Hoi An

DSC_0304

Hoi An mane apžavėjo savo ramybe ir gražiais gražiais geltonais namukais. Manau, tai vienas gražiausių miestukų ne tik Vietname, bet ir visoje mano aplankytoje pietryčių Azijoje. Mažos jaukios gatvytės, pilnos, bet ne per pilnos žmonių ir šurmulio, gražus paupys ir netolimi pliažai – ko dar reikia ramioms atostogoms? Man – nieko.

Važiuoju į Hoi An naktiniu autobusu. Vakare, dar nesutemus važiuojame per kalnus, raudonus (žemė ar smėlis) ir žalius (džiunglės). Vėliau, leidžiantis žemyn panyrame į debesį. Kalnai dingta ir atsiranda netikėtai iš rūko. Tarsi būtų netikri, tarsi visa tai būtų ne visai tikra.

Priartėjame prie jūros – jau tamsu, bet visa jūra žiba laivų žibintais. Iš toli atrodo keistai tos visos švieselės jūroje. Iš arti pamatau, kad žvejai taip dirba – lempų šviesoje. Įdomu, ką žvejoja.

 —

Atvažiuoju pirmiausia ne į Hoi An, bet į Danangą. Nors stotyje man sako, kad mane išmes prie posukio į Hoi An ( autobusas ten nevažiuoja), ir berniuko, kuris viską reguliuoja, taip pat prašau mane ten išmesti. Bet pabundu jau įvažiavusi į Danangą, kur berniukas man aiškina, kad iš stoties pasigausiu autobusą. Ir nors užtrunku ilgiau – turbūt apsieinu pigiau, nes nuo posūkio būtų galima važiuoti tik taksi (ar moto taksi), o autobusas – pigus. Be to, ką gi veikčiau Hoi Ane puse septynių ryto?

Dabar miestą pasiekiu apie pusę devynių. Pirmiausia nužingsniuoju iki upės, ignoruodama visus moto taksi, siūlančius savo paslaugas ir pasėdžiu paupyje, grožėdamasi miesteliu.

 DSC_0279

Hoi An ne veltui yra įtrauktas į Unesco – visas senamiestis apstatytas mažais geltonais namukais, gražios jaukios gatvelės ir dar gražesnis paupys, kuriame, tiesa, tenka vis atsisakinėti pasiplaukiojimo laivu. Tiesa, į Unesco sąrašą jis buvo įtrauktas dar ir dėl čia gyvenusios bendruomenės, kaip tikro žvejų miestelio pavyzdys, tačiau kai Hoi An išpopuliarėjo tarp turistų, čia gyvenusi bendruomenė pardavė pastatus parduotuvėms ir restoranams ir pačios šios vietos esmės nebeliko. Vis tiek man čia gražu. Nors ir nebe taip tikra. Sėdžiu paupyje ir stebiu, kaip vietiniai persikelinėja pirmyn atgal su laiveliais (tinginiai – tiltas vos už poros šimtų metrų), tetulės irkluotojos praplaukdamos vis pasiūlo boat tour one hour.

Apeinu krūva viešbučių, kol randu vieną su mane tenkinančia kambario kaina. Kambarys dar neparuoštas, tad palieku kuprinę ir keliauju toliau tyrinėti miestelio. Vaikštinėjuosi gatvelėmis, apžiūrinėju dabar jau atsidariusias parduotuves, pereinu upę į kitą pusę.

Grįžtu į viešbutį įsikurti ir pamiegu – net ir miegamąjame autobuse miego trūko. Taip pat sukontaktuoju su Eugenija – ji, pasirodo, irgi Hoi Ane, tad sutariame susitikti.

 DSC_0276

Vakarėjant išlendu atgal į miestą. Gražios vakaro spalvos, o dar gražiau pasidaro, kai sutemsta – visas senamiestis užsižiebia kiniškais žibintais, paupys pilnas pasivaikščioti išėjusių žmonių, kitoje upės pusėje veikia suvenyrų turgus. Neatsispiriu, nusiperku auskarus.

Susitinkame su Eugenija prie japoniško tilto ir einame vakarieniauti. Sutariame, kad ryt aš krausysiuosi į jos kambarį – taip bus pigiau. Vakarą praleidžiame maloniai plepėdamos.

Kitą rytą persikraustau pas Eugeniją ir išsinuomoju dviratį. Eugenija šiandien nori pasiilsėti ir užsisakyti suknelę (čia populiaru pasisiūti kokį rūbą – siuvėjai pasiuva viską per diena), o aš noriu apžiūrėti Hoi An apylinkes, tad einame savo keliais, tik sutariame kur ir kada susitiksime.

 DSC_0343

Minu per Hoi An, kol išminu iš miesto ir pasuku ryžių laukais link kaimų. Pakeliui matau, kaip kaimo žmonės iš palmių lapų daro sienas nameliams, kaip apdoroja kokosus. Apžiūriu žvejų kaimus ir jų įrengimus, minu ne tik keliais, bet ir takeliais, kurie kartais eina tarp žvejų tvenkinių, siaurais pylimais. Man labai įdomu.

Galiausiai pasiekiu kelią, vedantį į pliažą. Atvažiavus iki pliažo, sustabdo policininkas, liepiantis priparkuoti dviratį, nes į pliažą su juo toliau negalima. Čia visur parkavimas mokamas – nors ir nedaug, bet aš iš principo nenoriu mokėti, tad nusuku į šalį ir netrukus randu takelį į pliažą be jokių mokamų parkingų.

Pliažas gana gražus, nemažai žmonių, tad paprašiusi poros merginų pažiūrėti mano kuprinę, nusimaudau pirmą kartą Vietname. Paskui dar porą valandų praguliu paplūdimyje.

 DSC_0439

Dar paskui prasuku pro kitą paplūdimį, bet jame neužsibūnu– jis ne toks įdomus, kaip pirmasis, ir minu atgal į miestą.

Grąžinu dviratį, viešbutyje randu Eugeniją, nusiprausiu ir pailsiu ir einame į miestą. O mieste – šventė. Šiandien žemės diena, tad ant kiekvieno kampo pardavinėjami popieriniai žibintai su žvakėmis, pradžioje nelabai suprantu kam, bet tas netrukus paaiškės. Taip pat kitoje upės pusėje vyksta koncertas didžiulėje atviroje scenoje. Truputį pasiklausome, bet muzika (ir atlikėjai) ne itin vykę, tad einame toliau. Kai nusprendžiame grįžti per tiltą į mūsų miesto pusę – kaip tik ateina žemės valanda (kai visi išjungia elektrą) – žibintai išjungiami, tačiau žmonės pradeda leisti šimtus popierinių žibintų į vandenį ir pasidaro taip gražu gražu, kad net sunku apsakyti.

Tiesa, ant tilto grūdasi minios žmonių, tad per ilgai nesistumdome, vietoj to nusėdame viename žvakėmis apšviestame bare ir naudojamės laiminga valanda bei geriame kokteilius.

 DSC_0401

Trečią dieną nei aš, nei Eugenija neturime didelių planų, tad imame dviračius ir tiesiog miname į pliažą. Ten ir praleidžiame didžiąją dalį dienos. Vakare vėl pasivaikštome gražiame senamiestyje ir vėl mėgaujamės kokteiliais. Rytoj aš trauksiu į Hue, o Eugenija jau tiesiai į Hanojų.

Būtinai palikite komentarą: