Sapa

DSC_0235

Sapa garsėja ryžūų terasomis, nusidriekusiomis per kalnus.  Nemačius, sunku ir įsivaizduoti, kaip tai atrodo, ir kaip tai gražu. Dar Sapa garsėja savo tautinėmis mažumomis, kurių čia kiekviename slėnyje – vis kita. Tai populiari turistinė vieta, bet dėl to ne mažiau graži. Man Sapa gal net paliko didesnį įspūdį, nei Hanojaus įlanka. Su didžiuliu malonumu dvi dienas vaikštinėjausi po kalnus, terasas ir kaimus, ir stebėjau, kaip čia gyvena žmonės.

Į Sapą važiuoju nusipirkusi turą. Gal ir permoku, bet nereikia sukt galvos, kaip ką organizuotis – mane nuveža, parveža, apnakvindina ir maitina. Ir organizuoja pramogas. Taigi, sėdu į naktinį autobusą ir ryte pabundu jau Sapoj.

Sapa – mažas miestelis tarp kalnų, kaip vienas šveicaras man pasakė – tokių apstu šveicarijoje. Net ežeras yra. Pats miestukas nėra kažkuo labai ypatingas, tačiau jis tarnauja kaip centras visiems, norintiems pakeliauti po aplinkinius kaimus, apžiūrėti ryžių terasas ir susipažinti su visom tautelėmis, kurios gyvena šioje nedidelėje teritorijoje. Ir būtent šios kelionės (trekai) po apylinkes yra tikrai verti dėmesio ir kelionės iki Sapos. Nes čia tikrai nepaprastai gražu ir įdomu.

 DSC_0179

Sapos moterys vynioja Marichuanos siūlus ir laukia turistų.

Atvažiuoju į Sapą anksti ryte, o čia mane jau pasitinka mergaitė, apsirengusi tradicine savo tautos apranga ir palydi iki viešbučio, kuris organizuoja mano turą. Einame per miestelį ir negaliu atsižiūrėti į moteris, apsivilkusias tradiciniais rūbais – jų pilnas miestas. Vėliau suprantu, kad jos taip rengiasi ne dėl turistų, o dėl to, kad joms taip įprasta, patinka ir gerai. Ir dauguma jų pačios pagaminusios kostiumus – kurie, beje, gaminami iš marichuanos kanapių stiebų, kaip vėliau sužinau. Taigi, moterys kostiumus pasigamina pradėdamos nuo pat marichuanos kanapių auginimo, paskui išdžiovintus stiebus paverčia siūlais, nudažo indigu, išsisiuvinėja, kol jie tampa tikrai įdomiais ir gražiais rūbais. Tiesa, į klausimą, kur dedami marichuanos kanapių lapai ir žiedai, gidė, pasakojusi visą šia drabužių gaminimo technologiją, neatsakė…

Bet aš jau nušokau į priekį. Pirmiausia per miestelį ateinu iki viešbučio, papusryčiauju, pabendrauju su vyresnio amžiaus prancūze, susipažįstu su savo gide (mūsų bus didelė – 12 žmonių grupė) ir išeinu dar apsukti ratą aplink miestelį iki prasidės turas. Miestelį vis dar gaubia rūkas, o gal čia tiesiog nusileidęs debesis, tad grožiuosi migloje nykstančiomis gatvėmis. Sutinku porelę šveicarų, su kuriais kartu plaukėme į Halong įlanką, kiek pabendraujame kol jie pusryčiauja.

Dar kiek paeinu viena kita gatve, moterys iš kaimelių kviečia „shopping?“, bet atsisakau visų pasiūlymų ir grįžtu į viešbutį. Kiek pasitrinu ten, kol prasideda turas – ir štai mes jau žingsniuojame gatve tolyn.

 DSC_0181

Dar nedaug tenuėjome, o štai ant kampo į mūsų grupelę įsirėžia visa minia tų tautiniais rūbais apsirengusių moteriškių. Susidaro grūstis, judame minioje ir jausmas labai keistas, nes vis dar nesuprantu, ko jos nori. Tad tiesiog seku gidę ir į visas bendrauti norinčias moteriškes per daug nekreipiu dėmesio. Dalis jų atsisijoja gana greitai, bet keliolika jų eina tolyn su mumis. Po vieną ar dvi jos pasidalina turistus ir pradeda bendrauti. Klausimai daugmaž vienodi ir gana savotiški, po vardo, šalies ir amžiaus seka klausimas apie tai, kiek brolių ir seserų turi. Ilgainiui man paaiškėja, kad jos su mumis eis iki kažkokio taško (savo kaimo, tikriausiai), kur vėliau bandys įsiūlyti ką nors pirkti. Tad vengiu kontakto, bet viena „draugė“ vis tiek stengiasi bendrauti su manimi.

Sapa tuoj baigiasi, dar truputį paeiname keliu ir tuoj nusukame takeliu į šoną. Ir atsiveria gražūs vaizdai į kalnus, ryžių terasas, kaimus. Stabtelėjame prie prie parduotuvėlės, prie kurios moteriškė apdirbinėja cukranendres – gidė ima peilį, cukranendrę ir greitai gauname po gabalą paragavimui. Tai visai įdomus procesas – kandi cukranendrės gabalą, pakramtai, kad išsiskirtų sultys, o kas lieka – spjauni lauk. Turiu pasakyti, visai skanu.

Toliau leidžiamės nuo kalno, kylame į kita, vėl leidžiamės, keliaujame takeliais ir grožimės vaizdais. Pakeliui sutinkame keletą buivolų. Mūsų „draugės“ tautiniais rūbais padaro po rankdarbį – širdelę iš paparčio lapų ir padovanoja mums. Stabtelėjame kažkur ant kalniuko pailsėti ir grožiuosi žaidžiančiais vaikais.

 DSC_0220

Pakeliui persimetu vienu kitu žodžiu su kitais grupės nariais. Su manimi keliauja danai, ispanai, kanadiečiai, amerikietė, britė, o taip pat dvi vietnamietės studentės. Su jomis turbūt šnekuosi daugiausiai.

Taip žingsniuodami po truputį pasiekiame kaimą, kuriame pietausime. Kai sustojame, mūsų „draugės“ pradeda įnirtingai siūlyti savo prekes. Sakyčiau, geras marketingas – pabendravo, ėjo kartu porą valandų, padovanojo po gėlę, padėjo kai kuriems nu/užlipti sunkesnėse vietose – kaip dabar nepirksi ko nors iš savo „draugės“? Kai atsisakau, maniškė aiškina, kad gi visi kiti iš savo „draugių“ kažką perka – o ji liks nieko nepardavusi, ir dar, kad ji gyvena sunkiai ir turi vaikų ir t.t. Pasiklausiu vieno kito daiktelio kainos – jei normaliai prašys, gal ką ir nupirksiu, bet kad kainos gerokai didesnės nei buvo Sapoj (apyrankės ten po 40 Dongų, o čia mano „draugė“ prašo 150). Tad nieko neperku, bet mano „draugė“ vis tiek stovi šalia ir įkalbinėja, lipa ant sąžinės. Tiesa pasakius, momentas ne itin malonus, na bet galiausiai su viena iš Vietnamiečių turisčių nueiname į šoną ir sėdime sau nekreipdamos į erzelį dėmesio. Viena kita moteriškė vis dar bando kažką ir mums pasiūlyti, bet per daug nebelenda. Tuo metu sugebu numesti objektyvo dangtelį žemyn nuo kalno. Tenka per brūzgynus lipti jo pasiimti. Jis nuolat man krenta, bet dar kol kas nepasimetė – tuk tuk tuk į medį.

Erzelynė trunka iki mūsų gidė pasako „gana“, „no more shopping“ ir visos moteriškės dingsta. Tad galime ramiai papietauti.

 DSC_0202

Po pietų keliaujame toliau. Gidė papasakoja truputį apie kaimą, kuriame pietavome, ir tos tautos tradicinius rūbus. Čia moterys dėvi juodus rūbus ir juodas kepures. Gidė parodo tokių audinių audyklą, paaiškina, kaip jie dažomi, kaip dirbama. Tada keliaujame dar per porą kaimų iki to, kuriame nakvosime. Čia moterys dėvi raudonas skaras ant galvų. Stabtelime ir atsisveikiname su Vietnamietėmis turistėmis, kurios šiąnakt jau grįžta į Hanojų. Ir tada lipame į kalną link kaimo, kuriame nakvosime.

Nakvojame „homestay“, namuose pas vietinę šeimą. Tiesa, namai kiek sutvarkyti ir pritaikyti turistams – yra net karštas vanduo duše. Miegame antrame aukšte, kur tiesiog pridėta daugybė čiužinių turistams – kiek primena kokią stovyklą ar nakvynę pas ką nors sodyboje.

Vakarojame lauke apie didelį stalą. Gauname skanią vakarienę, pagaminta čia pat namuose, o po vakarienės gidė išsitraukia ryžių vyno (kuris stiprumu labiau primena degtinę) butelį ir žaidžiame visokius gėrimo žaidimus. Vakaras bėga tikrai smagiai, kompanija gera, ir nors vakaras vėsus, šildo ryžių degtinė.

 DSC_0308

Naktį lyja. Ryte keliuosi viena iš pirmųjų (kad nereikėtų prie dušo eilėje stovėti) ir paskui grožiuosi rytu kaime. Ramu, gana šilta ir tik šlapia nuo lietaus. Pusryčiams gauname krūvą lietinių blynų iš ryžių miltų.

Šiandien mūsų laukia trumpesnė kelionė – 3-4 valandos, bet visą laiką aukštyn ir žemyn – taip sako gidė. Ir iš tiesų, takelis vingiuoja aukštyn ir žemyn per kalnus. Ant vieno iš kalniuku prisėdame pailsėti, o ten sukiojasi visai maža mergiotė, kurią traukia fotoaparatai – jai labai smalsu žiūrėti į fotoaparato ekranėlį. Viena porelė nori nufotografuoti vienas kitą su mergaite, bet jiems nieko neišeina – kai perduoda fotoaparatą kitam, mergaitė nueina pas jį (ar ją). Prisijuokiam iš situacijos ir tada aš paskolinu jiems fotoaparatą, kad turėtų du ir galėtų pagaliau padaryti tą nuotrauką.

Žingsniuojame takeliais per kaimus, kol prieiname ryžių terasos kraštą ir gidė pradeda vesti juo. Labai smagu žingsniuoti taip ryžių terasomis, tiek, kad po naktinio lietaus jos kiek patižusios, tad susiduriame su problema – terasos kraštas nugriuvęs. Lipame žemiau ir bandome eiti labai slidžiu purvo takeliu – čia prasideda linksmybės. Kas griūna, kas virsta, kas laimingai pereina. Aš tik savo batą pilnai panardinu į purvą – daugiau man einasi gana neblogai. Per purvus klampojame neilgai – greit pasiekiame normalų taką, o prieš pasukdama kitos terasos kraštu, gidė pirma patikrina, ar juo praeisime. Netrukus nusileidžiame prie upelio, kur visi plaunasi batus, maikes, kuprines ir viską kitką, ką išpurvino. Ir žingsniuojame toliau.

 DSC_0392

Pakeliui pamatome kaip viename iš laukų su buliumi ir vietiniais dirba ir pora turistų. Pažiūrėję į jų iki kelių purvinas kojas ir iki alkūnių – rankas, pasidžiaugiame, kad mes išsisukome gana švarūs. Vis tik aš visai užsimanau ir pati pabandyti tokią atrakciją, bet mūsų grupė skuba tolyn.

Aplankome dar vieną kaimą, pereiname kabančiu tiltu per upę – ir štai pasiekėme kelionės tikslą. Čia papietausime ir sulauksime autobuso atgal į Sapą. Tiesa, dvi merginos lieka dar vienai dienai ir nakčiai – jos išėjo į trijų dienų žygį.

Važiuojame atgal į viešbutį, čia galima nusimaudyti duše, taip pat išplaunu savo batus ir einu dar apsukti ratą aplink Sapą. Iki vakarienės pora valandų, o po jos – tiesiai į autobusą.

 DSC_0187

Pasivaikštau po turgų, nueinu iki ežero (štai čia Sapa tikrai pradeda priminti šveicariją) ir grįžtu vakarieniauti. O paskui motociklu mane pametėja iki stoties.

Naktinė kelionė autobusu, deja, nepraeina be sutrikimų. Vidury nakties sustojame pakelės kavinėje ir mums liepiama palikti autobusą. Sako „šitas autobusas dabar važiuos atgal į Sapą“. Išsiaiškiname, kad į Sapą važiuojantis autobusas sugedo, jo keleiviai čia prastovėjo 3 ar 4 valandas ir dabar ims mūsų autobusą. O mums turėtų atvažiuoti kažkoks kitas. Žinoma, gaila tų, kurie čia laukė 3-4 val, bet kuo mes dėti? Bet pasirinkimo mums neduoda, tad netrukus autobusas išvažiuoja atgal, o mes liekame kavinėje.

Dar netrukus suprantame, kad čia stovi dar vienas autobusas, kuris važiuos į Hanojų ir į jį galėjome lipti ir važiuot – bet angliškai to niekas nepasakė, tad į autobusą sulipo visi vietiniai, jis jau nebuvo tuščias ir taip – tad visiems užsieniečiams ir vienai vietinei nelieka vietos. Klausinėjame, o tai kas dabar – sako, atvažiuos dar vienas autobusas. Tik štai į klausimą „kada?“ niekas mums neatsako.

Aš jau šiandien (tuo metu buvo apie 3 nakties) išskrendu iš Hanojaus, bet tik vakare, tad kol kas dar stipriai nesijaudinu. Tačiau pora čia esančių turistų tą patį rytą turi išvažiuoti į Halong įlanką – jie tai ima stipriai nerimauti. Galiausiai viename iš pravažiuojančių kitos firmos autobusų jie nusiperka po naują bilietą ir išvažiuoja. Mes (apie 15 žmonių) liekame laukti toliau.

Galiausiai po 2,5 val. nežinia kur ir nežinia kodėl, pasirodo žadėtasis autobusas. Irgi netuščias, bet vietos mums užtenka. Važiuojame į Hanojų.

Būtinai palikite komentarą: