Hue

DSC_0555

Hue autobusas išmeta tiesiai priešais backpackers hostelį, tad jame ir apsigyvenu. Ir netrukus į tą patį kambarį įsikrausto kita lietuvė Dovilė. Dar ką tik hostelio darbuotojai aiškinau, kur yra Lietuva, o štai per vieną dieną ji pamatė dvi lietuves :) Dovilė gyvena Londone, keliauja su australe Kristi ir pakeliui sutiktu olandu Gino. Aš jau pasiruošusi išeiti, tad tik persimetame keletu žodžiu ir sutariame pasimatyti vakare.

Išeinu apžiūrėti Hue. Pagrindinis lankytinas objektas – citadelė su imperatoriškaisiais rūmais. Tad žingsniuoju ten. Per ilgą tiltą, palei gražų parką ir pro miesto centrą juosiančią didžiulę sieną.

Citadelė visai graži, bet nėra ypač įspūdinga. Kiniško tipo rūmai, kurių didelė dalis – tiesiog griuvėsiai. Pasivaikščioti gražu, bet tik tiek. Be to, kiek nusiviliu pačiu miestu – tikėjausi, kad sienos apsuptas bus senamiestis – siena juosia gerą gabalą centro – bet viduj sienos lygiai taip pat, kaip ir išorėje – nieko įdomaus.

 DSC_0479

Tad daugiausia pasivaikštau palei upę. Užsuku į turgų, nusiperku vaisių. Grįžtu į savo upės pusę ir prisėdu ant suoliuko pasigrožėti vakaru – ir prie manęs prisėda pora mergaičių. Mandagiai paklausia, ar gali su manimi pasikalbėti, kad patobulintų anglų kalbą ir ar gali visa tai įrašinėti (vėliasniam tobulinimuisi). Sutinku. Laužyta anglų kalba ir sunkiai suprantamu tarimu jos manęs teiraujasi apie mano kelionę, ką manau apie Hue ir Vietnamą, ar man patinka Vietnamietiškas maistas. Pačios pasipasakoja, kad mokosi kalbų mokykloje, anglų ir japonų kalbas, tai tik pirmi metai (būtų labai gaila, jei taip prastai vis dar kalbėtų po 3-4 studijų metų). Pro šalį praeina kitas turistas, su jomis pasisveikina – jis irgi su jomis jau kalbėjosi. Dar kiek pašnekėjusios mergaitės atsisveikina – joms reikia grįžti į paskaitas.

Grįžtu į hostelį, netrukus pareina Dovilė su kompanija, sėdime hostelio terasoje ir šnekučiuojamės. Vėliau einame vakarieniauti, randame neblogą restoranėlį. Vakaras bėga itin smagiai ir kai jau traukiame namo iš restorano, prie mūsų prikimba vieną klubą reklamuojanti mergaitė, ji tiesiog įsikabina į parankę ir nepaleidžia. Ji siūlo nemokamus šotus, Gino paklausia, ar vietoj to negalima gauti nemokamo alaus – ji sutinka, kad kaip mums – pastatys nemokamo alaus. Tad apsisukame ir leidžiamės vedami į klubą.

 DSC_0494

Klubas visai jaukus, ir iš tikrųjų gauname po skarbonkę alaus nemokamai, ir dar priedo šotų. Netrukus prasideda šokiai visai smagu, tik muzika galėtų būti geresnė, šotai ateina dar porą kartų – tad barui mes nepadarome visai jokio pelno, tik Gino pasiima dar vieną alus. Tiesa, ilgainiui muzika ypač suprastėja, tad apie vidurnaktį išlendame lauk (Kristi atsisveikino jau anksčiau, ji turi problemų su skrandžiu). Pakeliui į hostelį sulaukiame pasiūlymų nusipirkti žolės. Neperkame.

Vakaras baigiasi, bet naktis – ne. Kadangi hostelyje mūsų laukia nemokamos pramogos. Kažkada vidury nakties grįžta trys britai, du iš jų gyvenantys mūsų kambary, kitas – jų draugelis, ir pradeda garsiai šnekėtis, tarsi kambaryje būtų vieni (kai tuo tarpu čia miega ar bent jau bando 8 žmonės). Kažkas (lygtais Gino) galiausiai neapsikenčia, juos aprėkia, tad jie išeina į terasą. Netrukus porelė grįžta, ir šį kartą ne tiek užsiima kalbomis, kiek dirba rankomis (ir kitkuo). Visiems girdint jie ilgai ir garsiai užsiiminėja seksu. Pora vaikinų iš kambario neapsikenčia ir išeina lauk (gal 4 ryto), Gino ir Dovilė kažką jiems pasako, bet tai per daug nenutildo veiksmo. Porelė užtrunka, kol baigia.

Ryte jie miega, o visi kiti dalinasi įspūdžiais ir nuomonėmis. Dovilė ir Gino išsikrausto – liks Hue, bet ims privatų kambarį, nes kitą naktį nori išsimiegoti be nuotykių. Aš žinau, kad porelė žadėjo šiandien išvažiuoti, tad bandau laimę. Ir tikrai, jie išvažiuoja.

 DSC_0525

Šiandien su Dovile ir Gino nuomojamės dviračius. Ryte keliaujame atskiromis kryptimis – jie į citadelę, aš apžiūrėti šventyklos keletas kilometrų už miesto. Minu per miestą, sustoju prie geležinkelio, kur su kitais eismo dalyviais praleidžiame ilgą traukinį. Dar už keliolikos minučių pasiekiu šventyklą. Prie jos visi siūlo mokamą parkingą – o aš pravažiuoju visus siūlančius – kelias veda pro šventyklą – ir palieku dviratį ten. Šventykla graži ir gražioje vietoje – ant kalno, vienoj pusėj upės vingis, kitoje – kapinės per kalvas. Pasėdžiu pavėsyje prie jos, pasiilsiu ir laikas minti atgal – sutarėme susitikti su Dovile ir Gino.

Grįžtu, sulaukiu jų, papietaujame ir miname ieškoti šventyklų ir karališkų kapų, kurių aplink Hue apstu. Pirmiausia miesteliais miname iki dramblių šventyklos. Ją rasti ne taip paprasta, tad truputį paklaidžiojame, pasisukiojame pirmyn atgal ir galiausiai siauru takeliu pasiekiame apvalų pastatą, kurio telikusi siena. Čia, regis, buvo amfiteatras. Mes su Dovile, radusios skylę, lendam į vidų, Gino, kaip tikras olandas, kultūringas, tad lieka laukti lauke. Viduje nieko įspūdingo – tik pieva, supama sienos.

 DSC_0548

Dar kiek pasisukiojame aplinkui – aš isitikinusi, kad kažkur čia turi būti toji šventykla, nors mano pakeleiviai nėra tiek užtikrinti. Pirmiausia įlendame į kažkieno kiemus, paskui randame teisingą kelią ir atminame iki šventyklos. Šventykla sena ir apleista, bet aplinkui taip ramu ramu ir gražu – tvenkinys priešais. Tad tiesiog pasiklausome tylos ir ramybės ir kiek pasiilsime čia.

Toliau per kalniukus ir laukus traukiame link karališkojo kapo. Nutariame pasiekti vieną jų – nes už kiekvieno įėjimą reik mokėti, be to, ne tiek daug laiko turime iki sutems – gal tik porą trejetą valandų, o atstumai nemaži. Tad miname, miname ir galiausiai atminame prie Tuc Duc kapo, pakeliui grožimės smilkalų parduotuvėmis – didesni ir mažesni smilkalai išdėlioti tiesiog ant kelio. Prie kapo vėlgi iš mūsų nori nuplėšti pinigų už parkavimą – nepasiduodame ir dviračius paliekame kiek atokiau nuo įėjimo, bet nemokamai.

Tuc Duc kapas – tai kaip dar vieni rūmai, didelė teritorija su keletu pastatų. Viduj yra gražus tvenkinys, kuriame atsispindi medžiai ir pavilionai. Karališki rūmai įspūdingi ir gražūs, ir man dar patinka griuvėsiai už jų. Apžiūrime ir patį kapą, kuris, tiesa, nėra toks įspūdingas. Po visą teritoriją vaikštinėjamės kaip po kokį parką – gražu ir ramu, turistų mažėja, nes artėja vakaras. Tad galiausiai tenka ir mums traukti atgal, link miesto.

DSC_0587

Grižtame per kalvas, kaimelius į miestą. Dar stabtelėjame prie traukinių stoties – Dovilė ir Gino dar neturi bilieto į Hanojų, kur visi trauksime ryt vakare, tad patikrina traukinių kainas – bet jos nežmoniškai didelės, tad galiausiai jie nusiperka bilietą į tą patį autobusą, kaip ir aš.

Grąžiname dviračius, išsiskirstome po viešbučius, bet sutariame susitikti vakarienei.

Gino, Dovilė ir Kristi dabar gyvena viešbutyje „Why not“, aplankau Gino ir Dovilę ten. Vakarieniauti irgi einame į restoraną „Why not“, taigi ši frazė tampa vakaro bajeriu. Kaip bebūtų, pavalgome tikrai skaniai. Tada dar einame pasivaikščioti paupiu, praeiname Hue naktinį turgų, kuris, tiesą pasakius, nėra labai įdomus ir grįžtame miegoti.

 DSC_0603

Kitą rytą kai aš jau papusryčiavus ir pakuojuosi (reikia išsiregistruoti) Gino užsuka manęs pakviesti pusryčių su jais. Einame į kavinę, kurią rekomendavo Kristi, aš imu tik kavos (pusryčius davė hostelis). Prabangi tai kavinė, bent jau Vietnamo standartais ir kava nėra labai jau kažko ypatinga.

Tada einame pasivaikščioti. Traukiame į tą miesto pusę, kurioje dar nebuvome ir pagal žemėlapį ten užžymėtos kelios šventyklos. Praeidami užsukame į supermarketą ir Gino pagaliau nusiperka tapkes (flip-flops), kurių ieškojo visą laiką, kiek praleidom kartu. Tiesa, jomis jis nėra 100% patenkintas, bet bent jau pagaliau jas turi.

Einame pro turgų, per upę ir netrukus pasiekiame pirmąją šventyklą. O joje cikados taip garsiai svirpia, kad net sunku susikalbėti. Apžiūrime šventyklą, kurį laiką tiesiog klausomės cikadų.

 DSC_0631

Susipažinkite, Dovilė. Ir cikada.

Keliaujame link kitos šventyklos. Ji atrodo uždaryta, bet randame įėjimą iš šono, o prie jo – vietinį gatvės kirpėją. Gino prisėda, kad jam nuskustų kaklą nugaroje, kirpėjas gražiai padirbėja, mes su Dovile fotografuojame iš visų pusių. Dar apžiūrime šventyklą ir traukiame gilyn į gatves.

Pakeliui praeiname bažnyčią, kuri nei iš tolo neprilygsta šventykloms – visiškai neįdomi. Einame gatvėmis, lendame į kiemus, apžiūrinėjame namus – įdomus miestelio gyvenimas. Sutikti žmonės šypsosi, sveikinasi. Ir taip kol pasiekiame dar vieną šventyklą. Prie jos randame vaikus, gaudančius cikadas – tad pirmą kartą apžiūrime jas iš arti. Netgi gauname palaikyti. Bandome su vaikais išsiaiškinti, kodėl jie jas gaudo – panašu kad tiesiog šiaip, žaidimui.

Šventyklos kieme taip pat randame vaikų – jie labai susidomi mumis, kai kurie visai neblogai kalba angliškai, tad bendraujame, jų mamos juokiasi, visas būrelis klega. Ilgai neužtrunkame – atsisveikiname ir keliaujame atgal – reikia susiruošti kelionei.

 DSC_0608

Aš jau išsichekinus, bet Gino ir Dovilė pasiliko kambarį ilgesniam laikui – iki autobuso, tad galime trintis ten. Kol jiedu ieško maisto pietums (aš dar soti nuo pusryčių, be to turiu vaisių), nusiprausiu jų duše ir išsiverdu arbatos (jie turi elektrinį virdulį kambaryje). Grįžta kambario savininkai ir greitai atsisveikinu palikus juos krautis daiktus – einu atgal į hostelį laukti autobuso.

Autobusas atvažiuoja, kaip paprastai, pavėlavęs. Pasirodo, mums išskirta trigulė lova autobuso gale, tad sugulam į bendrą guolį ir smagiai važiuojam iki Hanojaus.

Būtinai palikite komentarą: