Sagada

DSC_0168

Į Sagadą žmonės atvažiuoja tam, kad apžiūrėtų olas, palaipiotų po kalnus, pasimaudytų kriokliuose. Yra čia ir ryžių terasų – visko po truputį. Miestelis mažiukas ir jaukus, išsidėstęs tarp kalkakmenio uolų ir daug gražių vietų aplinkui. Tai puiki vieta tiek aktyviai apžiūrinėti kalnus, tiek ramiai atsipalaiduoti jaukiose kavinėse ar baruose. Čia man patinka nuotaika ir mažo miestelio ramybė. Ir kol kas čia dar ne per daug turistų.

Važiuoju į Sagadą su džypniu per kalnus ir grožiuosi vaizdais. Truputį keikiu dviratininkus – norėjau sėdėti ant džypnio stogo, o ten dabar sėdi dviračiai. Na bet ir per langus matau, kaip čia gražu. Sagada – dar mažesnis miesteliukas, nei Bontokas, pora gatvių ir tiek. Susirandu nakvynę (tiesa, kiek palaipiojus aukštyn žemyn pagrindine gatve) viešbutyje su raudona siena ir didžiulėmis medinėmis skulptūromis, vaizduojančiomis kažkurios tai genties vyrą ir moterį. Įsikuriu (regis, esu vienintelis svečias čia, nes visose kitose duryse įkišti raktai) ir išeinu pažindintis su apylinkėmis.

Vienas iš įdomesnių lankytinų objektų Sagadoje yra kabantys karstai. Tad pirmiausia ir žingsniuoju link jų. Internete skaičiau detalias instrukcijas, kaip juos rasti, tad žingsniuoju jų ieškoti. Pro bažnyčią einu iki kapinių, tuo pačiu keliu, matau, eina du kinai turistai su gidu, laikome panašų tempą. Čia prie manęs pristoja du berniūkščiai. Klausia, kur einu, sakau, pasivaikščioti. Jie pradeda sekti iš paskos (arba laukti) ir vos stabteliu kur ką nufotografuoti, aiškina, kur eiti (nors ir pati žinau). Po Sapos patirties nenoriu neprašytų „gidų“, tad jiems paaiškinu, kad gido man nereikia ir jiems pinigų neduosiu. Berniūkščiai kiek pasimeta, bet atstoja. Pradeda sekti tą porelę kinų, einančią su gidu. Su jais pakeliui persimetame keletu žodžių. Jie keliauja ne tik apžiūrėti karstų, bet ir iki toliau esančios požeminės upės. Nurodo man kryptį, tad pabandau eiti į tą pusę, bet netrukus išsigąstu tamsių lietaus debesų ir grįžtu.

 DSC_0074

Tuo tarpu apžiūriu kabančius karstus – įdomi laidojimo technika užkabinti karstą ant uolos. Bet kažkaip vaizdas ne itin įspūdingas, tikėjausi kažko kitokio, kažko įdomesnio.

Grįžtu į viešbutį, prapliumpa didžiulė liūtis. Man besėdint ir besimėgaujant vaisių kokteiliu, parbėga šlapia mergaitė – pasirodo, ji yra antras žmogus nakvojantis šiame viešbutyje, be mūsų daugiau svečių nėra. Lyja, tad niekur neinam, sėdim viešbučio restorane ir pažindinamės. Mergina iš Vokietijos baiginėja savo atostogas ir netrukus skris namo. Ji buvusi Lietuvoje ir jai ten patiko.

—-

Kitą rytą pradedu nuo pusryčių restoranėlyje su terasa ir gražiu vaizdu į kalnus. Tokių vietų čia, Sagadoje, regis, nemažai.

Po pusryčių keliauju apžiūrėti žymiųjų Sagados olų. Neimu turo, nors vienas visai domina, jo metu įlendi į vieną olą ir po poros valandų išlendi kitoje. Na bet jeigu nuoširdžiai, olos niekad manęs per daug nedomino, tad mokėti per daug už tokią ekskursiją nenoriu – kaip nors patyrinėsiu olas ir pati.

 DSC_0107

Keliauju žemyn Sagados pagrindine gatve. Miestas gražiai išsidėstęs tarp kalkakmenio uolų. Kelias vingiuoja, vaizdai gražūs. Praeinu dar vieną vietą su kabančiais karstais, bet ši dar mažiau įspūdinga, nei vakarykštė. Pakeliui taip pat grožiuosi apačioje slėnyje esančiomis ryžių terasomis. Vaizdai tikrai įspūdingi.

Praeinu pirmą olą, iš dalies dėl to, kad abejoju, ar čia yra nusukimas į ją (ženklų nėra), iš dalies planuodama čia užsukti grįždama. Ir pradedu nuo didžiosios Sumaguing olos. Čia nemažai turistų ir dauguma jų eina su gidais, kurie neša lempas. Aš įsijungiu prožektoriuką ir leidžiuosi gilyn pati. Tiesa, pakeliui sutikti gidai bando įtikinti, kad vienai ten leistis negalima – bet aš ir neketinu eiti labai giliai, vistik tamsu, slidu ir gali būti pavojinga.

Gražu žiūrėti, kaip turistų grupės ateina, praeina ir nutolsta su savo šviesomis. Įlindus giliau į olą yra aklinai tamsu. Kurį laiką pasėdžiu išjungus prožektoriuką visiškoje tamsoje. Įdomus potyris. Paskui vėl priartėja kita turistų grupė. Gidai siūlo savo paslaugas, bet aš gilyn nebeinu, lipu aukštyn į šviesą.

 DSC_0135

Nuo olos dar paeinu truputį tolyn – paieškoti vaizdų. Bet netoli tenuėjus atsiveria vaizdas į audros debesis, tad nusprendžiu, kad laikas suktis atgal ir grįžti. Sutinku kitą turistą, kuris Sagadoj jau penkta diena ir sako, kad čia kasdien apie 15 val. pradeda lyti. Tad tikrai metas suktis atgal.

Grįžtant užsuku į laidojimo olą, kur galima apžiūrėti kitą čia vyravusį laidojimo būdą – karstai tiesiog sukrauti į krūvą oloje.

Grįžtant pradeda lynoti. O kai jau esu viešbutyje – smarkiai lyti. Bet lietus ilgai netrunka ir po valandos ar pan. išsigiedrija.

Kai išsigiedrija, nusprendžiu dar pasivaikščioti į tą pusę, kur turėtų būti vienas iš krioklių – paieškoti jo ir šiaip pasivaikščioti. Dar nenutolusi nuo Sagados sutinku pakeleivį, Džimas iš Baguio ieško draugų, gyvenančių viešbutyje kažkur į tą pačią pusę, kur aš einu. Plepėdami ateiname iki jo draugų viešbučio.

 DSC_0150

Einu toliau, aplinkui ir vėl ryžių terasos – atsižiūrėsiu jų šiomis dienomis ilgam. Bet krioklio taip ir nerandu. Ten, kur pagal žemėlapį jis turėtų būti, nerandu jokio takelio, nusukančio nuo pagrindinio kelio. Pro šalį eina kelios moteriškės, paklausiu jų, bet jos žino tik didįjį krioklį, iki kurio dar tolimas kelias. Dar kiek pavaikštau pakele pirmyn atgal ir nusprendžiu, kad nėra čia ko, laikas grįžti.

Vos pasuku atgal – pro šalį važiuoja sunkvežimis su darbininkais, nestabdomas sustoja ir vienas jų pasiūlo pavežėti. Netrukus stoviu sunkvežimio kėbule su darbininkais. Tas, kuris pasiūlė pavežėti, vienintelis bendrauja (kiti gal nemoka angliškai), jis nemažai keliavęs ir žino, kur yra Lietuva, kas yra gana stebėtina šiuose kraštuose.

Sunkvežimis paveža beveik iki pat Sagados, o kai išlipu, pamatau keliu ateinantį Džimą. Jo draugai, pasirodo, išvažiavę į olas, tad jis grįžta į miestą pavalgyti. Pareiname kartu, jis pasiūlo man prisijungti ir nors nesu alkana, išgeriu kavos – Džimas vaišina. Netrukus jį pasiima jo draugai, bet susitariame, kad jeigu jie vakare išeis atgal į miestą, Džimas užsuks manęs pasiimti iš viešbučio.

 DSC_0130

Tuo tarpu vėl pradeda lyti – šį kartą audra stipri, griaudžia, žaibuoja, pliaupia.

Vakare Džimas iš tiesų užsuka į viešbutį ir pakviečia mane prisijungti prie jo ir draugų. Jo draugai visi puikiai kalba angliškai, kompanija smagi, daug juokiamės ir geriame daug alaus. Vakaras prabėga puikiai.

Kitą rytą palieku Sagadą. Keliuosi anksti ir nustembu radusi turgų beveik mano viešbučio kieme. Susirandu džypnį, vežantį į Bontoką ir čia randu draugų – trijulę keliautojų, kuriuos sutikau vakar pusryčiaudama. Įsitaisome ant džypnio stogo ir kol jis laukia daugiau žmonių, pusryčiaujame.

Džypnis pajuda, važiuojame per gražius kalnus. Ankstus rytas, slėniuose miega debesys, ramu ir labai labai gražu.

Būtinai palikite komentarą: