Rašyti December, 2013

sapnai

30.December.2013

šią naktį daug sapnavau visokių dviračio avarijų, verčiausi nuo dviračio keletu skirtingų būdų. ar tai reikia suprasti kaip perspėjimą?

oras tai pats tas važinėtis dviračiu. tikiuosi, sniego nebus dar ilgai… pvz. iki kitų metų.

darbas per kalėdas

25.December.2013

darbas per kalėdas reiškia truputį darbo ir daug Facebook’o. nuobodoka, tiesą sakant. na bet užtai turiu laiko peržiūrėti visus draugų (ir nedraugų) facebooke įdėtus kalėdinius sveikinimus.

bet man patinka toks tuščias ofisas. labai ramu ir dar žmonės labiau atsipalaidavę, kai darbo beveik nėra.

ir dar man patinka tušti autobusai, kuriuose beveik nėra žmonių. ir rytai, kai mieste tylu ir ramu, ir gražiai kyla saulė.

šviesių švenčių, brangieji!

1390575_10152080211779028_1912879531_n

pora šokio spektaklių

23.December.2013

per pastarąsias keletą savaičių buvau poroje šokio spektaklių, bet niekaip neprisiruošiau jų aprašyti. iki dabar.

Contemporary?

šio spektaklio mačiau tik peržiūrą, taigi, kaip ir negalutinį variantą, bet man jis labai patiko. tiesa, ne iš pradžių – mat iš pradžių atrodė, kad viskas bus labai blogai. bet tada atsistojo Tamolė ir viską pataisė. nesakysiu, kaip, jei kartais čia užklystų dar spektaklio nematę (ir besiruošiantys pažiūrėti) skaitytojai, bet spektaklis iš karto pasitaiso. tai spektaklis – savikritika, ironiškai vaizduojantis šiuolaikinio šokio pasaulį. taip, kai kur gal ir pernelyg akivaizdžiai ir primityviai, bet vistiek susižiūri puikiai. o ir šokis (kai tai yra šokis, o ne jo kritika), mano nuomone, buvo stiprus ir įdomus.

labai rekomenduotinas spektakliukas, kuris dar geriau žiūrėsis tiems, kas šiuolaikinio šokio teatre nėra naujokai.

W(o)men

štai įspūdžiai iš W(o)men – kur kas prastesni. nors net 2 iš 4 šokėjų kartojasi iš Contemporary? ir šoka nė kiek neprasčiau, bet idėjiškai šis spektaklis man visai nepatiko. vištos, gaidžiai, vyrai, moterys ir kiaušiniai – iki galo neaišku, kas buvo norėta pasakyti spektakliu. be to, ir choreografija sudomina tik kartais. na maivosi ten tos vištos – o kam, dėl ko?

beje, visai nesupratau, kam reikėjo pradžioje rodyti tą video, tokį “making of “, kuris nei prideda prasmės, nei yra įdomus, tik parodo, kaip lietuviai angliškai kalbėti nemoka.

tiesa, visą laiką pirmoje mizanscenoje norėjau, kad kiaušinis, su kuriuo žaidžia šokėjas, būtų tikras. nebuvo.

ir dar,  spektaklis gerokai pasitaisė, kai scenoje netikėtai pasirodė ir Benas Šarka – atėjęs pažiūrėti spektaklio ir iškviestas į sceną jis, žinoma, nepasimetė, ir parodė, kaip jis moka šokti. buvo smagu. bene geriausia spektaklio scena, tik tiek, kad neplanuota…

rojus

23.December.2013

buvau vakar Nekrošiaus Rojuje. ir tai buvo pirmas Nekrošiaus spektaklis, kuris man visai nepatiko.

jau ir anksčiau kaltinau jį, kad ant žiūrovo jam nusispjauti ir spektaklius jis stato vien norėdamas vizualizuoti savo kažkokias ten vizijas. o teatras, kuris visiškai ignoruoja publiką, man yra nebe teatras. tačiau anksčiau aš Nekrošiaus spektaklyje dar atrasdavau daug įdomių įvaizdžių, prasminių erdvių, interpretacijų. daugiau nei bet kokio kito režisieriaus darbuose.

o šis spektaklis nuvylė ir tuo. arba Nekrošius pats nelabai įsivaizduoja rojų, arba jo vizija yra labai jau skurdi ir neįdomi. ir jei jam reikia garsiai Beatričės lūpomis spektaklio pabaigoje išsakyti “rojus yra” (tai paskutiniai spektaklio žodžiai), tai, matyt, ir pats savęs jis spektakliu neįtikino. arba jis tiesiai šviesiai šaiposi iš žiūrovo – atėjote Rojaus, tai štai, Rojus yra. Pilnas ratelius šokančių ir Pink Floyd dainas prie laužo traukiančių hipių.

nors Rojaus šiame spektaklyje mačiau nedaug, bet Nekrošiaus čia pilna, viena problema – besikartojančio ir nebenustebinančio. kai Kazlas ima bėgti ratu, galvoju, o kelintą spektaklį jau jis bėga ratu? kiek gi galima. tiesa, Kazlui ką prikišti nelabai turiu – puikus vaidmuo, puikus personažas. dar patiko šv. Petras – muziejaus prižiūrėtojas, vienas iš tų sprendimų, interpretacijų, kuriomis galėjau žavėtis. deja, tokių buvo tik trupiniai.

taip, turiu pripažinti, kad jeigu tai būtų eilinio niekam nežinomo režisieriaus kūrinys, vertinčiau jį kaip visai neblogą. bet iš Nekrošiaus tikėjausi daugiau. ir teko nusivilti.

mes jau balkanuose!

20.December.2013

Balkanai man labai patinka. ne tik todėl, kad ten šilčiau nei čia. kažkaip žmonės ten man mieli ir artimi atrodė.

pasirodo, ne veltui, mat pasak CNN mes patys esame iš balkanų:

“The well-preserved old town in the Lithuanian capital looks like just the sort of place that needs a Christmas tree.
Now it’s got one — in fact, at 25 meters, the tallest Christmas tree in the Balkans.”

Aš tai nieko prieš, tiek kad oras irgi galėtų būti “balkaniškas”

dainavau su Skyle!

17.December.2013

kai prieš daug metų Palėpės gitarų vakaruose iš visos širdiens plėšdavom Skylės “Kazokus”, miuziklo “Jūratė ir Kastytis” gabalus, ar kas būtų patikėjęs, kad nepraeis nė dešimtmetis ir aš dainuosiu tuos (ir kitus) gabalus ant scenos pritardama Radzevičiui? aš nebūčiau. bet dainavau. va jums, įrodymas:

MPU_7604

kūbai

12.December.2013

Su manimi dirba labai protingi žmonės:

Klausimas: kaip apskaičiuoti, kiek kūbų (red: kūbinių metrų) užima medis
Atsakymas: kokie dar kūbai – medis gi apvalus

 

back to school

9.December.2013

pradėjau vėl vaikščioti į mokyklą. tiesa, dabar jau kaip tamsta mokytoja. ne, tikra mokytoja netapau, bet dalyvauju projekte kamtoreikia.lt, kur įvairių sričių specialistai (vadinami praktikais) pasakoja moksleiviams, kam gi reikia mokytis.

tiesą pasakius, patirtis gana įdomi. taip, esu kalbėjus studentams ir moksleiviams įvairiomis progomis, dažniausiai apie savanorystę, bet vesti pamoką – visai kitas reikalas. kaip sudominti 8-tokus savanoryste, dar gerai nežinau, o štai kaip sudominti moksleivius kelionėmis jau beveik pagavau. dar kelios pamokos ir būsiu profesionalė…

projektą labai rekomenduoju visiems, turintiems laiko (ir ką papasakoti). vertinga ne tik mokiniams, bet ir praktikams.

įdomus (ir ne visai į temą) pastebėjimas: gal koks 50proc. mokinių vaikšto su už Rimi lipdukus gautomis kuprinėmis.

bobutė

8.December.2013

šiandien pagavau jau begriūnančią bobutę. paslydo ir jau vertėsi aukštielnika. paskui ilgai man dėkojo ir linkėjo sveikatos. o aš, padariusi gerą darbą, dar dabar jaučiuosi esanti šauni ir nuostabi.

kai kalbu apie savanorystę, dažnai pagalbą visokioms bobutėms naudoju kaip pavyzdį – tas geras jausmas, kurį paprastai jauti kažkam padėjęs ir yra pagrindinis savanorystės variklis. bent jau man.