Rašyti March, 2014

garsai

31.March.2014

rytais girdžiu paukščius ir traukinius – pastaruosius, tiesa, išgirstu tik tam tikram taške pakeliui į autobuso stotelę – turbūt būtent tam taške joks aukštas namas nestovi tarp geležinkelio bėgių ir manęs. kartais traukiniai ūkčioja ir tai, kartu su dundančiais bėgiais man labai gražu.

kartais prabundu su saule ir tuo metu girdžiu itin daug paukščių. tarsi gyvenčiau ne miesto viduryje. tiesa, dažniausiai tuoj vėl užsnūstu ir rytais ne visada esu tikra, ar tikri tai buvo paukščiai, ar sapnuoti, nes kai ruošiuosi į darbą, jų jau būna tik vienas kitas, o kartais visai nebesigirdi.

savaitgaliais girdžiu kaip bažnyčių varpai triukšmauja. ir nors į bažnyčią jie manęs neprikviečia, vis tiek jų skambesys virš miesto man yra kiek magiškas. ir baisiai gražus. prisimenu, kaip turkas man pasakojo, kokia jam buvo nuostaba pirmą kartą išgirdus miesto bažnyčių varpus, kviečiančius sekmadienio mišioms – panašus magiškas jausmas mus apima, kai išgirstame minaretus prabylant maldomis virš musulmoniškų miestų.

daug girdžiu ir paprastesnių garsų, pavyzdžiui, kaip triukšmauja šalia vykstančios statybos, bet jų garsą dažniausiai automatiškai išfiltruoju. nemaišo man tos statybos.

vakarais kartais girdžiu, kaip kaimynai žiūri televizorių. ir vis svarstau, ar jie labai garsiai televizorių žiūri, ar yra labai  tylūs žmonės – nes daugiau nieko negirdžiu, tik tylų televizoriaus murmėjimą.

o šeštadienį, beje, girdėjau, kaip virš senamiesčio pralėkė naikintuvai. akimirką nesupratau kas dedasi – tik staigiai augantis baisus, nepažįstamas garsas – kol jie nepralėkė virš galvos ir neprisiminiau, kad gi švenčiame NATO. ir kai žmonės gatvėje bėdavojosi, kad taip galima ir širdies smūgį gauti, prisiminiau, kaip kadaise prie strėlių kabindavo švilpukus, kad nepažįstamais, baugiais garsais gąsdintų priešus – o tiems nepaprastu greičiu lakstantiems naikintuvams ir švilpukų nereikia.

namuose

6.March.2014

(kažkada rašiau eilėraštį tokiu pavadinimu (namuose). ta proga norisi pacituoti ištrauką.

o vonioj
vonioje du irkluotojai
be baidarės
tačiau įsikibę į irklą
jiems ten patogu ir arbatos jie ačiū nenori

)

kada pradedi jaustis, kaip namuose? sakyčiau, kai tamsoje jau nekliūni už kampų ir už durų (nebent jas katė atidarė ir paliko atidarytas), kai jau visada pataikai į teisingą šviesos jungiklį (nes gi visada bus du, iš kurių vienas – neveikia), kai pagal kaimynus, kuriuos sutinki laiptinėje irgi išeinančius į darbą, supranti, ar vėluoji, ar dar ne, kai daiktai randa savo vietą, kai tu randi savo vietą ir net katė, paprastai ilgai neapsisprendžianti, bet jau kuriam laikui randa savo vietą.

tiesa, namai dar nepilni – dar neatsivežiau dviračio, tad jis dar neturi savo vietos. dar gal reikėtų vieno kito baldo ar juos kiek pastumdyti. bet čia tik smulkmenos, svarbiausia, kad jaučiuosi namuose.

p.s. irkluotojų vonioje dar nėra, bet kas ten žino, gal ilgainiui…