Rašyti February, 2014

Bonobo

21.February.2014

parašyčiau ką nors apie radikalumą, neįsiklausymą ir neįsiskaitymą, Ukrainą ar Lietuvą….

bet vakar buvau Bonobo koncerte (ir nors sugebėjau ten išsinarinti koją), man vis dar žiauriai gera nuo to. blemba, kaip gera, kaip gražu, kaip stipru buvo. senokai nebuvau dideliam koncerte (be to, kuriame buvau ant scenos, bet tas nesiskaito, ant scenos būti yra kitaip), kažkaip buvau pasiilgus to jausmo. o dar Bonobo! vienas iš mano “must see” atlikėjų.

tad šlubčiojau vakar namo pilna geros energijos. tokia pat atšlubčiojau šiandien į darbą. tikiuosi, energija ir emocija išsilaikys bent jau iki savaitgalio pabaigos.

Liking is not helping – ką aš manau apie Ukrainos maniją facebooke.

19.February.2014

1525492_405899022889743_1150411209_n

pradėkime nuo to, kad aš prieš smurtą ir prievartą Ukrainoje, prieš Janukovičiaus diktatūrą ir palaikau Maidano kovotojus. tikiuosi, jų aukos nebus veltui.

bet mane jau vimdo visas tas mėlynai geltonas feisbukas. ir kelia šypseną “palaikymo laužai” ir kitos vėluojančios akcijos. sutinku, kad žinios apie palaikymą svetur, koks jis bebūtų mažas ir neteikiantis realios naudos – visada teiks kovotojams drąsos ir vilties, jei tik žinia apie tą palaikymą juos pasieks. bet ar ne per vėlai deginam tuos laužus? ar tikrai jie skirti Ukrainai, o ne mūsų sąžinei nuraminti? tiems, kurie mirė ar miršta dabar, laužai jau ne ką tepadės, tik mes jausimės solidarūs, šaunūs ir padarę kažką gražaus. ir po laužų skirstysimės į barus, kur prie bokalo alaus dalinsimės nereikšmingomis mūsų pirmojo pasaulio problemomis bei per daug negalvosime apie tuo pat metu galbūt žūstančius Ukrainoje.

štai tie žmonės, kurie jau prieš tai organizavo palaikymo akcijas, koncertus ir pan – jie yra tikrai solidarūs. tie, kurie į tuos koncertus ėjo, viešino naujienas iki to, aukojo pinigus protestuojantiems ukrainiečiams – aš rašau ne apie juos. jais žaviuosi ir virtualiai spaudžiu ranką.

o visai kitai miniai nebuvo įdomu, kol visi masiškai nepradėjo laikinti, sharinti ir kitaip spaminti facebooke mėlynai geltonų naujienų. štai tada jau ir patys pasidalinome youtube filmukais ir meniškomis karo zonos nuotraukomis. ir dar užsidėjome paveiksliuką su kaspinėliu, kad facebooko draugai neduok dieve nepagalvotų, jog mes abejingi.

dar visai kitai miniai reikėjo kraujo. juk kol nebuvo tų 10, paskui 25 žuvusių, kiek žmonių iš tiesų domėjosi tuo, kas vyko Ukrainoje? štai būtume prieš mėnesį taip vieningai ir gausiai deginę laužus, pasirašinėję peticijas ir dalinęsi naujienomis iš Ukrainos – gal nebūtų reikėję tų aukų. bet kol nepajutome kraujo kvapo, kam iš mūsų tai iš tikrųjų rūpėjo? o dar ir kraujo kvapas turėtų būti artimas ir atpažįstamas – štai kai arabai kovojo savo pavasariuose, kas buvote užsidėję juos palaikantį facebooko paveiksliuką? kur buvo laužai tada? draugai nesidalino Facebooke, tai ir jūs ne?

beje, aš nesakau, kad tai, kas vyksta Ukrainoje reikia ignoruoti. tokius dalykus reikia viešinti, dalintis informacija, šviesti apie tai nežinančius draugus ir pažįstamus. bet ką apie Ukrainos situaciją pasako kaspinėlis su vėliavomis? ir nuo kada “Laikinimas” yra solidarumo veiksmas? su kačiukais iš juokingų video jūs irgi solidarizuojatės?

jau rašiau kažkam facebooke – nuotraukos facebooke pakeitimas nėra moralinis palaikymas, tai yra tik moralinis savęs nuraminimas. pamatę, kaip Ukrainoje baisu, puikiai suprantame, kad į tai nereaguoti gali tik bejausmiai stuobriai. tad reaguojame, bet vietoj to, kad imtumės veiksmų, kurie iš tiesų kažką keistų ar kažkam padėtų (na kad ir viską metus važiuot į Maidaną. arba bent jau eit rinkt parašų peticijai, kuri vis tiek dings į tą skylę, kur dingsta dauguma peticijų), mes pakeičiame facebooko nuotrauką, pashariname youtube video ir nuraminame savo sąžinę – “padariau viską, ką galėjau”. bet ar tikrai? gal nemeluokime patys sau, kad Ukrainai nuo mūsų facebooko paveiksliuko pasidarė geriau.

pagalvokite nuoširdžiai, kiek iš jūsų liktumėte solidarūs Ukrainai, jei tai kainuotų ne facebook paveiksliuką kelioms dienoms, o pvz. 1000 litų? arba jūsų darbą? arba jūsų namus? kiek iš jūsų esate pasiryžę stovėti Maidane ir kautis su jais už jų laisvę? taip, einu prie kraštutinumų, bet kodėl ne, jeigu mes jau tokie solidarūs?

tai ką siūlau daryti? nesiūlau visiems dabar imti ir važiuoti į Maidaną. nors tie, kas tikrai manote, kad reikia visom jėgom palaikyti žmones Ukrainoje – niekur nebūsite arčiau jų, nei ten. ne, tikra pagalba būtų buvusi tuomet, jei Ukrainą būtume pradėję palaikyti, vos jie pradėjo protestuoti. jei jų taiki kova už laisvę ir be aukų būtų sulaukusi mūsų tokio dėmesio. jei facebookas būtų mirgėjęs geltonai ir mėlynai dar prieš tai, kai vaizdais iš Maidano pradėjo mirgėti delfi ir kiti portalai.

aš šiaip jau už solidarumą. kai jis tikras, o ne paradinis. solidarizuotis reikia ne laikinant ar keičiant paveiksliukus, o domintis tuo, kas vyksta pasaulyje ir viešinant visa tai. vykdant palaikymo akcijas, platinant naujienas dar prieš joms tampant kruvinomis naujienomis. Ukraina yra tik viena iš daugelio šalių, kuriose vyksta baisūs dalykai. pavyzdžiui Nigerijoje pirmadienį militaristinė grupuotė sušaudė dešimtis žmonių. ar šia naujiena pasidalinote Facebooke? ar uždegsite žvakutę ir už juos?

taip kad vietoj 100 Like, geriau perveskite 100 litų vienai ar kitai organizacijai, kovojančiai prieš smurtą, prievartą įvairiuose pasaulio kampeliuose. arba, jei nepasitikite organizacijomis, nuvežkite patys maisto afrikos badaujantiems vaikams. galų gale, nors kartą per metus nuneškite lėkštę sriubos kažkur daug arčiau nei Ukraina alkstančiai bobutei – tai bus solidarumas su žmonija. net jei ta bobutė ir nebus ukrainietė. pasaulį keiskite darbais, o ne “Like’ais”.

ačiū tiems, kurie jau tai daro. jūs tą lietu-ukrainietišką kaspinėlį galite nešiotis didžiuodami. aš, tuo tarpu, susidomėjau tik pajutusi kraujo kvapą.

linh1-640x425

dar apie dainavimą

17.February.2014

o dar, šeštadienį dainavau ukrainietiškai. tiesa, ukrainietiškai nemoku. bet dainavau.

buvom užupyje, kur buvo atidengiama konstitucija ukrainiečių (ar kaip jie ten sakė, ukrainų) kalba. ta proga Skylė buvo pakviesti sudainuoti dainą Priesaika, kurią prieš tai jau kartą dainavo ukrainietiškai. dabar prie jų prisijungėme ir mes, dalis choristų, išmokę sudainuoti priedainį. ir sudainavome.

dar šeštadienį buvo labai įdomi generalinė repeticija. choras išsirikiavo vienoje salės pusėje, grupė kitoje, priešais. tai beveik atrodė, kad vyksta privatus koncertas tiktai mums. tiesa, dar buvo vienas kitas draugas ir giminė, pakviesti į repeticiją, bet jie buvo šone ir vaizdui nemaišė :)

dublis du: vėl dainavau su Skyle

17.February.2014

kartą jau gyriausi. kad dainavau su Skyle. tada maniau, kad tai bus tas vienas vienintelis kartas. bet štai, dublis du.

1617710_797434650270581_1348918188_oTiesa, jei aną kartą viskas buvo mėgėjiška ir linksma, dabar viskas buvo labai rimta. dainavom daug, susikaupę, rimti ir beveik profesionalūs. tiesa, vėl buvo problemų su įgarsinimu, tai ne visada mes girdėjomės, bet tai nereiškia, kad mažiau stengėmės. dainavome prieš tūkstantinę minią, atlikome visą “Brolių” albumą (tiesa, choras dainavo ne visas, bet daugumą dainų). buvo labai gražu ir gana rimta. jaučiausi kaip tikra choristė, plėšianti dainas iš širdies kartu su dar krūva tokių pačių dainorėlių.

beje, supratau, kad būnant choristu gerai sudainuoti yra tik dalis iššūkio. štai išstovėti 2 valandas įsitempus ir susikaupus (ir po ilgo stovėjimo “soundcheck’e”), nėra taip lengva. dėl to buvo labai smagu jausti, kad kaskart, kai išjungdavo choro apšvietimą, visas choras pradėdavo muistytis…

(nuotraukos pasiskolintos iš Eglės Česnakavičiūtės)

1911054_797434633603916_427576700_o

 

 

rytas

5.February.2014

DSC_0506

Įdomu, ar greitai nustosiu stebėtis vaizdu pro langą.

nauji namai

3.February.2014

persikrausčiau. įdomu, ką pirmą žmonės išpakuoja įsikraustydami į naujus namus. aš paprastai pradedu nuo katės daiktų (reikia gi kuo greičiau jai paruošti tualetą) ir knygų. bet šį kartą, kadangi knygų dar neatsivežiau, pradėjau nuo katės daiktų ir alkoholinių gėrimų. taip jau išėjo, kad pirmą dėžę atidariau su buteliais…

jaukinuosi naujus namus. tiesa, dar beveik neatsivežiau daiktų, tad trūksta visų tų priemonių, kuriomis jaukinuosi namus – knygų, paveikslų, nuotraukų, mielų (ir nelabai reikalingų) smulkmenėlių. bet ir tas truputis daiktų, kurį turiu jau padeda pratintis prie minties, kad čia mano namai.

jau radau mėgstamiausią savo vieną – ant palangės. pirmiausia dėl to, kad iš apačios šildo radiatorius, o dar dėl to, kad vaizdas tai į senamiestį. kol dar neturiu interneto – sėdžiu ant palangės ir skaitau knygą. kai ant palangės nesėdžiu aš – sėdi katė.