Bohol

DSC_0615

Bohol sala garsėja pirmiausia savo šokoladinėmis kalvomis – taip jos vadinamos ir dėl formos, ir dėl spalvos, mat kai kuriais sezonais jos visos yra rudos. Deja, jos nėra padarytos iš šokolado – didžiulis nusivylimas!

Dar čia yra vienas kitas pliažas, galima pamatyti mažiausių beždžionių pasaulyje – ir turbūt tiek. Porą dienų saloje praleidžiu puikiai, ramiai ir atsipalaidavus ir viešnagę Bohol laikyčiau vienu iš geresnių potyrių Filipinuose.

Atplaukiu į Tagbilaran – vieną didesnių Bohol salos miestų, bet čia neužsibūnu. Uosto infocentre išsiaiškinu, kur yra stotis, vežanti man reikiama kryptimi ir kiek kainuoja nuvažiuoti ten. Tiesa, išėjus iš uosto, triratininkai visi kaip susitarę prašo dvigubai, nei sakė mergaitė infocentre, tad tenka išeiti iš uosto teritorijos, kur surandu motociklininką, kuris mane nuveš netgi truputį pigiau, nei sakė mergaitė.

 DSC_0689

Važiuoju į vietą, apie kurią perskaičiau lonely planetnuts huts. Tai bungalų kurortas (ar tiesiog gyvenamoji vieta) keliautojams – backpackeriams, įsikūręs džiunglėse prie upės netoli Loboc miestelio. Važiuojant pro Loboc miestelį sustojame praleisti laidotuvių orkestrą, kuris, stebėtinai, groja gana smagią muzikėlę. Jie žingsniuoja paskui katafalką, o paskui juos – artimieji ir šiaip turbūt pusė miestelio. Ką turėtų reikšti, kad mano atvykimas pažymėtas tokiu reginiu?

Iš autobuso išlipu ant plento ties nusukimu į Nuts Huts ir tada dar 10 minučių ar pan žingsniuoju iki Pamišusių trobelių. Priėjus mane pasitinka laiptai – juos keiksiu ateinančias porą dienų. Laiptų gal milijonas, jie veda žemyn nuo kalno, pusiaukelėje yra registratūra, o upė ir nameliai apačioje. Leisdamasi žemyn laiptų dar nekeikiu, juos pradėsiu keikti kaskart lipdama iki registratūros-restorano ar lauk iš Nuts Huts.

Tuo tarpu užsiregistruoju, užkabinama Lietuvos vėliava, nupiešta ant kompaktinio disko, pažymėdama, kad čia tarp kitų svečių dabar yra ir lietuvių. Ir aš ne pirma lietuvė čia, Filipinų gilumoje. Prieina pasisveikinti šeimininkė – ši vieta priklauso belgų porai, jie abu asmeniškai pasisveikina su visais svečiais. Jauku.

Nusileidžiu iki trobelių. Pakeliui randu keletą ožkų ir jų (bei Nuts Huts) šeimininkę, kuri užlindusi už mano namelio ieško vienos iš ožkų, toji, pasirodo, yra nėščia ir artimiausiomis dienomis turėtų gimdyti – šeimininkė jaudinasi.

Aš gyvensiu dorm’e, kuris kol kas tuščias, tik palubėje įsitaisę du nemaži driežai. Išeinu pasivaikščioti po apylinkes. Upe kas 10 minučių praplaukia koks laivas grojantis kokią nors pop muzikėlę – čia turistai plaukioja upe. Tiesa, vėlyvą popietę jie baigia ir tada įsivyrauja ramuma.

Nukeliauju iki krioklio, kur išsimaudau. Grįžusi jau randu kambarioką iš izraelio, o vėliau prisijungia dar ir olandas Peteris. Su juo einame pavakarieniauti (pradedu keikti laiptus). Vakarienę pratęsia keletas alaus, viršuje nemažai žmonių, susėdam apie didelį stalą ir bendraujame visi kartu, tikrai labai jauku – šitas žodis turbūt geriausiai apibūdina Nuts Huts atmosferą.

 DSC_0601

Restoranas užsidaro vienuoliktą, leidžiamės žemyn, bet du prancūzai ištraukia romo butelį ir pasiūlo vakarėlį pratęsti. Dalis kompanijos vis tik eina miegoti, liekame septyniese ir pavėsinėje prie upės sėdime iki pradeda švisti. Prancūzų romą pratęsia britų romas, o kai alkoholis baigiasi, dar kurį laiką nesiskirstome, nes kalbų vis dar pilna.

Kitą rytą keliuosi vėlokai, nes miegot nuėjome švintant. Su Peteriu lipame aukštyn pusryčių. Čia sutinkame austrą Mathiasą, kuris užsuko tik pusryčių ir pasižiūrėti, kas tie Nuts Huts važiuodamas pro šalį. Jis keliaus link šokoladinių kalvų, kaip ir mes su Peteriu. Tad tikimės dar pasimatyti (jis su motociklu, mes su autobusu).

Po tingių ilgų pusryčių šiaip ne taip išsiruošiame lauk. Lipant į viršų vėl keikiu laiptus – jų tiek daug! Nužingsniavę iki plento randame dėdulę, siūlanti moto-taksi paslaugas, bet taip pat visai linkusį tiesiog pasišnekučiuoti. Šnekučiuojamės iki mes sulaukiame autobuso.

 DSC_0623

Atvažiuojame iki Šokoladinių kalvų parko, susimokame už įėjimą ir lipame į viršų. Kažkaip, tikėjausi įspūdingesnių vaizdų, bet turiu pripažinti, kad kalvos ypatingos – tokių dar nemačiau ir visai gražu. Kai šiaip ne taip užlipame iki pat kalvos-apžvalgos aikštelės viršaus (vėl laiptai), randame ten Mathiasą – gi žadėjome susitikti. Pasitrainiojame viršuje, pasifotografuojame, pasigrožime vaizdais – ir keliaujame žemyn. Mathiasas keliaus toliau, o mes ieškome, kur papietauti, be to, norime pasivaikščioti po apylinkes, juk neįdomu tiesiog užlipti ant vienos kalvos ir tiek.

Papietaujame ten, kur valgo vietiniai. Tai turbūt mano pigiausi pietūs per visą kelionę, nes mokame labai mažai, o gauname daug skanaus maisto. Vietiniams sukeliame daug džiaugsmo – du turistai tarp jų ir esame fotografuojami.

Po pietų randame taką, sukantį kažkur tarp kalvų, tad einame juo. Pasivaikštome laukais aplink kalvas – keista matyti, kaip jos tiesiog stūkso tarp lygių laukų. Taip pat apžiūrime mažyčius kaimelius, kur vietiniai draugiškai sveikinasi ir kartais pasiūlo taksi paslaugas. Apsukę gražų ratą išeiname ten pat, kur ir pradėjome pasivaikščiojimą.

 DSC_0629

Grįžtame ant plento gaudyti autobuso, bet nusprendžiame jo belaukiant patranzuoti – trečia mašina sustoja ir veža mus atgal į Nuts Huts. Pakeliui prapliumpa didžiulė liūtis, bet kol pasiekiame tikslą, ji liaujasi. Taip kad labai laiku sugalvojome grįžti.

Grįžus, Peteris eina iki krioklio maudytis, o aš gulu į hamaką ir tinginiauju skaitydama knygą.

Vakare vėl smagiai pasibendraujame prie alaus su keletu kitų svečių ir Nuts Huts šeimininku, bet šį vakarą ilgai neužtrunkame – einame miegoti kai restoranas užsidaro. Tiesa, kol sėdime ten, prie restorano atskrenda keli jonvabaliai (fireflies) ir paišo visokius simbolius gražiai tamsoje. Tuo metu visi restorane nutyla ir grožimės tais šviečiančiais vabaliukais.

 1CSC_0675

Kitą rytą vėl ilgai į tingiai pusryčiauju. Peteris išeina į ekskusiją po šikšnosparnių olas, o mano planas šiandien – aplankyti tarsierius – mažiausias beždžiones pasaulyje. Australas Tomas, važiuojantis link šokoladinių kalvų pametėja mane iki vieno iš tarsierių centrų, tiesa populiariausias ir didžiausias centras šiandien nedirba, nes miestelyje fiesta, bet šeiminkas belgas vakar man rekomendavo važiuoti į tą, į kurį važiuoju, nes jis daug lengviau pasiekiamas, o tarsieriai visur panašūs.

Taigi, netrukus apžiūrinėju mažulučius ant šakelių snūduriuojančius tarsierius. Cuteness overload. Centro darbuotojai paslaugiai nurodo, kuriose vietose juos galima rasti. Pamatau apie 10 beždžionėlių.

Ilgai neužtrunku ir netrukus esu vėl ant kelio, laukdama autobuso ir tuo pačiu tranzuodama. Sustoja porelė filipiniečių, kurie čia taip pat leidžia atostogas ir ką tik apžiūrėjo šokoladines kalvas. Greitai parsirandu atgal į Nuts Huts.

DSC_0682

Čia vėl pagulinėju hamake su knyga, kol ateina laikas keliauti. Šį vakarą noriu pasiekti Tagbilaran, kuriame nakvosiu, nes rytoj ryte gaudysiu laivą atgal į Cebu. Pasigaunu autobusą, atvažiuoju iki stoties, surandu tritatininką, kuris paveža iki centro, čia apsinakvoju ir išeinu apžiūrėti vakarinio miesto. Žiūrėti nelabai yra į ką, tad tiesiog nusėdu kavinėje su kava ir internetu.

Ryte nukeliauju link uosto, čia papusryčiauju su vietiniais ir keliauju į terminalą. Susimoku visus mokesčius, dar mane išduria ir priverčia sumokėti bagažo mokestį, kurio galėjau lengvai išvengti – jis tiems, kas patys nenori tampyti bagažo. Tuo tarpu man tris darbuotojai tvirtina, kad privalau mokėti šį mokesti, negaliu pati neštis savo kuprinės, tokia šio terminalo tvarka. Klausiu bent penkis kartus, ar tikrai negaliu pati neštis kuprinės – tvirtina, kad ne. Ir tik vėliau pamatau visus tuos, kurie patys nešasi savo daiktus nieko nemokėję. Na, nors suma nedidelė – apie tris litus. Tiesa, tuo metu labai supykstu. Ne dėl pinigų – dėl to, kad visi jie taip drąsiai melavo man į akis… Tad Bohol palieku pikta, bet pyktis ilgai netrunka, nes tos trys dienos saloje buvo tikrai vykusios.

Būtinai palikite komentarą: