Banaue

 DSC_0242

Banaue garsėja gražiausiomis ryžių terasomis Filipinuose. Tiesa, pačios gražiausios yra ne čia, o kaime, pavadinimu Batad, kuris pasiekiamas iš Banaue. Yra terasų ir Banaue, ir visur aplinkui. Taip pat čia galima lankyti įvairias gentis ar tiesiog laipioti po kalnus. Deja, nebeturiu tam laiko.

Į Banaue važiuoju autobusu. Šalia sėdi moteriškė su mergaite, kartais mane pakalbina, bet per daug į kalbas neiname. Grožiuosi kalnais į kuriuos važiuojame. Užvažiavę ant vieno sustojame ir dauguma autobuso keleivių išlipa nusipirkti daržovių. Keistokas autobuso sustojimas turguje…

Į Banaue autobusas leidžiasi žemyn nuo kalno, leisdamas man pasigrožėti vaizdais. O jie tikrai verti dėmesio – ryžių terasos kyla aukštyn iš slėnių į kalnus. Autobusas išmeta mane miesto viršuje ir iš karto sulaukiu pasiūlymų turams į Batadą – šiandien, ryt, vėliau ar kada tik panorėčiau. Kai prasibraunu pro triračių vairuotojus ir nusileidžiu žemyn į pagrindinę miesto aikštę, sulaukiu ir nakvynės pasiūlymų, vieną iš jų priimu, nusideru kainą (vėliau sužinau, kad už gretimą tokį patį kambarį du vyrukai moka dvigubą kainą) ir netrukus turiu kambarį. Koridoriaus gale – balkonas su gražiais vaizdais į slėnį. Tiesa, kambariuose nėra rozečių – norint ką nors pakrauti reikia nešti į registratūrą.

 DSC_0208

Įsikūrusi užsuku į infocentrą ir išsiaiškinu, kad blogai suplanavau kelionę – nebespėsiu aplankyti Batado. Vienintelis džypnis į ten važiuoja 15 val. dienos, tad reikėtų nakvoti tenai, norint kažką pamatyti (o jau susimokėjau už nakvynę čia), o norint važiuoti ryte ir apžiūrėjus grįžti popiet – reikia samdytis trirati ar tą patį džypnį ir daug mokėti. O ryt vakare aš jau turiu gaudyti naktinį autobusą iš Banaue ir daug mokėti nenoriu. Be to, ten tik dar daugiau ryžių terasų, gal ir gražiausių, bet tiesą pasakius, mačiau jų jau tikrai nemažai. Tad gal geriau paskutinius porą pusdienių ramiai praleisiu Banaue.

Tad išeinu pasivaikščioti iki Banaue apžvalgos taško, kuris yra keletas kilometrų aukštyn į kalną. Pakeliui sutikti žmonės stebisi, kad vaikštau pėsčiomis, o triratukininkai stabteli ir siūlo savo paslaugas, bet aš ramiai sau žingsniuoju viršun ir grožiuosi vaizdais. Apžvalgos „taškų“ yra daug – kas antras restoranėlis įsirengęs po tokį, jei tik turi bent pusėtiną vaizdą į terasas ar miestelį. Prie kai kurių taškų turistų laukia tradiciniais genčių rūbais apsirengę senoliai (dėdulės ir tetulės), kurie siūlo už pinigus fotografuotis su jais.

 DSC_0219

Užlipu iki „oficialaus“ taško, pasigrožiu vaizdais. Čia ir papietauju, žiūrėdama į ryžių terasas. Ir tada leidžiuosi žemyn. Užsuku į vietinį turgų, užsiperku mangų.

Nelabai ką dar nuveikiu tądien, tik patinginiauju guesthouso balkone. Vakarėjant prapliumpa didžiulė liūtis. Vakarieniaujant surandu draugų – prie mano stalo prisėda italas, taip pat keliaujantis vienas, tad pasidaliname įspūdžiais ir patarimais. Viešbučio restorane beveik tiesiai virš mūsų stalo kaba iš medžio drožtas paskutinės vakarienės paveikslas. Keistoka vakarieniauti po juo.

Kitą dieną nebelabai turiu ką veikti, kadangi jokių turų pirkti nenoriu, tad ilgai tinginiauju guesthouso restorane-balkone. Vėliau išeinu pasivaikščioti. Iš pradžių nusileidžiu žemyn, apžiūriu bažnyčią, pereinu kabančiu tiltu, sutinku būrį vaikų, norinčių patobulinti savo anglų kalbą, su kuriais plepame gana ilgai, kol jų susidomėjimas išblėsta.

 DSC_0269

Vėliau lipu į viršų ir keliauju pasigrožėti vaizdais iš kitos pusės, kur, tiesa, ryžių terasų ne tiek daug ir ne tokios gražios, bet vaizdai neblogi, o pakeliui sutikti žmonės malonūs ir norintys bendrauti. Visur pakeliui jie kramto ir spjaudo raudonąjį Momą.

Kaip bebūtų Banaue apeinu greitai ir netrukus grįžtu į viešbutį papietauti ir ilgai bei tingiai laukti autobuso. Kurį laiką pabendraujame su prancūze, kuri Filipinuose savanoriauja, jai dar liko mėnuo, bet dabar ji susidūrė su problema. Dėl šeimyninių priežasčių (mirtis šeimoje) lyg ir reikėtų grįžti, bet nėra kam palikti projektus, o ir bilietą už mėnesio jau nusipirko – skubus kainuotų daug pinigų, kurių ji nelabai turi. Žodžiu, pasibėdavoja man.

Kai prancūzė išeina, prie gretimo staliuko prisėda gausus ir keistas būrys – lenkai, olandai, indai, jei nieko nepražiopsojau. Į jų pokalbį įsiterpiu su patarimais apie Sagadą, kur jie važiuos ryt, o ilgainiui jie pakviečia prisijungti prie jų stalo. Tuo tarpu vėl prapliumpa liūtis – čia, regis, lyja kiekvieną vakarą/popietę.

Na bet lietus liaunasi, kai man ateina laikas keliauti į autobusą. Ir vakarėjant palieku Banaue ir ryžių terasas.

Būtinai palikite komentarą: