Cebu

DSC_0536

Cebu yra antras pagal dydį Filipinų miestas, bet jis taip pat nevertas dėmesio, kaip ir Manila. Čia nėra ką žiūrėti, nėra ką veikti ir šiaip, nėra ko užsibūti. Vis tik norėjau pamatyti nors vieną miestą Filipinuose rimčiau, nei pamačiau Manilą. Ilgainiui galvoju, kad tiesiog sugaišau laiką veltui.

Cebu mane pasitinka įdomiu vaizdeliu – čia išmaldos prašinėtojai tuo užsiima ne tik gatvėse, bet ir vandenyje. Kol laivas švartuojasi, jis apsupamas krūva mažyčių laivelių, kuriuose sėdi tai ištisos šeimos, tai moterys su vaikais, tai vienišos senutės ir visi jie prašo mūsų numesti jiems centų. Jie net techniką centams gaudyti turi – tarp dviejų pagalių ištiestą celofaną ar medžiagą, į kur sukrenta centai. O jei centai krenta pro šalį, tos moterys ar senutės neria iš karto paskui juos. Įdomu, ar pagauna… Vistik vaizdas įdomus ir kartu baisus – taip pulti į vandenį dėl keleto centų…

 DSC_0549

Laivas prisišvartuoja ir štai aš esu Cebu. Nusprendžiu pasivaikščioti – rytas ankstyvas ir kažin ar guesthousai jau priims svečius. Taigi, keliauju per uostą link senamiesčio ir ten esančio forto. Pakeliui visi sveikinasi ir linki labo ryto. Vienas uosto apsauginis labai susirūpina, kad aš čia viena vaikštinėju ir prisako būti atsargiai – ar turėčiau suprasti, kad Cebu pavojinga, ar tiesiog jie rūpinasi turistais?

Prieinu fortą – nelabai įspūdingas. Užeinu į vidų – irgi nieko įdomaus, tik laikina paroda su nuotraukomis iš žvejų kaimų mane sudomina kiek labiau.

Po forto pailsiu truputį parke ir po truputį keliauju kryptimi guesthouso, kuriame norėčiau nakvoti. Pakeliui randu puikius pusryčius – keptus bananus. Einu palei gatves ir suprantu, kad nelabai čia yra ką žiūrėti. Na bet vis tiek nusprendžiu praleisti čia dieną (ir naktį) prieš keliaudama toliau.

 DSC_0576

Įsikuriu guesthouse, pilname citatų iš biblijos. Ir išeinu apsukti ratą per miestą. Randu daug prekybcentrių, porą teritorijų su gatvės maistu (vienoje jų ir pavalgau gana skaniai), seną katedrą ir magelano kryžių. Kertu porą upių – kaip baisiai jos čia smirda! Žinau, kad dar galima važiuoti kažkur į kalną pažiūrėti vaizdo iš viršaus, bet važiuoti niekur nenoriu, be to, abejoju, kad vaizdas bus labai įdomus.

Randu kur galima prisėsti prie jūros, ten praleidžiu kažkiek laiko ir vakarėjant grįžtu į guesthousą. Vakarą praleidžiu kambaryje nieko labai neveikdama. Galvoju, eiti anksti miegoti, bet miegas neima – nežinau, ar gaidžiai kalti, kurie nuolat kakariekuoja, ar šalia esantis bilijardo klubas, iš kurio triukšmas nenutyla visą naktį. Bet tikriausiai tiesiog užpuolė nemiga – neužmiegu visą naktį, daugiausia tiesiog prasivartau lovoje ar trumpai snūsteliu.

 DSC_0558

Tad ryte anksti išsiruošiu iš hostelio ir keliauju iki prieplaukos. Čia gaudau laivą į Bohol.

Terminale laukiančiuosius pradeda linksminti aklųjų ansamblis. Išsipuošę havajietiškais marškiniais, vyrai groja labai neblogai. Nuotaika iš karto pakyla.

Iš Bohol grįžtu į Cebu dar vienai nakčiai prieš išskrendant. Bilietą į Bohol pirkau į abi puses – kitaip būčiau turbūt dar pasilikusi vieną dieną ten, neskubėjusi į Cebu, kuris nėra įdomus. Na bet.

Nusprendžiu nakvoti Mactan saloje, kurioje yra oro uostas. Iki jos tolimas kelias, bet aš nusprendžiu keliauti į ten pėsčiomis. Juk turiu visą dieną. Einu palei uostą, paskui palei plentą, paskui mažesniais keliais. Vienu metu turiu kelionės draugą – dviratininkas stabteli ir pradeda minti lėtai, prisitaikęs prie mano tempo. Kalbamės. Jam nuostabu, kad einu tokį tolimą kelią – daugumai žmonių čia keista matyti pėsčiomis vaikščiojančius turistus, mat transportas čia gi pigus. Domisi, kas ir kur yra Lietuva, kalbam apie mano kelionę. Galiausiai atsisveikina ir numina tolyn.

 DSC_0699

Vėliau kurį laiką su manim eina vyrukas, kurio namai ta pačia kryptimi. Jis irgi stebisi, kad vaikštau pėsčiomis. Priėjus jo namus, siūlo nakvoti pas jį, jei tik noriu, bet kažkaip nusprendžiu nerizikuoti ir keliauju toliau.

Prieinu didelį tiltą, nuo jo atsiveria vaizdai į pakrantės lūšnynus ir miestą. Apačioje vaikai maudosi, šokinėja nuo namelių stogų į vandenį. Grožiuosi kurį laiką, prieš pajudėdama tolyn.

Pasiekiu salą, bet iki guesthouso dar reikia paeiti. Pakeliui sutinku vyrukus, kurie čia atvažiavo iš Manilos su festivaliu. Jie važiuos atgal su mašina per salas ir kiek įmanoma žeme, o ne jūra. Siūlo prisijungt – bet aš jau turiu skrydį ir neturiu laiko.

 DSC_0555

Randu viešbutį, įsikuriu. Tądien dar tik nueinu iki turgaus, apžiūriu apylinkes ir tiek.

Lėktuvas išskrenda tik vakare, tad ryte dar išsiruošiu iki jūros – saloje yra keletas pliažų. Tiesa, pliažas, į kurį atvažiuoju, nelabai vykęs, na bet porai valandų tiks. Pasimaudau, patinginiauju ir važiuoju atgal, pasiimu kuprinę iš guesthouso ir keliauju iki orouosto pėstute. Atsirandu ten vis dar per anksti ir kol sėdžiu ir laukiu, randu draugų. Keistoka moteriškė ima labai bendrauti su manimi. Šnekamės apie daug ką, vėliau prie mūsų prisijungia dar viena moteriškė, ji patyrusi keliautoja. Jos išskrenda valanda anksčiau, negu aš.

Šiaip ne taip sulaukiu lėktuvo. Filipinų avialinijos turi labai juokingą klipą apie saugumą (vietoj to, kad stiuardesės rodytų, kaip ten užsidedama liemenė ir pan).

Būtinai palikite komentarą: