Juodoji Nesvyžiaus mergelė

vakar žiūrėjau baltarusių teatro spektaklį. pradžia jau nieko gero nežadėjo – išėjo į sceną keletas kostiumuotų vyriškių ir pradėjo kalbėti apie ekonomikos pasiekimus. na daugmaž. taip tarybiniais laikais kvėptelėjo.
o paskui prasidėjo linksmoji dalis. kažkaip kai taip spektaklius stato neprofesionalai (teko gana daug neprofesionalaus baltarusių teatro matyti) – jau juokinga, bet kai pradeda profesionalai – nebežinai, ar juoktis ar verkti. pagirti galėčiau nebent merginų, kurios malėsi aplinkui, kostiumus. jos persirengdavo prieš kiekvieną išėjimą į sceną ir persirenkdavo tikrai gražiai. o visa kita – beviltiška.
kalbant apie detales, labai juokingi buvo angelų kostiumai – pusė juodo, pusė balto maišo ir sparneliai. jeigu jie norėjo tais sparneliais sukelti komišką vaizdą – jiems tikrai pasisekė, nes tokie dalykai tinka nebent mokyklos vaidinimui.
paskui buvo labai “graži” meilės scena – angelai judina per visą sceną patiestą paklodę, o visiškai permatoma suknele apsiviltusios Barboros krūtis glamonėja Žygimantas. ir, žinoma, skamba labai lyriška muzika. paskui jie vartosi po sceną ir bučiuojasi pagal ritmą. gražu? man tai juokinga.
o labiausiai man patiko sniegas. man labai patinka rusiški spektakliai (nes tą pastebėjau daugiausia rusiškuose spektakliuose), kuriuose nei iš šio, nei iš to pradeda snigti – kad scena gražesnė būtų. juk taip gražu, kai sninga, galima mylėtis, galima liūdėti, galima svajoti. ir taip saldu, taip saldu. ir taip nereikalinga.
nepaisant šitų komiškų epizodų (nors spektaklis buvo itin rimtas), viskas buvo labai nuobodu. ateina, pašneka, išeina. vėl ateina, pašneka, išeina. viskas pagal tą pačią vienodą schemą. (na taip, dar pašoka kokį erotišką šokį. pasirodo linksmieji angeliukai. persirengia gražiosios mergaitės. sninga. vėl sninga…)

prisiminiau gi, pagirti juos galima ne tik už mergaičių kostiumus, bet ir už tai, kad vaidina baltarusių kalba. kalba, kurią naudoja tik 3 procentai šalies gyventojų.

Būtinai palikite komentarą: