Rašyti July, 2013

margos pievos

30.July.2013

margose pievose ne tik festivaliui, bet ir man buvo daug neplanuotų naujų kartų (nes sutikti naujų žmonių ir išgirsti naujų grupių planuoju). pirmą kartą savanoriavau mažame festivalyje. pirmą kartą stačiau tvoras. pirmą kartą važinėjausi užsisėdusi aukštai ant tvorų krūvos (kiek priminė filipinų džypnius, tik buvo dar aukščiau ir mažiau stabilu). pirmą kartą sargavau miegodama mašinoje. pirmą kartą dirbau prie įėjimo/bilietų ir tuo pačiu metu dirbau daug ir dirbau mažai. pirmą kartą mačiau tokias festivalio apyrankes (ir iš karto teko uždėti jų šimtus). pirmą kartą po rumšiškes važinėjausi dviračiu (o ten kalniukų kiek…). pirmą kartą į festivalį vežiausi kompiuterį (ir daug juo dirbau).

festivalis buvo jaukus. žmonės buvo geri. man patiko.

o Rumšiškės sugriūtų be Onutės.

10 litų

22.July.2013

vakar grįždama namo naktį, radau dešimt litų ant šaligatvio. apsidairiau, ar aplink nėra nei vieno pametusio ir pasiėmiau. bet sąžinė vis tiek šnibždėjo – o gal kažkam, kas juos pametė, tų pinigų reikia labiau, nei man. žinoma, apsidžiaugiau, bet tuo pačiu metu kokias  2 minutes jaučiausi keistai, paėmusi kažką, kas man nepriklausė. net jei tai jau nebepriklausė niekam. sako, jei randi pinigą ant kelio, randi kažkieno pamestą laimę. bet ką aš su ta svetima laime darysiu? ai, žinau, nusipirksiu pusantro alaus (arba du, jei nueisiu į pigų barą) ir baigsis mano moralizavimai dėl “svetimų” dešimties litų.

šiaip jau, kaip bedarbė, gyvenanti iš pašalpos, kurios dar negavau, kiekvienu rastu litų džiaugiuosi. o per savo bedarbystę, viską sudėjus, radau jau net 13 litų. aš vat visada tikėjau, kad jei pinigų prireiks – jie ir atsiras. štai ir atsiranda jie man ant kelio.

vakar dar, beje, kalbėjau per radiją. apie savanorystę. sakė, visai neblogai pakalbėjau.

 

 

tamsta festivalis

18.July.2013

tamsta festivalis įvyko. taip, buvo šlapia. taip, autobusai nevažiavo laiku. taip, buvo mažai žmonių. bet man vistiek patiko.

antri metai, kaip festivalyje savanoriauju. šiais metais man užkrovė tiek darbų, kad vos panešiau. bet panešiau. ir man vistiek patiko. keistuolė aš – situacijoje, kur pilna streso, kur nuolat problemos ir reikia ne tik jas spręsti, bet ir žiūrėti, kad jos visur kitur neiškiltų, aš jaučiuosi puikiai. gal ne tą akimirką, kai viskas vyksta – tuo metu turbūt nenaudočiau žodžio “puikiai”, bet dabar suprantu, kad jaučiausi gerai. kaip žuvis vandenyje. taip, pavargau. pirmiausia neatlaikė telefonas (tiek skambučių jam buvo per daug ir jis nulūžo), paskui vos vos beatlaikiau ir pati. prarėkiau balsą – pirmadienį nebeprakalbėjau. ne su visomis problemomis susidorojau taip, kaip reikėtų. ne viskas ėjo, kaip sviestu patepta. bet išmokau daug. vos keletas dienų, o patirtis didžiulė.

beje, festivalio metu susipažinau su vienu keliautoju iš indijos, jam kiek padėjau ir mes pasišnekėjome. tuo metu, kai lietuviai burbėjo, kad lyja ir kad autobusai nevažiuoja pagal grafiką, jis buvo labai laimingas ir nustebęs, kad tie autobusai nemokami, kad dar ir laivai nemokami, o kiek pramogų nemokamų… ir kad labai gražu visur festivalyje, net ir per lietų. kodėl ten, kur daugumai blogai, kažkam yra labai gerai? aš linkusi palaikyti antrąją pusę – blogus dalykus galima greit užmiršti, pražiūrėti, ar tiesiog kantriai pralaukti. o gerus verta įsiminti ir apie juos kalbėti kitiems. taip kad užteks burbėti, mieli broliai lietuviai. šypsokimės geriau.

Kultūros naktis

6.July.2013

paprastai mano kultūros naktis prasidėdavo 3 dienos ir baigdavosi 3 nakties. per tą laiką neišeidavau iš Vilniaus g. coffee inn.

ši naktis buvo kitokia. tiesa, lijo kaip ir paprastai per kultūros naktį. bet pagaliau naktį pabuvau mieste, tarp žmonių. ir pasidžiaugiau, kiek daug gražių, gerų ir besišypsančių žmonių buvo gatvėse. vienas dalino visiems sutiktiems žmonėms saldainius, kol išbaigė dėžutę. kitas vaišino aplinkui stovinčius kava. kažkas pakėlė numestą alaus skardinę ir nunešė iki šiukšlių dėžės. aš pati irgi prisidėjau prie gerų darbų – po savo ilga dviračio grandine priglaudžiau porą dviratininkų, norėjusių patekti į prezidentūrą, bet nepasiėmusių savo spynos.

kai grįžau iš kelionės, mane (eilinį kartą) pritrenkė, kokie šalti ir nemandagūs žmonės Lietuvoje, palyginus su kitais kraštais. šią naktį mane pritrenkė, kokie jie vistik geri ir draugiški. žinoma, buvo ir visokių girtų, nepatenkintų, nemalonių žmonių gatvėse. bet kam žiūrėti į susiraukusius, jei gali žiūrėti į besišypsančius?

namo grįžau, kai buvo kabinamos vėliavos ant pastatų. su valstybės diena, mieli skaitytojai.