Rašyti October, 2013

Bakchantės

28.October.2013

Šeštadienį buvau “akropolyje” dar kartą – šį kartą tai įvyko nacionaliniame dramos teatre, bežiūrint spektaklį “Bakchantės”. kai pamačiau scenoje užrašą “Akropolis”, pati aliuzija man patiko – vistik akropolį turėjo ir graikai. bet spektaklis man nepatiko, neskaitant vieno kito įdomaus sprendimo ir keleto mizanscenų.

prasidėjo viskas tikrai gražiai ir įspūdingai – pradžioje mane užbūrė Dioniso šokis ir griūvančių pastatų vaizdai. bet vos prasidėjo tekstas, man jis ėmė kirstis su tuo, ką matau. suprantu, ką norėjo pasakyti Varnas visom tom vizualijomis ir sceną padengusiomis šiukšlėmis. mes suniokojome gamtą ir už tai mūsų laukia dievo bausmė. bet matydama akropolio koridoriuose vaikščiojančius žmones, negalėjau atsikratyti minties, kad šita priešprieša nelabai tinka prie Bakcho, Dioniso – nes šis vyno, švenčių ir orgijų dievas man per daug artimas mūsų vartotojiškos visuomenės idealams ir mūsiškasis Akropolis didele dalimi yra šventovė jam.

nors čia tik smulkmena. vaizdas tiesiog iš viso netiko man prie teksto ir tekstas blanko viso kito “triukšmo” fone. tik pabaigoje, kai vizualizacijos dingo, šviesa prigeso ir viskas nurimo, pagaliau buvo galima pasimėgauti tikra graikiška tragedija – Budraičio ir Kuodytės duetas buvo bene vienintelė mano dėmesį pilnai prikausčiusi scena. čia pagaliau supratau, kad Bakchantės iš tikrųjų ir yra tragedija, nes iki to nebuvau tikra dėl šio veikalo žanro.

nežinau, kodėl Varnas ėmėsi šio veikalo, bet, mano nuomone, buvo pasirinkta klaidinga kryptis. noras modernizuoti graikišką tragediją ir pritraukti prie šių dienų realijų sveikintinas, bet Bakchantės nepasidavė režisieriui. vizualizacijos ir scenografija man kalbėjo viena, o tekstas ir stipriausios mizanscenos – visai ką kitą, tad Varno pasirinkta tema taip ir įtikinamai neprilipo prie Euripido

kas dar? man nepatiko bakchantės – neišnaudota grupė moterų, kurios gal ir norėjo pasisakyti, kad yra už gamtą ir prieš koorporacijas, bet tai taip ir neišryškėjo spektaklyje. jų tekstai kažkur išnykdavo, netapo lozungais, kuriais, tikriausiai, turėjo tapti – vėlgi, turbūt tekstas buvo pernelyg svetimas šiuolaikiškam sprendimui.

o sprendimas dėl Dioniso man patiko, trys dievo veidai užkabino, kaip jau minėjau, nuo pirmojo šokio. puikus Nedzinsko ir Repšio duetas gelbėjo daugumą scenų, bet spektaklio, mano akimis žiūrint, neišgelbėjo.

lilijomas

22.October.2013

vejuosi teatro repertuarą – nebuvusi teatre metus, turiu daug kur eiti, daug ką žiūrėti. savaitgalį pažiūrėjau Lilijomą.

tiesą pasakius, tikėjausi daugiau. žymus vengrų dramaturgas, kviestinis režisierius – atrodo, bus kažkas įdomaus. bet deja, įdomu buvo tik tai, ką padarė lietuviai. iš spektaklio, tiesa pasakius, labiausiai įstrigo muzika, niūniavau pagrindinį motyvą visą kelią namo ir dar visą kitą dieną. labai graži, kabinanti muzika.

dar patiko scenografija, aktorių darbas. visi pagrindiniai aktoriai, Gavenonis scenoje žiba, ne prasčiau dirba ir jam talkinantis jaunimėlis. bet va kviestinė režisūra visai nesužavėjo. tos režisūros iš viso pasigedau, neradau režisieriaus pozicijos, tik vieną kitą sprendimą dėl mizanscenų. žiūrėjau į aktorius ir galvojau, kam švaistyti jų talentą tokiam… niekui. spektakliu, regis, nieko nebuvo norėta pasakyti, tiesiog parodyti, kad gyvenimas pilkas ir nykus. ir dramaturgija, ar nunyko režisieriaus rankose, ar šiaip yra nyki, bet manęs visai nesudomino, nors autorius, lygtais, išgirtas ir žinomas.

žodžiu, lietuvių aktoriai, kompozitoriai ir scenografai man patiko. o štai vengrų indėlio į spektaklį pritrūko ar jis buvo ne toks, kokio reikėjo. tad spektaklis yra labai vidutiniškas ir nelabai vertas dėmesio.

raktas (ir kitos netektys)

21.October.2013

penktadienį grįžusi namo neberadau dviračio spynos rakto. paskutinį kartą rakinau dviratį prie parduotuvės, atsirakinau, parvažiavau namo ir vėliau vakare rakto neberadau nei kišenėse, nei kuprinėje – niekur.

supratusi, kad raktą pamečiau, pradėjau ieškoti atsarginio – kažkur tikrai turėjau antrą raktelį. perknisau visus namus ir net nuvažiavau į sodą paieškoti tarp ten esančių daiktų – neradau, kur prieš daugiau nei metus “saugiai” padėjau raktelį. taip jau man būna su tais saugiais ir “protingais” daiktų pasidėjimais – vos taip padarau, tuoj nieko neberandu.

ką gi, nusprendžiau, kad savo spyną reikės pasidėti. net susiveikiau kitą, tiesa trumpą ir plonesnę spyną iš brolio. ir štai, nuimdama savo grandinę (kurią vežiojuosi apvyniojusi apie sėdynę), vistik radau raktą. jis buvo spynoje.

prisijuokėm su mama iš situacijos. žioplė aš. bet kažkaip niekada gyvenime nesu palikus to rakto spynoje – ji arba pilnai neužsirakina, arba raktas turėtų iškristi iš jos. tad nežinau, kaip jis ten išbuvo ir kokia žiopla buvau, kad jį ten palikau.

kita, šį kartą tikra penktadienio netektis – telefonas. numečiau jį nuo laiptų, nulėkė pasišokinėdamas. tiesa, paskui kuo puikiausiai veikė – išskyrus vieną mygtuką. problemėlė iškilo vėliau, kai nusėdęs telefonas išsijungė. mat tas mygutas be kitų nelabai svarbių funkcijų yra įjungimo/ išjungimo mygtukas. tad nebegaliu įsijungti savo gudrafono. turiu atsarginį telefoną, tad prisiskambinti man galima, bet vat supratau, kad gudrafonai yra tam tikra priklausomybės forma – šitame paprastame telefone man dabar jau trūksta tai tos, tai anos funkcijos…

ar dar turite laiko knygų skaitymui?

18.October.2013

darbo dėka atradau, kad jau ne tik mokiniai, tingintys skaityti privalomą literatūrą skaito tik jos santraukas. pasirodo, jau yra ištisos svetainės, siūlančios įvairių knygų santraukas ir netgi už tai vertinamos. perskaitei 5 puslapius ir jau gali girtis, kad perskaitei knygą. na daugmaž. o jei ir tiek perskaityti neturi laiko – gali parsisiųsti audio versiją ir perklausyti įskaitytą knygos santrauką. gauni koncentratą knygos idėjų ir jau skaitaisi specialistas. visa tai orientuota į verslą ir skubančius verslininkus – mano užtiktoje svetainėje kol kas nerasi grožinės literatūros, bet gali pasiskaityti apie finansus, vadovavimą ar populiarųjį mokslą.

nežinau, bet man tai toks skaitymo ir “tobulėjimo” būdas nepriimtinas. jei neturi laiko knygoms – skaityk straipsnius. o jei nori skaityti knygą – tai ir skaityk knygą, o ne jos santrauką. ir šiaip, sakyčiau, čia labai nuvertinimas rašytojo darbas – jei poros šimtų puslapių vertė sutelpa į 5 lapus, tai reiškia, kad likusius 195 puslapius autorius tuščiažodžiauja. ar kaip suprast?

taip, žinau, kartais norisi knygą perkrimst per vakarą (ypač prieš egzaminus).  bet ar nebus taip, kad tas skubantis pasaulis nuskubės tiek, kad ne tik skaitytojai nebeturės laiko, bet ir rašytojai – ir liksime su tais 5 psl. koncentratais vietoje literatūros… būtų liūdna.

lietuvių (ir baltarusių) kultūros sostinė

18.October.2013

per dvi dienas du kartus buvau akropolyje. matyt, sergu.

Tiger lillies

7.October.2013

Picture 2

(Nuotrauka vogta, autorius Mark Holthusen)

šeštadienį (ačiū broliui) buvau pasiklausyti ir pasižiūrėti Tiger lillies. ir likau sužavėta. žinoma, teatralai galėtų skųstis, kad šį reginį sunkiai gali pavadinti spektakliu, bet pasirodymas buvo įdomus ir neeilinis. sutinku, tai tai nebuvo spektaklis tradicine prasme, čia man labiau tinka angliškas pavadinimas – performansas ar tiesiog show. scenoje – tik Tiger lillies trijulė, bet vizualizacijų pagalba matome senovinį teatrą (iki šiol matyta tik filmuose), puikiai išlaikyta originali stilistika, puikiai sukurti dainas iliustruojantys pasauliai. gražu, netgi labai, ir truputį gaila, kad sėdime salės gale ir negalime įžiūrėti visų detalių. kiek rėžiantis balsas, kiek specifinė, bet man labai graži muzika ir nepaprasti vaizdai – tai, ko ir tikėjausi iš Tiger lillies, kurių iki šiol klausiausi tik youtubėj. ir jų istorija apie jūreivį, nušovusį albatrosą, man tikrai labai patiko, nesvarbu, kad tai gal ir nelabai teatras, bet reginys buvo įspūdingas ir užburiantis.

avarija

4.October.2013

šiandien pirmą kartą sudalyvavau dviračių avarijoje – kai pradėjau sukti į šoną, į mane įvažiavo kitas dviratis. abu vienas kito atsiprašėm, nes aš nemačiau, kad jis važiavo iš paskos ir sukau nepažiūrėjus atgal ir neparodžius jokių ženklų (buvome ant dviračio tako), o jis greitai važiavo ir rankų nelaikė ant stabžių, tai nespėjo sustabdyti. įvažiavo į mano ratą ir, regis, kažką sulankstė, nes toliau važiuojant kažkas baisiai garsiai trynėsi, metalas į metalą. teks vežti dviratį į gydyklą…

darbas

1.October.2013

šiandien po daugiau nei metų vėl ėjau į darbą. pirma darbo diena. buvo kiek keista, bet visai smagu (dar smagiau būtų buvę, jei nereikėtų anksti keltis). tiesa, prie minties, kad reikės į darbą eiti kasdien, dar nepripratau, dar vis nenoriu patikėti, kad tinginiavimo ir veikimo visko, ką užsinoriu ir kada tik užsinoriu, laikas baigėsi. baisoka, kai susimąstau, todėl stengiuosi per daug nemąstyti. šiai dienai užtenka to, kad viskas nauja ir įdomu – mane visada traukė naujovės. klausimas tik, kiek laiko viskas bus nauja, o kada tai taps įpročiu, rutina, ir noru vėl kažką keisti… draugai ir pažįstami kartais klausia – tai vėl dirbsi 3 metus, o tada vėl keliaut? nežinau. nesiimu spręsti, kas bus po trijų metų, ką jau ten, net metus į priekį nesiimu planuot. pažiūrėsim.  kol kas – kolegos atrodo visai draugiški, darbas – įdomus ir įkandamas, atmosfera darbe – gera. to šiuo metu man tikrai užtenka.

tuo tarpu, paieškos dar nesibaigė. nors darbą jau radau, ir net greičiau, nei tikėjausi, tuoj ateis laikas ieškoti buto…