Hanoi

DSC_0642

Hanojuje daug kas neužtrunka, bet aš čia praleidžiu santykinai daug laiko – man čia patinka. Didelis miestas, bet turistinėse zonose nelabai jaučiasi transporto kamščiai ir miesto dydis – daugiausia trinuosi parke apie ežerą, tad man čia gaivu, žalia ir gražu. Žiūrėti Hanojuje gal ir nelabai yra ką, bet man patinka miestai ir patinka juos perprasti, pajausti jų ritmą ir bandyti prie jo priprasti. Hanojus

Tik atvykus į Hanojų autobusas išmeta mus kažkur toli nuo centro, tad pirmiausia imame taksi ir važiuojame iki turistų rajono, kur Dovilė ir Gino susiranda viešbutį, o aš einu ieškoti hostelio. Randu vieną mažą, pigų hosteliuką, kuriame žada nemokamo alaus. Tad čia ir apsistoju.

Hostelis yra vos pora žingsnių nuo didelės katalikiškos katedros. Aš niekaip nepriprantu matyti bažnyčias azijoje – kažkaip ne vietoj jos čia. Nors atrodo tai visai kaip mūsiškės europietiškos.

DSC_0658

Nuo katedros suku link ežero ir keliauju aplinkui per parką. Gražu čia. Tiesa, tenka praeiti vieną kitą knygų, akinių nuo saulės, atvirukų pardavėją ar tiesiog išmaldos prašinėtoją, bet prie jų buvimo visur aplinkui jau pripratau – tad jie per daug nemaišo. Pasivaikštau, pasėdžiu ant suoliuko, susirandu maisto – ir grįžtu į hostelį.

Prieš išeidama pasivaikščioti užsuku į Dovilės ir Gino viešbutį ir palieku jiems žinutę (jie išėję) – aš savo nr. Dovilei daviau, o jos – nepasiėmiau. Tad vėliau sulaukiu žinutės – kvietimo susitikti. Kai jau žengiu pro duris – sulaukiu Dovilės, pasikeitė planas – susitinkame Kristi viešbutyje (kuri čia atvažiavo traukiniu ir apsistojo kažkur Auksinio ryžio viešbutyje). To viešbučio ieškome ilgai ir ne ten – nes Kristi paliktos instrukcijos ne itin tikslios. Kai galiausiai randame – pasirodo, kad tai gana prabangus viešbutis. Čia pat Kristi, Gino ir Dovilė perka turą į Halong įlanką – bet aš noriu trumpesnio ir pigesnio. Taigi, mano nauji draugai ryt išplaukia į jūrą…

 DSC_0050

Tuo tarpu einame apžiūrėti Hanojaus. Keliaujame per senamiestį link žemėlapyje pažymėtos citadelės, už kurios yra žymusis Ho Chi Minh mauzoliejus ir muziejus. Galvojame, kad per citadelę tiesiai praeisime iki muziejaus – klystame, prie jos net priartėti nelabai pavyksta. Visur ten karinė zona ir net stabtelėję pažiūrėti į žemėlapį, kad žinotume, kur dabar eiti, išgirstame sargo švilpuką – jis rodo, kad eitume šalin. Tai ir einame.

Praeiname parką su Lenino skulptūra, ambasadų rajoną ir galiausiai pasiekiame mauzoliejų kaip tik, kai keičiasi sargyba. Mauzoliejus, turiu pasakyti, nelabai įspūdingas. Užeiname į Ho Chi Minh muziejų – va tas tai keistas ir įspūdingas. Nežinau, ar tikrai galima tai vadinti muziejumi – greičiau keista ekspozicija, kuri atrodo įdomiai, bet jos prasmės nelabai matau. Tai rinkinys istorinių detalių iš Ho Chi Mino gyvenimo, istorinių to meto aplinkybių, revoliucijos niuansų. Ir visa tai pateikta labai jau „meniškai“. Ir be nuoseklumo, tad realiai nieko tikro apie Ho Chi Mino gyvenimą taip ir nesužinau. Kaip bebūtų, man muziejus patinka – turbūt dėl to kad yra toks keistas ir gana beprasmis.

Pasitrainiojame dar po muziejaus apylinkes ir einame link Literatūros šventyklos. Tiesa, priėję ir pamatę, kad įėjimas mokamas, nusprendžiame į vidų neiti ir vietoj to einame papietauti. Papietaujame tikrai skaniai.

 DSC_0663

Parsivelkam likusius porą kilometrų atgal ir išsiskirstome po viešbučius. Reikia pailsėti. Be to, maniškiame kaip tik prasideda laimingoji valanda – kai duoda nemokamo alaus. Tad geriu alų ir bendrauju su kitais hostelio gyventojais. Hostelio registratūra/virtuvė yra mažulytė, tad visi sėdime labai jaukiai susiglaudę ir pliumpiame silpną bet nemokamą alų.

Kai laiminga valanda baiginėjasi, manęs pasiimti ateina Dovilė, naujas planas – eiti į vandens lėlių teatrą. Tai Vietname žymi tradicinė teatro forma, ir aš labai sutinku su idėja, nes man tikrai smalsu pamatyti, kaip tai atrodo. Einame į teatrą, spektaklis tuoj tuoj prasidės. Kasose tetulė labai užsiėmusi bilietų skaičiavimu ir į klausimą, ar turi bilietų atsako „wait“. Spektaklis turi prasidėti už 5 minučių, na bet mes laukiame – ir už 5 minučių tetulė sako: „ok, how many“. Taigi, patenkame į teatrą.

Lėlės tikrai vandenyje – plaukioja drakonai, šokinėja žuvys, šoka žmogeliukai. Pirmos 20 minučių – įdomu, bet vėliau viskas kartojasi, tad nusibosta (pasirodymas iš viso trunka apie 45 minutes). Likusį laiką nagrinėjuosi, kaip techniškai veikia tos lėlės – sistema gana paprasta, jas, pamautas ant ilgų horizontalių lazdų už uždangų pasislėpę kontroliuoja lėlininkai. Galvoju, kaip jie galėtų paįvairinti spektaklį, kad jis nenusibostų taip greitai – nežinau, ar technologiškai labai sunku, bet lėlės galėtų judėti įvairiau.

Kaip bebūtų, patirtis tikrai įdomi.

 DSC_0100

Po teatro keliaujame pasivaikščioti po naktinį turgų ir išgerti vaisių kokteilių. Turgus, tiesa, kiek nuvilia, bet pasivaikščioti visai malonu.

Kitą dieną mano draugai išvažiuoja, tad aš miegu ilgai ir rytą pradedu nuo pusryčių ant suoliuko parke. Netrukus prie manęs prisėda studentas, norintis patobulinti anglų kalbą. Kalbamės ilgai apie viską, pradedant nuo kelionių ir Vietnamo, Ho Chi Minh’o, komunizmo, baigiant šeimos sandara ir požiūriu į seksą Vietname. Sužinau, kad šeimos čia mažos dėl to, kad tėvai tradiciškai turi pilnai aprūpinti vaikus, ypač berniukus – jie, kai užaugs ir apsiženys, gyvens pas tėvus arba tėvų jiems pastatytame name. Dar sužinau, kad jaunimas visai nekonservatyvus sekso klausimais ir užsiiminėja tuo laisvai be jokių religinių ar santuokos suvaržymų. Na ir žinoma daug viso kito.

Kalbame keletą valandų ir aš išalkstu, tad pasiklausiu, ar Tajus nenori pats pavalgyti ir kur galėtume gauti pigaus ir gero vietnamietiško maisto. Tada sulaukiu pasiūlymo apsilankyti pas jo šeimą, kur mama jau bus paruošusi pietus. Kiek padvejojusi, sutinku, sėdame ant Tajaus motociklo ir lekiame kažkur į gyvenamąjį rajoną.

 DSC_0156

Tajaus šeima gyvena nedideliame name su vištomis kieme, šunimi ir pora kačių. Šeima, regis, gyvena pakankamai pasiturinčiai – bent jau sprendžiant iš didelio plazminio televizoriaus svetainėje. Jo tėvai nekalba angliškai, bet visą laiką man šypsosi, linkčioja ir kartais kažką sako. Dar prie mūsų prisijungia Tajaus brolis ir netrukus pietaujame. Maisto man per daug – pirmiausia seka Pho – sriuba, tada kepta višta su ryžiais ir daržovėmis. Tada dar Tajaus brolis išsiunčiamas į kažkur šalia pirkti deserto, tad ragauju saldžių ryžių su kokosu. Viskas labai labai skanu. Dar kurį laiką paskui sėdime ir bendraujame, Tajus verčia viską tėvams, kurie domisi mano šeima (tenka susirasti ir parodyti nuotraukas, kurias nešiojuosi telefone būtent tokioms progoms), mano šalimi, mano kelionėmis.

Galiausiai, jau vakarėjant atsiprašau ir atsisveikinu. Tajus pametėja atgal iki hostelio.

Hostelyje prasidėjusi laimingoji valanda, tad prisijungiu prie geriančių alų. Kompanija įvairi: britas, marokietis, mergina iš čilės, vokietė, du olandai ir du australai. Išgeriam daug alaus – hostelio šeimininkas turi eiti papildyti 7 litrų bambalį. Dar gauname paragauti ryžių vyno, kuris yra stiprus, kaip degtinė.

 DSC_0132

Baiginėjantis laimingąjai valandai hostelyje, susiruošiame į alaus kampelį – taip vadinamos pora gatvių, kuriuose kiekviename kampe pilsto labai pigų alų (stiklinė kainuoja mažiau nei litą). Ten susirandame dar draugų ir susėdę gatvėje ant mažyčių kėdučių vakarojame iki vienuoliktos, kai policija pradeda uždarinėti barus. Tada dar užsukame į klubą, kuriame mums pažadėtas nemokamas kaljanas, bet apie dvyliktą uždarinėti pradeda ir jį – policija Hanojuje neleidžia ilgai vakaroti. Kažkur toliau nuo centro yra pora klubų, veikiančių visą naktį, ten išsiruošia dauguma mano kompanjonų, bet aš su pora merginų keliauju atgal į hostelį.

Kitą rytą važiuoju į Halong įlanką.

 DSC_0427

Į Hanojų grįžtu po poros dienų. Nakvoju tame pačiame hostelyje – čia palikau savo kuprinę. Jis pilnas, tad gaunu privatų mini kambarėlį vietoj dorm kambario lovos. Už tą pačią kainą.

Grįždama iš Halong įlankos sutinku Dovilę ir ko, tad sutariam kartu pavakarieniauti. Dovilei ir Kristi tai paskutinė vakarienė – jos ryt išskrenda namo. Prieš vakarienę dar padedu Dovilei aplėkti suvenyrų parduotuvėles, ji ieško suvenyrų. Vakarieniaujame gana prabangiame (bet santykinai nelabai brangiame) restorane, maistas tikrai vykęs. Ilgai neužsibūname ir po vakarienės skirstomės. Aš dar apeinu ratą apie ežerą – gražus vakaras ir parkas pilnas žmonių.

Kitą dieną vakarėjant važiuosiu į Sapą, bet dar visa diena prieš akis, tad išeinu pasivaikščioti. Nueinu iki literatūros šventyklos, kur su didele grupe įsmunku be bilieto. Čia vyksta kažkokia pionierių šventė – aikštėje išsirikiavę krūva vaikų su kaklaraiščiais. Kurį laiką stebiu vaikus, paskui pasivaikštau po gražią šventyklą.

 DSC_0069

Nuo ten pro Ho Chi Minh’o mauzoliejų bandau nužingsniuoti iki prezidentūros – bet ji uždaryta ir kareiviai su švilpukais net neleidžia prieiti prie vartų paspoksoti. Tad žingsniuoju toliau, kol pasiekiu du didelius ežerus, prie kurių pasėdžiu kurį laiką ir pasigrožiu vaizdais. Pražingsniuoju pro rajonėlį ežero saloje ir pasibaisiu, koks nešvarus ir smirdantis kanalas teka po aukštų modernių pastatų langais. Apžiūriu didelį turgų, nueinu iki greitkelio, kurio sienos išpaišytos visokiais piešiniais ir papietavusi grįžtu į hostelį. Laikas pakuotis ir ruoštis į Sapą.

Iš Sapos grįžtu ankstų rytą. Hostelio šeimininkė pasiūlo pasinaudoti kuria nors lova for free ir pamiegoti – neatsisakau ir nusnaudžiu porą valandų. Lėktuvas tik vakare, tad turiu laiko dar vienam pasivaikščiojimui. Išgeriu kavos kavinėje prie ežero, paskutinį kartą pasigrožėdama parku, kuriame praleidau tikrai nemažai laiko ir einu apžiūrėti Vietnamo moterų muziejaus. Nors nesu didelė muziejų mėgėja, bet šis sudomina dėl temos. Nenusiviliu – muziejus tikrai vykęs. Čia yra visko, nuo propagandinių moteris vaizduojančių plakatų, iki tautinių mažumų kostiumų. Nustembu, kad visur yra paaiškinimai anglų kalba. Daug puikių nuotraukų, man ypač patinka tos, kur vaizduoja gatvės prekeives.
Muziejuje praleidžiu daugiau nei valandą.

DSC_0147

Po muziejaus grįžtu, dar kiek pasėdžiu internete ir keliauju lik oro uosto autobusiukų. Atėjus, mane bando įkalbėti lipti į taksi, bet aš jau tam visiškai nebeturiu pinigų – tai jiems ramia sąžine sakau ir visi atsikabina. Autobusiuke sutinku malonią merginą, kuri čia atskrido iš Saigono verslo reikalais. Ji irgi mėgėja keliauti, tad papliurpiame apie keliones ir kelias neprailgsta.

Ir neilgai trukus jau laukiu lėktuvo iš Vietnamo.

Būtinai palikite komentarą: