Bontoc

DSC_0773

Bontoc – vienas iš miestelių, kuriuose galima pamatyti ryžių terasas. Ir nors jis ne toks populiarus (ir terasos gal ne tiek įspūdingos) kaip Banaue, tuo jis mane ir sužavi – turistų čia beveik nėra. Miestukas jaukus, terasos, tiesa, tolokai nuo jo, bet vertos pasivaikščiojimo. Tad nors čia praleidžiu tik dieną, džiaugiuosi, kad nusprendžiau čia stabtelėti. Gera įžanga prieš turistinę Banaue. Be to, pakeliui į Sagadą.

Į Bontoc važiuoju traškančiu, braškančiu nekondicionuojamu autobusu. Tiesa, kondicionieriaus nelabai reikia – ilgainiui ir langus beveik visi užsidaro, nes pakilus į kalnus atvėsta.

Dar belaukiant autobuso mane užkalbina tetulė mokytoja, taip pat važiuojanti į Bontoc. Kai įlipu į autobusą, pasiūlo sėstis šalia, tad važiuojame ir kalbamės. Nors dabar moksleiviams vasaros atostogos (čia „vasara“ yra kovą ir baladį), į mokyklą jai reikia važiuoti dėl artėjančių rinkimų. Jos šeima tai gyvena Baguio. Tetulė labai draugiška – sustojimo metu pavaišina garintu (garuose virtu) kukurūzu ir keistokais traškučiais su padažu. Atvažiavus nurodo, kur man lipti ir kur mano nusižiūrėtas guesthouse.

 DSC_0743

Jau pakeliui pradedu matyti šen bei ten ryžių terasas, o ir šiaip kalnai labai gražus – spoksau pro langą visą kelią. Pamatau ir keistų vaizdų, pvz. mažo miestelio mėsinės lange iškabintas karvių galvas. Su oda, akimis ir pan. Įdomu, ką su jomis daro?

Atvažiavusi įsikuriu viešbutyje, kuriame yra problemų su dušu ir tualetu, bet viską atsveria gražus vaizdas iš balkono. Ir, žinoma, nakvynės kaina.

Jau popietė – kelionė truko virš 6 valandų, tad šiandien iki terasų neisiu (jos toli), vietoj to apeinu ratą aplink miestelį (ilgai neužtrunku, nes miestelis mažiukas) ir užsuku į miesto muziejų. Čia daugiausia eksponuojamos visokios nuotraukos su gentimis ir žmonėmis, tarp jų – ir galvų medžiotojų gentis. Įdomu žiūrėti nuotraukas ir skaityti istorijos nuotrupas, kurių pateikta šen bei ten, bet nedaug kur. Muziejaus kieme įrengtas pavyzdinis genties kaimas – keletas namukų, ritualinis ratas ir pan. Įdomu, ypač turint omenyje, kad neturiu laiko važiuoti į tikrus genčių kaimus.

 DSC_0800

Po muziejaus grįžtu į guesthousą ir vakaroju ilgai balkone su gražiais vaizdais. Pamatau gatve einantį kitą turistą – pirmas baltas žmogus, kurį matau Bontoke.

Ryte keliuosi anksti ir išsiruošiu link Maligcong terasų. Iki jų netrumpas kelias ir, pasirodo, beveik visas į kalną. Pasidžiaugiu, kad bent jau grįžti bus lengviau. Žingsniuoju sau keliu, sutikti žmonės sveikinasi. Karšta ir į kalną lipti darosi sunkoka, bet viską atperka gražūs vaizdai. Kai jau beveik užlipu ant kalno, sustoja pro šalį važiuojantis sunkvežimis su darbininkais ir pasisiūlo pavėžėti. Sutinku, įšoku į kėbulą ir važiuojame. Maligcong kaimelis su terasomis jau šalia. Vyrai priveža iki pat įėjimo į terasą, kur patys irgi išlipa – eis dirbti. Dar pavaišina coca-cola ir išeiname visi į ryžių terasas, tik aš iš lėto ir grožėdamasi, o jie – į darbą.

 DSC_0010

Terasos gražios, bet po Sapos Vietname nebėra to „wow“ įspūdžio. Bet palaipau ir pavaikštau po jas su malonumu. Gražu, bet kuriuo atveju. Nepaprastai gražu.

Čia sutinku tą patį turistą, kurį vakar stebėjau iš balkono – vaikštome tais pačiais keliais.

Pasitrainiojusi po terasas, apžiūrėjusi kaip žmonės čia dirba, keliauju atgal. Laukia ilgas, bet lengvesnis kelias, o be to reikia grįžti, kol dar važiuoja džypniai iki Sagados, kur šiandien keliausiu. Pakeliui pasigaunu į Bontoką važiuojantį džypnį, pilną vietinių ir visi nustemba, kai lipu ant stogo sėdėti su vyrais (moterys čia paprastai lipa į vidų). Ir štai važiuoju su vėjeliu ir mėgaujuosi kelione – nauja įdomi patirtis. Jau iki šiol buvau įsimylėjusi džypnius dėl to, kokie jie yra gražūs ir įdomūs ir kaip smagu juose važiuoti, dabar mano meilę pagilina ir tai, kad gi galima važiuoti ant jų.

Pasiimu kuprinę iš viešbučio ir randu džypnį į Sagadą. Pasigrožiu, kaip ant jo stogo šeši vyrukai tvirtina savo dviračius – sukčiauja, turėtų minti į Sagadą, o ne džypniu važiuoti.

Būtinai palikite komentarą: