yra toli gražu ne visur ar ne visą dieną. Čia pagrininis užsiėmimas yra gulėti pliaže ir snorkelinti (nardyti su kauke), daugiau nelabai yra kas veikti, bet snorkelinant galima pamatyti daug visko įdomaus. Žodžiu, sala labai tinkama ieškant ramybės.

Iš Kamerono kalvų į salas važiuoju nusipirkusi bendrą bilietą laivui ir mikruškei. Mikruškė tikrai maža ir nepatogi, o kelionė trunka ilgai, ilgiau nei žadėjo, kai pardavė bilietus. Mūsų joje 10, didžioji dalis – prancūzai, beveik neprašnekantys angliškai.

Kaip bebūtų, galiausiai atsiduriame pakrantės miestuke, kur gauname bilietus į laivą, susimokame nacionalinio parko mokestį ir mus išdalina į du laivus, vienas plauks į vienus pliažus, kitas į kitus. Aš nusprendžiu plaukti į mažosios salos ilgąjį pliažą, kur turėtų būti didžiausias pasirinkimas kurortų (ir, tikiuosi, normaliausios kainos). Laive susipažįstu su Anuk – olande, kuri taip pat keliauja viena. Ji taip pat plaukia į tą patį pliažą, tad susimetame ir nutariame kambario ieškoti kartu.

DSC_0869

Mūsų pliažas paskutinis. Prieš tai sustojame dviejuose kituose, kur laivelis stabteli ir keleivius išleidžia prie prieplaukos. Galiausiai liekame tik keturi. Kai atplaukiame į ilgąjį pliažą (kuris ne toks jau ilgas), prie mūsų priplaukia mažesnis laivelis ir mums nurodoma persėsti į jį. Persėdame, jis priplukdo prie kranto ir tada prasideda – šis laivelis, pasirodo, buvo taksi ir už jį reikia susimokėti. Nedaug – 2 ringet (mažiau nei 2 litus), bet mes su Anuk nemokame iš principo ir ginčijamės su valtininku, kad jau sumokėjome už kelionę iki pliažo, tad jei nori pinigų, tegu reikalauja iš ano laivo vairuotojo. Kiti du keleiviai susimoka. Valtininkas nenori pasiduoti, pagriebia Anuk kuprinę (ji turi per daug bagažo – didelę kuprinę, mažą kuprinę ir mažą lagaminą) ir nenori atiduoti, Anuk pradeda šaukti ant jo, galiausiai jis kurpinę atiduoda ir mes nueiname šalin. Nesusimokėjusios. Vėliau vakare, kai einame pro šalį jis vis dar mus prisimeta ir sako, kad esame skolingos jam 4 ringet.

Kaip ten bebūtų, mes ieškome pigios nakvynės. Tai, pasirodo, nėra paprasta – kainos čia pakilusios, nes vieta išpopuliarėjusi tarp turistų (su vienu vyruku pasikalbėjusios išsiaiškiname, kad per metus kainos padvigubėjo). Galiausiai randame bungalą su daugmaž tenkinančia kaina – šiai nakčiai, kadangi jau temsta ir tampytis su kuprinėmis nusibodo. Namukas ant kalniuko, ramioje gražioje vietoje.

Įsikūrusios ir nusipraususios einame ieškoti maisto. Maistas čia irgi, santykinai, brangus. Tiesa, žuvis palyginus nebrangi (ir šviežia bei skani), tad ja ir maitinuosi beveik visą laiką, kol esu saloje. Anuk nepasisekė – ji nemėgsta žuvies ir jūros gėrybių…

DSC_0873

Po vakarienės leidžiamės įkalbamos užsukti į vieną iš barų (mums pažada nemokamus šotus, be to, kokteiliai čia santykinai nebrangūs). Pirmą kartą ragaujame beždžionių sultis (monkey juice) – vietinį, saloje gaminamą romą. Kokteiliai irgi puikūs, be to iš čia matyti kitame bare vykstantis ugnies šou (kas, kad nelabai vykęs), tad užsibūname iki ateina laikas miegoti. Vakare tolumoje pradeda šaudyti žaibai, o vėliau naktį praūžia audra.

Rytą pabundu anksti ir kol Anuk miega, mėgaujuosi ramybe namuko terasoje. Vėliau ryte vėl išeiname į nakvynės paieškas su viltimi surasti pigesnį variantą. Keliaujame link koralų pliažo patikrinti ten kainų. Pigų variantą randame pusiaukelėje ant kalniuko tarp abiejų pliažų. Ir nors dar vis tiek patikriname koralų pliažo kurortų kainas, galiausiai grįžtame ir persikraustome į Tropikana guesthousą džiunglėse tarp pliažų. Čia turime ne namuką, o kambarį, bet mokame beveik perpus pigiau.

Tada keliaujame pusryčių į koralų pliažo pusę, kur jau atradome nebrangų ir internetą turintį restoranėlį. Jame ilgainiui praleisime didelę dalį saloje prabėgusio laiko… Pusryčiaujant Anuk užmato pro šalį einančius porą draugų olandų, jie prisijungia prie mūsų ir olandai šneka sau olandiškai, tad ilgainiui aš atsisveikinu ir išeinu į pliažą. Čia gulinėju, skaitau knygą, snorkelinu. Anuk mane susiranda vėliau, prisijungia prie mano tinginiavimo ir snorkelinimo, paskui išsiskiriame ir aš sulaukiu saulėlydžio. Grįžtu į kambarį, čia grįžta ir Anuk. Einame kartu vakarieniauti.

DSC_0886

Vienas iš mūsų išsirinkto restorano darbuotojų labai nori su mumis bendrauti – pradžioj tik šiaip pakalbam, paskui prisėda šalia, o pavalgius dar pavaišina beždžionių sultimis. Siūlo susitikti, kai jis baigs darbą. Nepažadam.

Tuo tarpu mes bėgame į kitą pliažą, kurio viename iš barų šiandien rodomas filmas. Ateiname, kai filmas jau prasidėjęs. Jis nelaba įdomus (ir jau pamiršau pavadinimą), bet sužiūrime iki galo. Tada randame Anuk draugus ir neblogą ugnies šou kitame bare, prie kurio taip pat yra kaljanų kioskelis, tad pasiimame kaljaną ir vakarojame.

Grįžti per džiungles naktį tamsoka. Na bet netoli.

Kitą rytą pusryčiaudama tame pačiame nebrangiame restorane su internetu, sutinku Susanę ir Lisanę, su kuriomis kartu keliavome į Kamerono kalvas. Jos jau šiandien išvažiuoja. Papusryčiaujame kartu. Tuo tarpu pati susirandu, kur nusipirkti bilietą į Penangą (ryt važiuosiu naktiniu autobusu), už kurį, tiesa, permoku, bet jis pigiausias saloje (pigiau galima nusipirkti tik krante, žemyne, bet ten yra rizika, kad nebebus vietų).

Einu į pliažą, esantį greta koralų pliažo ir snorkelinu ten. Pamatau porą nedidelių rykliukų ir daugybę žuvų, vieną netgi didesnę už rykliukus. Snorkelinu daug ir ilgai, ir, pasirodo, beplūdūriuodama vandens paviršiuje nudegu kojas, rankas ir užpakalį (nugarą maudymukas dengia gana neblogai).
Iš pliažo pasitraukiu tik kai pamatau, kad artėja audros debesys, o ir šiaip jau vakarėja. Kambaryje randu Anuk raštelį su pasiūlymu susitikti vakarienei, taip ir padarome, tiesa, kai baigiasi lietus. Po vakarienės pliaže randame draugų su gitara ir pora butelių romo, kuriuo jie dosniai vaišinasi. Tad vakarojame su jais. Prisijungia ir keletas vietinių, kurie naktį parodo mums vandenyje švytintį planktoną – labai įdomus reginys. Miegoti nueiname kai jau pradeda švisti.

DSC_0897

Kitą rytą, deja, turiu keltis anksti – nusipirkau snorkelinimo turą, kuris prasideda 10 val, be to, turime išsiregistruoti (aš išvykstu, Anuk persikelia į pigesnį kambarį).

Keliuosi sunkiai, bet nuėjus iki pliažo, kur tuoj išplauks laivelis į turą, jau esu pilna energijos. Nusipirkau trumpąjį turą, į kurį įeina 4 sustojimai. Tokių pačių snorkelintojų, kaip aš, laivelyje dar 6.

Pirmiausia sustojame virš koralų sodo. Įvairiausių spalvų ir formų koralai, įvairiausių spalvų žuvys. Gražu.

Antras sustojimas – ryklių įlanka. Nors jau mačiau porą rykliukų, čia pamatau daugiau. Taip pat pamatau barakudų ir kitų žuvų. Trečias sustojimas – pažiūrėti jūros vėžlių. Juos pamatome du, didelį ir dar didesnį. Vienas vos vos juda dugnu, kitas plaukioja aukštyn ir žemyn. Paskutinis sustojimas – prie švyturio, kur taip pat pilna koralų ir šimtai įvairiausių žuvų. Dar galima šokinėti į vandenį nuo švyturio, bet aš tiesiog grožiuosi žuvimis.

Tiek ir tos kelionės. Po keturių valandų grįžtame į krantą. Čia keliauju papietauti ir atsisveikinti su Anuk. Susitinkame tame pačiame restorane, kuriame daug kartų pusryčiavome, pietavome ir vakarieniavome. Kai pavalgome ir palinkime viena kitai geros kelionės, dar nueinu pagulėti pliaže – turiu porą valandų iki paskutinio laivo.

Laivelyje į krantą surandu naujų draugų.

Būtinai palikite komentarą: