po festivalių grįžau į Vilnių. ir keista čia būti. nes jau beveik baigėsi tai, kas suplanuota ir netrukus ateis tas momentas, kai turėsiu klausti savęs, o kas toliau? reikės ieškoti darbo, veiklos, tikslų bent jau artimiausiems metams. bet tam prisiryžti kažkaip sunku. štai atsidariau darbo skelbimų svetainę, perskaičiau pirmus 10 skelbimų ir pradėjau žiovauti – miegas ima. ir nei vienas iš skelbimų kažkaip neatrodo patrauklus – nenoriu nei to, nei ano dirbti. nieko nenoriu dirbti, kas, kad jau būtų laikas…

tad kol kas žudau triušius (toks žaidimas), taškausi koncertuose, bandau susitvarkyti kambarį ir tinginiauju.

Mėnuo Juodaragis yra festivalis, kuris man kažkaip labiausiai tinka. Būtent tinka – nerandu geresnio žodžio. man čia patinka atmosfera, žmonės, muzika, paskaitos, žmonės (dar kartą). čia jaučiuosi savo vietoje, čia labiausiai pritampu, turbūt dėl to, kad čia savanoriai (mjr terminais – gentis) yra labai įvairūs, o ne standartiniai 18-20 m. jaunimas. savaitė Zarasuose pralėkė nepastebimai. ir buvo šalta, bet gera ten būti. festivalis pavyko. viskas ėjo sklandžiai ir gražiai ir net nelijo. prižiūrėjau štabą, vaikus, virtuvę… festivalio dienas leidau plepėdama su vorais ir į svečius užsukančiais gentainiais, naktis – prie laužo su žmonėmis, dalinančiais alų ir šilumą. ir paskui, pirmadienį, dūzgėse, buvo gaila, kad viskas baigėsi ir reikės laukti visus metus, kad mjr magija pasikartotų.

karklės festivalyje buvau pirmą kartą. festivalis man patiko, o štai savanoriauti jame – nelabai. per daug betvarkės, savanoriai nesuvaldyti, kas nori, tas pliaže deginasi darbo metu… kažkaip neįtiko man ten savanorių koordinavimas niekaip, per daug skylių. ir kitose srityse organizuotumas kartais strigo, gerai, kad festivalis nesugriuvo. na, bent jau maitino tikrai gerai.

dirbau su kempingais ir namukais, kaip visada persidirbau, bet man patiko žmonės, su kuriais dirbau. dar teko pabūti ledų fėja, o vieną naktį net padirbėjau už apsauginį…

o festivalis tai buvo didelis, pilnas visko ir visai įdomus. daug muzikos, kuri gal ne visai mano stiliaus, bet pasišokti pagal ją galima smagiai. dar vyko bent keli spektakliai, pilna vienokių ar kitokių pramogų, užsiėmimų. gal ne veltui šiais metais tai buvo daugiausiai žmonių pritraukęs festivalis.

o dar ir oras geras buvo…

į klaipėdą užsukau tik trumpam, bet labai nustebau – koks pagražėjęs miestas! ne tik, kad visas sutvarkytas, bet ir daug naujų gražių detalių, menų, skulptūrų atsiradę. mėgstu aš tas mažesnes ar didesnes miesto detales, smulkmenas. ir jų klaipėdoje pilna.

vaikščiojau aš po miestą su kelionine kuprine ir jaučiausi beveik, kaip keliaudama po užsienį – tiek, dėl kuprinės, tiek dėl naujovių ir grožio, tiek net nežinau, kodėl, gal dėl miesto atmosferos… dar ir beveik couchsurfinau – gyvenau pas draugės gimines.

o dar užėjau į vieną tokį kabokėlį ir dabar visiems rekomenduoju – balta varna. super atmosfera, super šeimininkė ir super žirniai….

satta buvo keista. daug kas nepavyko, buvo daug bardako, bet aš rami, kad savo darbus padariau gerai. mažai miegojau ir palapinę stačiau tik antrą naktį, tiksliau paryčiais. kaip tamsoje, palapinę pavyko pastatyti labai sėkmingai. o kitų palapinės, tuo tarpu, šlapo ar skraidė (vieno savanorio palapinė išskrido kažkur, matyt, į šiltus kraštus).

rūpinausi, savanoriais, generatoriais, dušais, daug kuo. vaizdavau svarbią ir žmonės sakė, kad man tinka būti direktore (nors tokia nebuvau).

man patiko mūsų ofisas, šiltas ir nenupučiamas, tiek, kad per koncertus vibravo lyg vibruojanti lova, nes buvo šalia main stage.

man patiko, kaip žmonės manimi rūpinosi. nuolat atnešdavo maisto, o kartais įbrukdavo bokalą alaus. neprašyti, ir tai buvo žiauriai malonus jausmas.

man patiko geri savanoriai, dirbantys daugiau, negu prašiau. nes reikėjo. patiko ir tai, kad dauguma savanorių buvo gana geri, nebėgo iš pamainų ir dirbo tvarkingai.

ir žinau, kad festivalyje buvo daug problemų ir dalykų, kurie man nepatiko, bet apibendrinus, festivalyje man buvo gerai. man patiko.