Rašyti May, 2013

Pakeliui į Dalatą

23.May.2013

Važiuoju per kaimus, vėliau per kalnus ir grožiuosi vaizdais. Žali, džiunglėmis apaugę kalnai ir terasos su daržovėmis, bei aukštais išsidėstę šiltnamiai.

Važiuoju per labai gražius vietnamo kalnus ir klausausi muzikos. užkliūnu už Of monsters and men dainos Sloom. Klausausi ir staiga, pirmą kartą per kelionę, per daug mano kelionių, pajuntu nostalgiją, tiesa, ne tą, kuri sukeltų norą grįžti namo, o tiesiog padeda prisiminti visus, kuriuos palikau namuose ir pas kuriuos grįšiu dar negreitai.

So love my mother, and love my father and love my sister as well.

 

Mekongo Delta

22.May.2013

DSC_0031

Važiuoju į Mekongo upės deltą dviem dienom su nakvyne viešbutyje kažkur ten deltos gilumoje. Palyginus su visais kitais mano Azijoje išbandytais turais, šitas kainuoja centus.

Pradedame nuo ilgos kelionės autobusu. Su mumis važiuoja gidas, kuris labai plepus ir didelę dalį kelio pasakoja apie Saigoną ir Mekongą, tiek, kad su stipriu akcentu ir nelabai pavyksta jį suprasti. Pro langą matosi miesteliai, ryžių laukai. Įdomu tai, kad miesteliuose virš stogų labai aukštai iškilusios antenos. Kartais dvigubai aukščiau virš stogo, nei pats stogas yra nuo žemės. Matyt, televizijos bangos sunkiai gaudomos. O virš antenų dažnai iškilę aitvarai.

Privažiuojame kažkokį miestelį, kur paliekame autobusą ir lipame į laivą. Kelionė Mekongo upe prasideda. Pirmiausia perplaukiame upę į Kokosų salą – taip ją vadina gidas ir net sudainuoja populiarios dainos apie salą posmelį. Jis aiškina, kad dabar yra upė nusekusi, atoslūgis. Bet keliaudami turėtume pamatyti ir potvynį. Dar aiškina, kad upės vanduo rudas nuo žemės ir iš tiesų yra labai švarus – bet manęs kažkaip neįtikina. Nors tikiu, kad Mekongo dumblas yra labai derlingas – čia, kaip bebūtų, užauginama didžioji dalis Vietnamo ryžių.

DSC_0946

Atplaukę takeliais einame iki ličių sodo, kuriame auginamos bitės. Gidas ištraukia korį su dirbančiomis bitėmis ir leidžia turistams jį laikant fotografuotis. Paskui prisėdame išgerti arbatos su medumi ir paskanauti džiovintų vaisių. Aišku, ta arbatėlė, nors ir nemokama, iš tikrųjų skirta pardavimams – dar nespėjame jos pabaigti, kai aplink su prekėmis pradeda šokinėti sodo savininkai. Pardavinėja medų, tuos pačius džiovintus vaisius, kremą iš bičių pikio. Staliuką dalinuosi su australais, kurie perka daug. Tad netgi gauname pakartoti arbatos.

Toliau paeiname per salą ir prieiname vietą, iš kur plauksime maža valtele tarp vandens kokoso palmių. Kadangi į valteles sodina po 4, vėl susimetu su australais, kurie yra trys, dvi seserys ir brolis. Plaukiame siaura upe, ir beveik nuolat kamštyje su kitomis valtelėms. Kai prasilenkiame su kitais irkluotojais, jie sako mums „tips“ ir rodo į mūsų irkluotojus. Įdomi praktika – patys mūsų irkluotojai nei karto nepaprašė arbaptinigių.

 DSC_0963

Plaukimas man patinka, bet jis labai greitai baigiasi. Maksimum plaukėme pusvalandį. Valtelė sugrąžina mus prie mūsų laivelio, kurio plaukėme per Mekongą. Susėdę į jį, plaukiame toliau.

Toliau programoje – kokoso saldainių fabrikėlis. Čia gidas pademonstruoja, kaip kokosai nulupami, papasakoja, kam galima panaudoti kurią kokoso dalį – plaušai eina pakuroms arba kai kuriems rankdarbiams, iš kevalo daro visokius ten indelius (turistams pirkti), o iš vaisiaus ir skysčio daro daug daug visokių maistų, muilą, kremus ir t.t.

Čia pat pamatome kaip daromi saldainiai ir gauname jų paragauti – visiškai šviežios tešlos ir jau pabaigto saldainio. Vėlgi, viso ko, pagaminto iš kokoso čia galima prisipirkti (australai vėl perka)

 DSC_0979

Grįžtame į laivą ir plaukiame link vietos, kur pietausime. Atplaukiame į gražų sodą, kuriame šiek tiek laiko grožimės vandens buivolu, kol gidas nekantraudamas nutempia mus pietų. Čia vėl sėdžiu su australais – geras pasirinkimas, nes jiems užsakyti prabangūs pietūs (o aš gaunu tik standartinius). Kadangi maisto daugiau, nei jie gali suvalgyti, ir dar dėl to kad jie labai draugiški, visko ragauju ir aš – šviežių spring rolls, paskrudintų tigrinių krevečių, jūros gėrybių sriubos. Na ir vištienos, kuri ir yra standartiniai pietūs.

Po pietų yra laiko pasivaikščioti aplinkui, ir nors dauguma lieka sėdėti, aš išeinu. Išėjusi iš sodo randu mažą miestelį, truputį pasivaikštau pirmyn atgal jo pagrindine gatve – vaikai sveikinasi ir mojuoja man. Nusiperku labai pigų arbūzą (visas nedidelis arbūzas kainavo tik truputį virš lito) ir grįžtu į sodą. Netrukus plaukiame toliau.

Toliau programoje labai juokingas dalykas – kitas sodas, kuriame pasiklausysime tradicinės muzikos ir paragausime vaisių. Taip ir vyksta – ant stalo yra 5 skirtingų vaisių gabaliukų: drakono vaisiaus, džeko (jack) vaisiaus, nežinau kaip jis vadinasi vaisiaus, banano ir ananaso. Priešais mus sustoja grupė muzikantų (3 muzikantai ir 3 daininkės) ir atlieka keletą dainų. Paskui dar paprašo arbatpinigių. Ir tiek.

 DSC_0944

Po šios pramogos plaukiame atgal link autobuso, dalis žmonių grįžta atgal, taip pat gauname naujų pakeleivių ir važiuojame į miestelį, kuriame nakvosime.

Atvažiavę išsidaliname kambarius – aš nakvosiu su vokiete Nadia. Ji vietnamą apkeliavo dviračiu (užtruko porą mėnesių). Su ja vakare išeiname ieškoti maisto ir alaus. Dar pakeliui pagriebiame australą iš jos grupės, kurio kalbos aš niekaip nesuprantu – baisiai mala viską. Pavalgome, išgeriame alaus. Pasivaikštome po Can Tho – graži pakrantė, turistinis turgus, o upe pro šalį plaukia didžiulis vakarienės kruizas su baisiai garsiai iš jo skambančia bent kelių rūšių muzika.

Praeidami pamatome mano pažįstamus australus, prisėdame prie jų išgerti dar po vieną alaus. Ir po to jau grįžtame į viešbutį miegoti.

 DSC_0081

Kitą rytą supykstu ant turo organizatorių (ir išmokstu dar vieną pamoką). Kai pirkau turą, man aiškiai sakė, kad maitinimo įeina 1 pietūs ir 1 pusryčiai. Tačiau čia ir dabar gidas pareiškia, kad pusryčiai neįtraukti į kainą. Kai bandom prieštarauti (ne aš viena buvau užtikrinta, kad pusryčiai irgi priklauso), gidas prašo parodyti čekį ar programą, kurioje tai būtų parašyta. Čekį iš manęs atėmė sėdant į autobusą, o programos – nepasiėmiau. Ir panašiai nutiko visiems. Tad vietoj pusryčių viešbutyje susirandame gatvės sumuštinių.

Toliau niekur nevažiuojame, o plaukiame laivu į rytinį plaukiojantį turgų. Tai didmeninis turgus – didžiuliai laivai pardavinėja įvairiausius vaisius ir daržoves, kurių pavyzdžiai iškelti aukštai ant lazdų, kad iš tolo matytųsi. Maži laiveliai plaukioja tarp didžiųjų laivų ir perka maišus prekių. Prie mūsų laivo netrukus prisistato plaukiojanti kavinė – laivelis, kuriame sėdinti moteriškė siūlo kavos, vandens, alaus ir kitų prekių. Paskui sulaukiame vaisių parduotuvės – vaikigalis (jo mama už vairo-variklio) siūlo bananus ir ananasus. Neperku iš jo, nes prašo daugokai, ir gerai padarau – netrukus sustojame prie didžiulio kokosus pardavinėjančio laivo. Čia jie per pus pigesni, be to galima išlipti ant laivo ir jį apžiūrėti.

Po ananasų sustojimo paliekame turgų. Turiu pasakyti, kad plūduriuojančio turgaus tikėjausi kitokio – tokio, kaip atvirukuose, su mažais laiveliais ir daug spalvų. Bet ir tokį pamatyti visai įdomu.

 DSC_0109

Toliau plaukiame į ryžių makaronų gamyklėlę. Čia matome, kaip ryžius sumala į miltus, iš jų padaro tešlą, kurią kepa kaip didžiulius lietinius ir paskui juos ilgai džiovina saulėje. Galiausiai juos supjausto į makaronus.

Na o kelionę pabaigiame ryžių fabrike, kuris gauna neapdorotus ryžius kevaluose ir pagamina keletą skirtingų ryžių rūšių – gražius ir baltus ryžius, gelsvus ir maistingus ryžius, skaldytus ryžius vietnamietiškai pusryčių košei. Nelabai man įdomus tas fabrikas, tad sėdžiu prie upės ir grožiuosi apylinkėmis, kol kiti klausosi gido pasakojimų.

Parplaukiame į miestą, laikas pietums (kurie neįskaičiuoti į turo kainą). Gidas atveda mus į brangų restoraną, bet aš su itale Eugenija ir 3 škotėmis keliauju ieškoti pigesnio varianto. Randame visai vietinį sriubų restoranėlį ir persivalgome pigios, bet labai skanios sriubos. Tada dar išgeriame vietnamietiškos kavos ir mes su Eugenija grįžtame į viešbutį, iš kur važiuosime atgal į Saigoną. Škotės lieka trečiai dienai.

 DSC_0006

Ilgas kelias iki Saigono, o miegoti neišeina, nes kelias labai duobėtas. Vidury kelio sugenda oro kondicionierius, tad kurį laiką važiuojame kaip pirtyje, kol vairuotojas susiprotėja atidaryti duris – vėjui prapučiant gyventi visai galima. Taip su atidarytomis autobuso durimis važiuojame dar pusvalandį iki sustojimo su restoranu. Kol čia stovime – vairuotojas taiso oro kondicionierių ir tuo pačiu metu artėja audra – slenka artyn tamsūs debesys. Pirmi lašai nukrenta kai jau lipame į autobusą ir netrukus pliaupia baisiai stiprus lietus.

Bet kol atvažiuojame iki Saigono, lietus baigėsi, tik gatvės švyti nuo lietaus.

Su Eugenija neatsisveikiname – ji išvažiuoja šįvakar, bet panašiu maršrutu ir panašiomis datomis, tad pasižadame sukontaktuoti ir gal kur nors susitikti. Ir susitinkame.

 DSC_0164

Ho Chi Minh (Saigonas)

21.May.2013

 DSC_0166

Vietiniai Saigoną dabar vadina Ho Chi Minh, nacijos tėvo vardu, bet man daug gražiau skamba Saigonas.

Į Vietnamą važiuojame autobusu. Kai jau sutemsta ir pabunda tarakonai (ar kiti padarai), pajuntu kažką lipant mano koja. Pirmiausia nusprendžiu, kad man paranoja, bet po poros kartų suprantu, kad tikrai kažkas bando lipti mano koja. Nupurtau, bet nematau, ką, nes tamsu. Žemyn kojų daugiau neleidžiu. Mano pakeleivė belgė Lili juokiasi, bet pati kojas irgi ima laikyti ant praėjimo.

Kaip bebūtų – Saigonas jau čia pat. Ir gražu pažiūrėti, kaip jis švyti. Daug iškabų, apšviestų reklamų, neono. Miestas atrodo modernus, bent jau kaip Azijai. Autobusas mus išmeta prie turistų geto, čia Lili jau laukia pažįstamas su kuriuo jie pliurpia gerą pusvalandį, kol aš tiesiog apžiūrinėju šią ir artimiausią gatves, o tada einame ieškoti viešbučio. Pirmas pasiūlo kambarį už 8 dolerius, galvojame, gal rasime ką geresnio, nes čia kambarys be lango, bet apėjusios dar visą krūvą guesthousų suprantame, kad teks grįžti į pirmąjį.

Tą patį vakarą einame švęsti mano gimtadienio. Alus Vietname pigus, tad jo išgeriame daug, dar pasivaišiname puikiais vaisių kokteiliais (tokių gerų Kambodžoje nebuvo) ir pirmą kartą ragauju žymiąją vietnamietišką Pho sriubą.

 DSC_0172

Kitą rytą keliamės vėlai. Kai nusileidžiame į foje pasiklausti, ar neatsilaisvino kambarys su langu (atsilaisvino – gauname jį už tą pačią kainą), čia viešbučio savininkė ruošiasi aukojimui dievams. Ant stalo didžiulė kepta antis (ar žąsis), vaisių, netikrų pinigų, smilkalų ir, įdomiausia – uždegtų cigarečių. Matyt, dievai irgi rūko.

Pakeitusios kambarį einame pasivaikščioti. Pusryčiams vėl imame po vaisių kokteilį – geriausi ir pigiausi čia jie yra tokiame skersgatvyje, kur kokteilių lauki (nes gi eilė – visi jų nori) prisėdęs ant mažutės kėdutės ir stebėdamas praeivius. Paskui lendame į tą skersgatvį ir pasivaikštome siaurutėmis gatvytėmis. Išlendame į parką, nueiname iki turistinio turgaus, jame papietaujame ir Lili eina pamiegoti, o aš einu toliau. Grožiuosi Saigonu ir suprantu, kad man čia patinka, jaučiuosi beveik kaip Europoje. Beveik kaip namuose.

Prieinu upę, prisėdu ant suoliuko. Čia prisistato pora berniukų moksleivių, kurie nori patobulinti savo anglų kalbą, tad kalbamės daugiausia apie mano kelionę, Saigoną. Ilgai aiškinu jiems kur yra Lietuva. Jie šneka su labai stipriu akcentu, tad man suprasti juos sunku. Kai jų anglų kalbos žinios išsenka, jie atsisveikina ir nueina. Aš dar truputį pasėdžiu paupyje ir pamatau gražią iliustraciją, kodėl šiuose kraštuose kai kurie turistai vengia ledo. Prie laivo-restorano (atrodančio itin prabangiai) privažiuoja motoroleris su daugybe didžiulių ledo gabalų maišuose. Kai jis sustoja, turbūt kokia virvė atsilaisvina ar kas – ledai krenta, kai kurie – į upę (kuri nei atrodo, nei kvepia maloniai). Vairuotojas įšoka į upę, išgriebia įkritusius tris gabalus ledo, porą jų, iškritusių iš maišo, įdeda atgal ir sudeda kartu su kitais, sukritusiais ant gatvės. Toliau jie sėkmingai keliauja į prabangų restoraną.

Aš, tuo tarpu, palei upę keliauju atgal. Praeinu krūvą žvejų, paskui nusuku į miestą ir štai aš jau grįžau į turistų getą. Vakare einame su Lili pavakarieniauti ir, vėlgi, kokteilių. Tai paskutinis mūsų vakaras kartu.

 DSC_0916

Kitą rytą išvažiuoju dviem dienom į Mekongo deltą. Apie tai atskirai. Ryte abi su Lili važiuojame, tik aš į dviejų dienų turą, ji – į vienos. Vistik galvojame, kad pirmą dieną būsime kartu, tad kai atvažiuoja mano autobusas, o Lili yra tualete (jos autobusas bus kitas, paaiškina mergaitė, pardavusi mums turą), liekame net neatsisveikinusios, ką bekalbėti apie pasikeitimą kontaktais. Iki, Lili.

Grįžtu į Saigoną kaip į namus. Savi ir pažįstami dviračių barškaliukai (čia dviratininkai vietoj skambučių turi rankoje tokius barškaliukus, kuriuos barškina važiuodami, kad praeiviai trauktųsi į šalį) ir propagandiniai plakatai. Komunistinėmis žvaigždėmis ir kūjais su pjautuvais išpuoštos gatvės, pažįstamas ir jaukus turistų getas, pažįstami puikūs vaisių kokteiliai ir sumuštiniai ant kampo, pažįstamas padavėjas bare su pigiausiu alumi…

Grįžusi apsigyvenu kitame guesthouse, kurie turi dorm tipo kambarį. Čia sutinku škotą Tomą, su kuriuo išgeriame po alų ir paplepame apie keliones. Jis jau baigia kelionę per Vietnamą, trauks į Kambodžą, tad duodame vienas kitam naudingų patarimų. Jis keliauja su motoroleriu – užpavydžiu ir užsinoriu taip, bet vis tik nepasiryžtu tokiam nuotykiui – gi motorolerio gyvenime nesu vairavusi (nors Tomas ir žada pamokyti…).

 DSC_0908

Kitą dieną miegu ilgai ir išeinu pasivaikščioti ir apžiūrėti lankytinus Saigono objektus – vieną kitą šventyklą ir karo muziejų. Deja, pakeliui sugenda fotoaparatas, kas mane labai labai sunervina. Na bet. Einu toliau, pakeliui užmatau fotosaloną, tad pasidomiu kainomis, bet kol kas nepriduodu fotiko – per brangiai nori.

Apžiūriu induistišką ir kinišką šventyklas, jos vėl kitokios nei Kambodžoj ar Tailande, tad visai įdomu, nors nuo šventyklų po truputį pradedu pavargti. Iki karo muziejaus ateinu kaip tik per siestą, tad atidedu kitam kartui. Randu gražų parką, kur trinasi daug uniformuotų moksleivių, jie ateina pabendrauti, bet anglų moka vos porą žodžių…

Vakare susitariau susitikti su viena couchsurfere. Ji nurodo barą, kuriame bus su draugais, baro interneto svetainėje yra žemėlapis, tad manau, kad žinau, kur einu. Pasirodo – klystu, ant pažymėto kampo nėra jokio panašaus baro, o užklausti žmonės nežino jo. Couchsurferės telefono neturiu, tad tenka grįžti į viešbutį ir parašyti atsiprašymo laišką. Pasirodo, žemėlapyje jis pažymėtas neteisingai. Gaila, nes vakarą praleidžiu viena, nuobodžiaudama – Tomas kažkur išėjęs.

Išlendu dar vis tik į lauką, tik netoli – į greta esantį parką. O ten užmatau keistų dalykų. Pvz. keistai pagal švilpuką žygiuojančią grupę žmonių. Kai švilpukas sušvilpia, žmonės keistais nei tai aerobiniais, nei tai kokių kovos menų judesiais pajuda pora žingsnių į priekį. Juokingiausia, kad kaskart nuskambėjus švilpukui, sukleba greta, tvenkinyje esančios žąsys, tad atrodo, kad žmonės yra vadovaujami žąsų.

 DSC_0173

Kitam parko kampe grupelė žmonių dainuoja dainas. Dar kitame – grupė žmonių daro mankštą.

Apėjusi parką grįžtu į viešbutį nieko neveikti.

—-

Kitą dieną pradedu nuo to, kad susirandu kur pigiai (tiksliau, pigiau, nei kitur) sutaisys mano fotoaparatą, tiesa, tai užtruks (kai kur žadėjo sutaisyti tą pačią dieną). Maniškis bus vėl veikiantis rytoj apie pietus. O tuo tarpu keliauju apžiūrėti Cu Chi tunelių, kuriuose žmonės slėpėsi, kariavo ir gyveno karo metu. Į juos galima pirkti turus, bet Tomas pataria tiesiog susiderėti su kokiu motociklo vairuotoju – bus pigau. Taip ir padarau ir netrukus lekime link tunelių. Jie tolokai, bet man visai patinka važiuoti motociklu. Važiuojame į tikruosius tunelius – yra ir sukurti grynai turistams.

Perkant bilietą į tunelius, gaunu ir gidą (nors ir neprašau). Jis kalba tik vos vos angliškai, tad nedaug ką pasakoja. Lendame į siaurus tunelius po žeme. Potyris tikrai nepaprastas – klaustrofobams nepatariama, nes tuneliai siauručiai, vos praeinami. Galima apžiūrėti kambarėlius, kuriuose gyveno žmonės. Kai pagalvoji, kad po žeme jie praleisdavo dienas ir savaites…

Tuneliuose ilgai neužtrunku. Daug turistų čia dar išbando šaudymą iš įvairių karo meto ginklų, bet manęs tai netraukia, tad susirandu savo vairuotoją ir važiuojame atgal.

 DSC_0899

Grįžusi suku link pašto – reikia gi atvirukus išsiųsti. Prie pašto randu didžiulę katalikišką katedrą – keistoka tokią matyti Azijoje, bet vėliau atsižiūriu jų per visą vietnamą. Apeinu ją ratu, išsiunčiu atvirukus ir grįžtu tinginiauti.Vakare vėl susitinku Tomą, pavalgome mūsų guesthouso restorane ir pasišnekame apie šį bei tą.

Paskutinę dieną Saigone pirmiausia nusiperku bilietą į Dalatą rytojui. O tada einu į karo muziejų, kol jis dar nemiega. Muziejuje eksponuojama daug žiaurių fotografijų iš karo laikų – jautriems žmonėms nepatariama.

Iš muziejaus keliauju atgal į viešbutį. Pamiegu siestos miegą, atsiimu veikiantį fotoaparatą (be jo jaučiausi kaip be rankų), prasitrinu per dar keletą gatvių, vakare dar užsuku į turistinį turgų, bet nieko nenusiperku. Vakarą suplanavę su Tomu – atsisveikinimui. Jis praeina jaukiai ir maloniai (ir su daug alaus).

Saigonas man patinka. Čia jaučiuosi gerai. Gatvės ilgainiui pasidaro pažįstamos, modernūs pastatai nelabai primena Aziją ir turbūt dėl to jaučiuosi jaukiau. Žinoma, tikros, netvarkingos, pilnos žmonių, parduotuvių ir šiukšlių Azijos pilna ir čia – tik nusuk į šoną. Bet gi gali nenusukti. Žmonės čia geri ir draugiški, maistas skanus (nors jau pradedu pavargti nuo sriubų) ir vakarais čia daug šviesų. Jaukumo prideda tai, kad jau žinau, kas ir kur, kur pigus ir skanus maistas, kur pigiau galima gauti butelį geriamo vandens, kur gera kava ir maloni kavinė. Atrodo, ne tiek ilgai buvau, bet miestą pradedu jaukintis ir pradedu suprasti, kad toji Azija nėra tiek svetima, kaip dažnai atrodo.

 

Phnom Penh

20.May.2013

DSC_0711

Phnom Penhis skiriasi nuo likusios Kambodžos. Jis erdvesnis, žalesnis, turtingesnis, vakarietiškesnis. Čia net vandenį iš krano galima gerti – reta savybė Azijoje. Žinoma, Azijos čia irgi daug – tuk-tukai ir masažistės, turgūs ir užkandžių pardavėjos, šventyklos ir karštis.

Phnom Penhyje praleisime 3 naktis, dviem iš jų radau couchsurferį, bet pirmajai reikia susirasti gueshousą. Tad išlipusios iš autobuso prasibrauname pro visus, siūlančius tuk-tukus ir žingsniuojame pėstute iki upės pakrantės. Pakeliui pereiname centrinį turgų įdomiame pastate, bet patį – nelabai įdomų. Beeinant sulaukiame keistai mažai pasiūlymų „tuk-tuk?“

Upės pakrantė – graži ir sutvarkyta, palmės, suoliukai, treniruokliai sportuojantiems. Ir pilna žmonių, kurių dar padaugėja vakare. Mums čia patinka. Prie pat pakrantės susirandame guesthousą, įsikuriame ir išeiname pasivaikščioti. Einame palei upę ir matome tarp šventyklų bokštų besileidžiančią saulę. Iš tolo apžiūrime karališkuosius rūmus – į juos dar grįšime. Priešais juos, prie upės yra dvi šventyklėlės, prie kurių buriuojasi daug žmonių – populiari vieta tarp besimeldžiančių. Tiesa, viena šventyklėlė daug populiaresnė už kitą, turbūt skirta mylimesniam dievui. Čia pilna pardavinėjančių smilkalus, gėles ir paukštelius, kuriuos žmonės perka tam, kad paleistų į laisvę – sako, tai atneša sėkmę. Vargšai paukštukai – netukus turbūt bus pagauti kito prekiautojo…

DSC_0882

Pakrantėje taip pat pilna pardavėjų, siūlančių viską nuo vandens iki keistų dušo galvutės formos vaisių. Pirktume, jei žinotume, kaip paskui jį valgyti… Tik vėliau, pakeliui į Vietnamą autobuse pamatau, kad tos „dušo galvutės“ viduje yra apvalios valgomos uogos ar kažkas panašaus į uogas. Taip lieku ir neparagavus šio vaisiaus.

Apeiname didelį ratą ir pasiekiame parką, kuris tarnauja kaip sporto klubas – pilna žmonių, darančių aerobiką. Tiesa, ir pakrantėje matėme daug badmintoną ar kitus panašius žaidimus žaidžiančių žmonių. O parke bent keliose vietose susibūrusios didelės grupės žmonių, treneris atsinešęs aparatūrą leidžia muziką ir veda pratimus. Pagal sugebėjimus ir pomėgius galima pasirinkti iš 3-4 vietų visame parke. Kurį laiką sėdime ir stebime tai vienus, tai kitus sportuotojus. Gražu pažiūrėti į bobules taip viešai ir be jokių kompleksų sau nepataikančias į ritmą ir nepadarančias pratimų teisingai. Vėliau būsimi mūsų šeimininkai papasakoja, kad visos tos bobulės, pasibaigus treniruotei, susimeta po kažkiek treneriui.

Po parkų ir aerobikų randame kur pavalgyti, tiesa, nieko gero – gauname žolių morning glory (neįsivaizduoju, kaip verčiama į lietuvių kalbą) ir kalmaro – tikėjomės gauti dar ir ryžių, čia juk visada viskas patiekiama su ryžiais, bent jau mes taip manėme. Tad tenka valgyti žoles su kalmarais. Keistokas restoranas.

DSC_0741

Kitą dieną keliaujame apžiūrėti turistinių objektų. Su couchsurferiu susitiksime tik vėlyvą popietę, tad turime laiko.

Pirmiausia užsukame apžiūrėti kažkokios šventyklos – Kambodžoje beveik nematėme ne istorinių (o veikiančių) šventyklų, tad jos dar per daug neatsibodo. Šita nepasirodo labai įdomi. Mano dėmesį tik patraukia didžiulis kičinis iš dirbtinių gėlių padarytas Budos paveikslas.

Toliau traukiame į karališkuosius rūmus. Čia, beje, mama vėl gauna primokėti už tai, kad apsirengusi netinkamai – jos maikutės rankovės nedengia pečių (nors tai nepavadinsi petnešėlėmis – tiesiog maikė be rankovių). Tenka pirkti baltą maikutę, kurias pardavinėja čia pat – mat skara pridengti pečiai jiems netinka.

Karališkieji rūmai nuvilia – nieko juose įdomaus. Na taip, yra sidabrinė šventykla, kurios grindys yra išklotos sidabrinėmis plokštėmis – bet jos pridengtos kilimais. Dar yra keli visai gražūs pastatai, bet į juos užeiti neleidžia, stipriai suniokotų freskų bei keistų muziejų (pvz. eksponuojamos dramblių formos dėžutės arba ne itin vykusios nuotraukos iš kažkokio renginio).

DSC_0790

Mamai apsilankymas rūmuose nesėkmingas – ne tik tenka pirkti šiaip jau visai nereikalingą maikę, bet dar ir pameta savo skarą. Tad į rūmus grįžtame dar kartą – kai jie vėl atsidaro po siestos – paieškoti skaros. Kadangi į bilietus apsauginis tik pažiūri, o ne pažymi, mums be problemų pavyksta praeiti antrą kartą su tais pačiais bilietais. Tiesa, niekas iš darbuotojų, kurių klausiu, skaros nematė ir nelabai įsivaizduoja, kur žmonės galėtų nešti rastus daiktus – tokio dalyko, kaip lost and found čia nėra. Mama apvaikšto teritoriją, bet skara neatsiranda.

Tarp dviejų apsilankymų rūmuose pasivaikštome po aplinkinius rajonus, papietaujame neblogame restorane (tik aš ten užsisakau labai jau šlykštaus skonio sulčių), užeiname į kokosų prekeivių gatvę – kur pilna kokosų visokiomis formomis, nuo ką tik nuskintų nuo medžio iki tokių, kokie būna pas mus parduotuvėse. Phnom Penhis visai neblogas miestas – jaukios gražios gatvelės, mažos parduotuvėlės, gražūs parkai ir keletas istorinių pastatų – to užtenka, kad čia būtų galima maloniai praleisti dieną ar dvi.

DSC_0846

Po antrojo apsilankymo rūmuose keliaujame į viešbutį, pasiimame daiktus, išsirenkame tuk-tuko vairuotoją (jų pilnas paupys, mes imame tą, kuris turi užrašą, maždaug: „aš prie jūsų nesikabinėsiu ir nieko nesiūlysiu. Jei norite su manimi važiuoti, prieikite – aš pasiūlysiu tikrai gerą kainą“). Nuo pasiūlytos kainos kiek nusiderame, bet iš principo jis siūlė neblogą, ir važiuojame į miesto kraštą susitikti su couchsurferiu.

Couchsurfiname pas vyruką iš Nigerijos ir jo merginą iš Vokietijos. Jie mus pasiima nuo sutarto taško su mašina ir parveža pas save namo. Gyvena jie dviese didžiuliame name – vietos užtektų nemažai šeimai. Mums išskirtas kambarys su tualetu ir dušu, šeimininkai miega aukštu žemiau. Dar žemiau yra virtuvė/ valgomasis, kur nusileidžiame pabendrauti su Kate, nes Lorensas prastai jaučiasi – kažkuo apsinuodijo. Ji Kambodžoje apsigyveno susitikusi Lorensą, iki to tik keliavo po Azijos šalis. Kur tik neatveda meilė :)

Paplepame apie šį bei tą ir mes išeiname ieškoti maisto vakarienei. Kate papasakoja, kur eiti, kad rastume kavinukę, ją ten ir randame ir skaniai pavalgome. Grįžtame ir netrukus susiruošiame miegoti.

Kita diena – šventė. Tiesą pasakius, net kelios minėtinos progos, pirmiausia tai nepriklausomybės diena. Be to, paskutinė mūsų diena kartu – ryt ryte mama keliaus atgal į Bangkoką, o aš trauksiu toliau į Vietnamą. Ir dar mano gimtadienio išvakarės – mama primygtinai nori atšvęsti ir tai.

Ryte mus pažadina Lorensas. Iš vakaro buvom sutarę, kad mes miegosim, kiek norėsim, nes pas juos rytais ateina namų tvarkytoja, turinti raktą – tai ji mus ir išleis. Bet ryte pasirodo, kad šiandien ji neateis, regis, kažkas susirgo… Tad Lorensas paaiškina, kad jis jau išeina ir paliks raktą spynoje, o kai mes išeisime – galime tiesiog palikti raktą mašinoje. Man kažkaip nejauku – mašina lieka atrakinta visą dieną, bet jei jau šeimininkas ramus taip palikdamas – tai gal neverta jaudintis…

Rytą pradedame nuo reikalų. Važiuojame į Vietnamo ambasadą, nes man reikia pasidaryti vizą. Susigaudome tuk-tuką, susiderame kainą ir važiuojame. Ambasadoje sutinku merginą iš Belgijos, kuri taip pat rytoj ketina traukti į Vietnamą. Nutariame keliauti kartu ir sutariame ryt 10:00 susitikti čia, ambasadoje – tuo metu vizos jau turėtų būti paruoštos.

O toliau traukiame pasivaikščioti. Pirmiausia į Rusišką turgų, kuris čia yra visai netoli. Mamai prasidėjo kelnių manija – tad reikia paieškoti, ar čia nėra kokių jai patinkančių. Na ir taip pat jai laikas pradėti pirktis suvenyrus ir dovanas.

DSC_0798

Turgus neblogas – ganėtinai turistinis, tad yra kur paganyti akis. Bet neužsibūname. Toliau keliaujame į Toul Sleng (ar pan) Genocido muziejų. Šis muziejus yra atminimo paminklas Khmer Rouge režimui – čia mokykloje režimo metais buvo įrengtas kalėjimas ir nužudyta daugybė žmonių. Tad muziejus ne iš lengvųjų. Nors, turiu pripažinti, manęs jis per daug nesujaudina – turime mes ir savų baisius dalykus menančių vietų. Čia kai kurios celės paliktos tuščios, o kai kuriose eksponuojamos nuotraukos čia kalėjusių žmonių, kurie buvo fotografuojami vos patekę. Žiūri į tuos vyrus, moteris ir vaikus ir supranti, kad jie visi čia mirė (žinomi tik 7 žmonės, išgyvenę šiame kalėjime, nors pasak kai kurių šaltinių, jų buvo ir daugiau). Suprantu, kodėl jautresnės sielos keliautojai dažnai neištveria ir išeina iš muziejaus tik įpusėjus ekspozicijai.

Kai kuriose kitose celėse yra truputį istorijos, truputį su kalėjimu ir režimu susijusios medžiagos, nuotraukų – šiaip jau gana padrika ekspozicija. Taip pat kalėjimo/ mokyklos kieme sėdi vienas iš tų, išgyvenusių šitą siaubą ir pasakoja savo įspūdžius (bei pardavinėja savo knygą).

Apeiname viską ir einame lauk. Dar už miesto yra Žudymo laukai (Killing fields), kurie skaitomi šio muziejaus pratęsimu (ten juos išveždavo žudyti), bet mes nusprendžiame iki ten nevažiuoti.

Vietoj to, toliau bandome užsiimti reikalais. Ieškome pašto – reikia gi išsiųsti atvirukus. Tiesa, viename iš žemėlapių pažymėtoje vietoje (netoli muziejaus) pašto nėra. Tad einame link kito gana toli esančio pašto pastato. Pakeliui užsukame į vieną kitą parduotuvę ir sustojame pavalgyti – ir persivalgome užsisakiusios du patiekalus, kurie, pasirodo, yra tikrai dideli. Tad toliau žingsniuojant per karštį pilnu skrandžiu man net bloga pradeda darytis… Gerai, kad šiaip ne taip randame paštą, o jame visai vėsu ir malonu, tad pasėdime ir atsigauname. Ir išsiunčiame atvirukus.

Beje, kadangi šiandien – kovo 11 d., visur, kur randame kokį įdomesnį objektą, fotografuojamės su Lietuvos vėliava. Tai prie kokios šventyklos, tai prie Ganešo skulptūros, tai su kokiu vietiniu. Viskas tam, kad vėliau galėtume facebooke pasigirti, kaip atšventėme valstybinę šventę.  Pasigiriame, nuotraukos feisbuke.DSC_0830

Po pašto paeiname link Wat Phnom, ant kalniuko įsikūrusios šventyklos. Kadangi lipant vienais laiptais stovi užrašas, kad turistams reikia susimokėti už įėjimą, pabandome užlipti kitais – ir patenkame į šventyklą nesusimokėjusios. Šventykla nėra superypatinga, tad ilgai neužsibūname, vietoj to pasėdime parke ant suoliuko.

Dar kartą praeiname paupiu, pasižiūrime į minias prie šventyklėlių su paukštukais, išgeriame po kokteiliuką, prasukame per aerobikos parką ir gaudome tuk-tuką namo. Nusiderame iki tinkamos kainos ir važiuojame. Pataikome į didžiulius kamščius ir atstumą, kurį vakar nuvažiavome per 20 min, šiandien važiuojame ilgiau nei valandą.

Šįvakar einame vakarieniauti su Kate ir Lorensu. Jie nusiveža mus į food court tipo vietą – kur daug kioskų-restoranų, kuriuose gali užsisakinėti maistą, o paskui sąskaitą apmoki bendrai (o restoranai patys pasidalina). Maistą išrenka Lorensas ir Kate, valgome skanios žuvies ir kitų dalykų. Maisto per daug – tad likutį Lorensas pasiima pusryčiams.

DSC_0879

Kitą rytą atsisveikinu su mama ir ji iškeliauja į oro uostą. Ir vėl lieku keliauti viena. Negaliu sakyti, kad buvo blogai kartu su mama, netgi atvirkščiai, bet vis tiek pajuntu malonų laisvės pojūtį. Nors keliaujant su kuo nors dažnai yra patogiau ir paprasčiau, man vis tiek labiausiai patinka keliauti vienai.

Atsibučiavusi su mama, pamiegu dar porą valandų, atsisveikinu su Lorensu ir keliauju į ambasadą vizos. Pirmą kartą važiuoju ne tuk-tuku, o ant motociklo. Tiesa, vairuotojas nelabai žino, kur ambasada, bet drauge ir pasiklausinėję praeivių šiaip ne taip randame vietą.

Čia manęs jau laukia belgė Lili, su kuria važiuosime į Saigoną. Ji kartu su vietine mergina, su kuria vakar susipažino ir toji dabar ją kuruoja. Jos sėda ant vieno motociklo, aš pasigaunu kitą ir važiuojame į autobusų stotį. Artimiausias autobusas už poros valandų, tad papietaujam, pasitrainiojam po aplinkines gatves, papliurpiam apie šį bei tą ir išvažiuojame.

Filipinų internetas

1.May.2013

Filipinuose toks prastas internetas, kad negaliu dėti naujų blogo įrašų – nuotraukų neįkelia niekaip. Stovi paruošti įrašai ir laukia nuotraukų… Už savaitės, kai grįšiu į šalis su ryšiu, pratęsime kelionės pasakojimus.