Rašyti June, 2013

Kelionė į Penangą

15.June.2013

DSC_0913

Dar belaukiant laivo iš Perhentian salų į krantą, susipažįstu su Nolwen, kuri yra prancūzė/ ispanė. Sutampa ne tik mūsų kelionės tikslas, bet ir požiūriai, tad greitai sulimpame į krūvą. Atplaukusios į krantą, randame autobusų stotį, kur Nolwen perka, o aš patvirtinu bilietą ir belieka sulaukti autobuso. Tiesa, paskutinis laivas iš salos plaukia ketvirtą, o autobusas į Penangą išvažiuoja tik aštuntą, tad turime daug gražaus laukimo.

Įsitaisome ant suoliukų prie stoties. Čia trainiojasi taksistai, ieškantys klientų ir prieš mūsų akis atsidarinėja naktinis maisto turgus. Taksistai ir kiti vietiniai vis pabando mus pakalbinti, domisi iš kur ir į kur važiuojame, kai kurie nustemba, kad iš šio miestuko yra autobusas į Penangą.

Po vieną einame patyrinėti maisto turgaus ir išbandyti dar naujų maistų. Viskas labai skanu.

Prie mūsų stabteli pro šalį einanti britė, ji jau keletą metų gyvena Langkawi saloje. Žada visokeriopą pagalbą, jei ten atvažiuosime (aš nevažiuosiu, Nolwen važiuos). Moteriškė smagi ir draugiška, pasidalina istorijomis apie gyvenimą Malaizijoje.

Vėliau, jai nuėjus, prie mūsų prisėda vokietis, jis laukia autobuso į Kuala Lumpurą. Nowlen gyvenusi Vokietijoje, tad jie įsišneka vokiškai. Kurį laiką pasaugom jo kuprinę, kol jis bėga fotografuoti naktinio turgaus.

Kai sutemsta ir nusibosta laukti, autobusas pagaliau pasirodo. Tiesa, „tiesioginis“ autobusas į Penangą (kaip sakė perkant bilietą) iš tiesų yra autobusas su persėdimu Kota Bharu mieste. Tad dabar važiuosime tik iki Kota Bharu.

Autobuso vairuotojas garsiai užleidžia disco muzikikę, važiuojame naktiniu miestu ir kalbamės apie šį ir tą. Kota Bharu persėdame jau į teisingą naktinį autobusą ir ankstų rytą pasiekiame Penangą.

Perhentian salos

15.June.2013

DSC_0882

Perhentian salos yra dvi, didžioji ir mažoji, bet aplankau tik vieną, kitą tik apžiūriu iš laivo. Aš apsistoju porai dienų mažojoje saloje Kecil, kur yra vos pora pliažų su krūva kurortų. Sala nedidelė, bet gana užgulta turistų, nors infrastruktūra dar kol kas tik vystosi ir elektra ar belaidis internetas yra toli gražu ne visur ar ne visą dieną. Čia pagrininis užsiėmimas yra gulėti pliaže ir snorkelinti (nardyti su kauke), daugiau nelabai yra kas veikti, bet snorkelinant galima pamatyti daug visko įdomaus. Žodžiu, sala labai tinkama ieškant ramybės.

Iš Kamerono kalvų į salas važiuoju nusipirkusi bendrą bilietą laivui ir mikruškei. Mikruškė tikrai maža ir nepatogi, o kelionė trunka ilgai, ilgiau nei žadėjo, kai pardavė bilietus. Mūsų joje 10, didžioji dalis – prancūzai, beveik neprašnekantys angliškai.

Kaip bebūtų, galiausiai atsiduriame pakrantės miestuke, kur gauname bilietus į laivą, susimokame nacionalinio parko mokestį ir mus išdalina į du laivus, vienas plauks į vienus pliažus, kitas į kitus. Aš nusprendžiu plaukti į mažosios salos ilgąjį pliažą, kur turėtų būti didžiausias pasirinkimas kurortų (ir, tikiuosi, normaliausios kainos). Laive susipažįstu su Anuk – olande, kuri taip pat keliauja viena. Ji taip pat plaukia į tą patį pliažą, tad susimetame ir nutariame kambario ieškoti kartu.

DSC_0869

Mūsų pliažas paskutinis. Prieš tai sustojame dviejuose kituose, kur laivelis stabteli ir keleivius išleidžia prie prieplaukos. Galiausiai liekame tik keturi. Kai atplaukiame į ilgąjį pliažą (kuris ne toks jau ilgas), prie mūsų priplaukia mažesnis laivelis ir mums nurodoma persėsti į jį. Persėdame, jis priplukdo prie kranto ir tada prasideda – šis laivelis, pasirodo, buvo taksi ir už jį reikia susimokėti. Nedaug – 2 ringet (mažiau nei 2 litus), bet mes su Anuk nemokame iš principo ir ginčijamės su valtininku, kad jau sumokėjome už kelionę iki pliažo, tad jei nori pinigų, tegu reikalauja iš ano laivo vairuotojo. Kiti du keleiviai susimoka. Valtininkas nenori pasiduoti, pagriebia Anuk kuprinę (ji turi per daug bagažo – didelę kuprinę, mažą kuprinę ir mažą lagaminą) ir nenori atiduoti, Anuk pradeda šaukti ant jo, galiausiai jis kurpinę atiduoda ir mes nueiname šalin. Nesusimokėjusios. Vėliau vakare, kai einame pro šalį jis vis dar mus prisimeta ir sako, kad esame skolingos jam 4 ringet.

Kaip ten bebūtų, mes ieškome pigios nakvynės. Tai, pasirodo, nėra paprasta – kainos čia pakilusios, nes vieta išpopuliarėjusi tarp turistų (su vienu vyruku pasikalbėjusios išsiaiškiname, kad per metus kainos padvigubėjo). Galiausiai randame bungalą su daugmaž tenkinančia kaina – šiai nakčiai, kadangi jau temsta ir tampytis su kuprinėmis nusibodo. Namukas ant kalniuko, ramioje gražioje vietoje.

Įsikūrusios ir nusipraususios einame ieškoti maisto. Maistas čia irgi, santykinai, brangus. Tiesa, žuvis palyginus nebrangi (ir šviežia bei skani), tad ja ir maitinuosi beveik visą laiką, kol esu saloje. Anuk nepasisekė – ji nemėgsta žuvies ir jūros gėrybių…

DSC_0873

Po vakarienės leidžiamės įkalbamos užsukti į vieną iš barų (mums pažada nemokamus šotus, be to, kokteiliai čia santykinai nebrangūs). Pirmą kartą ragaujame beždžionių sultis (monkey juice) – vietinį, saloje gaminamą romą. Kokteiliai irgi puikūs, be to iš čia matyti kitame bare vykstantis ugnies šou (kas, kad nelabai vykęs), tad užsibūname iki ateina laikas miegoti. Vakare tolumoje pradeda šaudyti žaibai, o vėliau naktį praūžia audra.

Rytą pabundu anksti ir kol Anuk miega, mėgaujuosi ramybe namuko terasoje. Vėliau ryte vėl išeiname į nakvynės paieškas su viltimi surasti pigesnį variantą. Keliaujame link koralų pliažo patikrinti ten kainų. Pigų variantą randame pusiaukelėje ant kalniuko tarp abiejų pliažų. Ir nors dar vis tiek patikriname koralų pliažo kurortų kainas, galiausiai grįžtame ir persikraustome į Tropikana guesthousą džiunglėse tarp pliažų. Čia turime ne namuką, o kambarį, bet mokame beveik perpus pigiau.

Tada keliaujame pusryčių į koralų pliažo pusę, kur jau atradome nebrangų ir internetą turintį restoranėlį. Jame ilgainiui praleisime didelę dalį saloje prabėgusio laiko… Pusryčiaujant Anuk užmato pro šalį einančius porą draugų olandų, jie prisijungia prie mūsų ir olandai šneka sau olandiškai, tad ilgainiui aš atsisveikinu ir išeinu į pliažą. Čia gulinėju, skaitau knygą, snorkelinu. Anuk mane susiranda vėliau, prisijungia prie mano tinginiavimo ir snorkelinimo, paskui išsiskiriame ir aš sulaukiu saulėlydžio. Grįžtu į kambarį, čia grįžta ir Anuk. Einame kartu vakarieniauti.

DSC_0886

Vienas iš mūsų išsirinkto restorano darbuotojų labai nori su mumis bendrauti – pradžioj tik šiaip pakalbam, paskui prisėda šalia, o pavalgius dar pavaišina beždžionių sultimis. Siūlo susitikti, kai jis baigs darbą. Nepažadam.

Tuo tarpu mes bėgame į kitą pliažą, kurio viename iš barų šiandien rodomas filmas. Ateiname, kai filmas jau prasidėjęs. Jis nelaba įdomus (ir jau pamiršau pavadinimą), bet sužiūrime iki galo. Tada randame Anuk draugus ir neblogą ugnies šou kitame bare, prie kurio taip pat yra kaljanų kioskelis, tad pasiimame kaljaną ir vakarojame.

Grįžti per džiungles naktį tamsoka. Na bet netoli.

Kitą rytą pusryčiaudama tame pačiame nebrangiame restorane su internetu, sutinku Susanę ir Lisanę, su kuriomis kartu keliavome į Kamerono kalvas. Jos jau šiandien išvažiuoja. Papusryčiaujame kartu. Tuo tarpu pati susirandu, kur nusipirkti bilietą į Penangą (ryt važiuosiu naktiniu autobusu), už kurį, tiesa, permoku, bet jis pigiausias saloje (pigiau galima nusipirkti tik krante, žemyne, bet ten yra rizika, kad nebebus vietų).

Einu į pliažą, esantį greta koralų pliažo ir snorkelinu ten. Pamatau porą nedidelių rykliukų ir daugybę žuvų, vieną netgi didesnę už rykliukus. Snorkelinu daug ir ilgai, ir, pasirodo, beplūdūriuodama vandens paviršiuje nudegu kojas, rankas ir užpakalį (nugarą maudymukas dengia gana neblogai).
Iš pliažo pasitraukiu tik kai pamatau, kad artėja audros debesys, o ir šiaip jau vakarėja. Kambaryje randu Anuk raštelį su pasiūlymu susitikti vakarienei, taip ir padarome, tiesa, kai baigiasi lietus. Po vakarienės pliaže randame draugų su gitara ir pora butelių romo, kuriuo jie dosniai vaišinasi. Tad vakarojame su jais. Prisijungia ir keletas vietinių, kurie naktį parodo mums vandenyje švytintį planktoną – labai įdomus reginys. Miegoti nueiname kai jau pradeda švisti.

DSC_0897

Kitą rytą, deja, turiu keltis anksti – nusipirkau snorkelinimo turą, kuris prasideda 10 val, be to, turime išsiregistruoti (aš išvykstu, Anuk persikelia į pigesnį kambarį).

Keliuosi sunkiai, bet nuėjus iki pliažo, kur tuoj išplauks laivelis į turą, jau esu pilna energijos. Nusipirkau trumpąjį turą, į kurį įeina 4 sustojimai. Tokių pačių snorkelintojų, kaip aš, laivelyje dar 6.

Pirmiausia sustojame virš koralų sodo. Įvairiausių spalvų ir formų koralai, įvairiausių spalvų žuvys. Gražu.

Antras sustojimas – ryklių įlanka. Nors jau mačiau porą rykliukų, čia pamatau daugiau. Taip pat pamatau barakudų ir kitų žuvų. Trečias sustojimas – pažiūrėti jūros vėžlių. Juos pamatome du, didelį ir dar didesnį. Vienas vos vos juda dugnu, kitas plaukioja aukštyn ir žemyn. Paskutinis sustojimas – prie švyturio, kur taip pat pilna koralų ir šimtai įvairiausių žuvų. Dar galima šokinėti į vandenį nuo švyturio, bet aš tiesiog grožiuosi žuvimis.

Tiek ir tos kelionės. Po keturių valandų grįžtame į krantą. Čia keliauju papietauti ir atsisveikinti su Anuk. Susitinkame tame pačiame restorane, kuriame daug kartų pusryčiavome, pietavome ir vakarieniavome. Kai pavalgome ir palinkime viena kitai geros kelionės, dar nueinu pagulėti pliaže – turiu porą valandų iki paskutinio laivo.

Laivelyje į krantą surandu naujų draugų.

Cameron Highlands – Tanat Rata

14.June.2013

DSC_0857

Kamerono kalvose šalta, palygius su likusia Malaizija. Kai kas pasakytų, kad ten maloniai vėsu, bet man jau šalta – pripratau prie Azijos karčių. Čia daug kalnų, į kuriuos galima lipti, taip pat krūva brašių fermų, arbatų plantacijų, visokių kitokių daržų, vienas kitas kriokliukas – žodžiu, pakankamai veiklos porai dienų. Negaliu pasakyti, kad kalnai čia labai įspūdingi, bet permainai tinka, be to man tikrai patiko arbatos plantacijos.

Kamerono kalvose yra keletas miestukų, bet turistų centras yra Tanat Rata. Čia ir apsigyvenu porai dienų, kol tyrinėsiu aplinkines kalvas. Atvažiuojame čia naktį ir su pakeleivėmis bandome rasti nakvynę. Vienas iš lonely planet paminėtų guesthousų pilnas, kitame vietos yra, bet užtrunkame, kol įsikuriame, nes pirma mums rodo brangius kambarius ir tik apžiūrėjus juos ir vis prašant ko nors pigiau, darbuotojas parodo tai, kas čia vadinama dorm kambariu – mažulyčiai kambariukai, į kuriuos telpa tik čiužinys. Suzanė ir Lisanė ima dvigulį kambariuką, aš ir Madir apsigyvename vienviečiuose.

Nors jau naktis, bet guesthouso sode yra žmonių, tad einame pažindintis. Randame du argentiniečius ir ispaną-kataloną, Madir tuoj pradeda pliurpti su jais ispaniškai, vėliau jie persijungia į anglų ir bendraujame ilgai. Miegot nueinu apie trečią nakties.

 DSC_0810

Kitą rytą keliuosi vėlai ir nusileidusi į sodą randu taip pat užsimiegojusią Madir. Kartu su ja tingiai bendraujame porą valandų. Madir buvusi Lietuvoje porą sykių, ant kaklo nešioja lietuviško gintaro pakabuką ir jai pas mus patinka. Sako, žmonės geri.

Nueiname į greta esantį gatvės maisto turgelį papusryčiauti, o po pusryčių skirstomės. Aš keliauju pasivaikščioti link krioklio ir į kalnus. Krioklys, tiesą pasakius, nuvilia – kažkaip čia, Azijoje turbūt nepamatysiu nei vieno normalaus krioklio. Šitas – mažiukas, greičiau kaskada, nei krioklys. Nuo jo žingsniuoju toliau per džiungles, lipu į kalnus, apžiūriu golfo lauką, tada vėl lipu ir leidžiuosi nuo kalnų – gana sudėtingais, pastangų reikalaujančiais takais. Galiausiai pasiekiu budistų šventyklą ant kalno, kuri, tiesą pasakius, nelabai įdomi. Iš čia suku link miestelio Brinchang Čia randu braškių fermą kur išbandau trintų braškių kokteilį – niam niam kaip skanu. Taip pat turguje nusiperku dėžutę braškių ir tada stoju ant kelio partranzuoti atgal į Tanat Rata. Mašina sustoja vos po poros minučių, vyrukas nekalbus, bet pametėja mane iki pat guesthouso.

 DSC_0841

Vakarą leidžiame su kompanija guesthouso sode, kur užkuriamas laužas, kažkas išsitraukia gitarą ir vakarojame kaip kokioje stovykloje. Jauku.

Kitą rytą vėl keliuosi vėlai. Šiandien planuose – apžiūrėti arbatos plantaciją. Iki jos toloka, tad stoju ant plento ir tranzuoju. Sustoja porelė, kurie patys čia atvažiavo atostogų iš Kuala Lumpuro. Jie irgi važiuoja į tą pačią arbatos plantaciją – man pasisekė. Iki ten gal tik apie 10 km, bet važiuojame labai ilgai – kelyje transporto kamščiai dėl sekmadieninio turgaus.

Nusukame nuo pagrindinio kelio į siaurą keliuką, kur norėdamos prasilenkti, viena iš mašinų turi sustoti ir praleisti kitą. Ilgai trukus privažiuojame arbatos plantacija. Arbatmedžiai gražiai išsidėstę laukuose ant kalvų, o ant kalniuko yra muziejus, kuriame galima pasiskaitinėti, kaip arbata auginama ir ruošiama, plantacijos istoriją. Ir išgerti brangios arbatos.

Ilgai plantacijoje neužtrunku – apžiūriu muziejų, pavaikštau laukais ir patraukiu atgal. Vėlgi tranzuoju ir netrukus sustoja porelė, kuri pamėtės iki pagrindinio kelio, o nuo ten suks į kitą pusę.

DSC_0850

Keliukas į pagrindinį kelią išlenda prie mažo miestuko, kuriame kaip tik vyksta turgus, tad pasitrainioju po jį, paragauju tai to, tai ano keisto maisto, vėl nusiperku braškių ir kai jau nebelieka, ką apžiūrėti, vėl stoju ant kelio gaudyti mašiną. Šį kartą ilgai užtrunku, kol pagaunu vieną – gal net 15 minučių…

Šie, kaip ir kiti pavėžėjusieji čia atvažiavo iš kažkur kitur savaitgaliui. Pakeliui stabtelime Brinchange, kur moteriškė išlipa nusipirkti apelsinų, paskui jais pavaišina ir mane. Pameta jie mane iki guesthouso.

Diena dar nesibaigė, tad išeinu pasivaikščioti iki kito krioklio, kuris, tikiuosi, bus nors truputį įspūdingesnis, nei matytas vakar. Tenka nusivilti…

Grįžus į guesthousą, surandu ten Madir. Su ja einame pavakarieniauti, vėliau pasiimame alaus ir smagiai praleidžiame vakarą.

Kitą rytą anksti išvažiuoju į Pehrentian salas.

Vėluojantis autobusas

14.June.2013

 Iš Singapūro turiu bilietą į Kuala Lumpūrą, bet ten užsibūti nenoriu, geriau važiuosiu tiesai į Kamerono aukštumas (Cameron Highlands). Tad po 4 valandų autobuse iš Singapūro, Kuala Lumpure tiesiog pereinu nuo ten, kur paleido autobusas, iki stoties. Čia nusiperku bilietą į autobusą už valandos ir laukiu.

Belaukiant užkylu į food court, kur sutinku dėdulę, buvusį Lietuvoje. Tad jo užkandinėje ir pavalgau. Nusileidžiu žemyn, dar kiek palaukiu ir autobusas jau turėtų atvažiuoti, bet nusileidus į nurodytą peroną, kažkoks vyrukas pradeda aiškinti „bus is very late, very much, wait upstairs“. Užkylu į viršų ir susitinku porą merginų turisčių kaip ir aš. Sumetame į krūvą daiktus ir viena jų eina iki kasos pasiaiškinti. Pasirodo, autobusas sugedo, organizuojamas kitas, bet jo teks palaukti 3 valandas.

Su Suzane ir Lisane – merginomis iš vokietijos, pradedame žaisti kortomis. Vėliau prie mūsų prisijungia Madir iš baskų krašto (ji ne ispanė, bent jau taip tvirtina), kuri, pasirodo, galėjo spėti į ankstesnį autobusą, bet nusprendė neskubėti ir papietauti. Dabar gailisi.

Už trijų valandų laukimo autobuso vis dar nė ženklo, o stoties darbuotojai gali tik pasakyti, kad jis kažkur Kuala Lumpure ir pakeliui. Kada bus – niekas nežino. Didžiausia problema yra ne tai, kad autobusas vėluoja, o tai, kad Kamerono aukštumose atsirasime, jei taip ir toliau, apie vidurnaktį. Kažin ar tokiu metu dar dirbs viešbučių registratūros…

Kaip bebūtų, po keturių valandų vėlavimo autobusas pasirodo. Vairuotojas spaudžia kaip pašėlęs, kas pasidaro baisu, kai pasiekiame vingiuotus kalnų keliukus, bet Kamerono kalvas pasiekiame laimingai ir greičiau, nei autobusas užtrunka paprastai. Atvažiuojame čia apie vienuoliktą nakties.

Singapūras

13.June.2013

DSC_0436

Singapūras man labai patiko. Jis tarsi jungiamoji grandis tarp Azijos ir Vakarų, kur švaru, tvarkinga ir pilna kondicionuojamų patalpų, bet taip pat galima rasti tikrų Azijos turgų, maisto prekystalių, kiniškų šventyklų ir visokių kitokių sunkiai surenkamų į vieną vietą smulkmenų, kurios visos ir sudaro Aziją. Man patiko, kaip Singapūre taip gražiai dera nauja ir sena, kaip už spalvingų mažų namukų rajonėlių tinka dangoraižiai, kaip gražiai į miestą įvingiuoja upė, kaip natūraliai čia atrodo rasių ir tautų mišinys (ir džiugina galimybė išragauti visų jų maistą)… O parkai, Singapūro parkai turbūt patys įdomiausi iš visų mano matytų.

 

Singapūras mane pasitinka lietumi – kai palieku oro uostą, pliaupia. Pasigaunu traukinį ir važiuoju, nors dar per anksti, į susitikimo tašką su Angie, mano couchsurfere. Vis tiek per lietų nelabai ką nuveikčiau…

Susitikimo vietoje – metro stotelėje atsiduriu daugiau nei valanda per anksti. Išeinu apsižiūrėti aplinkui – bet vis dar lyja. Gerai kad šalia yra prekybcentris su lauke (bet po stogeliais) esančiais gatvės maisto prekystaliais – užkandu visokių keistų dalykėlių.

 DSC_0375

Netrukus ateina laikas susitikti su Angie. Susirandam viena kitą, susipažįstam ir Angie vedasi mane vakarienės į tą patį gretimą prekybcentrį. Išbandau vieną iš tradicinių Singapūro patiekalų, moka Angie. Ji, pasirodo, iškeliavusi nemažai Europos ir Azijos. Šnekučiuojamės apie keliones ir maistą.

Pavalgiusios keliaujame pas Angie namo, ji gyvena netoliese su tėvais ir seserimi, tiesa, tėvai dabar atostogauja (jiems nepatika couchsurferiai). Aš gaunu visą svetainę su didele sofa. Butas modernus ir gražus, išsidėstęs per du aukštus.

Tą vakarą dar ilgai bendraujame prie arbatos.

Kitą rytą Angie eina dirbti, o aš – apžiūrinėti Singapūro. Pradedu nuo kinų miesto – Chinatown. Čia, nors dar rytas, jau šurmuliuoja suvenyrų ir kiniškų prekių turgus. Suvenyrai – baisūs, nei normalių atvirukų, nei normalaus magneto nerandu. Užtai rajonėlis gražus – spalvingi dviaukščiai namukai jaukiose gatvytėse ir beveik kiekviename name – parduotuvė ar kavinė.

 DSC_0388

Apvaikštau gatveles, apžiūriu šventyklas ir keliauju link kolonijinio rajono. Čia vyrauja krikščioniškos bažnyčios ir europietiška architektūra. Taip pat čia prasideda didžiuliai verslo ir prekybos centrai – artėju prie upės. Pakeliui užsuku į vieną iš maisto centrų, kur maisto ir skirtingų virtuvių pasirinkimas pradžioje išmuša mane iš vėžių, bet galiausiai išsirenku kažką valgomo ir skanaus.

Toliau keliauju pro verslo ir prekybos centrus. Praeinu Raffes aikštę, kurioje pristatyta karvių, tulpių ir kitokio meno. Čia pilna žmonių, kai kurie pietauja ant pievutės, kiti kažkur skuba pro šalį. Aš neskubu pro šalį.

Prieinu upę ir žymiąją liūto-žuvies skulptūra, kuri yra Singapūro simbolis. Keistokas simbolis, turiu pasakyti. Čia, prie skulptūros pilna besifotografuojančių į visas puses turistų – atsiveria gražūs vaizdai į Singapūro dangoraižius. Nusifotografuoju čia ir aš. Prieš traukdama tolyn paupiu, kuris nusėtas restoranais. DSC_0345

Gražus paupys, pirmoje eilėje išsirikiavę maži namukai, buvę sandėliai ir parduotuvės, antroje – dangoraižiai. Ir visa tai taip puikiai dera tarpusavyje… Prieinu Clark įlanką, kur gyvenimas verda daugiausia vakarais, nes čia pilna prabangių barų ir klubų. Tiesa, gerti Singapūre brangu, alaus bokalas net su akcijomis kainuoja keletą kartų brangiau, nei Lietuvoje.

Nuo Klarko įlankos užlipu link Canning forto parko, bet jis nepasirodo įdomus. Toliau žingsniuoju link mažosios Indijos. Ji iš dalies primena Chinatown – tie patys spalvingi dviraukščiai ar triaukščiai namukai, supami dangoraižių. Bet čia skamba bolivudo muzika, mirga marga indiški sariai ir kvepia indiški kariai.

Greta indiškojo, yra dar ir musulmoniškasis kvartalas, panašiai jaukus ir gražus, su mečete viduryje. Čia vėlgi yra suvenyrų turgelis, ir vėlgi suvenyrų dauguma yra baisūs…

DSC_0409

Grįžtu į Mažąją Indiją ir čia susirandu, kur pavalgyti skanių ir pigių karių. Kol valgau, susipažįstu su dėde Abdulu, kalbamės apie religijas, jėzų, gėjų santuokas. Beveik įtikinu dėdulę, kad homoseksualizmas nėra liga… Kai Abdulas sužino, kad esu kompiuterių specialistė, labai nudžiunga ir prašo pagalbos su kažkokiais ten elektroniniais bankais. Tad pavalgiusi einu su juo į interneto kavinę. Pasirodo, dėdė Abdulas beveik pasimovė ant internetinių sukčių – tų, kurie žada daug pinigų, jei jiems pervesi tiek ir tiek. Įtikinu, kad pinigų nepervedinėtų, nes čia apgaulė. Dėdė, aišku, nusivilia – tikėjosi greitai praturtėti, bet man labai dėkoja už pagalbą.

Atsisveikinusi su Abdulu keliauju atgal link upės. Ketinu iki sutems pasiekti sodus prie įlankos (Gardens by the Bay), kuriuose, Angie sakė, vakarais būna šviesų ir muzikos šou. Praeinu įdomų teatro pastatą, prie kurio pilną tokių pačių karvių, kaip ir Raffes aikštėje. Einu per tiltą link Marina Sands prekybcentrio, kai prapliumpa liūtis. Negaliu per daug skųstis – visą dieną nelijo, o ir šis lietus per ilgai netrunka. Jį pralaukiu prabangiame Marina Sands prekybcentryje, o toliau keliauju link sodų. Ir jie mane sužavi.

 DSC_0452

Pirmiausia atsiveria labai gražus Super medžių (supertrees) vaizdas. Šie medžiai – tai energiją gaminanti ekosistema, kiekvienas iš jų yra atskiras sodas Iškilę virš viso parko, jie yra pagrindinis akcentas. Tačiau ir likęs parkas labai įdomus. Kiekviena jo dalis turi vis kitą temą, kai kurie sodai atspindi Singapūre gyvenančių tautų kultūra (Kiniškas, indiškas, malajų sodai), kai kurie turi savo temas, pvz. palmių pasaulis ar vaisiai ir daržovės. Yra čia ir pora uždarų (ir mokamų) sodų, į juos neinu.

Praeinu sodus ir prisėdu po supermedžiais. Lauksiu šviesų ir muzikos šou. O tuo tarpu tiesiog gulinėju po tais medžiais. Šou prasideda, medžiai mirga marga šviesomis, nors, tiesą pasakius, galėtų pamirgėti ir įspūdingiau, bet gražu ir taip. Tiesa, pradeda vos vos lynoti, o fone trankosi žaibai, papildantys šou. Visa programa trunka 10-15 min. Kai ji baigiasi, nusprendžiu pasitrainioti dar po parką ir pažiūrėti šou antrą kartą – turiu daug laiko, nes Angie šiandien užsiėmusi ir susitarėme susitikti tiktai pusę vienuoliktos nakties.

Antrą kartą šou stebiu nuo tiltelio atokiau ir fotografuoju – kai netingėsiu, sudėsiu nuotraukas į mini filmuką. Nors, turiu pripažinti, programa žiūrisi įdomiau sėdint po medžiais.

DSC_0494

Kai programa baigiasi antrą kartą, keliauju atgal į Marina Sands prekybcentrį, prie kurio netrukus prasidės kitas, vandens, šviesų ir muzikos šou. Šis įdomus savo technologijomis – vaizdai projektuojami ant purškiamo vandens sienos. Taip pat naudojami dūmai, ugnies stulpai ir muilo burbulai – visko daug, tiek kad rodomi vaizdai labai jau banalūs, visokie ten naujagimiai, meilė, šeimos, etc… Kaip ten bebūtų, įdomu dėl technologijų.

Po visų šou dar truputį pasivaikštau pakrante, kuri gražiai šviečia ir pilna žmonių vakare, ir gaudau metro – laikas susitikti Angie ir keliauti namo.

Kitą rytą keliuosi anksti, nes Angie anksti išeina į darbą. Šiandien eisiu pasivaikščioti po Singapūro parkus. Vienoje miesto dalyje yra krūva parkų, kurie visi sujungti takais ir tiltais ir galima porą valandų keliauti per juos išilgai. Tad pradedu nuo vieno galo ir eisiu tol, kol nusibos. DSC_0590

Pradedu nuo parko ant kalniuko su vaizdais į miestą (ir krūva japonų turistų). Čia galima užkilti su keltuvu – cable car, bet aš lipu laiptais, nes nėr tas kalniukas labai aukštas. Pakeliui matau daug ženklų, perspėjančių apie beždžiones, bet jokių beždžionių nesutinku. Šiaip parke ir daugiau įdomių perspėjančių ženklų, pvz., kad šakos gali kristi ant galvos arba kad per audrą parke nesaugu.

Iš šio parko į kitą pereinu gražiu tiltu, pavadintu Hendelio Bangos.

Keliauju toliau per parkus. Įdomesnis pasirodo Hort parkas, kuriame architektūrai ir kraštovaizdžiui skiriama nemažiau dėmesio, nei augalams. Dar vienam parke randu tvenkinį su krūva vėžliukų. Galiausiai kelionę baigiu mokslo parke, kuris iš tiesų nelabai parkas – čia tiesiog daug institutų, universitetų ir kitų su mokslų susijusių įstaigų.

Bet parkai šiandien dar nesibaigė. Sėdu į metro ir važiuoju į Botanikos sodą. Jis irgi pasirodo labai įdomus. Tai ne tradicinis botanikos sodas, kuriame tiesiog prisodinta daug gėlių ir kitų augalų, čia kiekviena parko dalis turi savo temą ir nemažai dėmesio skiriama edukacijai. Man labiausiai patinka vadinamasis evoliucijos sodas, kur einant spiraliniu taku galima pamatyti augalų evoliuciją nuo pačių pirmųjų augalų iki dabar. Ir tikrai, einant ratu keičiasi kraštovaizdis, augalai ir jautiesi lyg keliautum per tūkstantmečius.

DSC_0705

Dar man labai patiko imbiero sodas, kuriame pirmą kartą imbierą pamačiau kaip gėlę – paprastai matau tiktai jo šaknį.

Orchidėjų sodan neinu – už jį reikia mokėti, o orchidėjų šiuose kraštuose jau prisižiūrėjau. Pasivaištau po dar keletą sodų, pasėdžiu prie gulbių ežero. Ir palieku Botanikos sodą.

Einu apžiūrėti šopinimosi gatvės – Orchidėjos kelio. Čia didžiausia koncentracija prekybcentrių, kai kurie jų visai įdomaus dizaino. Čia išbandau keistą patiekalą – ledų sumuštinį. Tiesiog ledai tarp dviejų duonos riekių, tiesa, čia duona speciali, tokia pusiau pyragas, kai tuo tarpu, pamenu, Kambodžoje mačiau ledus dedamus į paprasčiausią prancūzišką batoną.

Iš čia pavažiuoju atgal iki Chinatown, nes noriu nusipirkti kokį nors magnetą ir netoliese už valandos ar pan susitinkame su Angie. Dar pasivaikštau upės pakrante, kuri vakarėjant pilnėja žmonių. Gražu čia.

 DSC_0771

Sulaukiu Angie, ji vedasi mane vakarienės – ragaujame keistų skanių patiekalų. Paskui pasivaikštom pakrante, o tada Angie parodo vieną iš dangoraižių, kuriame galima pakilti į viršų ir pamatyti miestą. Grožimės naktiniu švytinčiu singapūru iš labai aukštai, Angie papasakoja vieną kitą istoriją apie vietas ir pastatus. Vaizdai tikrai įspūdingi.

Po dangoraižio keliaujame namo.

Kitą dieną jau išvažiuosiu iš Singapūro. Jei Filipinuose manęs nebūtų privertę nusipirkti bilietą, turbūt užsilikčiau čia dar porai dienų – man čia patinka. Bet pinigų prarasti nenoriu, tad galvoju, kad šiam kartui užteks Singapūro, likusias įdomybes pamatysiu kadanors, kai čia sugrįšiu.

Ryte dar važiuojame su Angie papusryčiauti, išbandau dar porą tradicinių patiekalų, ir atsisveikiname. Randu autobusą ir štai jau esu pakeliui į Kuala Lumpurą.

Angeles City

12.June.2013

Angelų mieste yra Clark oro uostas, iš kurio skrendu į Singapūrą. Atvažiuoju dieną anksčiau, nei reikia, tam, kad netyčia nepavėluočiau į skrydį. Nepavėluoju, bet tik tiek – Angeles mieste nerandu visai nieko įdomaus.

Atvažiuoju ankstų rytą, kai nelabai yra kas veikti, tad, gėda prisipažinti, einu į Makdonaldą kavos ir interneto. Ten prasėdžiu iki prasideda diena.

Tada einu per miestą, užsuku į parką, kur prisėdus susirandu draugą. Draugas yra masažistas ir primygtinai siūlo parodomąjį masažą čia pat parke, bet atsisakau. Daug pasakoja apie savo vaikus Singapūre ir Kinijoje. Išeidamas palieka man savo telefono numerį – jei užsinorėčiau masažo.

Keliauju toliau, noriu apsigyventi prie oro uosto esančiame viešbutyje, kurį radau internete. Pasirenku neteisingą kelią – per oro uosto teritoriją, kuri, pasirodo, nuo likusio miesto atskirta tvora, tad atėjus iki taško, kuriame norėčiau pasukti link viešbučio, randu tvorą. Tenka eiti toliau, kol randu išėjimą. Apsauginiai stebisi, kad vaikštinėjuosi čia pėstute ir dar su didele kuprine.

Randu gatvę, kur turėtų būti viešbutis, paskui ir patį viešbutį – bet vartai uždaryti ir nė gyvos dvasios aplinkui. Pasibaladojusi į vartus ir nesulaukusi jokios reakcijos, turiu pasiduoti. Tiesa, pagrindinėje gatvėje, nuo kurios nusukau, yra daug viešbučių, bet visi jie gerokai per brangus. Karštyje ir su kuprine prasitampau gerą valandą, kol randu įkandamos kainos viešbutį. Kambarys, turiu pasakyti, tikrai prabangus, kaip už tokią kainą.

Viešbutį turiu, prieš akis dar geras pusvalandis – bet kad čia taip nėra ką veikti. Išeinu įsitikinti, kad tikrai čia nieko aplinkui įdomaus – ir tikrai nieko nerandu, į ką pažiūrėti. Tad grįžtu į viešbutį ir praleidžiu vakarą su televizoriumi ir kompiuteriu.

Ryte nukeliauju į oro uostą. Atrodo, jau esu čia – kas dar gali būti negerai? Ogi vos nelieku Filipinuose. Avialinijos, su kuriomis skrendu, Cebu Pasific, primygtinai reikalauja bilieto, rodančio, kad aš per 90 dienų paliksiu Singapūrą. Ilgai ginčijuosi ir baisiai nirštu, bet man neleidžia užsiregistruoti tol, kol neparodysiu bilieto. Tad galiausiai paskubomis internetu nusiperku autobuso bilietą į Kuala Lumpurą, kad man leistų skristi. Check-inn’as laukia tik manęs, per skubėjimą avialinijų ofise vos nepalieku savo kreditinės kortelės.

Beje, nusileidus Singapūre, niekas net nepaklausė apie tai, kiek laiko būsiu čia ir ar turiu bilietą, rodantį, kad išvažiuoju. Dvigubai pykstu and Cebu Pasific.

diena, kai mane pamiršo

12.June.2013

Viskas prasidėjo nuo pusryčių. Padavėja pamiršo, ar užsakiau kavą, ar arbatą – du kartus atėjo pasitikslinti.

 Per pietus užsisakiau alaus ir maisto. Už valandos alus jau buvo išgertas, o maistas – taip ir nepasirodęs. Nuėjau ieškoti – pasirodo, pamiršo.

 Vakarienės nevalgiau, nes važiavau vakariniu – naktiniu autobusu. Kažkuriam taške pakelėj man reikėjo persėsti, paaiškinau viską konduktoriui, paprašiau pasakyti, kada man reikės išlipti. „OK“, sako jis.

 Pabudau Baguio – galutiniam autobuso taške ir pora valandų vėliau, nei man reikėjo išlipti. Susirandu konduktorių, sakau, kas nutiko, kodėl nepasakei? „Sorry, I forgot“.

 Dėl to, kad pamiršo, antrą nakties atsidūriau mieste, kur net nežinau, ar važiuoja man reikiami autobusai. Ir kada važiuoja. Vietoj to, kad atsidurčiau vidurnaktį autobusų terminale, kur man reikalingi autobusai važiuoja visą naktį.

Banaue

11.June.2013

 DSC_0242

Banaue garsėja gražiausiomis ryžių terasomis Filipinuose. Tiesa, pačios gražiausios yra ne čia, o kaime, pavadinimu Batad, kuris pasiekiamas iš Banaue. Yra terasų ir Banaue, ir visur aplinkui. Taip pat čia galima lankyti įvairias gentis ar tiesiog laipioti po kalnus. Deja, nebeturiu tam laiko.

Į Banaue važiuoju autobusu. Šalia sėdi moteriškė su mergaite, kartais mane pakalbina, bet per daug į kalbas neiname. Grožiuosi kalnais į kuriuos važiuojame. Užvažiavę ant vieno sustojame ir dauguma autobuso keleivių išlipa nusipirkti daržovių. Keistokas autobuso sustojimas turguje…

Į Banaue autobusas leidžiasi žemyn nuo kalno, leisdamas man pasigrožėti vaizdais. O jie tikrai verti dėmesio – ryžių terasos kyla aukštyn iš slėnių į kalnus. Autobusas išmeta mane miesto viršuje ir iš karto sulaukiu pasiūlymų turams į Batadą – šiandien, ryt, vėliau ar kada tik panorėčiau. Kai prasibraunu pro triračių vairuotojus ir nusileidžiu žemyn į pagrindinę miesto aikštę, sulaukiu ir nakvynės pasiūlymų, vieną iš jų priimu, nusideru kainą (vėliau sužinau, kad už gretimą tokį patį kambarį du vyrukai moka dvigubą kainą) ir netrukus turiu kambarį. Koridoriaus gale – balkonas su gražiais vaizdais į slėnį. Tiesa, kambariuose nėra rozečių – norint ką nors pakrauti reikia nešti į registratūrą.

 DSC_0208

Įsikūrusi užsuku į infocentrą ir išsiaiškinu, kad blogai suplanavau kelionę – nebespėsiu aplankyti Batado. Vienintelis džypnis į ten važiuoja 15 val. dienos, tad reikėtų nakvoti tenai, norint kažką pamatyti (o jau susimokėjau už nakvynę čia), o norint važiuoti ryte ir apžiūrėjus grįžti popiet – reikia samdytis trirati ar tą patį džypnį ir daug mokėti. O ryt vakare aš jau turiu gaudyti naktinį autobusą iš Banaue ir daug mokėti nenoriu. Be to, ten tik dar daugiau ryžių terasų, gal ir gražiausių, bet tiesą pasakius, mačiau jų jau tikrai nemažai. Tad gal geriau paskutinius porą pusdienių ramiai praleisiu Banaue.

Tad išeinu pasivaikščioti iki Banaue apžvalgos taško, kuris yra keletas kilometrų aukštyn į kalną. Pakeliui sutikti žmonės stebisi, kad vaikštau pėsčiomis, o triratukininkai stabteli ir siūlo savo paslaugas, bet aš ramiai sau žingsniuoju viršun ir grožiuosi vaizdais. Apžvalgos „taškų“ yra daug – kas antras restoranėlis įsirengęs po tokį, jei tik turi bent pusėtiną vaizdą į terasas ar miestelį. Prie kai kurių taškų turistų laukia tradiciniais genčių rūbais apsirengę senoliai (dėdulės ir tetulės), kurie siūlo už pinigus fotografuotis su jais.

 DSC_0219

Užlipu iki „oficialaus“ taško, pasigrožiu vaizdais. Čia ir papietauju, žiūrėdama į ryžių terasas. Ir tada leidžiuosi žemyn. Užsuku į vietinį turgų, užsiperku mangų.

Nelabai ką dar nuveikiu tądien, tik patinginiauju guesthouso balkone. Vakarėjant prapliumpa didžiulė liūtis. Vakarieniaujant surandu draugų – prie mano stalo prisėda italas, taip pat keliaujantis vienas, tad pasidaliname įspūdžiais ir patarimais. Viešbučio restorane beveik tiesiai virš mūsų stalo kaba iš medžio drožtas paskutinės vakarienės paveikslas. Keistoka vakarieniauti po juo.

Kitą dieną nebelabai turiu ką veikti, kadangi jokių turų pirkti nenoriu, tad ilgai tinginiauju guesthouso restorane-balkone. Vėliau išeinu pasivaikščioti. Iš pradžių nusileidžiu žemyn, apžiūriu bažnyčią, pereinu kabančiu tiltu, sutinku būrį vaikų, norinčių patobulinti savo anglų kalbą, su kuriais plepame gana ilgai, kol jų susidomėjimas išblėsta.

 DSC_0269

Vėliau lipu į viršų ir keliauju pasigrožėti vaizdais iš kitos pusės, kur, tiesa, ryžių terasų ne tiek daug ir ne tokios gražios, bet vaizdai neblogi, o pakeliui sutikti žmonės malonūs ir norintys bendrauti. Visur pakeliui jie kramto ir spjaudo raudonąjį Momą.

Kaip bebūtų Banaue apeinu greitai ir netrukus grįžtu į viešbutį papietauti ir ilgai bei tingiai laukti autobuso. Kurį laiką pabendraujame su prancūze, kuri Filipinuose savanoriauja, jai dar liko mėnuo, bet dabar ji susidūrė su problema. Dėl šeimyninių priežasčių (mirtis šeimoje) lyg ir reikėtų grįžti, bet nėra kam palikti projektus, o ir bilietą už mėnesio jau nusipirko – skubus kainuotų daug pinigų, kurių ji nelabai turi. Žodžiu, pasibėdavoja man.

Kai prancūzė išeina, prie gretimo staliuko prisėda gausus ir keistas būrys – lenkai, olandai, indai, jei nieko nepražiopsojau. Į jų pokalbį įsiterpiu su patarimais apie Sagadą, kur jie važiuos ryt, o ilgainiui jie pakviečia prisijungti prie jų stalo. Tuo tarpu vėl prapliumpa liūtis – čia, regis, lyja kiekvieną vakarą/popietę.

Na bet lietus liaunasi, kai man ateina laikas keliauti į autobusą. Ir vakarėjant palieku Banaue ir ryžių terasas.

Sagada

10.June.2013

DSC_0168

Į Sagadą žmonės atvažiuoja tam, kad apžiūrėtų olas, palaipiotų po kalnus, pasimaudytų kriokliuose. Yra čia ir ryžių terasų – visko po truputį. Miestelis mažiukas ir jaukus, išsidėstęs tarp kalkakmenio uolų ir daug gražių vietų aplinkui. Tai puiki vieta tiek aktyviai apžiūrinėti kalnus, tiek ramiai atsipalaiduoti jaukiose kavinėse ar baruose. Čia man patinka nuotaika ir mažo miestelio ramybė. Ir kol kas čia dar ne per daug turistų.

Važiuoju į Sagadą su džypniu per kalnus ir grožiuosi vaizdais. Truputį keikiu dviratininkus – norėjau sėdėti ant džypnio stogo, o ten dabar sėdi dviračiai. Na bet ir per langus matau, kaip čia gražu. Sagada – dar mažesnis miesteliukas, nei Bontokas, pora gatvių ir tiek. Susirandu nakvynę (tiesa, kiek palaipiojus aukštyn žemyn pagrindine gatve) viešbutyje su raudona siena ir didžiulėmis medinėmis skulptūromis, vaizduojančiomis kažkurios tai genties vyrą ir moterį. Įsikuriu (regis, esu vienintelis svečias čia, nes visose kitose duryse įkišti raktai) ir išeinu pažindintis su apylinkėmis.

Vienas iš įdomesnių lankytinų objektų Sagadoje yra kabantys karstai. Tad pirmiausia ir žingsniuoju link jų. Internete skaičiau detalias instrukcijas, kaip juos rasti, tad žingsniuoju jų ieškoti. Pro bažnyčią einu iki kapinių, tuo pačiu keliu, matau, eina du kinai turistai su gidu, laikome panašų tempą. Čia prie manęs pristoja du berniūkščiai. Klausia, kur einu, sakau, pasivaikščioti. Jie pradeda sekti iš paskos (arba laukti) ir vos stabteliu kur ką nufotografuoti, aiškina, kur eiti (nors ir pati žinau). Po Sapos patirties nenoriu neprašytų „gidų“, tad jiems paaiškinu, kad gido man nereikia ir jiems pinigų neduosiu. Berniūkščiai kiek pasimeta, bet atstoja. Pradeda sekti tą porelę kinų, einančią su gidu. Su jais pakeliui persimetame keletu žodžių. Jie keliauja ne tik apžiūrėti karstų, bet ir iki toliau esančios požeminės upės. Nurodo man kryptį, tad pabandau eiti į tą pusę, bet netrukus išsigąstu tamsių lietaus debesų ir grįžtu.

 DSC_0074

Tuo tarpu apžiūriu kabančius karstus – įdomi laidojimo technika užkabinti karstą ant uolos. Bet kažkaip vaizdas ne itin įspūdingas, tikėjausi kažko kitokio, kažko įdomesnio.

Grįžtu į viešbutį, prapliumpa didžiulė liūtis. Man besėdint ir besimėgaujant vaisių kokteiliu, parbėga šlapia mergaitė – pasirodo, ji yra antras žmogus nakvojantis šiame viešbutyje, be mūsų daugiau svečių nėra. Lyja, tad niekur neinam, sėdim viešbučio restorane ir pažindinamės. Mergina iš Vokietijos baiginėja savo atostogas ir netrukus skris namo. Ji buvusi Lietuvoje ir jai ten patiko.

—-

Kitą rytą pradedu nuo pusryčių restoranėlyje su terasa ir gražiu vaizdu į kalnus. Tokių vietų čia, Sagadoje, regis, nemažai.

Po pusryčių keliauju apžiūrėti žymiųjų Sagados olų. Neimu turo, nors vienas visai domina, jo metu įlendi į vieną olą ir po poros valandų išlendi kitoje. Na bet jeigu nuoširdžiai, olos niekad manęs per daug nedomino, tad mokėti per daug už tokią ekskursiją nenoriu – kaip nors patyrinėsiu olas ir pati.

 DSC_0107

Keliauju žemyn Sagados pagrindine gatve. Miestas gražiai išsidėstęs tarp kalkakmenio uolų. Kelias vingiuoja, vaizdai gražūs. Praeinu dar vieną vietą su kabančiais karstais, bet ši dar mažiau įspūdinga, nei vakarykštė. Pakeliui taip pat grožiuosi apačioje slėnyje esančiomis ryžių terasomis. Vaizdai tikrai įspūdingi.

Praeinu pirmą olą, iš dalies dėl to, kad abejoju, ar čia yra nusukimas į ją (ženklų nėra), iš dalies planuodama čia užsukti grįždama. Ir pradedu nuo didžiosios Sumaguing olos. Čia nemažai turistų ir dauguma jų eina su gidais, kurie neša lempas. Aš įsijungiu prožektoriuką ir leidžiuosi gilyn pati. Tiesa, pakeliui sutikti gidai bando įtikinti, kad vienai ten leistis negalima – bet aš ir neketinu eiti labai giliai, vistik tamsu, slidu ir gali būti pavojinga.

Gražu žiūrėti, kaip turistų grupės ateina, praeina ir nutolsta su savo šviesomis. Įlindus giliau į olą yra aklinai tamsu. Kurį laiką pasėdžiu išjungus prožektoriuką visiškoje tamsoje. Įdomus potyris. Paskui vėl priartėja kita turistų grupė. Gidai siūlo savo paslaugas, bet aš gilyn nebeinu, lipu aukštyn į šviesą.

 DSC_0135

Nuo olos dar paeinu truputį tolyn – paieškoti vaizdų. Bet netoli tenuėjus atsiveria vaizdas į audros debesis, tad nusprendžiu, kad laikas suktis atgal ir grįžti. Sutinku kitą turistą, kuris Sagadoj jau penkta diena ir sako, kad čia kasdien apie 15 val. pradeda lyti. Tad tikrai metas suktis atgal.

Grįžtant užsuku į laidojimo olą, kur galima apžiūrėti kitą čia vyravusį laidojimo būdą – karstai tiesiog sukrauti į krūvą oloje.

Grįžtant pradeda lynoti. O kai jau esu viešbutyje – smarkiai lyti. Bet lietus ilgai netrunka ir po valandos ar pan. išsigiedrija.

Kai išsigiedrija, nusprendžiu dar pasivaikščioti į tą pusę, kur turėtų būti vienas iš krioklių – paieškoti jo ir šiaip pasivaikščioti. Dar nenutolusi nuo Sagados sutinku pakeleivį, Džimas iš Baguio ieško draugų, gyvenančių viešbutyje kažkur į tą pačią pusę, kur aš einu. Plepėdami ateiname iki jo draugų viešbučio.

 DSC_0150

Einu toliau, aplinkui ir vėl ryžių terasos – atsižiūrėsiu jų šiomis dienomis ilgam. Bet krioklio taip ir nerandu. Ten, kur pagal žemėlapį jis turėtų būti, nerandu jokio takelio, nusukančio nuo pagrindinio kelio. Pro šalį eina kelios moteriškės, paklausiu jų, bet jos žino tik didįjį krioklį, iki kurio dar tolimas kelias. Dar kiek pavaikštau pakele pirmyn atgal ir nusprendžiu, kad nėra čia ko, laikas grįžti.

Vos pasuku atgal – pro šalį važiuoja sunkvežimis su darbininkais, nestabdomas sustoja ir vienas jų pasiūlo pavežėti. Netrukus stoviu sunkvežimio kėbule su darbininkais. Tas, kuris pasiūlė pavežėti, vienintelis bendrauja (kiti gal nemoka angliškai), jis nemažai keliavęs ir žino, kur yra Lietuva, kas yra gana stebėtina šiuose kraštuose.

Sunkvežimis paveža beveik iki pat Sagados, o kai išlipu, pamatau keliu ateinantį Džimą. Jo draugai, pasirodo, išvažiavę į olas, tad jis grįžta į miestą pavalgyti. Pareiname kartu, jis pasiūlo man prisijungti ir nors nesu alkana, išgeriu kavos – Džimas vaišina. Netrukus jį pasiima jo draugai, bet susitariame, kad jeigu jie vakare išeis atgal į miestą, Džimas užsuks manęs pasiimti iš viešbučio.

 DSC_0130

Tuo tarpu vėl pradeda lyti – šį kartą audra stipri, griaudžia, žaibuoja, pliaupia.

Vakare Džimas iš tiesų užsuka į viešbutį ir pakviečia mane prisijungti prie jo ir draugų. Jo draugai visi puikiai kalba angliškai, kompanija smagi, daug juokiamės ir geriame daug alaus. Vakaras prabėga puikiai.

Kitą rytą palieku Sagadą. Keliuosi anksti ir nustembu radusi turgų beveik mano viešbučio kieme. Susirandu džypnį, vežantį į Bontoką ir čia randu draugų – trijulę keliautojų, kuriuos sutikau vakar pusryčiaudama. Įsitaisome ant džypnio stogo ir kol jis laukia daugiau žmonių, pusryčiaujame.

Džypnis pajuda, važiuojame per gražius kalnus. Ankstus rytas, slėniuose miega debesys, ramu ir labai labai gražu.

Bontoc

9.June.2013

DSC_0773

Bontoc – vienas iš miestelių, kuriuose galima pamatyti ryžių terasas. Ir nors jis ne toks populiarus (ir terasos gal ne tiek įspūdingos) kaip Banaue, tuo jis mane ir sužavi – turistų čia beveik nėra. Miestukas jaukus, terasos, tiesa, tolokai nuo jo, bet vertos pasivaikščiojimo. Tad nors čia praleidžiu tik dieną, džiaugiuosi, kad nusprendžiau čia stabtelėti. Gera įžanga prieš turistinę Banaue. Be to, pakeliui į Sagadą.

Į Bontoc važiuoju traškančiu, braškančiu nekondicionuojamu autobusu. Tiesa, kondicionieriaus nelabai reikia – ilgainiui ir langus beveik visi užsidaro, nes pakilus į kalnus atvėsta.

Dar belaukiant autobuso mane užkalbina tetulė mokytoja, taip pat važiuojanti į Bontoc. Kai įlipu į autobusą, pasiūlo sėstis šalia, tad važiuojame ir kalbamės. Nors dabar moksleiviams vasaros atostogos (čia „vasara“ yra kovą ir baladį), į mokyklą jai reikia važiuoti dėl artėjančių rinkimų. Jos šeima tai gyvena Baguio. Tetulė labai draugiška – sustojimo metu pavaišina garintu (garuose virtu) kukurūzu ir keistokais traškučiais su padažu. Atvažiavus nurodo, kur man lipti ir kur mano nusižiūrėtas guesthouse.

 DSC_0743

Jau pakeliui pradedu matyti šen bei ten ryžių terasas, o ir šiaip kalnai labai gražus – spoksau pro langą visą kelią. Pamatau ir keistų vaizdų, pvz. mažo miestelio mėsinės lange iškabintas karvių galvas. Su oda, akimis ir pan. Įdomu, ką su jomis daro?

Atvažiavusi įsikuriu viešbutyje, kuriame yra problemų su dušu ir tualetu, bet viską atsveria gražus vaizdas iš balkono. Ir, žinoma, nakvynės kaina.

Jau popietė – kelionė truko virš 6 valandų, tad šiandien iki terasų neisiu (jos toli), vietoj to apeinu ratą aplink miestelį (ilgai neužtrunku, nes miestelis mažiukas) ir užsuku į miesto muziejų. Čia daugiausia eksponuojamos visokios nuotraukos su gentimis ir žmonėmis, tarp jų – ir galvų medžiotojų gentis. Įdomu žiūrėti nuotraukas ir skaityti istorijos nuotrupas, kurių pateikta šen bei ten, bet nedaug kur. Muziejaus kieme įrengtas pavyzdinis genties kaimas – keletas namukų, ritualinis ratas ir pan. Įdomu, ypač turint omenyje, kad neturiu laiko važiuoti į tikrus genčių kaimus.

 DSC_0800

Po muziejaus grįžtu į guesthousą ir vakaroju ilgai balkone su gražiais vaizdais. Pamatau gatve einantį kitą turistą – pirmas baltas žmogus, kurį matau Bontoke.

Ryte keliuosi anksti ir išsiruošiu link Maligcong terasų. Iki jų netrumpas kelias ir, pasirodo, beveik visas į kalną. Pasidžiaugiu, kad bent jau grįžti bus lengviau. Žingsniuoju sau keliu, sutikti žmonės sveikinasi. Karšta ir į kalną lipti darosi sunkoka, bet viską atperka gražūs vaizdai. Kai jau beveik užlipu ant kalno, sustoja pro šalį važiuojantis sunkvežimis su darbininkais ir pasisiūlo pavėžėti. Sutinku, įšoku į kėbulą ir važiuojame. Maligcong kaimelis su terasomis jau šalia. Vyrai priveža iki pat įėjimo į terasą, kur patys irgi išlipa – eis dirbti. Dar pavaišina coca-cola ir išeiname visi į ryžių terasas, tik aš iš lėto ir grožėdamasi, o jie – į darbą.

 DSC_0010

Terasos gražios, bet po Sapos Vietname nebėra to „wow“ įspūdžio. Bet palaipau ir pavaikštau po jas su malonumu. Gražu, bet kuriuo atveju. Nepaprastai gražu.

Čia sutinku tą patį turistą, kurį vakar stebėjau iš balkono – vaikštome tais pačiais keliais.

Pasitrainiojusi po terasas, apžiūrėjusi kaip žmonės čia dirba, keliauju atgal. Laukia ilgas, bet lengvesnis kelias, o be to reikia grįžti, kol dar važiuoja džypniai iki Sagados, kur šiandien keliausiu. Pakeliui pasigaunu į Bontoką važiuojantį džypnį, pilną vietinių ir visi nustemba, kai lipu ant stogo sėdėti su vyrais (moterys čia paprastai lipa į vidų). Ir štai važiuoju su vėjeliu ir mėgaujuosi kelione – nauja įdomi patirtis. Jau iki šiol buvau įsimylėjusi džypnius dėl to, kokie jie yra gražūs ir įdomūs ir kaip smagu juose važiuoti, dabar mano meilę pagilina ir tai, kad gi galima važiuoti ant jų.

Pasiimu kuprinę iš viešbučio ir randu džypnį į Sagadą. Pasigrožiu, kaip ant jo stogo šeši vyrukai tvirtina savo dviračius – sukčiauja, turėtų minti į Sagadą, o ne džypniu važiuoti.