Kuching

DSC_0926

Į Borneo Malaiziją sugalvoju keliauti dėl to, kad iš ten pigiausi skrydžiai į Filipinus. Na ir, žinoma, reikia Borneo džiungles aplankyt. Nors pačios rimčiausios džiunglės, lygtais, yra Indonezijos pusei, bet man, kaip pradedančiajai, užteks ir nerimtų.

Kuching laikomas vartais į Malaizijos Borneo. Čia atskrenda dauguma keliautojų, kurie vėliau traukia į gilesnes džiungles. Taip padarau ir aš, bet stabteliu ir apžiūriu Kučingą. Miestelis mielas, ramus ir gražus. Nieko labai ypatingo, bet trumpam (ar ilgesniam) sustojimui – pats tas. Čia kažkaip gera nuotaika. Miestelis turi savo dvasią.

 —

DSC_0961

Taigi, atskrendu į Kučingą kažkada apie pietus. Iš oro uosto neveža jokie autobusai, reikia imti taksi, tad lukteriu, kol pamatau porą keliautojų – užklausiu, ar nenorėtų dalintis taksi kainos – ir netrukus jau sėdime mašinoje. Porelė yra danai ir, pasirodo, važiuoja į tą patį hostelį, kaip ir aš.

Atvažiuojame pačiu laiku – dar besiregistruojant jau prapliumpa didžiulė liūtis. Bene lietaus sezonas prasideda?

Hostelyje gaunu kambarį, kuriame be manęs nakvoja tik pagyvenusi prancūzė. Ji, gaila, angliškai sunkiai bekalba – būtų įdomu paklausyti jos istorijų. Ji, pasirodo, menininkė, bet taip pat yra dalyvavusi povandeninių lobių paieškos ekspedicijose ir šiaip apkeliavusi daug pasaulio. Bet kalbos barjeras per stipriai trukdo. Ji išeina praustis, aš – darytis arbatos, mat hostelyje yra virtuvė. Lietus dar nesiliovė.

Išgeriu porą puodelių arbatos, kol lietus baigiasi (ar bent jau baiginėjasi) – metas apžiūrėti Kučingą, kol dar nesutemo. Tad keliauju pasivaikščioti. Miestelis nedidelis, bet gražus – pakrantėje žaliuoja parkai, palei gatvę rikiuojasi spalvingi nedideli namukai, kitapus upės – keisti ir gražūs pastatai, o tolumoje kyšo kalnai.

DSC_0944

Prasuku per miestą, randu gražią pėsčiųjų gatvę su daug parduotuvėlių, food court (kaip tai gražiai vadinasi lietuviškai?), mečetę ir prekybos centrą. Nieko labai daug ar ypatingo, bet gražu ir miela. Gaila tik kad lietus vėl prasideda ir vis – tenka grįžti į hostelį.

Vakarienei išsiverdu užpilamų makaronų ir kol vakarieniauju, tenka klausytis biblijos aiškinimų. Keistas britas, taip pat nakvojantis hostelyje nusprendžia mane atversti į tikėjimą ar tiesiog nori išsikalbėti, tad iškausau ir apie Nojų ir apie Adomą su Ieva ir kitus biblijinius dalykus. Dėdė bibliją interpretuoja savaip, tad išgirstu įdomių aiškinimu. Nesiginčiju su juo, iš viso nieko nesakau, tik mandagiai klausausi, kol baigiu valgyti, atsiprašau ir pabėgu.

Užlipu ant hostelio stogo pasigrožėti vaizdais – o ten rūko amerikietis Tomas. Sėdime ir šnekučiuojamės su juo gana ilgai – iki atsilaisvina Barry.

Barry yra couchsurferis. Jis turėjo mane apnakvindinti, bet prisižadėjo, tačiau liovėsi atrašinėti į mano žinutes. Aš jam daviau savo telefoną, jis man ne – tad neturėjau kaip jį sukontaktuoti ir dėl to apsigyvenau hostelyje. Ir jau susimokėjus už naktį, jis man paskambino, atsiprašė, pasiūlė susitikti, kai jis baigs darbą savo restorane.

DSC_0953

Susitinkam. Jis parašo, kad ateičiau prie KFC. Mačiau vieną, nusprendžiu, kad tai vienintelis KFC mieste, tad laukiu prie jo. Pasirodo – ne vienintelis. Baris skambina, išsiaiškinam, kad laukiam prie skirtingų, na bet netrukus jis privažiuoja su mašina ir važiuojame kažkur į man dar nematytą miesto dalį, kur yra tas kitas KFC. Sustojame prie turgaus, virš kurio (jis neveikia,vakaras) yra kavinės ir restoranėliai, prisėdame prie vieno, užsisakome Cukranendrių sulčių ir pažindinamės. Baris atsiprašinėja, kad man neatrašė (labai dirbo), kalbamės apie jo restoraną, couchsurfinimą ir pan. Į Kuchingą dar žadu grįžti vienai nakčiai (ryt važiuoju į Bako nacionalinį parką), jis žada mane apnakvindinti tai nakčiai. Sutariam, kad skambinsiu prieš grįždama. Netrukus pakylame eiti (vis tik jau naktis), Baris pametėja mane iki hostelio ir atsisveikiname. Kitą rytą važiuoju į Bako nacionalinį parką.

Grįžtu į Kuchingą dar vienai nakčiai. Prieš sėsdama į autobusą porą sykių bandau prisiskabinti Bariui – jis nekelia, parašau sms. Neatsako, tad parvažiavusi į miestą, ieškau mokamos nakvynės. (Baris vėl paskambina pavėlavęs ir vėl atsiprašinėja)

DSC_0952

Bandau grįžti į tą patį hostelį, bet atėjusi randu remontą ir raštelį „sorry, we are closed“. Tenka ieškotis naujos vietos. Randu naują hostelį, biškutį brangesnį, bet jo prižiūrėtojas labai kalbus ir malonus. Duoda man rakšluostį, tik prašo, jei kas klaustų, sakyti, kad mokėjau už jį – paprastai jie rankšluosčius nuomoja. Sėdime balkone (lyja) ir jis man pasakoja apie kelionę į Paryžių, tatuiruotes, gentis, gyvenančias Borneo džiunglėse ir Kuchingą, Be manęs hostelyje nakvoja tik dar dvi merginos privačiame kambaryje. Hostelio prižiūrėtojas pasiūlo man susimesti su jomis ir važiuoti apžiūrėti sekmadienio turgaus kažkur toliau nuo miesto. Tad kai lietus baigiasi, imame taksi (Baris sudera kainą) ir važiuojame link turgaus.

Turgus nuvilia. Ar dėl lietaus, kuris vėl prasideda, ar dėl to, kad jau vakarėja – mažai prekiaujančių ir šiaip nieko labai įdomaus. Na, bet jau pavakarieniaujame – aš kartu su vietiniais, merginos – prabangesnėje kavinėje. Pasitrainiojame po turgų, bet per daug ilgai neužtrunkame, bandome susigauti taksi namo. Visi vairuotojai prie turgaus prašo beveik dvigubai to, ką mokėjome, tad nutariame paeiti toliau ir pasigauti ką nors pakeliui. Planas nepavyksta. Pirma pereiname ilgą tiltą, paskui kurį laiką stoviniuojame pakelėje – bet pro šalį taksi nevažiuoja, o jei ir važiuotų, eismas labai intensyvus, kažin ar sustotų. Jau tamsu, na bet bent jau nebelyja. Pasiūlau merginomas eiti toliau, kol rasime kokia parduotuvę ar kavinę – jie turėtų turėti galimybę iškviesti mums taksi, ar bent jau pasakys, kur tų taksi (Teksi – taip sako Malaizijoje) ieškoti. Bet nueiname porą kilometrų ir nerandame atidarytos parduotuvės ar kavinės. Pagal žemėlapį jau nuėjome pusę kelio – tad einame toliau pėsčiomis. Merginoms kiek nejauku, bet raminu jas, kad esame tryse, be to Malaizija šiaip jau tikrai saugi. Taip ir pareiname – be jokių nutikimų, tik truputį nuvargusios. Prie posūkio į mūsų hostelį atsisveikinu ir praeinu dar per vakarinę pakrantę, kuri, tiesa, gana tuščia, bet gražiai apšviesta.

Tiek ir to Kuchingo. Kitą rytą tenka vienai mokėti už taksi iki orouosto ir išskrendu į Kota Kinabalu.

 

Būtinai palikite komentarą: