Kuala Lumpur (KL)

DSC_0731

Niekaip neapsisprendžiu, ar Kuala Lumpuras man patinka ar ne. Miestas permainingas ir visko ten daug, bet man kažkaip pritrūksta viską sujungiančio akcento. Gražūs Petrona bokštai, graži Merdeka aikštė, įdomios mečetės, įdomūs kinų ir indų rajonėliai – bet kažkaip viskas padrika, nedera tarpusavyje. Tad nors mačiau gražių dalykų, iki galo nenusprendžiu, ar grįžčiau dar kartą čia, ar rinkčiausi, pavyzdžiui, Melaką.

Į KL (taip visi trumpina miesto pavadinimą) atskrendu paryčiais. Pirminis planas buvo pernakvoti oro uoste, bet randu vieną couchsurferį, kuris primygtinai siūlosi atvažiuoti manęs pasiimti. Nesipriešinu. Tad nusileidusi, skambinu Loidui ir netrukus jis atvažiuoja. Atvažiuoja jis ne vienas – vairuoja nekalbus jo draugas. Loidas irgi ne itin kalbus. Mašinytė krūta, autostrada tuščia – tad vyrukas spaudžia, kiek gali. Taip ir lekiam per naktį ir gretai pasiekiame Loido namus.

Loidas gyvena ne visai KLe, jis gyvena Cyberjaya rajone, kuris yra tolokai nuo miesto centro. Pro svetainės langą matau ežerą ir keletą dangoraižių už jų. Gražu. Miegot dar neinam, Loidas įpila viskio ir kiek laiko dar sėdim ir šnekučiuojamės.

 DSC_0501

Kitą rytą keliuosi vėlai. Ir nieko neveikiu – tinginiauju ir ilsiuosi. Loidas pagamina pusryčius-pietus, vis užeina koks jo pažįstamas, o aš sėdžiu ant sofos su kompiuteriu ir žiūriu filmus, kurių Loidas turi didžiulį pasirinkimą. Tik gerai popiet išsiruošiu pasivaikščioti po apylinkes. Loidas vakare turi planų, iki jų – apie 2 valandas, tad manausi per tą laiką apeisiu ežerą ir grįšiu. Klystu.

Iš pradžių viskas einasi gražiai ir tvarkingai – žingsniuoju gražiu šaligatviu aplink ežerą ir grožiuosi vaizdais. Bet praėjus kokį ketvirtadalį kelio, susiduriu su pirma problema – šaligatvis baigiasi, o toliau veda tik takeliai per suvešėjusias žoles ir krūmynus. Grįžti tektų nemažai – tad išbandau takelį ir šį kartą pasiseka – netrukus atsiduriu ant greitkelio. Palei greitkelį šaligatvio nėra, bet yra platus žolės ir aukštų medžių ruožas, tad žingsniuoju juo, kol pasiekiu tiltą. Tiltas turi šaligatvį, tad vėl netrukus žingsniuju normaliais takais palei ežerą. Prieinu vakar iš tolo matytus dangoraižius, gražų tiltą, paskutu šaligatviu palei ežerą. Praeinu gražų kurortą, kuris netgi mažyti smėlėtą pliažą įsirengęs – ir tada prasideda mano problemos. Kelias baigiasi. Išbandau vieną takelį – jis baigiasi brūzgynuose, išbandau kitą – jis atsiremia į upę. Bandau grįžti keliu ir nusukti kur nors – vėl atsiduriu brūzgynuose. Dar vienas šunkelis nuveda mane į tikrai gražią vietą – randu kažkokias keistas neaukštas uolas. Palaipau per jas ir vienam kampe girdžiu, kad kelias, kurio man reikia čia pat – bet jis man nepasiekiamas per neįžengiamus brūzgynus (vėl). Ateina laikas, kai jau turėčiau grįžti, o aš vis dar bandau rasti kelią atgal, kuris būtų nors truputį trumpesnis nei 5 kilometrų aplikelis, kurį matau savo telefono google maps. Nes tiesia liniją iki Loido namų man telikę 500 metrų. Deja. Dar išbandžiusi grįstą keliuką, kylantį į kalną ir pasibaigiantį uždarytais vartais ir paklaidžiojusi po didžiulio gyvenamojo namo teritoriją pasiduodu ir einu atgal iki žemėlapyje pažymėto ilgojo kelio. Tuo tarpu jau sutemo. Loidui jau pranešiau, kad grįšiu už valandos.

 DSC_0519

Ilgai žingsniuoju palei autostradas, kol pasiekiu namus. Loidas jau sutvarkęs reikalus, svečiuose yra pora draugų, jie žaidžia kompiuterinius žaidimus. Vėliau naktį važiuosime į miestą (čia vakarėliai prasideda apie vidurnaktį), tad nueinu nusnausti porą valandų.

Apie dvyliktą nakties išsiruošiame iš namų. Esame keturiese – su mumis važiuoja du Loido draugai. Pirmą kartą įvažiuoju į KLą. Tolumoje šviečia Petronos bokštai ir kiti dangoraižiai, gatves dengia autostrados ir traukinių bėgiai. Atvažiuojame į barų rajoną, užtrunkame kamščiuose prie parkavimo aikštelės, na bet netrukus jau sėdime airiškame bare.

Baras šurmuliuoja, Loidas ir draugai nelabai kalbūs, bet netrukus randu naujų „draugų“ – prie gretimo staliuko geria britai, kurį laiką šnekučiuojuosi su jais. Vėliau prisijungia daugiau Loido draugų, vienas jų bando mane kabinti, labai smarkiai bando (su pasiūlymais važiuoti pas jį namo), bet nepasiduodu. Apie trečią ryto važiuojame namo.

Kitą rytą išvažiuoju į Melaką susitikti su Yubing – kine, su kuria susipažinau keliaudama Turkijoje.

 —

DSC_0749

Į KL grįžtu po poros dienų. Šį kartą apsigyvenu hostelyje miesto centre – nes Loidas gyvena labai jau toli nuo miesto. Hostelis yra Chinatown’e – kur dieną naktį šurmuliuoja turgus. Pats hostelis nelabai koks – kambariai tamsūs ir prasmirdę nuo turistų kojinių, na bet užtai bent jau pigus. Ir turi neblogą barą ant stogo.

Pažintį su KL pradedu kinų turguje. Čia pilna visokių prekių ženklų padirbinių ir kito gero. Kai išeinu iš China town, prieš akis – kitas turgus, praeinu ir jį, paskui užsuku į paštą – reikia išsiųsti atvirukus.

 DSC_0740

Nuo pašto žingsniuoju link Merdeka aikštės, kuri pasirodo tikrai graži, supama istorinių gražių pastatų. Iš čia keliauju tolyn, apžiūrėdama vieną kitą mečetę, mažąją Indiją (ir pasistiprindama indiškais kariais), link naujojo miesto centro. Pakeliui randu nemokamo autobuso stotelę, tad pasivažinėju autobusu. Tiesa, maršruto žemėlapiai nėra labai tikslūs, bet netrukus atsirandu kažkur nelabai toli KLCC – Kuala Lumpur City Center. Tai modernus verslo pastatų centras, kuriame stovi žymieji Petrona bokštai. Apžiūriu tuos bokštus ir iš arti, ir iš toli (ir iš vidaus), pasėdžiu gražiame parke šalia jų – ir keliauju ieškoti nemokamo autobuso, kuris parvežtų mane į centrą. Painiava su tais autobusais – tad atvažiuoju ne visai ten, kur norėjau, bet nebe taip toli hostelio – tad pareinu atgal. Neužilgo sutemsta, tad išeinu pasivaikščioti po naktinį miestą – kinų turgus suaktyvėjęs ir šiaip miestas pilnesnis žmonių. Pavažiuoju vėl iki bokštų pasigrožėti jais apšviestais – gražu, bet nieko labai ypatingo.

Grįžtu į hostelį, bare ant stogo išgeriu porą alaus ir tradiciškai su kitais keliautojais pasidalinu kelionės istorijomis.

DSC_0790

Kitą rytą važiuoju į Batu olas pasigrožėti šventyklomis ir beždžionėmis. Šiaip ne taip randu teisingą traukinių stotį, sumoku 1 Ringitą ir važiuoju. Traukinys naujas ir turi vagoną tik moterims, tiesa, nemažai vyrų ignoruoja užrašus ir ženklus.

Atvažiuojame į priemestį, kuriame yra žymiosios olos. Čia jau pasitinka induistų šventyklos ir beždžionės – dar net neatėjus iki olų. Kuo arčiau – tuo daugiau beždžionių, jų čia gal netgi daugiau, nei turistų ir maldininkų. Į olą veda ilgi ilgi laiptai, tad ilgai nelaukus pradedu lipti viršun. Beždžionių daugėja. Pusiaukelėje užmatau beždžioių mamyčių su beždžioniukais, viena iš jų gana aršiai atima iš kitos beždžionės apgraužtą kokoso riešutą. Vis aktyviau beždžionės lenda prie turistų, bando atimti celofaninius maišelius, gėrimus. Matau, kaip viena mergina išsigandusi beždžionės, numeta šaltos arbatos (Ice Tea) buteliuką. Beždžionė pagriebia jį, prakanda plastiką ir po truputį pildama gėrimą ant žemės, jį laižo. Lipant į olą, manęs bedžionės neužpuola, tačiau grįžtant viena užšoka ant kurpinės ir bando ją atsegti. Nukratau.

Oloje yra keletas nelabai įspūdingų šventyklėlių ir vėlgi pilna beždžionių. Ir turistų. Kurį laiką trainiojuosi stebėdama šeimyninį beždžionių gyvenimą, kol jis nusibosta ir keliauju žemyn. Netrukus grįžtu į stotį (traukinys atgal kažkodėl kainuoja dvigubai) ir parvažiuoju į Kuala Lumpurą.

DSC_0834

Pusė dienos dar prieš akis, tad žingsniuoju pasigrožėti KL parkais. Jų čia yra visas rinkinys ir dauguma – vienoje vietoje. Tiesa, į mokamus drugelių sodus ar paukščių parkus neinu, man užtenka ir nemokamų. Parkai sutvarkyti, bet nelabai įspūdingi, tačiau tinkami pagulėjimui ant pievutės tingią popietę. Tad užsibūnu. Paskui pėstute parkeliauju į miestą, dar praeinu per Merdeka aikštę ir kelias aplinkines gatves – ir grįžtu į hostelį, vakarėja.

Grįžtu pačiu laiku – netrukus dangų nušviečia žaibai, trankosi griaustiniai ir prapliumpa liūtis. Per langą išlipu į šiaip jau svečiams uždraustą balkoną, prie manęs prisijungia dar vienas vyrukas ir mergina ir stebime lietų ramiai sau šnekučiuodamiesi. Vyrukas neužsibūna, o su Else iš Vokietijos kalbamės apie keliones ir lietų, ir netrukus leidžiamės į žemyn esantį restoraną vakarienės (vis dar lyja). Gaila, stogo baras dėl lietaus uždarytas, bet ir restorane pasisėdime visai smagiai (tik alus brangesnis).

Kitą rytą keliuosi anksti, pavažiuoju iki centrinės stoties ir kiek paklaidžiojus randu autobusą į orouostą (jie gerai paslėpti). Ir neilgai trukus laukiu skrydžio į Kuchingą.

Būtinai palikite komentarą: