Rašyti September, 2013

balta drobulė

30.September.2013

balta drobulė man niekada nebuvo panašu į teatrinį veikalą. į kažką, ką galima pastatyti. tad prieš savaitę ėjau į Kauno teatro spektaklį su dvejonėmis. ir išėjau su jomis – nesakyčiau, kad spektaklyje buvo atskleistas Škėmos siurelistiškas, padrikas, neurotiškas Garšvos pasaulis. per švelnu, per melancholiška, per gražu, norisi aštresnių kampų, emocijų, klejonių, energijos, neurozės…

nesakau, kad spektaklis prastas, ne, kaip tik man visai patiko. gerai atliktas, gerai žiūrisi, neprailgsta, įdomu, tik man Škėmos kiek trūksta. Svobonas veža visą spektaklį, kiti aktoriai – tik jam talkinantys statistai. vėlgi, nesakau, kad tai blogai, taip ir turi būti, tai yra Antano Garšvos monologas ir kiti personažai yra neryškūs, kaip prisiminimai. gera scenografija, man patiko labai gyvas pagrindinis scenos akcentas liftas.

tiesa, pabaiga, finalas man neįtiko, pasirodė silpnokas ir nieko neužbaigiantis.

kaip bebūtų, nors spektaklis visai žiūrimas ir netgi rekomenduočiau, vis tiek lieku prie nuomonės, kad Balta drobulė turbūt ne teatrinis veikalas. istoriją papasakojo, o emocijos neperdavė. ką padarysi.

urvinis žmogus

30.September.2013

štai pagaliau pažiūrėjau tą “įžymųjį” spektaklį. buvo taip, kaip ir tikėjausi – šlamštas. skirtas tam tikrai, kaip draugė išsireiškė “Domino” teatro publikai. tai publikai, su kuria man nepakeliui.

taip, bajerių buvo neblogų, o Meškauskas atidirbo kaip reikiant. bet spektaklis primityvus, bajeriai nenauji ir iš viso, kur ten teatras? tiesiog “stand-up” su teatro elementais. ir kaip “stand-up”, tikrai ne pats geriausias. žinoma, publika kvatojosi, aš kartais irgi. bet rimtiems teatralams nerekomenduočiau. nebent eit ten iš anksto žinant, kad eini ne į teatrą, o pasijuokti kaip iš kokio Humoro klubo.

beje, pirmą kartą žiūrėdama spektaklį gėriau alų. kažkaip prie teatro netinka. bet kadangi (kartojuosi), ten buvo nelabai teatras, tai visai tiko. va būtent, tai yra visai nieko šou žiūrėti su alaus bokalu.

ežiukas

28.September.2013

išgelbėjau ežiuką. ir jau net ne pirmą kartą gyvenime (pirmąjį aprašiau čia). o buvo taip.

ėjau sau vėlyvą vakarą palei Nerį iki žaliojo tilto ir ant gatvės pamačiau kažką mažo, pilko ir judančio. kaip tik važiavo mašina, jau galvojau partrenks – bet laiku pristabdė ir apvažiavo. pamačiau, kad tai ežiukas, tolumoje matėsi artėjantis troleibusas, tad nusprendžiau – reikia gelbėti. vienintelė problema, kad vos priėjus, ežiukas susirietė į kamuoliuką ir atstatė spygliukus. o troleibusas artėjo… tad pirštinių ir rankovių pagalba (o spygliukai tikrai badosi) įsikėliau ežiuką į tašę ir atsinešiau į savo gatvės pusę – prie Neries. tada, kol jis gulėjo ir neketino išsivynioti iš kamuoliuko, susimąsčiau – o į kurią gatvės pusę jis ėjo? t.y., o kur, vis tik, jo namai? vienoj pusėj – Neries kranto pieva, kitoje – krūmai ir namai. galiausiai nusprendžiau, kad ežiukai – ne kurmiai ir turbūt pievose negyvena. tad teko jį vėl įsikrauti į tašę ir pernešti per gatvę. padėjusi prie krūmo, kurį laiką dar pastovėjau atokiau ir pažiūrėjau, o ką vis tik jis darys. po kurio laiko, adatų kamuoliukas atvirto į ežiuką, apsiuostė ir įlindo giliau į krūmus. tikiuosi, per gatvę vėl eiti jis nesugalvos.

dviračio takas

25.September.2013

keisčiausias ir neprasmingiausias dviračio takas yra ukmergės gatvėj prie šeškinės poliklinikos. jis gražiai atžymėtas, atskirtas nuo šaligatvio abiejose pusėse po ženklą pastatyta, bet…

atsiranda jis iš niekur, baigiasi siena ir tęsiasi net kokius 50 metrų. na gerai, gal ir 100 metrų, bet ne daugiau. ir dėl to stovi net du kelio ženklai.

yra ir daugiau “gerų” dviračio takų Vilniuje. bet šitas mano sąraše kol kas laimi.

No Theatre – No Performance

18.September.2013

vakar No Theatre grupės spektaklis No Awards man tapo renginiu No Performance. netilpau. suprantu, renginys nemokamas, tad pati kalta, kad nesistumdžiau miniose dėl teisės patekti į spektaklį, bet vistik kažkaip norėtųsi didesnio organizuotumo. žinant, kad žmonės mėgsta nemokamus dalykus, o  salė nėra guminė, galima pasidaryti registraciją. galima prie įėjimo dalinti ne renginio aprašymus (kurį gavau, bet taip ir nepanaudojau), bet nemokamus bilietus, kuriems pasibaigus, naujai atėjusiems sakyti – atsiprašau, bet vietų nebeliko. sužinoti tai vos atėjus yra viena, o štai pralaukus gerą pusvalandį (o kai kuriais atvejais – tiek laiko prasistumdžius minioje) – nėra didelis malonumas. viena pažįstama sakė, kad atėjo į renginį anksčiau nei prieš pusvalandį, pradžioje užsiėmė gerą vietą minioje, prie pat salės, bet artėjant spektaklio laikui užsinorėjo į tualetą. nuėjus į tualetą atsidūrė minios gale ir į spektaklį nebepateko (nors jos kiti draugai ten pateko ir netgi laikė jai vietą). kaip tada jaustis?

mes minioje nesistumdėme. palaukėme, kol minios sumažėjo, paskui – iki kol pranešė, kad daugiau žmonių neįleis. ir išėjome gerti alaus. sakyčiau, labai atitiko No Theatre pavadinimą.

gilės

14.September.2013

vakar buvau bent keliuose renginiuose, bet įdomiausias buvo visai netikėtas performansas – po “titaniko” kiemelyje esančius medžius nardė varnos ir numušinėjo giles – ant skardinių stogų, plastikinio scenos stogo, suolų ir šaligatvio. visas kiemelis skambėjo nuo tokios perkūsijos. buvo gražu ir netikėta – varnos bombarduoja žemę.

vėliau žiūrėjau nuobodoką lenkų šokio spektaklį ir labai smagų bei šiltą Kamanių šilelio koncertą. koncerte vis karts nuo karto užversdavau galvą į viršų, pažiūrėti, ar negrįžta varnų kariuomenė.