Rašyti June, 2013

aš vis tiek gersiu alų savo vokiečių gatvėj

28.June.2013

G&G sindikatas man visada asocijuojasi su vasara. nes jų klausausi vasaros festivaliuose. arba koncertuose po atviru dangumi. nesu didelė jų muzikos gerbėja (nors labai mėgstu porą dainų), bet pašėlti per jų koncertus visada mėgau. sakyčiau, vieni geriausių išsitaškymų.

ir dabar buvau vokiečių gatvėje. alaus negėriau ir nešėlau, bet šis koncertas buvo tarsi mano festivalinės vasaros atidarymas. ir dar  vienas priminimas, kad tikrai jau grįžau namo.

dar vakar atidaviau kraujo. dėl to alaus ir negėriau vokiečių gatvėje…

sugrįžus

26.June.2013

sugrįžus kelioniniai blogo įrašai nebesirašo. turiu dar du, pradėtus ir nepabaigtus. pabaigsiu. vėliau.

o dabar, grįžau. ir stebiuosi, kaip viskas čia nepasikeitė. juk rodosi, jei aš pasikeičiau (o man atrodo, kad aš pasikeičiau) ir pasaulis turėjo pasikeisti. bet iš pirmo žvilgsnio jis atrodo daugmaž toks pats.

grožiuosi vėl vilniumi – koks gražus miestas! senokai neteko pažvelgti į jį iš naujo, naujomis akimis – ir vėl nudžiugau jį pamačiusi. tiesa, daugiausia suku ratus aplink miestą ir priartėju retai, tarsi iš naujo jaukinčiausi šį žvėrį. bet ir iš tolo matosi, koks jis gražus.

daug minčių užpuola – o kas toliau? nežinau. kol kas vasara ir galima atsipalaiduoti. galima savanoriauti festivaliuose, gulėti prie ežerų ir negalvoti apie rudenį. bet ruduo ateis. ir tada galvosime, kas toliau.

Ko Tao

21.June.2013

DSC_0080

Tao sala man patinka labiausiai iš tailandietiškųjų salų. Ji graži, kalnuota ir galima pamatyti puikių vaizdų, čia galima visur snorkelinti ir prisižiūrėti grožių po vandeniu, ji pakankamai nedidelė, kad būtų galima visur vaikščioti (aš mėgstu vaikščioti) ir pakankamai išvystyta, kad nieko netrūktų (pilna 7eleven ir pan).

Čia praleidžiu savaitę, kasdien vis kitame pliaže ir kai ateina laikas išvažiuoti, tam nesu pasiruošusi, mielai Ko Tao pabūčiau ilgiau. Regis, dar daug liko pamatyti, dar mielai pabūčiau čia, pasimėgaučiau saule, vandeniu ir povandeniniu pasauliu. Bet laikas važiuoti toliau (atgal).

Atplaukiu į Mae Haad, prieplauką ir miestelį. Čia, kaip bebūtų keista, nėra moteriškių, siūlančių nakvynę, tad imu žingsniuoti link Sairee paplūdimio, kurlink turėtų būti hostelių ir šiaip pigesnių nakvynių. Pakeliui sutinku mergaitę, taip pat ieškančią nakvynės ir ilgainiui nusprendžiame dalintis kambarį, nes taip pigiau. Randame neblogą ir nelabai brangų kambarėlį ir įsikuriame.

 DSC_0962

Wendy yra olandė – regis, viena populiariausių tautybių azijos turistų tarpe. Ji, panašiai kaip aš, Ko Tao planuoja praleisti apie savaitę, tad mes labai džiaugiamės suradusios viena kitą, nes sutampa mūsų planai ir nuomonės. Tiesa, kažkur saloje jau turėtų būti Wendy draugai, du vyrukai, bet jie irgi gyvena dviviečiame kambaryje ir su jais Wendy gyventi neišeis. Bet kuriuo atveju, ji išeina jų ieškoti, o aš einu pažindintis su Sairee pliažu. Ko Tao kasdien vis keliauju į kitą paplūdimį, aplankau apžvalgos taškus pakeliui į kai kuriuos pliažus, snorkelinu visuose juose ir vakarais grįžtu atgal į Sairee. Čia kartais vakarus leidžiu su Wendy, kartais randu kitų draugų…

Sairee pliažas

DSC_0016

Gyvenu prie Sairee pliažo, tad jį išnagrinėju geriausiai. Čia rytais vanduo būna atitolęs ir nusėdęs, o vakarais siekia sienas ir baro kėdes. Čia daugiausia paplūdimio barų ir yra naktinio gyvenimo centras. Porą sykių vakarais su Wendy ėjome čia alaus ir kokteilių ir grožėtis ugnies šou. Viename iš barų du vyrukai su ugnimi dirbo tikrai įspūdingai. Kitame atlikėjai buvo pusėtini…

Šiame pliaže praleidžiu porą pusdienių. Norint snorkelinti, tenka žingsniuoti iki pat pliažo pabaigos šiaurėje, kur galima pamatyti žuvų ir koralų, kitur palei pliažą nėra nieko įdomaus. Tad jis labiausiai tinka tiesiog gulėjimui saulėje (šešėlis dingsta apie pietus).

Šis pliažas taip pat labai tinkamas saulėlydžių stebėjimui, jei saulėlydžiai įvyksta – daugumą mano viešnagės dienų, saulė tiesiog pasislėpdavo tarp debesų. Nė karto nenusileido tarp laivų, kurių čia, Sairee pliaže priparkuota tikrai nemažai. Ir einant palei pliažą vis kas pasiūlo „boat taxi?“.

Sairee man patinka, kaip vieta gyventi – restoranai, barai ir parduotuvės šalia, o vaikštant į kitus pliažus, čia yra daugmaž vidurys salos, bent jau ta vieta kur mes gyvenome (į pietus nuo Sairee centro). Mūsų namelis stovėjo gražiame sode, kuriame tvyro tyla ir ramybė (ir daugybė uodų), tad net ir gyvenant populiariausiame pliaže, miegojome saldžiai ir be trukdžių.

Chalok Baan Kao ir Freedom (laisvės) pliažai, Jansom įlankėlė

Antrą dieną žingsniuoju iki Chalok Baan. Einu būtent čia, nes dar galvoju pasiklausinėti nakvynės kainų bungaluose čia, bet jos didesnės, nei mes dabar mokame, be to, Sairee yra strategiškai geresnė vieta.

Iki Chalok Baan nueinu per gerą pusvalandį, čia veda platus asfaltuotas kelias. Pakelėje išsidėstę pigesni, nei Sairee restoranai ir maisto prekystaliai. Pasiekiu pliažą, kuris, nors ir apsuptas kurortų yra visiškai tuščias – vaikštinėjuosi čia viena. Pereinu visą pliažą iki galo, perlipu per uolas ir pasiekiu laisvės kurortą – Freedom Resort. Čia reikia palypėti į kalniuką, nusileisti nuo kalniuko kitoje pusėje ir esu nedideliame jaukiame Freedom pliaže. Čia ant medžių prikabinėta kriauklių ir nuolat žaidžia trys šunys, jauniausias jų atbėga su manimi pasisveikinti ir kurį laiką neatstoja. Žmonių dar vos pora, tad čia ramu.

DSC_0895

Aš nusimaudau be didesnių problemų, bet vėliau, kai pora žmonių bando eiti į vandenį, juos pradeda pulti žuvėdra. Na, akių kapoti nepradeda, bet skraido aplink galvą ir rėkauja. Netoliese ant uolos tupi kita žuvėdra, tad nusprendžiame, kad jos saugo lizdą. Ir kol tiesiog gulime pliaže, jos tupi sau ant uolos, bet vos pradedame artėti prie vandens, tuoj pakyla ir pradeda puldinėti aplink galvas…

Laisvės pliaže pabūnu porą valandų, o tada keliauju ieškoti kažkur čia esančio apžvalgos taško. Pirmiausia nuklystu ne ten ir apžiūriu mažiuliuką pliažą vien tik man, didžiulį driežą, įsitaisiusį ant medžio šakos, neįžengiamus brūzgynus, ties kuriais tenka pasukti atgal. Antras bandymas pavyksta geriau, ir truputį pridususi nuo lipimo, netrukus esu ant uolos ir grožiuosi vaizdais. Vaizdas atsiveria į dvi įlankas ir likusią salos dalį. Gražu, tad čia kiek pabūnu, prieš keliaudama atgal.

 DSC_0933

Grįžtu pro Freedom kurortą, Chalok įlanką ir bandau pareiti į Mae Haad palei jūrą. Keliauju per vieną, kitą tarp jūros ir kalno įsitaisiusį kurortą, paskutiniame iš jų sulaukiu kompanijos. Mane pasitinka lodamas šuo, bet pakalbintas tuoj pasidaro baisiai draugiškas, šokinėja aplink mane ir pradeda su manimi keliauti toliau, o kartais net rodyti kelią. Kartu lipame į kalnus ir nuo kalnų, praeiname dar vieną kitą kurortą ir man jau darosi neramu, kad šuo gal nusprendė su manimi keliauti iki pat Sairee pliažo ir ten pasilikti. Tad kažkuriuo metu atsisuku ir pasakau jam „tau jau laikas grįžti namo, eik atgal“. Jis sustoja, pažiūri į mane, tolstančią, ir apsisukęs dingsta kelyje atgal. Protingas šuo.

Aš, tuo tarpu, praeinu dar porą gražių mažų pliažiukų su kurortais, netrukus vietoj takelio, prasideda asfaltuotas sutvarkytas takas ir dar po kokių penkiolikos minučių aš jau esu Mae Haad.

Mango įlanka ir Mango apžvalgos taškas

 DSC_0001

Į Mango įlanką nueinu beveik neplanuotai. Pasuku ne ten. Žinoma, kažkurią dieną planavau paskirti ir šiai įlankai, bet ne tą, kurią joje atsirandu. O viskas nutinka taip.

Ryte nusprendžiu keliauti į Hin Wong įlanką, pataikau į teisingą kelią, pridūstu lipdama į kalniuką ir pasigrožiu žaidžiančiomis voverytėmis. Prieinu kelių išsišakojimą ir iš žemėlapio ilgai bandau suprasti, ar čia tas, kurio man reikia, ar ne tas. Nusprendžiu, kad tas, bet ilgainiui suprantu, pasukusi link Mango įlankos. Žinoma, galėčiau grįžti (kad klydau, būnu įsitikinusi po 15 min ėjimo), bet kad jau pradėjau, ko nepabandžius pasiekti Mango įlankos.

Turiu pasakyti, kad užkopti į kalniuką, ant kurio yra Mango apžvalgos taškas, nėra labai lengva. Kalniukas aukštas ir status. Bet šiaip ne taip, pusiaukelėje stabtelėjusi pailsėti, atsiduriu viršuje. Įėjimas į Mango apžvalgos aikštelę yra mokamas, bet kad jau čia atėjau, tai kas beliko – susimoku tuos 20 Baht.

DSC_0995

Užsilipu ant uolos ir grožiuosi vaizdais į vakarinę pakrantę. Iš čia matosi beveik visa sala. Netrukus prie manęs prisijungia dar pora keliautojų, irgi iki čia atkeliavę pėstute. Persimetam keletu žodžiu ir aš jau keliauju toliau.

Dabar kelias veda daugmaž žemyn, bet irgi statu, tad skubėti neišeina. Toli ta Mango įlanka… Kaip bebūtų, galiausiai ją pasiekiu, šiaip ne taip. Tiesa, nusileidusi šimtais laiptukų per kurortą pamatau, kad atėjau ne visai ten – čia yra tik prieplauka su laiptukais į vandenį, o mažuliukas pliažas yra gerokai toliau. Ir tiesiai į jį per uolas nenueisiu, turbūt reikėtų lipti atgal į viršų tais šimtais laiptų. Nepasiryžtu tam ir prisijungiu prie poros čia besimaudančių vyrukų. Neriu į vandenį ir snorkelinu.

Netrukus ateina ir Heather su Johanu, mano draugai nuo Mango apžvalgos aikštelės. Kartu einame papietauti į čia pat esantį restoranėlį. Ilgai snorkeliname, nuplaukiu ir iki pliažo. Vėliau pradedame svarstyti, kaip čia reikės grįžti visą tą kelią atgal, ypač pirmą dalį, kuri kyla į kalną. Įlanka pilna laivų, atplukdžiusių čia nardytojus, tiesa dabar, kai jau vakarėja, laivai po truputį išplaukinėja. Pasiūlau pamėginti susitranzuoti kurį laivą. Heather ir Johanui idėja patinka, bet jie nelabai įsivaizduoja, kaip čia tai padarius, tad aš parodau – plaukiu iki artimiausio laivo ir priplaukusi užkalbinu ten esančius. Su manim pabendrauja vakarietė moteriškė, kuri sako „žinoma, galim jus parplukdyti, jei tik atsigabensit kaip nors iki laivo“.

DSC_1006

Tad transportą jau turime, beliko sugalvoti, kaip čia sausai nugabenti daiktus iki laivo – nenorėčiau šlapinti nei savo fotoaparato, nei knygos… Randame tuščią kibirą ir nusprendžiame pamėginti daiktus persigabenti jame. Pirma plaukia Heather – kibiras laikosi. Antrą reisą plaukia Johanas, o tada, grąžinę kibirą, plaukiame į laivą visi.

Įsitaisome ant stogo, kur yra sofa ir hamakas. Sulaukiame grįžtančių narų (kurie nustemba radę tranzuotojų) ir plaukiame atgal į Mae Haad. Pirmą kartą sutranzavau laivą.

Grįžę, su Heather ir Johanu dar einame vakarienės ir alaus…

Ao Leuk

Ao Leuk pliažas turėtų būti gražiausias saloje. Nežinau, ar jį pavadinčiau tokiu – pliažas neblogas, bet ir nėra kažkuo įspūdingas. Ramesnis nei Sairee, mažiau žmonių čia, o taip pat jis nesunkiai pasiekiamas iš Sairee pliažo (30-40 minučių pasivaikščiojimas), tad ketvirtąją dieną saloje žingsniuoju ten. Pakeliui, ties nusukimu į pliažą sutinku į žemėlapį įnikusią merginą ant motorolerio. Paklausiu, ko ieško – pasirodo, Ao Leuk. Paaiškinu, kad turėtų būti šitas nusukimas, o ji, tuo tarpu, pasiūlo pavėžėti žemyn iki pliažo. Tad važiuojame ir netrukus esme pliaže.

 DSC_0085

Melisa neturi snorkelinimo kaukės, tad pasiūlau laikytis drauge ir naudoti mano kaukę, kai aš jos nenaudosiu. Tad įsitaisome pliaže ir einu apžiūrėti povandeninio vaizdo. Kai grįžtu, nardyti eina Melisa. Vėliau prie mūsų prisijungia du jos draugai prancūzai (Melisa yra kanadietė) ir jie kurį laiką pliurpia prancūziškai. Diena bėga nardant ir skaitant knygą ar plepant apie keliones ir gyvenimą. Iš pliažo išsiruošiam kai saulė jau tuoj slėpsis už kalvų. Melisa pavežėja mane atgal į Sairee.

Tanote įlanka ir vakarinės pusės apžvalgos taškas

Penktąją dieną saloje nusprendžiu rimčiau palaipioti po kalnus. Čia yra takas, įveikiamas tik pėsčiomis, vedantis pro gražų apžvalgos tašką ir besibaigiantis Tanote įlankoje. 2-3 valandos ėjimo per kalnus. Nusprendžiu, kad bus pats tas.

 DSC_0914

Pirmą kelio dalį randu lengvai, bet kai baigiasi mašinų/ motorolerių kelias, kiek paklaidžioju, prieš rasdama teisingą. Čia visur daug stato naujų namų ir vilų. Visoje saloje pilna statybų…

Keliauju į kalną taku, kuris tai vandens išgraužtas, tai medžiais užgriuvęs, žodžiu, visai įdomus, nors ir nelabai sunkus. Pasiekiu kelių išplatėjimą ir juo eidama tuoj randu apžvalgos aikštelę. Tiesa, pati aikštelė pasislėpusi už poros uolų, tarp kurių siauru praėjimu užlipama ant uolos, kur atsiveria vaizdas į visą vakarinę pakrantę. Gražu, be to, nuošalu, jokių žmonių, tiktai aš čia. Man šis apžvalgos taškas patinka bene labiausiai, nors vaizdai nuo jo nėra super ypatingi.

Pagulėjus ant pasaulio krašto, keliauju ieškoti pliažo. Randu vandens rezervuarą, nuo jo nusileidžiu žemyn ir pasiekiu Tanote pliažą. Jo viduryje stūkso uola, nuo kurios galima šokinėti į vandenį, o ir šiaip pliažas pilnas Puntukų. Čia snorkelinu ir gulinėju keletą valandų.

 DSC_0059

Reikia keliauti atgal, bet kažkaip tas 2-3 valandas trunkantis pasivaikščiojimas atgal per kalnus per daug netraukia. Tad eidama keliu bandau tranzuoti ir netrukus sustoja vyrukas su motoroleriu ir pasisiūlo pavežėti. Derekas parveža mane iki pat manųjų namelių.

Ryklių įlanka

Paskutinę pilną dieną saloje skiriu ryklių paieškai. Čia yra ryklių sala (į kurią plukdo laivai) ir ryklių įlanka (į kurią galima nesunkiai nueiti). Tad keliauju link įlankos.

Į pliažą patenkama per statybų aikštelę – stato naują didžiulį kurortą. O pliaže auga daug medžių – bene geriausias pliažas ieškantiems pavėsio. Bet ne toks geras maudymuisi ar snorkelinimui, nes vanduo seklus ir pilnas uolų ir koralų – tad labai sunku nueiti kur nors, kur jau galima paplaukti. Reikia batų, nes uolos badosi, o be to nesinori užlipti ant kokio jūros ežiuko, kurių čia taip pat yra. Kadangi batų neturiu, pasirenku plaukimą ir nors gylio yra vos iki kelių, bet kažkaip pavyksta pilvu nebraukti uolų. Ryklių kol kas nematyti. Plaukau ilgai ir vis tolyn nuo kranto. Tik už kokio 100 metrų nuo kranto gylis pagaliau normalus ir galima plaukioti nesibaiminant, nors dugną dar siekiu lengvai. Dar nutolstu gerą gabalą nuo kranto, kol pamatau pirmąjį ryklį, plaukiojantį tarp koralų. Jis ne ką tesiskiria nuo rykliukų, matytų Pehrentian salose. Pamatau dar vieną – ir tiek tų ryklių šiandienai. Na bet galiu jau girtis, kad mačiau. Paplūduriuoju vandenyje dar kurį laiką, o tada ilgai ilgai kapstausi iki kranto ir jį pasiekusi, suprantu, kad daugiau į vandenį šiandien nelįsiu – per daug pastangų reikalaujantis malonumas. Užtai įninku į knygą ir diena prabėga gana greitai ir maloniai.

Mae Haad

 DSC_0884

Mae Haad praeinu daugybę kartų. Keletą sykių čia pusryčiaujame su Wendy, porą sykių čia pietauju/ vakarieniauju. Čia taip pat yra pora pliažų ir pačioje šiaurėje galima snorkelinant pamatyti nuskendusį laivą. Ateinu čia praleisti paskutinės savo popietės saloje (išplauksiu naktiniu laivu). Tiesa, nuskendusio laivo taip ir nerandu, bet prisižiūriu paskutinį sykį žuvų ir koralų. Čia gyvena Wendy draugai, pas juos ji nakvos dar porą naktų, o man leidžia pasidėti kuprinę, kol reiks išplaukti. Čia ir sulaukiu paskutinės savo dienos saloje vakaro, beje, paskutinis vakaras lietingas – tai gal išvažiuoju laiku?

 O tiesa, pamiršau paminėti, kad kelte tarp Ko Phangan ir Ko Tao mačiau delfinus ir skraidančių (ne šokinėjančių) žuvų.

Ko Phangan

19.June.2013

DSC_0760

Ko Phangan garsėja savo pilnaties vakarėliais (Full Moon Party), kurių metu sala yra pilnutėlė turistų, atvažiavusių čia pasilinksminti. Aš pasistengiu tokio vakarėlio išvengti, bet užsuku į pusmėnulio vakarėlį (Half Moon Party).

Phangan saloje gyvenu, kaip atvirutėje. Trobelė (bungalas) ant jūros kranto, palmės, smėlis, saulė. Dienos bėga greitai, nors nieko neveikiu, turbūt pirmą kartą per kelionę tiesiog ilsiuosi. Gulinėju hamake arba pliaže, vaikštinėjuosi palei pliažą, stebiu saulėlydžius ir žaidžiančius vaikus. Tiesa, ilgainiui pritrūksta veiklos, tad paskutinės dienos saloje – aktyvesnės, bet vis tiek daugiausia laiko čia praleidžiu hamake.

Atplaukiu į salą šeštą ryto, tad nesitikiu, kad nakvynes siūlančios moteriškės jau bus prieplaukoje. Bet jos jau čia ir pasiūlo man pigų namuką, o kai dar nusideru – jau turiu nakvynę. Be to, iki jos veža nemokamai. Tiesa, pasivažinėjimas gana smagus: pirmiausia sustojame turguje užsipirkti maisto, vėliau prie vairo sėdi viena iš moterų, kuri mokosi vairuoti. Todėl važiuojame labai lėtai ir atsargiai. Ir ilgai.

 DSC_0681

Kaip bebūtų, pasiekiame tikslą, Srithanu kaimą, prie kurio gyvensiu. Kai tetulė man aiškino, kad trobelė yra ant jūros kranto, nelabai ja tikėjau, ne už tokią kainą. Pasirodo, nemelavo. Tad gaunu savo bungalą gražiame sode ant jūros kranto. Išėjus iš jo, jau esu pliaže, o dar 10-20 metrų ir jau siekiu jūrą.

Tiesa, atvažiavau čia sausuoju sezonu, tad jūra nusekusi ir nutolusi. Norint normaliai išsimaudyti, tenka žingsnuoti toli toli į jūrą. Per potvynius, naktimis vanduo kažkiek pakyla, bet vis tiek lieka gana seklu. Kaip ten bebūtų, man kaip tik ateina nesimaudymo dienos, tad labai skųstis negaliu.

Įsikūrus bungale, prasideda tingėjimo dienos, susidarančios iš jūros, saulės, knygos, hamako, ilgesnių ar trumpesnių pasivaikščiojimų pakrante ir kasdieninių kelionių iki greta esančių maisto prekystalių ir 7eleven. Pliažai aplinkui tušti, vos vienas kitas turistas šildosi saulėje, kurortai stovi ramūs ir snaudžiantys, ir tik jų sarginiai šunys vis sukelia šiek tiek triukšmo. Šunų čia daug ir dauguma jų, man einant pro šalį, bėga pas mane lodami, bet vos pakalbinti, tampa draugiškais ir dėmesio norinčiais šunyčiais.

 DSC_0667

Mano bungalų kurorte yra ir daugiau žmonių ir jau pirmą vakarą susipažįstu su ispane Mara. Ji čia jau praleido mėnesį – bėga paskutinės dienos. Mūsų bangos sutampa, tad daug kalbamės apie viską, keliones, kiną, teatrą, socialines problemas ir pasaulio sandarą. Praleidžiame nemažai laiko kartu, Mara išsinuomavusi motorolerį, tad juo vieną vakarą važiuojame į naktinį Thung Sala turgų vakarienės, kitą vakarą – į pusmėnulio vakarėlį. Gaila, Mara išplaukia atgal į žemyną, kai mano viešnagė dar tik įpusėjusi.

Kurorte taip pat vis trainiojaisi ir kompanijos ieško senas ir barzdotas dėdė Ronaldas iš Australijos. Jis čia jau mėnesį, kiek dar bus – nežino, nes jam čia patinka. Ronaldas visada šypsosi ir visiems draugiškas ir tam tikra prasme yra šio kurorto veidas – pasisveikina ir pabendrauja su visais naujai atvykusiais. Mane užkalbina kaskart einamas pro mano bungalą ir radęs mane hamake ar kėdėj.

Vieną vakarą kurorte gyvenantys argentiniečiai išsitraukia gitaras, uždega porą žvakių ir vakaroja pajūry. Prie jų prisijungia vienas po kito daugiau kurorto gyventojų, taip pat ir aš, ir jaukiai vakarojame susėdę ratu ir kam nors vis brazdinant gitaras. Galvoju, kada paskutinį kartą vakarojau su gitara. Tikrai labai seniai.

DSC_0735

O daugiau kurorto gyvenimas vyksta labai ramiai ir tyliai. Jį prižiūrintys vietiniai kas rytą ir vakarą laisto gėles, jų vaikai ir šunys kartais palaksto aplink namelius, o vakarais registratūroje/ restorane jie klausosi gangnam style, dažniausiai kartojamo daugybę kartų. Tiesa, mano namelis tolokai nuo jų, tad vos girdima muzika per daug neerzina. Pas mane į svečius kartais ateina katė, įsitaiso verandoje ir stebi mane, gulinčią hamake.

Pirmomis dienomis vaikštinėju tik palei gretimus pliažus. Dėka nusėdusio vandens, turbūt galima visą salą apeiti neįbridus giliau, nei vos virš kulkšnies. Vanduo kartais pilnas jūros ežiukų, tad vaikščioti reikia atsargiai. Dar daug uolų, mangrovių.

 DSC_0680

Bet ramus gyvenimas pabosta, o ir norisi pamatyti daugiau salos, tad paskutinėm trim dienom išsinuomoju dviratį. Brolis sakė, kad su dviračiu salą apžiūrėti gali būti nelengva – ir buvo visiškai teisus. Iki tol daugiausia mačiau kelią tik iki Thung Sala kuriame yra porą nedidelių kalniukų, bet šiaip jau jis lygus. Pirmą dieną ir važiuoju į tą pusę, kelionė neužtrunka, minu pirmyn ir atgal greitai ir lengvai. Bet pirmą kartą išvažiavus į šiaurę, suprantu, ką brolis turėjo omenyje.

Artėjant prie Haad Yao pliažų, prasideda kalniukai. Jie neaukšti, bet baisiai statūs, tad po keleto, į kuriuos įminu, tenka pasiduoti ir ridenti dviratį į viršų pėstute. Karšta ir esu visa šlapia šlaputėlė nuo prakaito ir pasiekus nusukimą į Haad Yao, kuris eina žemyn (ir atgal reikės lipti į viršų), net suabejoju, ar noriu į jį nusukti. Bet tada nusprendžiu palikti dviratį ant kalno ir pasivaikščioti iki pliažo. Pliažas toks, kaip ir visi – palmės, smėlis ir nusėdęs vanduo.

Minu toliau link Chalok Lam žvejų kaimelio. Vėlgi, į kai kuriuos kalniukus dviratį ridenu, bet pravažiavus Haad Yao situacija pagerėja. Chalok Lam kaimelis iš viso plokščias. Pasivažinėju siauromis, jaukiomis gatvelėmis, apžiūriu miestelį ir prieplauką, papietauju ir pasiilsiu pliaže.

DSC_0768

Grįžti nusprendžiu kitu keliu, kuris eina žemynu ir, tikiuosi, mažiau kalnuotas bei prasuka pro nacionalinį parką, keletą krioklių ir šventyklą – tad galima apžiūrėti visus šiuos objektus. Prie pirmojo krioklio prisimenu, kad gi sausasis sezonas – upės vaga tai yra, o vandens – ne. Čia ateinu tuo pačiu metu, kaip grupė kitų turistų, tad juokaujame apie nematomą ir negirdimą krioklį.

Šis kelias tikrai ne toks kalnuotas ir daug lengviau įveikiamas, nei pajūrinis. Stabteliu prie budistinės šventykos, vėliau, prie kiniškos, bet šventyklų aš jau atsižiūrėjau, šitos nėra kažkuo ypatingos – tad neužtrunku. Pasiekiu nacionalinį parką su didžiausiu kriokliu saloje ir nors nujaučiu, kad ir šitas krioklys bus nematomas ir negirdimas, vis tiek einu pažiūrėti. Šitas krioklys truputuką vandens turi. Kai paieškai, paeini į šoną, pasivaikštai aplinkui. Taigi, jis ne visai nematomas, bet gana negirdimas, nes vandens srovelė tokia maža, kad visai neošia, kaip turėtų ošti kriokliai.

Na bet viešnagė nacionaliniame parke nepraeina veltui. Lipu aukštyn, aukštyn ir aukštyn ir pasiekiu apžvalgos tašką. Kur pažvelgsi, beveik vien palmių miškai, bet gražu čia, tad pagulinėju ant uolos virš Ko Phangan ir pasimėgauju vaizdais, prieš parmindama į savo bungalą.

DSC_0820

Kitą dieną su dviračiu patraukiu į priešingą pusę – reikia aplankyti Had Rin, tarp turistų populiariausią paplūdimį. Didžioji dalis kelio apylygė, čia jau buvau, nes pirmą dieną atmyniau iki Thung Sala ir dar pasivažinėjau palei jūrą ir palei Baan Tai paplūdimį. Tačiau kai Baan Tai baigiasi, linksmybės prasideda – kalniukai šioje pusėje net baisesni, nei prie Haad Yao. Dar net neįpusėjusi pirmojo, jau pasiduodu, nes jis baisiai status ir gana aukštas. Čia net nuo kalno kartais ne važiuoju, o veduosi dviratį, nes stabdžiai nėra super geri, o kalnai yra super statūs. Pravažiuontys žmonės šypsosi, nežinau, ar užjausdami ir palaikydami, ar galvodami „durna turistė“. Bet aš nepasiduodu ir įveikusi visus kalnus esu Had Rin.

Čia smėliukas gražus ir vanduo gal ne tiek nusekęs, bet ir kurortų bei žmonių daug, tad visai džiaugiuosi, kad nepasidaviau bandos jausmui ir neieškojau nakvynės būtent čia. Mano bungalas ir ramybė aplink jį man daug labiau patinka, be to, tikriausiai yra daug kartų pigesnis.

Grįžti iš Had Rin, tiesą pasakius, pasirodo lengviau, tarsi kalnai į vieną pusę būtų žemesnį, nei į kitą pusę.

 DSC_0688

Savaitė saloje prabėga nepastebėtai. Nors kažin ar norėčiau likti daug ilgesniam laikui – nusibostų, nebeturėčiau ką veikti, bet keletą dienų nieko neveikti man patiko. Brolis sakė, kad Ko Phangan reikia tiesiog chillinti – su tuo visiškai sutinku, tą dariau ir tuo man šita sala patiko.

Tiesa, neaprašiau pusmėnulio vakarėlio (Half Moon Party). Vos atvykus mane sužavėjo dekoracijos, vieta buvo tikrai gražiai išpuošta. Ir žmonių čia prisirinko tiek, kiek nemaniau, kad yra saloje, nes dienomis pliažuose jų visai nesimato. Su Mara įlendame kažkur į minią ir šokame bei šokinėjame. Geriame kokteilius. Kažkuriuo metu prasideda tikrai įspūdingas ugnies šou. Ir visa tai trunka iki paryčių. Tada sėdame ant Maros motorolerio ir važiuojame per tamsą namo ir man labai patinka taip važiuoti per tamsą, nežinia ar dėl per daug kokteilių ar tiesiog, taip gera gera tuo momentu.

Turbūt neaprašiau ir dar kažko. Kaip jau rašiau, dienos čia susiliejo ir atskirti detales ir smulkmenas darosi vis sunkiau. Išlieka tik ramios, atsipalaidavusios atmosferos pojūtis ir noras šypsotis, pagalvojus apie Ko Phangan.

Tarp Phuketos ir Ko Phangan. Surat Thani

18.June.2013

DSC_0663

Autobusas iš Phuketos į Surat Thani važiuoja ilgai. Ir pro Khao Lak ir kažkurį nacionalinį parką, kur, tiesą pasakius, svarsčiau, ar nesustojus. Bet šioje pusiasalio pusėje prasidėjęs lietingasis sezonas atbaidė mane nuo tos minties. Tad pakeliui tik apžiūriu, kaip tos vietos atrodo iš tolo. Prisižiūriu gražių kalkakmenio (limestone) kalnų. Dar pakeliui vienu momentu pamatau dramblį. Tiesiog taip, pakelėje.

Surat Thani pasiekiu, kai dar galėčiau pagauti paskutinį greitąjį laivą į Ko Phangan, kurį man primygtinai siūlo vos išlipus iš autobuso, bet aš jau suplanavusi, kad plauksiu naktiniu laivu – sutaupysiu vieną nakvynę. Stotyje nagrinėjant žemėlapį mane užkalbina vienas dėdė, jo paklausiu, kur yra naktinis keltas ir jis mane nukreipia neteisinga kryptimi. Tiesa, tą sužinau vėliau, o dabar keliauju link ten, kur jis nurodė.

Pakeliui porą mokyklų, prie kurių pilną gatvės maisto prekystalių su įvairiausiais užkandžiais ir vaikais, juos perkančiais. Mano nuomone, nelabai gerai, kad tie visi užkandžiai išsirikiavę gundo vaikus – gi nesveika…

DSC_0643

Vienos iš mokyklų sargas užklausia, kur žingsniuoju ir kai pasakau, kad ieškau naktinio laivo, paaiškina, kad einu ne ta kryptimi. Nukreipia ten, kur reikia. Tuo tarpu pradeda lyti ir jis man primygtinai siūlo imti tuk-tuką, bet aš paaiškinu, kad laiko turiu gerokai per daug, tad mieliau pasivaikščiosiu. Ir pasivaikščioju, stebima vietinių, kurie visi nustemba savo gatvėse pamatę turistę.

Randu paupį ir laivą, nusiperku bilietą ir palieku kuprinę, bet iki laivas išplauks, dar turiu keturias valandas. Tad einu pasivaikščioti palei upę, kurį laiką stebiu žvejus. Paskui užvalgau kažko, įtartinai panašaus į bulvinį blyną su jūros gėrybėmis, šalia prieplaukos esančiame naktiniame maisto turguje. Prie gretimo staliuko valgo du vyrukai, pasirodo, gruzinai, irgi plauksiantys tuo pačiu laivu. Įsišnekame, vėliau jie pasiūlo pasiimti alaus iš 7eleven, tad netrukus sėdime prie upės ir geriame alų. Prie mūsų prisijungia dar pora vyrukų vokiečių, irgi laukiančių to paties laivo ir taip nepastebimai prabėga laikas iki prireikia išplaukti.

DSC_0665

Laivas įdomus – jame tiesiog pritiesta daugybė čiužinių, ant kurių miegosime per naktį. Laivas puspilnis, dauguma plaukiančių – vietiniai. Sugulame ant čiužinių ir netrukus jau miegu.

Pabundu ryte, artėjant prie Ko Pangan. Iš už salos gražiai kyla saulė.

Phuket

18.June.2013

DSC_0628

Nors Phuketa garsėja pliažais, į juos nevažiuoju. Stabteliu čia trumpam ir tik Phuketos mieste. Netraukia manęs rusų turistų pilni kurortai ir švytintis naktinis klubinis gyvenimas. Užtai Phuketos miestukas man pasirodo visai įdomus, bent jau vertas trumpo sustojimo.

Plaukiant iš Ko Phi Phi į Phuketą, jūra stipriai banguoja, nors ir saulėta. Tad keleiviams išdalinami maišeliai, jei užsuptų ir vėliau pastebiu ne vieną pripildytą. Man problemų nekyla, sėdžiu sau ant denio ir mėgaujuosi kelione.

Atplaukiame į uostą, kuris tolokai nuo centro, bet vis tiek nelabai turiu ką veikti, tad vietoj to, kad imčiau taksi ar maršrutinį sunkvežimiuką, einu tuos keletą kilometrų pėstute ir apžiūriu priemiesčius. Visai įdomu, tiek kad dalis kelio eina palei labai jau dvokiantį kanalą…

 DSC_0630

Pasiekiu hostelį, dorm’e, o gal ir visame hostelyje esu vienintelis svečias. Įsikūrusi, einu apžiūrėti miestelio.

Senamiestis primena jaukius singapūro senamiestukus – dviaukščiai gražūs namukai, kurių beveik visų pirmuose aukštuose parduotuvėlės ar kavinukės. Praeinu keliomis gatvelėmis ir pasuku link kalniuko, nuo kurio turėtų atsiverti vaizdas į miestą ir salą. Tiesa, pėstiesiems kelias į kalną nepritaikytas ir tokių turbūt daug čia nėra, nes pakelėse besidarbuojantys vietiniai stebisi, kad čia vaikštinėju. Bet kalnas neaukštas ir nestatus, be to, daug pavėsio, tad pasivaikščiojimas visai malonus.

Pasiekiu apžvalgos aikštelę, kurioje pilna rusų turistų grupių. Vaizdai į salą niekuo per daug neypatingi, bet vieta graži, tad čia kurį laiką pasėdžiu žiūrėdama į tolius ir gerdama vaisių kokteilį. Ir leidžiuosi žemyn. Tiesa, pasuku kitu keliu ir apžiūriu budistų šventyklą su virš jos iškilusiu didžiuliu Buda. Čia mane užkalbina vienuolis, einantis pro šalį su trimis šunimis, paaiškinu, kas ir kur yra toji Lietuva (kaip dažnai tenka čia, Azijoje).

 DSC_0595

Dar pasivaikštau po senamiestį, bet ilgai neužtrunku. Nelabai čia yra kas veikti. Tad grįžtu į hostelį ir stumiu laiką prie kompiuterio. Sutemus dar išeinu apsukti ratą aplink miestą ir pavakarieniauti. Randu vietą, kur daro vaisių kokteilius iš visokių keistų vaisių, tad paimu iš karto du. Tuo ir pabaigiu vakarą.

Ryte pėstute nukeliauju į prie centro esančią stotį, čia sužinau, kad man reikia į kitą, toli nuo centro esančią stotį, bet į ją veža autobusas, sulaukiu autobuso ir netrukus esu pakeliui į Surat Thani, iš kur plauksiu į Ko Phangan.

Ko Phi Phi

18.June.2013

DSC_0468

Phi sala taip vadinasi turbūt dėl to, kad ten visi dviratininkai ir žmonės su karučiais vis šūkauja „pi-pi“, vietoj to, kad naudotų skambučius ar kitus signalus. Motorinio transporto ten beveik nėra, nes sala mažytė. Tai graži sala, pilna kačių ir kalkakmenio uolų. Žiūrint iš toliau ar aukščiau – tai turbūt gražiausia (ar antra gražiausia) sala iš mano aplankytų. O pliažų visų nemačiau, tie kuriuos mačiau nelabai ypatingi ar gražūs.

Į Phi Phi atvažiuoju nelaiku – lietingasis sezonas, tad lietaus gaunu daugiau, negu saulės. Turbūt daugiausia, per visą kelionę. Dėl to planus pakeičiu ir vietoj ilgesnio periodo čia praleidžiu tik porą dienų, prieš išskubėdama į rytinę pakrantę, kur lietingasis sezonas prasideda vėliau.

Į Ko Phi Phi plaukiu laiveliu, įsitaisiusi ant denio ir grožėdamasi apylinkėmis. Jau iš tolo matosi, kad sala bus graži – kalkakmenio uolos prideda daug žavesio. Ir miestukas gražus ir jaukus, siaurutės pėsčiųjų (ir dviratininkų) gatvelės, parduotuvėlės, kavinukės ir krūva nardymo centrų. Taip pat čia pilna kačių – pastebiu vos atvykusi į salą. DSC_0459

Einu ieškoti nakvynės. Beieškant gaunu pasiūlymą miegoti pas vieną vyruką lovoje nemokamai. Bet kaip nors apsieisiu. Apsinakvyndinu kambarėlyje virš vieno iš nardymo centrų. Tuo tarpu, pradeda lyti.

Išeinu į balkonėlį (kambarėlis antrame aukšte) pasižiūrėti, kas vyksta gatvėje per lietų. Kitoje gatvelės pusėje (kitame nardymo centre – jų čia per akis) sėdintis vyrukas užkalbina mane apie orą ir sako, kad tokiu oru vienintelis užsiėmimas būtų nardyti. Paaiškinu, kad baiginėjasi mano finansai, tad nardymas ne mano kišenei. Toliau šnekučiuojamės kurį laiką taip, aš balkone, jis apačioje gatvėje, kol jis pastebi, kad situacija per daug primena romeo ir džiuljetos žymiąją sceną. Tad nusileidžiu žemyn ir jis pavaišina mane arbata (bei internetu – gaunu jų wifi slaptažodį, kuris tikrai labai praverčia ateinančiomis dienomis).

Kol geriam arbatą, išsigiedrija, tad atsisveikinusi su Fabio einu apžiūrėti salos. Vis dar stebina, kiek kačių sutinku gatvėse, pliaže, visur, kur pažiūrėsiu. DSC_0511

Apžiūriu abu prie miestelio esančius pliažus. Lo Dalam pliažas pilnas barų ir restoranų ir, santykinai, pilnas žmonių. Priešingoje miestelio pusėje esantis pliažas tuščias, čia užsibūnu ilgiau. Begulint ir beskaitant knygą, prieina mergaitė, prašo pasaugoti daiktus, kol maudysis, o išsimaudžiusi prisėda šalia. Jai šis vakaras paskutinis saloje. Sakė, ir praėjusias keletą dienų lijo.

Įdomu tai, kad musulmoniškoje Malaizijoje Imamo, kviečiančio maldai, beveik negirdėjau, o Phi Phi saloje girdžiu nuolatos, nors čia yra vos viena mečetė…

Vakare einu maisto į turgų ir alaus į pliažą su barais. Čia vaizdas labai pasikeitęs – vanduo stipriai nusekęs, laivai guli ant smėlio, uolos kyšo, žmonės tarp jų vaikštinėjasi. Kažkaip keista matyti taip stipriai atitolusią vandens liniją.

Prisėdu viename iš barų. Begeriant alų, mane užkalbina vietinis (neištariamu vardu), besidomintis mano kelionėmis ir turintis pasiūlymų, ką gero nuveikti saloje. Vis laukiu momento, kol jis man pradės siūlyti kurio nors nardymo centro ar dar ko nors paslaugas, bet tas momentas neateina, tiesiog maloniai pasibendraujame.

DSC_0525

Kitą rytą, kol šviečia saulė, praeinu pro Lo Dalam pliažą, kur nusimaudau ir tada lipu pasižiūrėti į apžvalgos tašką. Pakeliui jau užklumpa lietus, tiesa, nelabai stiprus ir labiau erzina uodai, kurių džiunglėse daugiau negu daug. Pasigrožiu vaizdais iš apžvalgos aikštelės nr 3 ir einu ieškoti kitų, bet priėjusi prie aikštelės nr. 2 pamatau, kad ji mokama. Lietus vėl pliaupia, tad už vaizdą per lietų mokėti nesiruošiu – pasuku atgal. Tiesa, dar nenulipus nuo kalno, lietus baigiasi, tad vietoj to, kad grįžčiau į miestelį, nusprendžiu išbandyti kitą taką, vedantį į ilgąjį pliažą.

Einu per džiungles, prieinu vandens rezervuarą, paskui gyvenamuosius namus, kuriuose, akivaizdžiai, gyvena vietiniai salos gyventojai. Čia užklumpa rimta liūtis, tad kurį laiką slepiuosi po vieno iš namų stogu. Galiausiai, šiaip ne taip, pasiekiu ilgąjį pliažą.

Nors lietus baigėsi, jūra nerimsta, bangos daužosi į krantą, vanduo pakilęs, tad eiti palei pliažą nėra taip paprasta. Nors likau sausa per lietų (ačiū lietpalčiui), čia tenka išsirengti iki maudymuko ir į lietpaltį supakuoti kuprinę. Taigi, nereikia net atskirai eiti maudytis – išsimaudau eidama palei jūrą.

 DSC_0483

Tuo tarpu išlenda saulutė, tad nusprendžiu ilgajame pliaže pabūti kiek ilgiau. Tiesa, vanduo po lietaus drumzlinas ir pilnas šiukšlių, tad maudytis nelabai norisi…

Kai išalkstu, ieškau kelio atgal į miestelį. Jis veda aukštyn, žemyn, per džiungles ir kurortus, kol galiausiai grįžtu į „civilizaciją“. Po pietų, grįžtu į viešbutuką, vėl pradeda lyti ir vėl pamatau Fabio kitoje gatvės pusėje, tad einu pasitrinti jo nardymo centre.

Kai vėl išsigiedrija, dar nueinu iki Lo Dalam pliažo pasimaudyti, vakare pasivaikštau po miestelį ir nusprendžiu, kad ryt važiuosiu iš čia. Nors būtų galima aplankyti dar daug pliažų čia, bet neprognozuojamas oras gadina malonumą. Tad pasitenkinsiu trumpa viešnage Phi Phi salose.

Ryte, kaip tyčia, šviečia saulė, bet savo pasiryžimo išvažiuoti nepakeičiu. Išsimaudau, atsisveikinu su sala ir pasiėmusi kuprinę keliauju į prieplauką. Gaudysiu laivą į Phuketą.

Krabi

17.June.2013

DSC_0319

Nežinau, ką miestelio pavadinimas turi bendro su krabais, bet čia yra krabo skulptūra, tai gal kažką bendro turi… Krabi ketinau tik pravažiuoti, bet užsilikau net trims dienoms. Miestelis man patinka, nors pačiame mieste nieko labai įdomaus nėra, čia jauku ir ramu. Įdomybės yra kiek toliau nuo miesto – kalnai, uolos, salos, pliažai. Apžiūriu truputį jų, bet daugiausia laiko praleidžiu pačiame Krabyje, tiesiog ramiai ir atsipalaidavusi.

Atvažiavus į Krabį iš karto galiu pasakyti, kad man čia patinka. Nežinau kodėl, bet patinka. Kai mikruškės vairuotojas sako „this is center“, išlipu ir apsidairau. Nukeliauju tiesiai į paupį ir pasigrožiu tolumoje esančiomis dviem kalkakmenio uolomis – Krabi simboliu. Susirandu pigų, jaukų guesthousą, įsikuriu mėlyname kambaryje, apžiūriu gražų guesthouso sodą ir keliauju pasivaikščioti.

Apžiūriu gėlių turgų, praeinu pro kažkokį oficialų pastatą, kurio sienos iškabintos bronziniais bareljefais su Krabio istorija, užsuku į gražią baltą šventyklą, nueinu iki turbūt įdomiausių kada matytų šviesoforų – juos laiko urviniai žmonės. Tuo metu pradeda lynoti, vėliau stipriai lyti, tad lendu slėptis į pirmą kavinę ir ragauti vaisių kokteilių. Nežinau, ar įsikalbu, bet Tailande jie skaniausi.

DSC_0326

Lietus su protarpiais pliaupia visą vakarą, tad iš kavinės užsuku į turgų nusipirkti vakarienės ir grįžtu į guesthousą. Vėliau, išlindusi iš kambario, guesthouso kavinėje randu olandę Ruth, su kuria plepame visą vakarą.

Kitą rytą miegu ilgai. Paskui apvaikštau aplinkines agentūras – ieškau turo trečiai dienai. Randu pakankamai pigų.

Šiandien einu pasivaikščioti ten, kur dar nebuvau. Praeinu pro shoppingo gatvę, kurioje pilna parduotuvių, apžiūriu kitą įdomų šviesoforą su gyvūnų skulptūromis ant jo. Grįžtu į paupį, randu krabo skulptūrą. Pasivaikštau palei upę, pirma į vieną pusę tolyn nuo centro, iki pradeda lynoti, tad lendu į pirmą pasitaikiusią kavinę gerti pieniškos arbatos ir užrašinėti atvirukų. Lietus netrunka, tad netrukus vėl vaikštinėjuosi paupiu, dabar jau į kitą pusę. Gražus paupys, tik ne visur sutvarkytas, kartais tenka lipti per purvus ir smėlius.

DSC_0303

Vėl nulyja, pasislepiu prieplaukoje. Kitoje kranto pusėje matyti plūduriuojantys kaimai. Šitoje kranto pusėje randu abėcėlės parką – raidės iliustruojamos skulptūromis, tiek angliškos, tiek tailandietiškos abėcėlės.

Einu palei upę tol, kol galiu, kai nebegaliu, grįžtu į gatves. Netrukus vėl atsirandu prie turgaus, kur vėl randu maisto ir tada grįžtu į guesthousą.

Išlendu iš kambario jau vakarėjant. Prie upės vyksta renginys, reklamuojasi telekomunikacijų bendrovė. Čia vyksta koncertas, kurio pasiklausau kurį laiką. Taip pat čia vyksta gatvės maisto turgus, kuriame vėl randu ko naujo paragauti. Kol prie vienų keistų užkandėlių laukiu eilėje, stabteli pro šalį eidami du vyrukai, domėdamiesi, kas čia tokio. Kai gaunu savo porciją, pavaišinu ir juos, ragaujame keistoką desertą. Su vyrukais įsišnekame, kartu grįžtame į guesthousų gatvę ir jie pasiūlo kartu išgerti alaus. Maikas ir Robertas yra iš Kanados, bet keliauja ne kartu, tiesiog susitiko hostelyje. Pasišnekame apie keliones prie alaus bokalo.

 DSC_0374

Kitą rytą keliuosi anksti, nes keliausiu į turą. Guesthouso kavinėje randu dar porelę turistų, laukiančių savo turo, visi važiuojame į Keturių salų turą, bet, pasirodo, į skirtingus turus. Juos sunkvežimiukas susirenka pirmus. Maniškis atvažiuoja kiek vėliau. Kol kas jame yra tik du vyrukai vakariečiai, bet netrukus sunkvežimiukas prisipildo kinų turistų. Paskutiniai keleiviai lipa ant stogo, nes vietos nebėra.

Atvažiuojame į pajūrį, Ao Nang miestelį, čia mums išdalina lipdukus pagal kelionės tipą (turų yra visokių) ir netrukus žalieji, mano lipdukai keliaujame į laivą.

Į laivą lipti reikia stovint iki kelių vandenyje. Tiesa, vėliau kažkada išlipam į vandenį iki pusės – žodžiu, geriausia iš karto būti tik su maudymuku. Ir saugoti daiktus. Dalis keleivių lipa sėdėti ant stogo, nes laive vietos nebelabai yra. Grupėje dauguma rytiečiai – kinai, tailandiečiai, malajai.

Plaukiame link salų, sustoti turėtume keturiose iš jų. Mums vadovauja mergaitė su dviem kasytėmis – mūsų grupės gidė.

Pirmas sustojimas – Phra Nang pliaže. Pliažo gale yra šventykla, kurioje vietiniai aukoja falus deivei. Pora olų pilnos bybių, visi prie jų fotografuojasi ir džiaugiasi.

 DSC_0391

Čia taip pat galima laipioti į uolas, maudytis ir fotografuotis. Vadenyje ne taip toli stovi kalkakmenio uola, pagražinanti nuotraukas. Aš nueinu iki falų olos, o paskui tiesiog maudausi, kol ateina laikas grįžti į laivą.

Antras sustojimas – Poda saloje. Tiesa, prieš išlipant gidė surenka iš visų mokestį už patekimą į salą, bet aš atsisakau jį mokėti – man perkant turą žadėjo, kad visi mokesčiai įskaičiuoti. Gidė per daug nesispyrioja – turbūt ir taip susirenka pakankamai pinigų.

Šioje saloje pirmiausia papietaujame. Pietus atvežė su mumis, gauname ryžių, vištienos, daržovių. Visai skanu ir tikrai sotu.

Toliau yra laiko apžiūrėti salą, bet žiūrėti čia nėra ką, tad tiesiog užsiimu gulėjimu pliaže. Porą kartų vietiniai manęs paprašo su jais nusifotografuoti. Tarsi gražių uolų jiems neužtektų…

 DSC_0439

Toliau plaukiame į Tub salą, kuri yra sudaryta iš dviejų uolų, sujungtų smėlio juosta. Taip pat atoslūgio metu ši mažytė sala sujungta smėlio taku su didele sala greta. Dabar potvynis, tad sujungimo nematyti, bet žmonės vis tiek juo eina, brisdami į vandenį maždaug iki pusės.

Šioje saloje gerai pasimato, kiek daug turistų važiuoja į šituos turus. Ji mažytė, tad visi koncentruojasi ant tos pačios smėlio juostos, kuri pilna žmonių. Čia sustojame per ilgam laikui – nėra ką šioje saloje veikti…

Kai ateina laikas išplaukti – laivo nėra ten, kur jis buvo paliktas. Kartu su dar pora žmonių iš laivo laukiame – gal jis išplaukė, bet grįš? Galiausiai pamatome dar keletą žmonių iš laivo, kurie eina kažkur į šoną už vienos iš uolų – pasirodo, laivas priparkuotas ten. Matyt, tailandietiškai buvo pasakyta, kur laivo ieškoti, bet nesuprantantiems kaip jį reiktų rasti – nežinau. Dėl to ir užtrunkame, kol gidė sugaudo visus tokius, kaip mes, pasimetusius…

 DSC_0412

Iš čia plaukiame link paskutinės – Vištos salos. Čia į krantą nelipame, bet gauname kaukes ir galime snorkelinti. Pirmą kartą snorkelinu ne krištolo skaidrumo vandenyje, tad reik priprasti. Žuvų ir koralų čia galima daug pamatyti, bet nieko labai ypatingo.

Po šios pramogos jau turas baigiasi – plaukiame atgal. Dar pakeliui atgal gauname užkąsti arbūzo. Atplaukiame, susodina mus į autobusus ir sunkvežimiukus ir ilgai netrukus atsirandu vėl savo guesthouse. Pradeda lyti, tai išlendu tik iki turgaus nusipirkti vakarienę. Guesthouso kavinėje kompanijos irgi nerandu, tai einu anksti miegoti. Ryt plauksiu į Ko Phi Phi.

Pakeliui į Krabi

17.June.2013

DSC_0270

Iš Penango į Tailandą važiuoju traukiniu. Na, pirma persikeliu keltu, kuris, beje, nemokamas – į Penangą keltis kainuoja, o atgal grįžti – ne. Iš kelto stebiu ne tik miestą ir laivus, bet ir meduzas, kurių, didesnių ir mažesnių, pilnas vanduo.

Traukinių stotyje tenka palaukti porą valandų. Aplink statybos, tad eiti kažkur pasivaikščioti netraukia. Jau ir taip paklaidžiojau ratais, kol stotį radau, nes dėl statybų, rodyklių nurodytos kryptys nebeveikia.

Pagaliau įsėdu į traukinį. Važiuoju iki Hat Yai, bet stotyje bilietą parduoda tik iki pasienio. Įdomu, nes į Bangkoką bilietą nusipirkti galima, o štai į pirmą didesnį pasienio miestą – ne. Bilietą likusiai kelionės daliai tenka pirkti pasienio stotyje, kur ir šiaip maišalynė su visa pasų kontrole, o dar gerai paklaidžioju, kol randu kur tą bilietą pirkti.

Su manimi taip pat paklaidžioja vienas australas, irgi važiuojantis tik iki Hat Yai. Vėliau traukinyje susėdam kartu ir pasišnekučiuojam tas 20 minučių, kurias liko nuvažiuoti iki Hat Yai.

Hat Yai pasiekiame vakare, kai jau tamsu. Ir po pirmų 10-ties minučių mieste, man dar beieškat viešbučio, čia dingsta elektra. Neveikia šviesoforai, neveikia gatvės apšvietimas… Einant gatve viena moteriškė primygtinai bando mane įkalbėti prisėsti prie jos ir pralaukti, kol atsiras šviesa, nes dabar gatvėmis vaikščioti nesaugu. Gerai, kad nepasiduodu, nes pigų guesthousą randu už 5 minučių, o šviesa ir elektra neatsiranda dar keletą valandų.

Guesthouse sako, kad elektra dingo visame šiauriniame Tailande. Taip ir nesužinau, kas nutiko.

Į tamsias gatves eiti kažkaip nesinori, tad vakarą praleidžiu guesthouso kambaryje, o anksti ryte išvažiuoju – tiek to Hat Yai ir tepamatau. Elektra atsiranda apie vidurnaktį.

Į Krabi važiuoju su mikroautobusu, pilnu vietinių. Įdomu, ar jie už kelionę mokėjo tiek pat, kiek ir aš?

Pakeliui į Krabi, netikėtai pasijuntu, lyg grįžusi namo ir važiuojanti Vilnius-Kaunas plentu. Palmės dingusios iš pakelės, visur žaliuoja beveik lietuviški miškai, tiesus asfaltuotas kelias su skiriamąja juosta ir namai, sandėliai bei degalinės ne ką tesiskiria nuo lietuviškųjų. Tik neperskaitomi tailandietiški ženklai ir karts nuo karto pakelėje pasirodantys karaliaus portretai primena, kur esu iš tikrųjų. Žinoma, įsižiūrėjus ilgiau ir atidžiau, atsiranda vis daugiau skirtumų, bet vis tiek bendras panašumas stebina, tiesa abejoju, ar jis tikras, ar aš tiek pripratau prie Azijos kraštovaizdžio, kad jį jau laikau savu…

Staiga iš už medžių išlenda kalkakmenio kalvos ir bet kokia mintis apie „kaip namie“ dingsa.

Penang

16.June.2013

DSC_0949

Penange gal ir nebūčiau tiek ilgai buvusi, jei nereikėtų pasidaryti vizos. Bet nesigailiu – Džordžtaunas jaukus ir gražus, sala didelė ir ne viską čia spėjau aplankyti, o be to couchsurferis Deividas buvo daugiau nei puikus ir parodė man čia ir aplinkui daugybę įdomių dalykų. Tad galiausiai išvažiuodama iš Penango, gailėjausi, kad taip greitai.

Be to, Penango virtuvė ne veltui giriama – kiek skanaus maisto prisiragavau…

Kartu su Nolwen pasiekiame Penangą apie pusę šešių ryto. Tad nusprendžiame pirmiausia pasitrinti stotyje, kol išauš ir bus galima traukti į miestą. Užsilipame į stotį ir randame masažinius krėslus – tad prisėdame minkštai ir patogiai. Deja, po kažkiek laiko, krėslai pradeda pypsėti – reikalauti pinigų (čia tie krėslai, kur įmeti kažkiek pinigų ir jie kurį laiką vibruoja). Tačiau ant gretimų krėslų įsitaisę vyrukai atranda būdą tą įkyrų pypsėjimą nutildyti – išjungia krėslus iš rozetės. Tuo pačiu ir mobilius telefonus galima pasikrauti…

Krėsluose pasėdime iki septynių ryto, tada išsiaiškiname, kokį autobusą reikia pasigauti, kad pasiektume Džordžtauno centrą ir einame į lauką. Čia sėdime beveik valandą, kol atvažiuoja autobusas. Tuo tarpu klausomės, kaip kažkoks vyras į mikrofoną dainuoja „teksiteksiteksiteksi – frazė malajų kalba – teksiteksiteksiteksi“ kaskart, kai į aikštelę atvažiuoja autobusas.

 DSC_0154

Galiausiai sulaukiame autobuso, atvažiuojame iki Komtar – transporto ir prekybos centro. Čia randame indišką valgyklėlę ir labai skanius pusryčius (tik arbata gerokai persaldinta).

Deividas, pas kurį nakvosiu, dirba, tad keliaujame ieškoti Nolwen viešbučio – ji pasisiūlo pasaugoti mano kuprinę. Ji pati nesiruošia niekur eiti ir nieko rimto veikti, nes yra stipriai nudegusi nugarą ir nori tiesiog pailsėti. Be to, ji jau buvo Penange. Siauromis gražiomis gatvelėmis atkeliaujame iki jos viešbutuko, palieku kuprinę ir išeinu tyrinėti miesto.

Noriu susirasti infocentrą ir išsiaiškinti, kur yra Tailando ambasada ir kaip ją pasiekti. Daugmaž žinau, į kurią pusę turėčiau eiti, tad keliauju mažomis jaukiomis gatvelėmis, vėliau – palei britų paliktus pastatus ir galiausiai pasiekiu infocentrą.

Čia tuo metu yra tik valytoja, kuri angliškai nekalba, bet sugeba pasakyti, 15 minutes – suprantu, kad tiek reik lukterėti. Laukiu. Sulaukiu, man pasako, kur ir kokį autobusą gaudyti, duoda žemėlapį.

 DSC_0930

Užtrunku, kol surandu autobusą, vėliau – kol jo sulaukiu, jie čia važinėja gana retai. Tiesa, informacijos mergaitė nebuvo visai teisi – autobusas nevažiuoja iki ambasados, bet važiuoja santykinai nelabai toli. Tad atvažiuoju į nepažįstamus rajonus ir bandau ieškoti ambasados. Kiek paklaidžiojus apie mokyklas ir prabangias vilas, randu ambasadą – bet esu per vėlai. Paraiškos vizoms priimamos iki 12 val, o dabar yra 12:20. Teks laukti pirmadienio…

Keliauju atgal į centrą. Kiek paklaidžioju (vėl), kol randu autobusą atgal – jis važiuoja visai iš kitos vietos, nei autobusas pirmyn. Kaip ten bebūtų, centrą pasiekiu. Dar turiu porą valandų iki Deividas baigs darbus, tad apsuku dar ratą per kinų ir indų miestukus (Chinatown, Little India) ir grįžtu pas Nolwen į viešbutį. Išgeriame arbatos, paplepame – ir man jau laikas eiti.

Deividas nurodė susitikimo vietą prie Bolivudo guesthouso. Ateinu ten kiek anksčiau, nei reikia, pradeda lynoti, tad slepiuosi po guesthouso stogeliu. Išlenda pasišnekėti guesthouso šeimininkas, išsiklausinėja (mandagiai), kas esu, ką čia veikiu, ko laukiu. Nors bandau išaiškinti couchsurfingo idėją, jis, akivaizdžiai, įsivaizduoja, kad aš nakvosiu pas internetinį „boyfriendą“. Kol tas „boyfriendas“ nepasirodo – abu nustembam, sužinoję, kad Deividas yra jo pusbrolis.

 DSC_0071

Deividas dirba minibuso vairuotoju, pasiima mane su minėtu minibusu ir važiuojame link jo namų – Batu Ferringhi. Tačiau pakeliui pakliūname į kamštį, tad Deividas pasiūlo apsukti ratą aplink miestą ir pavalgyti. Važiuojame ir Deividas pasakoja tai vieno, tai kito pastato istoriją. Sustojame Mažojoje Indijoje, kur užeiname pavalgyti. Deividas yra indas, tad artimiausiomis dienomis būsiu detaliai supažindinta su indiška virtuve.

Po vakarienės parvažiuojame į Deivido kambarėlį. Jis gyvena daugmaž pašiūrėje, plonos betoninės sienos, skardinis stogas, tarpai tarp sienos ir stogo, kuriais landžioja žiurkės (vieną pamatau vos atvykusi) ir žiauriai karšta viduje, kai kaitina saulė. Bet yra pora lovų, dušas – ko dar gali reikėti?

Vakarą praleidžiam Deividui pasakojant ir rodant savo couchsurferių ir dviratininkų nuotraukas. Jis tikrai nuoširdžiai džiaugiasi savo svečiais, juos prisimena, prisimena, ką su jais veikė. Jis pats, kai sveikata pradėjo šlubuoti, ėmė važinėti dviračiu, kad pasportuotų. Ilgainiui pradėjo sutikti užsieniečius dviratininkus (sakė, kad iki pradėjo bendrauti su užsieniečiais, galvojo, kad visi balti žmonės yra britai) ir pats nusprendė pabandyti dviračiu apminti vieną kitą užsienio šalį. Pradėjo nuo gretimų – Tailando, Kambodžos, Vietnamo, Indijos ir pan, o vėliau, išėjęs į pensiją apkeliavo dalį Europos, Jungtinių Amerikos Valstijų. Ir visur – dviračiu. Daug man pasakojo apie savo nuotykius, sutiktus žmones. Grįžęs po kažkurių kelionių jis pradėjo kviesti sutiktus dviratininkus pas jį pernakvoti. Vėliau atrado couchsurfingą. Ir yra aktyvus narys.

Kitą rytą keliamės labai anksti – Deividas suplanavęs visą dieną. Važiuosime į jo gimtąsias vietas netoli nuo Penango salos.

DSC_0977

Kai susiruošiame ir papusryčiaujame, Deividui neįtinka mano apranga, sako, maikė per daug nutrinta. Primygtinai siūlo apsivilkti jo duotą maikę. Pradžioje nesuprantu, kur problema, bet Deividas aiškina, kad susitiksime jo draugus ir jam svarbu, kad gerai atrodyčiau. Pasiduodu ir velkuosi jo duotą maikę.

Sėdame į Deivido seną paklebusią mašinytę ir važiuojame. Iki tos vietovės, kurią turime pasiekti, ilgas kelias autostradomis. Pravažiuojame krūvas gamyklų, vieną kitą miestelį ir galiausiai atvažiuojame iki pirmojo sustojimo.

Pirmas sustojimas – molinių puodų dirbtuvėse. Čia gaminami tradiciniai indiški puodai, kuriose tradiciškai buvo gaminamas maistas, bet dabar dažniausiai jie naudojami tiktai religinių ar tradicinių švenčių metu. Taip pat čia gaminamos aliejinės lempos hindu šventykloms ir namams, tokią lempą pabandau pagaminti ir aš. Vienas iš darbininkų užleidžia man savo vietą ir iš trečio karto padarau pusėtiną lempą. Deividas visą laiką fotografuoja.

DSC_0982

Po molio dirbtuvių, keliaujame toliau. Nusukame nuo pagrindinių gatvių į siaurus keliukus ir važiuojame per kaimus ir plantacijas. Stabtelime vienoje ir Deividas man parodo, kaip atrodo palmių, iš kurių gaminamas palmių aliejus, vaisiai. Ir kaip imamas jų derlius. Įdomu. Pagal palmės aukštį Deividas gali pasakyti jos amžių. Derlius nuo tokių palmių imamas kas porą savaičių ir tol, kol jos užauga per aukštos, kad pastangos būtų vertos vaisiaus. Atsižvelgiant į palmės aukštį, jų lapai, po kuriais slepiasi vaisius, nukertami trim skirtingais įrankiais. Ir jei vaisių pasiekti kai palmė žema, nėra labai sunku, nuo aukštų palmių nuimi vaisių gali tik specialistai. Deividas pasakoja, kad daugumoje plantacijų dirba darbininkai iš Indonezijos ir jiems mokama kažkiek ten centų už kiekvieną vaisių.

Važiuojame toliau. Stabtelime netoli upės ir Deividas klausia, ar mačiau kada beždžiones plaukiančias. Iki šiol net nesusimąsčiau, ar beždžionės plaukti moka, tad tikrai nemačiau. Prie upės už poros dešimčių metrų nuo mūsų sėdi keletas makakų, Deividas šūkteli, kad išgąsdintų jas ir jos pradeda plaukti į kitą upės pusę. Štai ir pamačiau beždžiones plaukiančias.

Toliau važiuojame per laukus ir pro žuvų auginimo tvenkinius. Kai kur stovi keistos formos dideli pastatai, Deividas papasakoja, kad šitie namai yra skirti kregždėms, jos viliojamos viduje sukti lizdus, kuriuos paskui žmonės surenka ir verda kregždės lizdo sriubą iš jų, prabangų delikatesą. Prie kai kurių iš šių pastatų leidžiami įrašyti kregždžių balsai – kad priviliotų daugiau paukščių. Stabtelime prie vieno jų pasiklausyti.

DSC_1008

Atvažiuojame į žvejų kaimą. Sustojame prie geldelių iškrovimo vietos, Deividas parodo jų valymo aparatą, bet darbai čia jau baigti, pavėlavome. Šalia yra laivų dirbtuvės su nauju įpusėtu laivu.

Atvažiuojame į prieplauką-žuvų turgų. Čia žvejai atvyksta su laimikiu ir iš karto jį parduoda. Vienos žuvys populiaresnės, kitos niekam neįdomios. Kai kurios žuvys išverstos tiesiog į krūvą ant žemės, uždėtas popierėlis su kaina – prašom pirkti. Ir perka žmonės.

Netrukus lipame virš turgaus, kur yra pora kavinukių ir čia geriame arbatą, prieš judėdami tolyn.

Toliau programoje – pietūs. Važiuosime pietauti pas Deivido draugą, tiesa, pakeliui ieškome, kur čia nusipirkti karių. Deividas galiausiai randa jį tenkinančius ir važiuojame ieškoti jo draugo. Randame draugą, paruošiamas maistas ir pirmą kartą ragauju Todį – kokosų vyną, kaip jį apibūdina Deividas, bet tai ne visai vynas. Gamybos technologiją pamatysiu vėliau.

Pietaujant išmokstu valgyti rankomis (be įrankių) indišku būdu. Deividas giria, kad darau tai gana vykusiai. Maistas labai skanus.

DSC_0006

Papietavę tęsiame ekskursiją. Atvažiuojame į medžio anglies gamyklą. Čia iš mangrovių gaminama anglis. Pirmiausia valdžios atstovai sužymi medžius, kuriuos galima kirsti, tada medžiai kertami ir laivais gabenami iki krosnių, čia basliai sustatomi į didžiulę krosnį ir lėtai dega keletą dienų, kol suanglėja, bet nesudega. Kartu su mumis procesu domisi vaikų ekskursija, kuriems aš vienu momentu esu įdomesnis objektas, nei tos krosnys.

Toliau važiuojame pro kaimus ir plantacijas. Stabtelime prie vienos iš hindu šventyklų pasigrožėti ir traukiame toliau. Pravažiuodami apžiūrime, kaip statoma žuvų ferma, kuri vėliau bus ištempta į vidurį upės. Ir galiausiai atvažiuojame į mangrovių mišką. Čia, vėlgi, pilna vaikų, jie dalyvauja projekte „Pasodink mangrovę“. Mes turime alaus ir samosų, tad įsitaisome miške ir grožimės aplinka ir ramybe. Karts nuo karto girdėti keistas pokšėjimas – Deividas papasakoja, kad su tuo garsu mangrovės sėkla atsiskiria nuo medžio, krenta ir sminga į dumblą.

Dar apžiūrime vietinio mero namą, įsitaisiusį gražioje vietoje mangrovių parke ir keliaujame toliau. Važiuojame per plantacijas, kurios man atrodo tarsi vasaros stovyklos – mediniai nameliai, įsitaisę tarp medžių ir gėlių. Čia gyvena palmių aliejaus plantacijų darbuotojai ir jų šeimos, daugiausia iš Indonezijos. Deividas pasakoja, kad taip dauguma indų atvažiavo į Malaiziją, kai britai čia įkūrė koloniją. Jiems buvo pasiūlomas namas, vaikams – mokykla, žmonoms – šventykla, vyrams – todžio baras. Ko daugiau norėti? Geras gyvenimas, tiek, kad toli nuo gimtos šalies.

Važiuodami per upę, stabtelime ant tilto pasigrožėti žuvų fermomis ir žvejų miestelių. Tada užvažiuojame į sūdytų kiaušinių gamyklą. Čia molio ir druskos pagalba gaminami virti sūdyti kiaušiniai. Nežinau, man visa technologija pasirodė pernelyg sudėtinga, turint omenyje, kad kiaušinį galima tiesiog išvirti ir užsibarstyti druskos, bet Deividas sakė, kad tai yra labai populiari prekė, ypač tarp kinų. Mane turbūt labiau sudomina ne kiaušinių sūdymo būdas, o prietaisas, automatiškai išrūšiuojantis kiaušinius pagal dydį.

DSC_0026

Toliau keliaujame į Todžio plantaciją, kur Deivido draugas, pas kurį pietavome, parodys, kaip gaminasi tas „vynas“. Atvažiuojame, kai jis jau darbuojasi medyje – užsilipęs į palmę. Todis išgaunamas panašiai, kaip sula, tik ne iš kamieno, o iš „gėlės“, kaip sako Deividas. Toji gėlė pavirstų ilgainiui į kokoso riešutą, bet tam tikru momentu nugenėta, ji pradeda leisti sulą – Todį. Jis nurenkamas du kartus per dieną, ryte ir vakare, iš ant „gėlės“ pakabintų puodynių.

Pažiūrėję, kaip darbuojasi Deivido draugas, prisėdame čia pat esančiame „bare“ – pora stalų ir daug nuolatinių lankytojų. Gaunu poros rūšių Todžio paragauti – jauno ir pastovėjusio. Pastovėjęs todis įgauna daugiau laipsnių. Deivido draugas vėliau dar atneša stiklinę specialaus todžio for free specialiai man (ir jis tikrai skaniausias iš ragautų).

Deividas čia dažnai atsiveža savo svečius, bet vis tiek esu atrakcija kitiems baro klientams. Su manimi fotografuojamasi arba aš fotografuojama, esu vaišinama užkandžiais ir gaunu dovanų vietinį cigarą (vėliau išbandome į su Deividu).

Tuo tarpu Deividui paskambina jo draugai, esantys kitame Todžio bare, tad netrukus važiuojame ten toliau ragauti todžio (jau būsiu išgėrus jo porą litrų). Šitie draugai daugiau kalba angliškai, tad man įdomiau, tiesa, netrukus pradeda baisiai pulti uodai, be to jau temsta ir mūsų laukia ilgas kelias namo, tad neužsibūname. Gauname todžio „į namus“, kurį Deividas duoda man palaikyti – pasirodo, todis leidžia daug dujų, tad sandariai uždarytas butelis gali net sprogti, arba atidaromas šauti geriau, nei stipriai pakratytas šampano butelis…

Atgal kelias ilgas, bet galiausiai parsirandame namo. O ten randu dovanėlę – žiurkės patikrino mano daiktus. Apgraužė odinius mano prakaito prisigėrusius sandalus, pragraužė skylę kuprinėje, kad pasiektų ten buvusį sausainį. Net prakando dantų pastos tūbelę. Tiesa, ne visos pergalės žiurkių pusėje – tualete Deividas randa vieną, kuri užvalgė jo paliktų nuodų ir neišgyveno…

Prieš eidami miegoti dar pribaigiame todį. Šiandien Deividas man rodo ne couchsurferių nuotraukus, o įvairius video iš jų viešnagių, daugiausia kaip kas nors šoka.

Kitą rytą Deividas išeina anksti į darbą, palikdamas mane pamiegoti. Kai esu jau atsikėlusi – grįžta su pusryčiais. Jo ofisas šalia namų ir šiuo metu nėra jokių užsakymų ar nurodymų, tad galime ramiai papusryčiauti.

Po pusryčių jis man duoda dviratį ir išminu apžiūrinėti Penango salos. Pirmiausia minu tolyn nuo Džordžtauno, link nacionalinio parko. Atmynusi, apžiūriu žemėlapį, bet nusprendžiu, kad vis tik į vidų neisiu. Pasiekti ką nors įdomaus reiktų trekinti porą valandų, o tuo tarpu susitariau šiandien papietauti su Nolwen. Tad parką palieku kitam kartui ir vietoj jo pakeliui atgal į Batu Ferringhi, užsuku į pliažą. Čia išsimaudau ir pagulinėju ant smėliuko. Ir minu į Džordžtauną. DSC_0062

Minu per kalnus ir kalniukus. Pakeliui stabteliu pasigrožėti plūduriuojančia mečete, kuri visai ne plūduriuoja, o yra pastatyta virš vandens ant pastolių. Mindama toliau, išgirstu mušamus būgnus, tad užsuku pažiūrėti, kas dedasi netoli kelio esančioje induistų šventykloje. Vienas dėdė paaiškina, kad vakare vyks fire walking, nelabai suprantu, kokį čia ėjimą su ugnimi jis turi omenyje, bet įsidėmiu vietą, kad vakare galėčiau grįžti.

Minant toliau užklumpa liūtis, tad bėgu slėptis po stogu. Čia sutinku taip pat nuo lietaus su dviračiu besislepiančią vokietę merginą. Ji, pasirodo, gyvena Džordžtaune. Labai stebisi, kad atvažiavau iš Batu Ferringhi, bet gi atstumo tik kokie 15 km…

Kai lietus liaujasi, atsisveikinu su vokiete ir minu susitikti su Nolwen. Randame ramią valgyklėlę pietums. Jos nugara jau beveik nebeskauda nuo nudegimų, tad rytoj Nolwen keliaus jau į Langkawi salą. Tad po pietų atsisveikiname, bet pasižadame pamėginti dar kartą susitikti kur nors Tailande.

Po ilgų pietų ir pasivaikščiojimo, pradedu minti atgal – vistik ilgas kelias. Grįžtu į Batu Ferringhi dar prieš Deividui baigiant darbą. Jau atsidarinėja čia veikiantis naktinis turgus, tad pasitrainioju po jį.

DSC_0091

Deividas grįžta, bet jis dar turi darbo – nuvažiuoti iki oro uosto. Pasakau jam apie ugnies ėjimą, pasiūlo pametėti iki ten ir pasiimti vėliau, grįžtant. Taip ir padarome.

Šventė prasideda dar gatvėje, pilnoje šokančių žmonių. Taip pat čia eina keista procesija – pirma eina vyras, pribadytas adatų ir jo nugara suvarstyta kabliais, prie kurių pririštas virves laiko kitas vyras, atrodo, lyg jis vestų kokį gyvulį už pavadžio. Priėjus prie šventyklos suprantu, kas yra tas fire walking – vaikščiojimas per žarijas. Prie šventyklos padarytas žarijų takas, per kurį eina basi žmonės. Vieni greitai perbėga, kiti lėtai pereina. Kiti tiesiog eina ratais aplinkui. Įdomus, keistas reginys. Vaikščiojimas per ugnį užtrunka apie valandą, kol pereina visi norintys (pasiruošę). Vėliau Deividas pasakoja, kad ruošiantis šiam ėjimui žmonės daug meldžiasi ir pasnikauja.

Baigus ėjimą, šventė nesibaigia – gatvė vis dar pilna šokančių žmonių. Surandu draugą, kuris man aiškina, kas kur vyksta, o vėliau nusiveda pavalgyti – visi šventės dalyviai vaišinami maistu, ragauju labai skanų vegetarišką karį. Paskui dar pabandau indiškus saldumynus, bet jie man gerokai per saldūs.

Ateina laikas grįžti į gatvę, kur mane pasiims Deividas. Jis atvažiuoja kartu su klientais – dviem britais, kuriuos paėmė iš oro uosto ir veža į viešbutį. Pasišnekame su britais apie Penangą, vienas iš jų čia jau ketvirtą kartą.

Grįžus pas Deividą, padedu jam kompiuteriniais klausimais – jis nusipirkęs naują laptopą su windows 8 ir nemoka jais naudotis. Suinstaliuoju vieną kitą jam reikalingą programą, pamokau vieną kitą triuką. Ir einame miegoti.

DSC_0120

Šiandien pirmadienis, tad važiuosiu į ambasadą darytis vizos. Deividas pametėja mane iki ambasados, tiek, kad valanda per anksti, tad pasivaikštau po apylinkes. Šis rajonas pilnas prabangių vilų su dideliais sodais ir dažnai didelėmis tvoromis, pro kurias nedaug kas matosi… Grįžtu prie ambasados 10 minučių prieš atidarymą ir jau randu laukiančių žmonių. Su viena mergina užmezgame kalbą, ji dirba Džordžtaune ir į Tailandą važiuos darbo reikalais.

Ambasada atsidaro, užpildau dokumentus ir labai apsidžiaugiu sužinojusi, kad visa bus padaryta jau šiandien popiet. Belieka kažkur pralaukti tas keletą valandų.

Keliauju iki netoliese esančių budistinių šventyklų. Jos yra dvi, vienoj gatvės pusėj Tailando budistų, kitoje – Birmos. Pirma užeinu į Tailando – šventykla ne itin įspūdinga, turint omenyje, kad jų mačiau nemažai. Birmos įdomesnė – teritorijoje pilna keistų, spalvingų ir gana kičinių skulptūrų. Be to, čia yra nemažai žmonių, norinčių fotografuotis su manimi. Dar vienam pastate galima užkilti ant stogo ir pasigrožėti apylinkėmis.

DSC_0193

Po šventyklų keliauju iki netoliese esančio pajūrio, susirandu maisto ir tiesiog pasėdžiu prie jūros skaitydama knygą iki ateina laikas keliauti atgal iki ambasados. Čia gaunu vizą ir keliauju į Džordžtauną.

Šiandien Džordžtaune noriu pamatyti žymiuosius lietuvių autoriaus grafičius. Tad susirandu informaciją, kur jie slepiasi ir einu grožėtis. Kiek keista, kai vienas iš žinomiausių Penango vaizdų – mergaitės ant dviračio yra lietuvio darbas… Apžiūriu šį ir kitus jo darbus ir kai jau nebeturiu ką veikti, skambina Deividas, klausdamas, kur esu. Jis pasiima mane su minibusu ir važiuojame paimti poros klientų, kuriuos reikia parvežti į Batu Ferringhi.

Parvažiavę namo, persėdame ant motociklo ir važiuojame prie jūros gerti alaus. Pakeliui Deividas nuperka alaus ir kibirą ledo. Pirmiausia užkylame ant kalno, kur yra užtvankos sukurtas ežeras. Gražu, bet nėra kur prisėsti, tad leidžiamės prie jūros ir čia atsidarome po pirmą alų. Vakaras, ramu, laiveliai supasi ant bangų.

 DSC_0222

Miestelyje, prie kurio geriame alų, vyksta naktinis turgus, tad keliaujame jo apžiūrėti. Taip pat čia išragaujame daug įvairių maistų, kurių dar neragavau, visokių ten mėsų ant pagaliuko bei keistokų blynų. Ir tada važiuojame atgal, tiesa, pakeliui dar stabtelime kitoje vietoje, kur tarp ant kranto iškeltų laivų išgeriame po antrą alų. Dar po vieną alų išgeriame grįžę į Deivido kambarėlį, prieš eidami miegoti.

Šis rytas jau paskutinis Penange. Deividas pavežėja iki miesto, kur drauge papusryčiaujame ir jam reikia važiuoti dirbti. Aš, prieš eidama į keltą, dar užsuku apžiūrėti seno kiniško rajonėlio, buvusios prieplaukos – Chew Dock. Mediniai namukai ir susiraukusios kinės bobulės kuria jaukią atmosferą, tad prieplaukos gale pasėdžiu dar truputį, pasimėgauju saule ir paspoksau į medūzas, kurių čia pilna. Ir keliauju į keltą.