Rašyti November, 2013

sniegas

27.November.2013

važiuoti dviračiu per sniegą buvo visai smagu, tiek kad į kalniuką užminti reikėjo dvigubai jėgų – galinis ratas vis prasisukdavo. vadinasi, reikia žieminių padangų arba baigti dviračių sezoną

dviratiniai nelaimingi atsitikimai

15.November.2013

vakar važiuodama į ukmergės kalną turbūt buvau kalta, kad kitas dviratininkas nugriuvo. jis mane lenkė, o aš turbūt pavažiavau į šoną (į kalną važiuodama kažkiek vingiuoju) ir jis bandydamas apvažiuoti mane nugriuvo.

šiandien važiuodama iš lifto įvažiavau į paštininkę. nestipriai, bet ji pyko. net nepaklausiau, ar neatnešė man laiškų (nes turbūt turėjo atnešti).

o prieš porą dienų į mane vos neįvažiavo mašina – sustojo jau liesdama mano dviračio ratą. na bet ten jau ne aš kalta buvau.

žodžiu, važinėjimas dviračiu darosi vis pavojingesnis. ne tik man, bet ir aplinkiniams. ir vis tiek liūdna, kad sezonas tuoj baigsis (neturiu žieminių padangų, tai per sniegą nevažinėju…)

ekskursantė

4.November.2013

prieš porą dienų buvau pažiūrėti lietuviško kino – “Ekskursantės”, graudinančio filmo apie tremtinės mergaitės kelionę atgal į Lietuvą. filmas man pasirodė nei labai geras, nei labai blogas, gal labiau į gero pusę, beje, vertinant ne “kaip lietuviškam kinui”, bet tiesiog vertinant filmą. “kaip lietuviškam kinui” sakyčiau, kad filmas labai geras. labiausiai patiko pagrindinė veikėja Marija, mergaitė vaidina tiesiog puikiai, o iki šiol vaikų vaidyba lietuviškame kine man visada kliūdavo. čia vaidmuo įtikina, emocijos, regis, tikros ir jaudinančios. sakyčiau, mergaitė suvaidino netgi geriau už žinomus Lietuvos teatro aktorius – per dažnai teatro aktorių vaidyba man kine atrodo nenatūrali ir nevykusi. štai rusai aktoriai man visi patiko.

užkliuvo filmo fragmentiškumas, viskas pasakojama tarsi atskirais etiudais ir man pritrūksta vientisumo. ir išbaigtumo, nors istorija ir idėja gana aiški, ji nėra nugludinta ir aiškiai smūgiuojanti į tikslą. nors Marija užtikrintai keliauja namo, kur vedamas žiūrovas, man ne visai aišku.

nacionalistams filmas turbūt klius dėl to, kad dauguma rusų filme – geri, o dauguma lietuvių – blogi (matyt, čia koks nors slaptas rusų propagandos filmas ;). kaip ten bebūtų, aš stengiausi žiūrėti ne į tautybes, o į žmones sunkioje padėtyje ir nesunaikinamą jų žmogiškumą. galų gale, tik vienas kitas filmo veikėjas mergaitei padeda tiesiog iš geros širdies (o ne tam, kad patiktų vaikinui, įtiktų dukrai ar kad viršininkas liepė), tad gal nesigilinkime į tai, kad rusai padėjo, o lietuviai ne. ne apie tai šitas filmas. jis apie begalinį norą grįžti namo, ilgą kelionę ten ir, kaip jau sakiau, žmogiškumą, kuris nepaiso tautų, šalių ir pareigybių.