Rašyti May, 2013

Kuching

31.May.2013

DSC_0926

Į Borneo Malaiziją sugalvoju keliauti dėl to, kad iš ten pigiausi skrydžiai į Filipinus. Na ir, žinoma, reikia Borneo džiungles aplankyt. Nors pačios rimčiausios džiunglės, lygtais, yra Indonezijos pusei, bet man, kaip pradedančiajai, užteks ir nerimtų.

Kuching laikomas vartais į Malaizijos Borneo. Čia atskrenda dauguma keliautojų, kurie vėliau traukia į gilesnes džiungles. Taip padarau ir aš, bet stabteliu ir apžiūriu Kučingą. Miestelis mielas, ramus ir gražus. Nieko labai ypatingo, bet trumpam (ar ilgesniam) sustojimui – pats tas. Čia kažkaip gera nuotaika. Miestelis turi savo dvasią.

 —

DSC_0961

Taigi, atskrendu į Kučingą kažkada apie pietus. Iš oro uosto neveža jokie autobusai, reikia imti taksi, tad lukteriu, kol pamatau porą keliautojų – užklausiu, ar nenorėtų dalintis taksi kainos – ir netrukus jau sėdime mašinoje. Porelė yra danai ir, pasirodo, važiuoja į tą patį hostelį, kaip ir aš.

Atvažiuojame pačiu laiku – dar besiregistruojant jau prapliumpa didžiulė liūtis. Bene lietaus sezonas prasideda?

Hostelyje gaunu kambarį, kuriame be manęs nakvoja tik pagyvenusi prancūzė. Ji, gaila, angliškai sunkiai bekalba – būtų įdomu paklausyti jos istorijų. Ji, pasirodo, menininkė, bet taip pat yra dalyvavusi povandeninių lobių paieškos ekspedicijose ir šiaip apkeliavusi daug pasaulio. Bet kalbos barjeras per stipriai trukdo. Ji išeina praustis, aš – darytis arbatos, mat hostelyje yra virtuvė. Lietus dar nesiliovė.

Išgeriu porą puodelių arbatos, kol lietus baigiasi (ar bent jau baiginėjasi) – metas apžiūrėti Kučingą, kol dar nesutemo. Tad keliauju pasivaikščioti. Miestelis nedidelis, bet gražus – pakrantėje žaliuoja parkai, palei gatvę rikiuojasi spalvingi nedideli namukai, kitapus upės – keisti ir gražūs pastatai, o tolumoje kyšo kalnai.

DSC_0944

Prasuku per miestą, randu gražią pėsčiųjų gatvę su daug parduotuvėlių, food court (kaip tai gražiai vadinasi lietuviškai?), mečetę ir prekybos centrą. Nieko labai daug ar ypatingo, bet gražu ir miela. Gaila tik kad lietus vėl prasideda ir vis – tenka grįžti į hostelį.

Vakarienei išsiverdu užpilamų makaronų ir kol vakarieniauju, tenka klausytis biblijos aiškinimų. Keistas britas, taip pat nakvojantis hostelyje nusprendžia mane atversti į tikėjimą ar tiesiog nori išsikalbėti, tad iškausau ir apie Nojų ir apie Adomą su Ieva ir kitus biblijinius dalykus. Dėdė bibliją interpretuoja savaip, tad išgirstu įdomių aiškinimu. Nesiginčiju su juo, iš viso nieko nesakau, tik mandagiai klausausi, kol baigiu valgyti, atsiprašau ir pabėgu.

Užlipu ant hostelio stogo pasigrožėti vaizdais – o ten rūko amerikietis Tomas. Sėdime ir šnekučiuojamės su juo gana ilgai – iki atsilaisvina Barry.

Barry yra couchsurferis. Jis turėjo mane apnakvindinti, bet prisižadėjo, tačiau liovėsi atrašinėti į mano žinutes. Aš jam daviau savo telefoną, jis man ne – tad neturėjau kaip jį sukontaktuoti ir dėl to apsigyvenau hostelyje. Ir jau susimokėjus už naktį, jis man paskambino, atsiprašė, pasiūlė susitikti, kai jis baigs darbą savo restorane.

DSC_0953

Susitinkam. Jis parašo, kad ateičiau prie KFC. Mačiau vieną, nusprendžiu, kad tai vienintelis KFC mieste, tad laukiu prie jo. Pasirodo – ne vienintelis. Baris skambina, išsiaiškinam, kad laukiam prie skirtingų, na bet netrukus jis privažiuoja su mašina ir važiuojame kažkur į man dar nematytą miesto dalį, kur yra tas kitas KFC. Sustojame prie turgaus, virš kurio (jis neveikia,vakaras) yra kavinės ir restoranėliai, prisėdame prie vieno, užsisakome Cukranendrių sulčių ir pažindinamės. Baris atsiprašinėja, kad man neatrašė (labai dirbo), kalbamės apie jo restoraną, couchsurfinimą ir pan. Į Kuchingą dar žadu grįžti vienai nakčiai (ryt važiuoju į Bako nacionalinį parką), jis žada mane apnakvindinti tai nakčiai. Sutariam, kad skambinsiu prieš grįždama. Netrukus pakylame eiti (vis tik jau naktis), Baris pametėja mane iki hostelio ir atsisveikiname. Kitą rytą važiuoju į Bako nacionalinį parką.

Grįžtu į Kuchingą dar vienai nakčiai. Prieš sėsdama į autobusą porą sykių bandau prisiskabinti Bariui – jis nekelia, parašau sms. Neatsako, tad parvažiavusi į miestą, ieškau mokamos nakvynės. (Baris vėl paskambina pavėlavęs ir vėl atsiprašinėja)

DSC_0952

Bandau grįžti į tą patį hostelį, bet atėjusi randu remontą ir raštelį „sorry, we are closed“. Tenka ieškotis naujos vietos. Randu naują hostelį, biškutį brangesnį, bet jo prižiūrėtojas labai kalbus ir malonus. Duoda man rakšluostį, tik prašo, jei kas klaustų, sakyti, kad mokėjau už jį – paprastai jie rankšluosčius nuomoja. Sėdime balkone (lyja) ir jis man pasakoja apie kelionę į Paryžių, tatuiruotes, gentis, gyvenančias Borneo džiunglėse ir Kuchingą, Be manęs hostelyje nakvoja tik dar dvi merginos privačiame kambaryje. Hostelio prižiūrėtojas pasiūlo man susimesti su jomis ir važiuoti apžiūrėti sekmadienio turgaus kažkur toliau nuo miesto. Tad kai lietus baigiasi, imame taksi (Baris sudera kainą) ir važiuojame link turgaus.

Turgus nuvilia. Ar dėl lietaus, kuris vėl prasideda, ar dėl to, kad jau vakarėja – mažai prekiaujančių ir šiaip nieko labai įdomaus. Na, bet jau pavakarieniaujame – aš kartu su vietiniais, merginos – prabangesnėje kavinėje. Pasitrainiojame po turgų, bet per daug ilgai neužtrunkame, bandome susigauti taksi namo. Visi vairuotojai prie turgaus prašo beveik dvigubai to, ką mokėjome, tad nutariame paeiti toliau ir pasigauti ką nors pakeliui. Planas nepavyksta. Pirma pereiname ilgą tiltą, paskui kurį laiką stoviniuojame pakelėje – bet pro šalį taksi nevažiuoja, o jei ir važiuotų, eismas labai intensyvus, kažin ar sustotų. Jau tamsu, na bet bent jau nebelyja. Pasiūlau merginomas eiti toliau, kol rasime kokia parduotuvę ar kavinę – jie turėtų turėti galimybę iškviesti mums taksi, ar bent jau pasakys, kur tų taksi (Teksi – taip sako Malaizijoje) ieškoti. Bet nueiname porą kilometrų ir nerandame atidarytos parduotuvės ar kavinės. Pagal žemėlapį jau nuėjome pusę kelio – tad einame toliau pėsčiomis. Merginoms kiek nejauku, bet raminu jas, kad esame tryse, be to Malaizija šiaip jau tikrai saugi. Taip ir pareiname – be jokių nutikimų, tik truputį nuvargusios. Prie posūkio į mūsų hostelį atsisveikinu ir praeinu dar per vakarinę pakrantę, kuri, tiesa, gana tuščia, bet gražiai apšviesta.

Tiek ir to Kuchingo. Kitą rytą tenka vienai mokėti už taksi iki orouosto ir išskrendu į Kota Kinabalu.

 

Melaka

30.May.2013

 DSC_0530

Į Melaką važiuoti planavau ir taip, bet kelionę paskubinu sužinojusi, kad ten kaip tik šiuo metu yra kinė Yubing, su kuria susipažinome keliaudamos Turkijoje pas nuostabų couchsurferį Shenol. Pastebėjusi, kad ji irgi Malaizijoje, sukontaktuoju ir pasirodo, kad ji kaip tik Melakoje, į kurią planavau važiuoti po poros dienų. Tad kelionę paankstinu ir ankstų rytą išsikrapščiusi iš Loido namų, randu stotį, nusiperku bilietą ir jau esu patogiame autobuse pakeliui į Melaką.

Melaka man patinka iš karto. Miesto autobusas iš stoties priartėja prie centro ir jau grožiuosi nedideliais namukais ir šventyklomis bei mečetėmis. Išlipu pačiame centre – čia mane supa raudoni istoriniai pastatai, kurie įtraukti į Unesco sąrašą. Man labai patinka ši raudona aikštė. O jos pakraštyje man labai patinka visaip kaip išsipuošę dviratininkai – tuktukai (nežinau, kaip jie oficialiai vadinasi), siūlantis turus po miestą.

 DSC_0533

Surandu Yubing ir ji veda mane į senamiestyje esantį guesthousą, kur nakvoja pati. Tai ypač jauki vieta, pilna knygų, paveikslų ir visokių detalių. Miegame antrame aukšte, kur patiesti 6 čiužiniai ir yra vienas privatus dvivietis kambarys – tai ir visas guesthousas. Pirmame aukšte vyksta įvairūs užsiėmimai ir keičiamasi knygomis.

Yubing išverda arbatos ir plepame apie savo keliones, ką nuveikėme po Turkijos ir kaip gera buvo ten pas Shenolį.

Netrukus išsiruošiame lauk ir Yubing man aprodo Melaką, kurioje jau yra trečia diena. Apžiūrime raudonąjį senamiestuką, upės pakrante nueiname iki didžiulio laivo – laivų muziejaus, praeiname pro turgų ir daugybę prekybcentrių ir pasiekiame jūrą. Į pakrantę, tiesa, išlendame pro skylę tvoroje – jūra užtverta. Pakrantė gana purvina, bet prisėdame ant akmenų ir pasimėgaujame vaizdu bei, vėlgi, pokalbiais. Nuo ten, vėl upės pakrante pareiname atgal ir aplankome prekybinę gatvę China-town’e. Čia krūva parduotuvių, pardavinėjančių viską, ko gali užsimanyti. Dar čia yra nemažai kkiniškų šventyklų. Yubing paaiškina, kad vakarais čia dar ir veikia naktinis turgus – jį aplankysime vėliau.

 DSC_0572

Tuo tarpu grįžtame į guesthousą, išgeriame dar arbatos ir einame naudotis internetu gretimame pastate esančiame hostelyje. Ten prasėdime kokią valandą, iki ateina laikas grįžti – mūsų guesthouse bus šokių pamoka.

Nežinau, kokiam stiliui priskiriami tie šokiai, kurių mokomės, bet pasikraipyti ir pajudėti visai smagu. Man ne itin sekasi sekti judesius pagal spartų ritmą, Yubing irgi ne kažką, užtai daug juokiamės, kartu ir su kitais „šokėjais“ – mūsų apie 10, tiesa, tik vienas vyrukas. Dauguma moteriškių – vietinės.

Po šokių pokių keliaujame apžiūrėti naktinio turgaus ir pavakarieniauti. Turgus įdomus ir aš džiaugiuosi vėl radusi įvairiausių gatvės maistų. Tad vakarienei niekur neiname – tiesiog turguje prisiragaujame tai šio, tai to, kol suprantame, kad niekas daugiau nebetilps. Turgaus gale vyksta kažkokia koncertinė programa, bet moteriškė ant scenos labai nusidainuoja, tad neužsibūname.

 DSC_0557

Grįžtame į guesthousą, o ten keletas vietinių ir du užsieniečiai (vokietis ir britas) sėdi ant kilimo ir šnekučiuojasi. Prisijungiame ir mes ir pokalbiai laviruoja nuo kultūrinių Melakos niuansų iki pop muzikos. Kalbamės ilgai. Apie 11 val. nakties sulaukiame svečių – stabteli pro šalį minantys 2 dviratininkai, pasirodo – rusai, atmynę į čia iš Kuala Lumpuro. Jie ieško kur čia būtų galima pasistatyti palapinę – guesthouso šeimininkė leidžia tai padaryti gretimoje patalpoje, kurią greičiausiai galima vadinti virtuve. Rusai prisijungia prie pokalbių ir taip tęsiame iki paryčių. Miegoti nueiname apie trečią nakties.

 —

Kitą rytą Yubing išvažiuoja gaudyti lėktuvo. Aš dar miegu, kai ji išeina, tad tik randu atsisveikinimo raštelį. Guesthouse šiuo metu yra tik rusai – jie irgi bunda. Papusryčiaujame kartu ir aš keliauju apžiūrėti likusios miesto dalies.

 DSC_0596

Pirmiausia lipu į kalną pasigrožėti panoramomis ir apžiūrėti ten stovinčios apleistos bažnyčios. Ten sulipę nemažai turistų, bet vaizdai gražūs. Nusileidus į apačią randu kažkurio tai karaliaus rūmus ir istorinius forto vartus. Nuo jų keliauju per prekybos centrus (labai tinka trumpam atsigauti nuo saulės) ir taikau į miesto pakraštyje esančią salą, sujungtą su Melaka tiltu. Ten yra įdomi mečetė, o ir pačią salą man visai įdomu pamatyti. Kelias netrumpas. Eidama per tiltą stebiu keistus gyvius, nei tai šliužus, nei tai žuvis, užgulusius visą atoslūgio paliktą pakrantę. Taip pat čia pilna krabų.

Saloje – tik nauji ir daugiausia dar statomi rajonai. Nieko įdomaus. Bet galima pasivaikščioti pajūriu, kuriame pilna žvejų. Taip palei jūrą pasiekiu mečetę – ji tikrai graži, įsitaisiusi ant jūros kranto.

 DSC_0621

Apžiūrėjusi mečetę bandau eiti toliau aplink salą – kad apeičiau ratu, nenoriu grįžti atgal tuo pačiu keliu. Tačiau kur beeičiau, atsiremiu į statybų tvoras, tad galiausiai tenka suktis atgal ir žingsniuoti tuo pačiu keliu. Kelionė atgal netrumpa ir nelabai įdomi.

Truputį pailsėjusi guesthouse, dar išsiruošiu į paupį, Yubing minėjo, kad ten gražu – einant į kitą pusę, nei mes ėjome vakar. Ir tikrai – paupio namų sienos išpaišytos grafičiais, o ir namukai nedideli ir gražūs – tikrai puiki vieta pasivaikščiojimui, tad ir vaikštau – pirmyn ir atgal.

 DSC_0653

Vakare vėl ieškau maisto naktiniame turguje – ragauju vėl naujus dalykus. O tada parsirandu į guesthousą. Čia vėl vyksta pokalbiai – trys vietiniai kalbasi su amerikiečiu, bet jis moka kiniškai – gyvena Taivane, o vietiniai yra kinų tautybės. Tad daugiausia jie bando kalbėtis kiniškai (nors amerikiečiui dažnai pritrūksta tinkamo žodžio), tad ilgai nebūnu, išgeriu arbatos ir einu miegoti – po vakarykštės nakties miego norisi.

Kitą rytą pasigaunu autobusą į stotį ir netrukus esu pakeliui atgal į KL.

Kuala Lumpur (KL)

29.May.2013

DSC_0731

Niekaip neapsisprendžiu, ar Kuala Lumpuras man patinka ar ne. Miestas permainingas ir visko ten daug, bet man kažkaip pritrūksta viską sujungiančio akcento. Gražūs Petrona bokštai, graži Merdeka aikštė, įdomios mečetės, įdomūs kinų ir indų rajonėliai – bet kažkaip viskas padrika, nedera tarpusavyje. Tad nors mačiau gražių dalykų, iki galo nenusprendžiu, ar grįžčiau dar kartą čia, ar rinkčiausi, pavyzdžiui, Melaką.

Į KL (taip visi trumpina miesto pavadinimą) atskrendu paryčiais. Pirminis planas buvo pernakvoti oro uoste, bet randu vieną couchsurferį, kuris primygtinai siūlosi atvažiuoti manęs pasiimti. Nesipriešinu. Tad nusileidusi, skambinu Loidui ir netrukus jis atvažiuoja. Atvažiuoja jis ne vienas – vairuoja nekalbus jo draugas. Loidas irgi ne itin kalbus. Mašinytė krūta, autostrada tuščia – tad vyrukas spaudžia, kiek gali. Taip ir lekiam per naktį ir gretai pasiekiame Loido namus.

Loidas gyvena ne visai KLe, jis gyvena Cyberjaya rajone, kuris yra tolokai nuo miesto centro. Pro svetainės langą matau ežerą ir keletą dangoraižių už jų. Gražu. Miegot dar neinam, Loidas įpila viskio ir kiek laiko dar sėdim ir šnekučiuojamės.

 DSC_0501

Kitą rytą keliuosi vėlai. Ir nieko neveikiu – tinginiauju ir ilsiuosi. Loidas pagamina pusryčius-pietus, vis užeina koks jo pažįstamas, o aš sėdžiu ant sofos su kompiuteriu ir žiūriu filmus, kurių Loidas turi didžiulį pasirinkimą. Tik gerai popiet išsiruošiu pasivaikščioti po apylinkes. Loidas vakare turi planų, iki jų – apie 2 valandas, tad manausi per tą laiką apeisiu ežerą ir grįšiu. Klystu.

Iš pradžių viskas einasi gražiai ir tvarkingai – žingsniuoju gražiu šaligatviu aplink ežerą ir grožiuosi vaizdais. Bet praėjus kokį ketvirtadalį kelio, susiduriu su pirma problema – šaligatvis baigiasi, o toliau veda tik takeliai per suvešėjusias žoles ir krūmynus. Grįžti tektų nemažai – tad išbandau takelį ir šį kartą pasiseka – netrukus atsiduriu ant greitkelio. Palei greitkelį šaligatvio nėra, bet yra platus žolės ir aukštų medžių ruožas, tad žingsniuoju juo, kol pasiekiu tiltą. Tiltas turi šaligatvį, tad vėl netrukus žingsniuju normaliais takais palei ežerą. Prieinu vakar iš tolo matytus dangoraižius, gražų tiltą, paskutu šaligatviu palei ežerą. Praeinu gražų kurortą, kuris netgi mažyti smėlėtą pliažą įsirengęs – ir tada prasideda mano problemos. Kelias baigiasi. Išbandau vieną takelį – jis baigiasi brūzgynuose, išbandau kitą – jis atsiremia į upę. Bandau grįžti keliu ir nusukti kur nors – vėl atsiduriu brūzgynuose. Dar vienas šunkelis nuveda mane į tikrai gražią vietą – randu kažkokias keistas neaukštas uolas. Palaipau per jas ir vienam kampe girdžiu, kad kelias, kurio man reikia čia pat – bet jis man nepasiekiamas per neįžengiamus brūzgynus (vėl). Ateina laikas, kai jau turėčiau grįžti, o aš vis dar bandau rasti kelią atgal, kuris būtų nors truputį trumpesnis nei 5 kilometrų aplikelis, kurį matau savo telefono google maps. Nes tiesia liniją iki Loido namų man telikę 500 metrų. Deja. Dar išbandžiusi grįstą keliuką, kylantį į kalną ir pasibaigiantį uždarytais vartais ir paklaidžiojusi po didžiulio gyvenamojo namo teritoriją pasiduodu ir einu atgal iki žemėlapyje pažymėto ilgojo kelio. Tuo tarpu jau sutemo. Loidui jau pranešiau, kad grįšiu už valandos.

 DSC_0519

Ilgai žingsniuoju palei autostradas, kol pasiekiu namus. Loidas jau sutvarkęs reikalus, svečiuose yra pora draugų, jie žaidžia kompiuterinius žaidimus. Vėliau naktį važiuosime į miestą (čia vakarėliai prasideda apie vidurnaktį), tad nueinu nusnausti porą valandų.

Apie dvyliktą nakties išsiruošiame iš namų. Esame keturiese – su mumis važiuoja du Loido draugai. Pirmą kartą įvažiuoju į KLą. Tolumoje šviečia Petronos bokštai ir kiti dangoraižiai, gatves dengia autostrados ir traukinių bėgiai. Atvažiuojame į barų rajoną, užtrunkame kamščiuose prie parkavimo aikštelės, na bet netrukus jau sėdime airiškame bare.

Baras šurmuliuoja, Loidas ir draugai nelabai kalbūs, bet netrukus randu naujų „draugų“ – prie gretimo staliuko geria britai, kurį laiką šnekučiuojuosi su jais. Vėliau prisijungia daugiau Loido draugų, vienas jų bando mane kabinti, labai smarkiai bando (su pasiūlymais važiuoti pas jį namo), bet nepasiduodu. Apie trečią ryto važiuojame namo.

Kitą rytą išvažiuoju į Melaką susitikti su Yubing – kine, su kuria susipažinau keliaudama Turkijoje.

 —

DSC_0749

Į KL grįžtu po poros dienų. Šį kartą apsigyvenu hostelyje miesto centre – nes Loidas gyvena labai jau toli nuo miesto. Hostelis yra Chinatown’e – kur dieną naktį šurmuliuoja turgus. Pats hostelis nelabai koks – kambariai tamsūs ir prasmirdę nuo turistų kojinių, na bet užtai bent jau pigus. Ir turi neblogą barą ant stogo.

Pažintį su KL pradedu kinų turguje. Čia pilna visokių prekių ženklų padirbinių ir kito gero. Kai išeinu iš China town, prieš akis – kitas turgus, praeinu ir jį, paskui užsuku į paštą – reikia išsiųsti atvirukus.

 DSC_0740

Nuo pašto žingsniuoju link Merdeka aikštės, kuri pasirodo tikrai graži, supama istorinių gražių pastatų. Iš čia keliauju tolyn, apžiūrėdama vieną kitą mečetę, mažąją Indiją (ir pasistiprindama indiškais kariais), link naujojo miesto centro. Pakeliui randu nemokamo autobuso stotelę, tad pasivažinėju autobusu. Tiesa, maršruto žemėlapiai nėra labai tikslūs, bet netrukus atsirandu kažkur nelabai toli KLCC – Kuala Lumpur City Center. Tai modernus verslo pastatų centras, kuriame stovi žymieji Petrona bokštai. Apžiūriu tuos bokštus ir iš arti, ir iš toli (ir iš vidaus), pasėdžiu gražiame parke šalia jų – ir keliauju ieškoti nemokamo autobuso, kuris parvežtų mane į centrą. Painiava su tais autobusais – tad atvažiuoju ne visai ten, kur norėjau, bet nebe taip toli hostelio – tad pareinu atgal. Neužilgo sutemsta, tad išeinu pasivaikščioti po naktinį miestą – kinų turgus suaktyvėjęs ir šiaip miestas pilnesnis žmonių. Pavažiuoju vėl iki bokštų pasigrožėti jais apšviestais – gražu, bet nieko labai ypatingo.

Grįžtu į hostelį, bare ant stogo išgeriu porą alaus ir tradiciškai su kitais keliautojais pasidalinu kelionės istorijomis.

DSC_0790

Kitą rytą važiuoju į Batu olas pasigrožėti šventyklomis ir beždžionėmis. Šiaip ne taip randu teisingą traukinių stotį, sumoku 1 Ringitą ir važiuoju. Traukinys naujas ir turi vagoną tik moterims, tiesa, nemažai vyrų ignoruoja užrašus ir ženklus.

Atvažiuojame į priemestį, kuriame yra žymiosios olos. Čia jau pasitinka induistų šventyklos ir beždžionės – dar net neatėjus iki olų. Kuo arčiau – tuo daugiau beždžionių, jų čia gal netgi daugiau, nei turistų ir maldininkų. Į olą veda ilgi ilgi laiptai, tad ilgai nelaukus pradedu lipti viršun. Beždžionių daugėja. Pusiaukelėje užmatau beždžioių mamyčių su beždžioniukais, viena iš jų gana aršiai atima iš kitos beždžionės apgraužtą kokoso riešutą. Vis aktyviau beždžionės lenda prie turistų, bando atimti celofaninius maišelius, gėrimus. Matau, kaip viena mergina išsigandusi beždžionės, numeta šaltos arbatos (Ice Tea) buteliuką. Beždžionė pagriebia jį, prakanda plastiką ir po truputį pildama gėrimą ant žemės, jį laižo. Lipant į olą, manęs bedžionės neužpuola, tačiau grįžtant viena užšoka ant kurpinės ir bando ją atsegti. Nukratau.

Oloje yra keletas nelabai įspūdingų šventyklėlių ir vėlgi pilna beždžionių. Ir turistų. Kurį laiką trainiojuosi stebėdama šeimyninį beždžionių gyvenimą, kol jis nusibosta ir keliauju žemyn. Netrukus grįžtu į stotį (traukinys atgal kažkodėl kainuoja dvigubai) ir parvažiuoju į Kuala Lumpurą.

DSC_0834

Pusė dienos dar prieš akis, tad žingsniuoju pasigrožėti KL parkais. Jų čia yra visas rinkinys ir dauguma – vienoje vietoje. Tiesa, į mokamus drugelių sodus ar paukščių parkus neinu, man užtenka ir nemokamų. Parkai sutvarkyti, bet nelabai įspūdingi, tačiau tinkami pagulėjimui ant pievutės tingią popietę. Tad užsibūnu. Paskui pėstute parkeliauju į miestą, dar praeinu per Merdeka aikštę ir kelias aplinkines gatves – ir grįžtu į hostelį, vakarėja.

Grįžtu pačiu laiku – netrukus dangų nušviečia žaibai, trankosi griaustiniai ir prapliumpa liūtis. Per langą išlipu į šiaip jau svečiams uždraustą balkoną, prie manęs prisijungia dar vienas vyrukas ir mergina ir stebime lietų ramiai sau šnekučiuodamiesi. Vyrukas neužsibūna, o su Else iš Vokietijos kalbamės apie keliones ir lietų, ir netrukus leidžiamės į žemyn esantį restoraną vakarienės (vis dar lyja). Gaila, stogo baras dėl lietaus uždarytas, bet ir restorane pasisėdime visai smagiai (tik alus brangesnis).

Kitą rytą keliuosi anksti, pavažiuoju iki centrinės stoties ir kiek paklaidžiojus randu autobusą į orouostą (jie gerai paslėpti). Ir neilgai trukus laukiu skrydžio į Kuchingą.

Malaizija

29.May.2013

DSC_0915

Atvažiavusi į Malaiziją, vėl nustembu. Įpratau matyti šventyklas –  o čia mečetės ir moterys, skaromis dengiančios plaukus ir kartais veidą. Nors, turiu pripažinti, jei ne moterys gatvėse – ne iš karto pastebėčiau, kad šalis musulmoniška. Kvietimą maldai girdžiu tik retkarčiais. Mečetės kitokios, nei Turkijoje, bet įdomios tik iš pradžių.

Čia žmonių maišalynė – indai, kinai, malajai, filipiniečiai, taivaniečiai, indonezijos gyventojai. Kultūrų maišalynė ir, kuo man labiausiai tai patinka – maisto, virtuvių maišalynė. Čia ant kiekvieno kampo vis kitos šalies virtuvės restoranas ir visi – puikūs. Nors turiu pripažinti, kad daugiausia mėgaujuosi indiška virtuve, kuri čia yra bene pigiausia ir tikrai labai skani.

Ir dar. Ilgainiui nusprendu, kad čia geriausi žmonės. Malonūs, draugiški, visada pasisveikinantys ir dažnai užkalbinantys ne tam, kad kažką pasiūlytų, o dėl to, kad jiems nuoširdžiai įdomu iš kur tu esi, kur keliauji, ką matei Malaizijoje ir ar patiko. Gerų žmonių šalis.

Sapa

28.May.2013

DSC_0235

Sapa garsėja ryžūų terasomis, nusidriekusiomis per kalnus.  Nemačius, sunku ir įsivaizduoti, kaip tai atrodo, ir kaip tai gražu. Dar Sapa garsėja savo tautinėmis mažumomis, kurių čia kiekviename slėnyje – vis kita. Tai populiari turistinė vieta, bet dėl to ne mažiau graži. Man Sapa gal net paliko didesnį įspūdį, nei Hanojaus įlanka. Su didžiuliu malonumu dvi dienas vaikštinėjausi po kalnus, terasas ir kaimus, ir stebėjau, kaip čia gyvena žmonės.

Į Sapą važiuoju nusipirkusi turą. Gal ir permoku, bet nereikia sukt galvos, kaip ką organizuotis – mane nuveža, parveža, apnakvindina ir maitina. Ir organizuoja pramogas. Taigi, sėdu į naktinį autobusą ir ryte pabundu jau Sapoj.

Sapa – mažas miestelis tarp kalnų, kaip vienas šveicaras man pasakė – tokių apstu šveicarijoje. Net ežeras yra. Pats miestukas nėra kažkuo labai ypatingas, tačiau jis tarnauja kaip centras visiems, norintiems pakeliauti po aplinkinius kaimus, apžiūrėti ryžių terasas ir susipažinti su visom tautelėmis, kurios gyvena šioje nedidelėje teritorijoje. Ir būtent šios kelionės (trekai) po apylinkes yra tikrai verti dėmesio ir kelionės iki Sapos. Nes čia tikrai nepaprastai gražu ir įdomu.

 DSC_0179

Sapos moterys vynioja Marichuanos siūlus ir laukia turistų.

Atvažiuoju į Sapą anksti ryte, o čia mane jau pasitinka mergaitė, apsirengusi tradicine savo tautos apranga ir palydi iki viešbučio, kuris organizuoja mano turą. Einame per miestelį ir negaliu atsižiūrėti į moteris, apsivilkusias tradiciniais rūbais – jų pilnas miestas. Vėliau suprantu, kad jos taip rengiasi ne dėl turistų, o dėl to, kad joms taip įprasta, patinka ir gerai. Ir dauguma jų pačios pagaminusios kostiumus – kurie, beje, gaminami iš marichuanos kanapių stiebų, kaip vėliau sužinau. Taigi, moterys kostiumus pasigamina pradėdamos nuo pat marichuanos kanapių auginimo, paskui išdžiovintus stiebus paverčia siūlais, nudažo indigu, išsisiuvinėja, kol jie tampa tikrai įdomiais ir gražiais rūbais. Tiesa, į klausimą, kur dedami marichuanos kanapių lapai ir žiedai, gidė, pasakojusi visą šia drabužių gaminimo technologiją, neatsakė…

Bet aš jau nušokau į priekį. Pirmiausia per miestelį ateinu iki viešbučio, papusryčiauju, pabendrauju su vyresnio amžiaus prancūze, susipažįstu su savo gide (mūsų bus didelė – 12 žmonių grupė) ir išeinu dar apsukti ratą aplink miestelį iki prasidės turas. Miestelį vis dar gaubia rūkas, o gal čia tiesiog nusileidęs debesis, tad grožiuosi migloje nykstančiomis gatvėmis. Sutinku porelę šveicarų, su kuriais kartu plaukėme į Halong įlanką, kiek pabendraujame kol jie pusryčiauja.

Dar kiek paeinu viena kita gatve, moterys iš kaimelių kviečia „shopping?“, bet atsisakau visų pasiūlymų ir grįžtu į viešbutį. Kiek pasitrinu ten, kol prasideda turas – ir štai mes jau žingsniuojame gatve tolyn.

 DSC_0181

Dar nedaug tenuėjome, o štai ant kampo į mūsų grupelę įsirėžia visa minia tų tautiniais rūbais apsirengusių moteriškių. Susidaro grūstis, judame minioje ir jausmas labai keistas, nes vis dar nesuprantu, ko jos nori. Tad tiesiog seku gidę ir į visas bendrauti norinčias moteriškes per daug nekreipiu dėmesio. Dalis jų atsisijoja gana greitai, bet keliolika jų eina tolyn su mumis. Po vieną ar dvi jos pasidalina turistus ir pradeda bendrauti. Klausimai daugmaž vienodi ir gana savotiški, po vardo, šalies ir amžiaus seka klausimas apie tai, kiek brolių ir seserų turi. Ilgainiui man paaiškėja, kad jos su mumis eis iki kažkokio taško (savo kaimo, tikriausiai), kur vėliau bandys įsiūlyti ką nors pirkti. Tad vengiu kontakto, bet viena „draugė“ vis tiek stengiasi bendrauti su manimi.

Sapa tuoj baigiasi, dar truputį paeiname keliu ir tuoj nusukame takeliu į šoną. Ir atsiveria gražūs vaizdai į kalnus, ryžių terasas, kaimus. Stabtelėjame prie prie parduotuvėlės, prie kurios moteriškė apdirbinėja cukranendres – gidė ima peilį, cukranendrę ir greitai gauname po gabalą paragavimui. Tai visai įdomus procesas – kandi cukranendrės gabalą, pakramtai, kad išsiskirtų sultys, o kas lieka – spjauni lauk. Turiu pasakyti, visai skanu.

Toliau leidžiamės nuo kalno, kylame į kita, vėl leidžiamės, keliaujame takeliais ir grožimės vaizdais. Pakeliui sutinkame keletą buivolų. Mūsų „draugės“ tautiniais rūbais padaro po rankdarbį – širdelę iš paparčio lapų ir padovanoja mums. Stabtelėjame kažkur ant kalniuko pailsėti ir grožiuosi žaidžiančiais vaikais.

 DSC_0220

Pakeliui persimetu vienu kitu žodžiu su kitais grupės nariais. Su manimi keliauja danai, ispanai, kanadiečiai, amerikietė, britė, o taip pat dvi vietnamietės studentės. Su jomis turbūt šnekuosi daugiausiai.

Taip žingsniuodami po truputį pasiekiame kaimą, kuriame pietausime. Kai sustojame, mūsų „draugės“ pradeda įnirtingai siūlyti savo prekes. Sakyčiau, geras marketingas – pabendravo, ėjo kartu porą valandų, padovanojo po gėlę, padėjo kai kuriems nu/užlipti sunkesnėse vietose – kaip dabar nepirksi ko nors iš savo „draugės“? Kai atsisakau, maniškė aiškina, kad gi visi kiti iš savo „draugių“ kažką perka – o ji liks nieko nepardavusi, ir dar, kad ji gyvena sunkiai ir turi vaikų ir t.t. Pasiklausiu vieno kito daiktelio kainos – jei normaliai prašys, gal ką ir nupirksiu, bet kad kainos gerokai didesnės nei buvo Sapoj (apyrankės ten po 40 Dongų, o čia mano „draugė“ prašo 150). Tad nieko neperku, bet mano „draugė“ vis tiek stovi šalia ir įkalbinėja, lipa ant sąžinės. Tiesa pasakius, momentas ne itin malonus, na bet galiausiai su viena iš Vietnamiečių turisčių nueiname į šoną ir sėdime sau nekreipdamos į erzelį dėmesio. Viena kita moteriškė vis dar bando kažką ir mums pasiūlyti, bet per daug nebelenda. Tuo metu sugebu numesti objektyvo dangtelį žemyn nuo kalno. Tenka per brūzgynus lipti jo pasiimti. Jis nuolat man krenta, bet dar kol kas nepasimetė – tuk tuk tuk į medį.

Erzelynė trunka iki mūsų gidė pasako „gana“, „no more shopping“ ir visos moteriškės dingsta. Tad galime ramiai papietauti.

 DSC_0202

Po pietų keliaujame toliau. Gidė papasakoja truputį apie kaimą, kuriame pietavome, ir tos tautos tradicinius rūbus. Čia moterys dėvi juodus rūbus ir juodas kepures. Gidė parodo tokių audinių audyklą, paaiškina, kaip jie dažomi, kaip dirbama. Tada keliaujame dar per porą kaimų iki to, kuriame nakvosime. Čia moterys dėvi raudonas skaras ant galvų. Stabtelime ir atsisveikiname su Vietnamietėmis turistėmis, kurios šiąnakt jau grįžta į Hanojų. Ir tada lipame į kalną link kaimo, kuriame nakvosime.

Nakvojame „homestay“, namuose pas vietinę šeimą. Tiesa, namai kiek sutvarkyti ir pritaikyti turistams – yra net karštas vanduo duše. Miegame antrame aukšte, kur tiesiog pridėta daugybė čiužinių turistams – kiek primena kokią stovyklą ar nakvynę pas ką nors sodyboje.

Vakarojame lauke apie didelį stalą. Gauname skanią vakarienę, pagaminta čia pat namuose, o po vakarienės gidė išsitraukia ryžių vyno (kuris stiprumu labiau primena degtinę) butelį ir žaidžiame visokius gėrimo žaidimus. Vakaras bėga tikrai smagiai, kompanija gera, ir nors vakaras vėsus, šildo ryžių degtinė.

 DSC_0308

Naktį lyja. Ryte keliuosi viena iš pirmųjų (kad nereikėtų prie dušo eilėje stovėti) ir paskui grožiuosi rytu kaime. Ramu, gana šilta ir tik šlapia nuo lietaus. Pusryčiams gauname krūvą lietinių blynų iš ryžių miltų.

Šiandien mūsų laukia trumpesnė kelionė – 3-4 valandos, bet visą laiką aukštyn ir žemyn – taip sako gidė. Ir iš tiesų, takelis vingiuoja aukštyn ir žemyn per kalnus. Ant vieno iš kalniuku prisėdame pailsėti, o ten sukiojasi visai maža mergiotė, kurią traukia fotoaparatai – jai labai smalsu žiūrėti į fotoaparato ekranėlį. Viena porelė nori nufotografuoti vienas kitą su mergaite, bet jiems nieko neišeina – kai perduoda fotoaparatą kitam, mergaitė nueina pas jį (ar ją). Prisijuokiam iš situacijos ir tada aš paskolinu jiems fotoaparatą, kad turėtų du ir galėtų pagaliau padaryti tą nuotrauką.

Žingsniuojame takeliais per kaimus, kol prieiname ryžių terasos kraštą ir gidė pradeda vesti juo. Labai smagu žingsniuoti taip ryžių terasomis, tiek, kad po naktinio lietaus jos kiek patižusios, tad susiduriame su problema – terasos kraštas nugriuvęs. Lipame žemiau ir bandome eiti labai slidžiu purvo takeliu – čia prasideda linksmybės. Kas griūna, kas virsta, kas laimingai pereina. Aš tik savo batą pilnai panardinu į purvą – daugiau man einasi gana neblogai. Per purvus klampojame neilgai – greit pasiekiame normalų taką, o prieš pasukdama kitos terasos kraštu, gidė pirma patikrina, ar juo praeisime. Netrukus nusileidžiame prie upelio, kur visi plaunasi batus, maikes, kuprines ir viską kitką, ką išpurvino. Ir žingsniuojame toliau.

 DSC_0392

Pakeliui pamatome kaip viename iš laukų su buliumi ir vietiniais dirba ir pora turistų. Pažiūrėję į jų iki kelių purvinas kojas ir iki alkūnių – rankas, pasidžiaugiame, kad mes išsisukome gana švarūs. Vis tik aš visai užsimanau ir pati pabandyti tokią atrakciją, bet mūsų grupė skuba tolyn.

Aplankome dar vieną kaimą, pereiname kabančiu tiltu per upę – ir štai pasiekėme kelionės tikslą. Čia papietausime ir sulauksime autobuso atgal į Sapą. Tiesa, dvi merginos lieka dar vienai dienai ir nakčiai – jos išėjo į trijų dienų žygį.

Važiuojame atgal į viešbutį, čia galima nusimaudyti duše, taip pat išplaunu savo batus ir einu dar apsukti ratą aplink Sapą. Iki vakarienės pora valandų, o po jos – tiesiai į autobusą.

 DSC_0187

Pasivaikštau po turgų, nueinu iki ežero (štai čia Sapa tikrai pradeda priminti šveicariją) ir grįžtu vakarieniauti. O paskui motociklu mane pametėja iki stoties.

Naktinė kelionė autobusu, deja, nepraeina be sutrikimų. Vidury nakties sustojame pakelės kavinėje ir mums liepiama palikti autobusą. Sako „šitas autobusas dabar važiuos atgal į Sapą“. Išsiaiškiname, kad į Sapą važiuojantis autobusas sugedo, jo keleiviai čia prastovėjo 3 ar 4 valandas ir dabar ims mūsų autobusą. O mums turėtų atvažiuoti kažkoks kitas. Žinoma, gaila tų, kurie čia laukė 3-4 val, bet kuo mes dėti? Bet pasirinkimo mums neduoda, tad netrukus autobusas išvažiuoja atgal, o mes liekame kavinėje.

Dar netrukus suprantame, kad čia stovi dar vienas autobusas, kuris važiuos į Hanojų ir į jį galėjome lipti ir važiuot – bet angliškai to niekas nepasakė, tad į autobusą sulipo visi vietiniai, jis jau nebuvo tuščias ir taip – tad visiems užsieniečiams ir vienai vietinei nelieka vietos. Klausinėjame, o tai kas dabar – sako, atvažiuos dar vienas autobusas. Tik štai į klausimą „kada?“ niekas mums neatsako.

Aš jau šiandien (tuo metu buvo apie 3 nakties) išskrendu iš Hanojaus, bet tik vakare, tad kol kas dar stipriai nesijaudinu. Tačiau pora čia esančių turistų tą patį rytą turi išvažiuoti į Halong įlanką – jie tai ima stipriai nerimauti. Galiausiai viename iš pravažiuojančių kitos firmos autobusų jie nusiperka po naują bilietą ir išvažiuoja. Mes (apie 15 žmonių) liekame laukti toliau.

Galiausiai po 2,5 val. nežinia kur ir nežinia kodėl, pasirodo žadėtasis autobusas. Irgi netuščias, bet vietos mums užtenka. Važiuojame į Hanojų.

Halong Bay

27.May.2013

DSC_0011

Halong įlanka yra turbūt labiausiai turistinė Vietnamo vieta. Ten apsilanko dauguma į šią šalį atvažiavusių užsieniečių, bet dauguma vietinių nėra buvę. Per brangu, sako, kai domiuosi, kodėl. Šioje įlankoje pilna salelių ir salų, didesnių ir mažesnių uolų, kurios gražiai nukloja horizontą. Perku turą su nakvynę laive, kad dvi dienas plaukiaučiau tarp salelių. Ir paplaukiojus turiu pasakyti, kad ši vieta tikrai rekomenduotina aplankyti visiems turistams. Nes gi labai gražu ten. Labai labai.

Busas, vežantis į Halong įlanką vėluoja (kaip paprastai). Mane susirenka pirmą, tada apvažiuoja pusę miesto ir grįžta visai šalia mano hostelio, kur susirenka dar keletą žmonių – galėjau pasėdėti viešbutyje vietoj nepatogaus autobusiuko…

Iki Halong Įlankos važiuojame ilgai. Vaizdai pro langus pasidaro įdomesni tik priartėjus – matosi citrinakmenio (lietuviškai tai regis vadinasi klintimi, bet man limestone – citrinakmenis kažkaip gražiau skamba) dariniai iš tolo. Jais grožėsiuosi dabar porą dienų.

Išlipame prieplaukoje ir pasitrynę ir palaukę ten apie pusvalandį pagaliau einame link laivo. Nusiviliu, kad laivas – ne kaip turo paveiksliuke. Man žadėjo tą iš paveiksliuko, jis buvo rudas, o šitas – baltas kaip ir visi kiti.

 DSC_0789

Kai susėdame į laivą, mūsų laukia pietūs. Dalis žmonių plaukia tik iki salų, tad jie pietų negauna – keistoka, kai dalis grupės valgo, dalis žiūri, kaip kiti valgo. Tiesa, jie žiūri neilgai – netrukus lipa ant laivo stogo grožėtis apylinkėmis.

Maistą, kurį gauname, reikia dalintis šešiese. Gauname keletą lėkščių su patiekalais ir puodą ryžių. Tikrai mažoka, kaip 6 žmonėms, ir nors aš pavalgau pakankamai, suprantu vyrukus, kurie burba ir bando gauti daugiau maisto. Deja, nieko daugiau negauna.

Tuo metu jau plaukiame tarp žymiųjų Halong įlankos uolų, tad visi lenda į lauką fotografuoti ir grožėtis vaizdais. Tiesa, diena nekokia – apsiniaukę ir miglota, bet man gražu, kai uolos išnyra iš rūko arba dingsta jame. Mistiška, ramu ir gražu.

 DSC_0815

Netrukus sustojame prie olos, lipame į krantą jos apžiūrėti. Ola nemaža, bet man kažkaip tos olos niekada nebuvo per daug įdomios… Vistik apžiūrėti visai įdomu.

Apėję uolą, lipame atgal į laivą ir plaukiame toliau. Toliau grožiuosi kraštovaizdžiu ir po truputį pažindinuosi su pakeleiviais. Su manimi plaukia 2 kinai, 2 danės, 2 vokietės, 3 britai, 2 šveicarai ir vienas olandas. Netrukus mums padalina kajutes, nakvosiu su vienu iš britų.

Kitas sustojimas – pasiplaukiojimas baidarėmis. Tiesa, kai atplaukiame iki jų, dauguma baidarių išplaukusios su kita grupe, tad mums tenka laukti apie pusvalandį. Gaunu savo privačią baidarę (kiti plaukia po du) ir irkluoju pro mini plaukiojantį kaimą, aplink vieną kitą uolą ir šiaip aplinkui. Gaila kad plaukiojame tik 45 minutes ir netrukus tenka grįžti.

 DSC_0779

Kol plaukėme baidarėmis, pradėjo lynoti, lietus stiprėja, bet liūtimi taip ir netampa. Oras tikrai nekoks. Toliau plaukiame gylyn į įlanką, kol sustojame prie Cat Ba salos. Čia išleidžiame tuos, kurie tiesiog plaukė į salą ir netrukus išmetame inkarą netoli salos. Čia nakvosime.

Prieš vakarienę įjungia karštą vandenį dušuose ir nuleidžia laiptelius – galima lipti maudytis. Šaltoka, na bet gi reikia išsimaudyti. Vyrukai šokinėja nuo laivo viršaus, aš šoku nuo laivo vidurio. Vanduo baisiai šaltas, tad lipu lauk ir lendu į šiltą dušą. Paskui tiesiog guliu ant stogo šezlonge (lietus liovėsi) ir skaitau knygą.

Vakarienė primena pietūs, nors maisto gal truputuką daugiau. Po jos laivo įgula įjungia disko kamuolį (disco ball) ir klaikią pop muziką, tad netrukus visi sulipame ant stogo, kur šalta, bet bent jau ramiau ir galima bendrauti. Pasakojamės apie savo keliones, kaip paprastai nutinka sutikus kitus keliautojus. Kadangi šalta, ilgai neužsibūname, išsiskirstome po kambarius, o vienuoliktą nakties dar ir išjungiama elektra. Labanakt vaikučiai.

DSC_0738

Ryte atsikeliu anksti ir išlendu pasigrožėti ramiu rytu. Plaukiojanti parduotuvė jau veikia – bobulė su laiveliu, pilnu alaus, čipsų, sausainių ir kitų gėrių priplaukia siūlyti prekių. Ji buvo atplaukusi ir vakar vakare, sukiojosi tarp laivų iki nuėjau miegoti. Šveicaras, kurį sutinku ant denio, sako, kad kai jis buvo išlindęs pasitikti saulės – ji jau plaukiojo. Kada gi ji miega?

Šiandien Velykų rytas, gal todėl pusryčiams vietoj margučių gauname keistos spalvos kiaušinienės (kažkokia pilkšvai melsvai geltona). Nors pagal planą šiandien lygtais dar turėjome kažką nuveikti, bet visą rytą tiesiog laukiame prie salos, kol atvyks kiti keliautojai. Dalis iš mūsų laivo išlipa lauk, jie liks dar vienai dienai ir nakvos saloje, o mes sulaukiame naujų pakeleivių ir pasukame atgal. Taigi šiandiena susidaro tik iš laukimo ir plaukimo atgal. Nors aš per daug nesiskundžiu – vaizdai čia tikrai gražūs ir man patinka tiesiog gulėti šezlonge, grožėtis vaizdais ir skaityti knygą. Šiandien diena gražesnė, kartais net išlenda saulė – ko dar galima norėti?

 DSC_0792

Parplaukiame atgal ir vėl tenka laukti – šį kartą tiesiog pakelėje laukiame atvažiuojančio autobusiuko, kuris vėluoja apie valandą. Ir dar pirmu kartu visi netelpta (aš tai telpu), tad kitiems tenka palaukti dar apie 20 minučių. Mus nuveža į kažkokį restoranėlį, kur gauname pietus. Šį kartą prie mūsų stalo sėdi vienas toks kinas, visai neturintis manierų – vienas suvalgo pusę viso maisto (o jis skirtas dalintis penkiems), nepadeda ir pastabos, tad kol dar likę maisto, išsidaliname jį po lėkštes neduodami jam.

Papietavę sėdame į autobusą ir mūsų laukia ilga kelionė iki Hanojaus.

Hanoi

26.May.2013

DSC_0642

Hanojuje daug kas neužtrunka, bet aš čia praleidžiu santykinai daug laiko – man čia patinka. Didelis miestas, bet turistinėse zonose nelabai jaučiasi transporto kamščiai ir miesto dydis – daugiausia trinuosi parke apie ežerą, tad man čia gaivu, žalia ir gražu. Žiūrėti Hanojuje gal ir nelabai yra ką, bet man patinka miestai ir patinka juos perprasti, pajausti jų ritmą ir bandyti prie jo priprasti. Hanojus

Tik atvykus į Hanojų autobusas išmeta mus kažkur toli nuo centro, tad pirmiausia imame taksi ir važiuojame iki turistų rajono, kur Dovilė ir Gino susiranda viešbutį, o aš einu ieškoti hostelio. Randu vieną mažą, pigų hosteliuką, kuriame žada nemokamo alaus. Tad čia ir apsistoju.

Hostelis yra vos pora žingsnių nuo didelės katalikiškos katedros. Aš niekaip nepriprantu matyti bažnyčias azijoje – kažkaip ne vietoj jos čia. Nors atrodo tai visai kaip mūsiškės europietiškos.

DSC_0658

Nuo katedros suku link ežero ir keliauju aplinkui per parką. Gražu čia. Tiesa, tenka praeiti vieną kitą knygų, akinių nuo saulės, atvirukų pardavėją ar tiesiog išmaldos prašinėtoją, bet prie jų buvimo visur aplinkui jau pripratau – tad jie per daug nemaišo. Pasivaikštau, pasėdžiu ant suoliuko, susirandu maisto – ir grįžtu į hostelį.

Prieš išeidama pasivaikščioti užsuku į Dovilės ir Gino viešbutį ir palieku jiems žinutę (jie išėję) – aš savo nr. Dovilei daviau, o jos – nepasiėmiau. Tad vėliau sulaukiu žinutės – kvietimo susitikti. Kai jau žengiu pro duris – sulaukiu Dovilės, pasikeitė planas – susitinkame Kristi viešbutyje (kuri čia atvažiavo traukiniu ir apsistojo kažkur Auksinio ryžio viešbutyje). To viešbučio ieškome ilgai ir ne ten – nes Kristi paliktos instrukcijos ne itin tikslios. Kai galiausiai randame – pasirodo, kad tai gana prabangus viešbutis. Čia pat Kristi, Gino ir Dovilė perka turą į Halong įlanką – bet aš noriu trumpesnio ir pigesnio. Taigi, mano nauji draugai ryt išplaukia į jūrą…

 DSC_0050

Tuo tarpu einame apžiūrėti Hanojaus. Keliaujame per senamiestį link žemėlapyje pažymėtos citadelės, už kurios yra žymusis Ho Chi Minh mauzoliejus ir muziejus. Galvojame, kad per citadelę tiesiai praeisime iki muziejaus – klystame, prie jos net priartėti nelabai pavyksta. Visur ten karinė zona ir net stabtelėję pažiūrėti į žemėlapį, kad žinotume, kur dabar eiti, išgirstame sargo švilpuką – jis rodo, kad eitume šalin. Tai ir einame.

Praeiname parką su Lenino skulptūra, ambasadų rajoną ir galiausiai pasiekiame mauzoliejų kaip tik, kai keičiasi sargyba. Mauzoliejus, turiu pasakyti, nelabai įspūdingas. Užeiname į Ho Chi Minh muziejų – va tas tai keistas ir įspūdingas. Nežinau, ar tikrai galima tai vadinti muziejumi – greičiau keista ekspozicija, kuri atrodo įdomiai, bet jos prasmės nelabai matau. Tai rinkinys istorinių detalių iš Ho Chi Mino gyvenimo, istorinių to meto aplinkybių, revoliucijos niuansų. Ir visa tai pateikta labai jau „meniškai“. Ir be nuoseklumo, tad realiai nieko tikro apie Ho Chi Mino gyvenimą taip ir nesužinau. Kaip bebūtų, man muziejus patinka – turbūt dėl to kad yra toks keistas ir gana beprasmis.

Pasitrainiojame dar po muziejaus apylinkes ir einame link Literatūros šventyklos. Tiesa, priėję ir pamatę, kad įėjimas mokamas, nusprendžiame į vidų neiti ir vietoj to einame papietauti. Papietaujame tikrai skaniai.

 DSC_0663

Parsivelkam likusius porą kilometrų atgal ir išsiskirstome po viešbučius. Reikia pailsėti. Be to, maniškiame kaip tik prasideda laimingoji valanda – kai duoda nemokamo alaus. Tad geriu alų ir bendrauju su kitais hostelio gyventojais. Hostelio registratūra/virtuvė yra mažulytė, tad visi sėdime labai jaukiai susiglaudę ir pliumpiame silpną bet nemokamą alų.

Kai laiminga valanda baiginėjasi, manęs pasiimti ateina Dovilė, naujas planas – eiti į vandens lėlių teatrą. Tai Vietname žymi tradicinė teatro forma, ir aš labai sutinku su idėja, nes man tikrai smalsu pamatyti, kaip tai atrodo. Einame į teatrą, spektaklis tuoj tuoj prasidės. Kasose tetulė labai užsiėmusi bilietų skaičiavimu ir į klausimą, ar turi bilietų atsako „wait“. Spektaklis turi prasidėti už 5 minučių, na bet mes laukiame – ir už 5 minučių tetulė sako: „ok, how many“. Taigi, patenkame į teatrą.

Lėlės tikrai vandenyje – plaukioja drakonai, šokinėja žuvys, šoka žmogeliukai. Pirmos 20 minučių – įdomu, bet vėliau viskas kartojasi, tad nusibosta (pasirodymas iš viso trunka apie 45 minutes). Likusį laiką nagrinėjuosi, kaip techniškai veikia tos lėlės – sistema gana paprasta, jas, pamautas ant ilgų horizontalių lazdų už uždangų pasislėpę kontroliuoja lėlininkai. Galvoju, kaip jie galėtų paįvairinti spektaklį, kad jis nenusibostų taip greitai – nežinau, ar technologiškai labai sunku, bet lėlės galėtų judėti įvairiau.

Kaip bebūtų, patirtis tikrai įdomi.

 DSC_0100

Po teatro keliaujame pasivaikščioti po naktinį turgų ir išgerti vaisių kokteilių. Turgus, tiesa, kiek nuvilia, bet pasivaikščioti visai malonu.

Kitą dieną mano draugai išvažiuoja, tad aš miegu ilgai ir rytą pradedu nuo pusryčių ant suoliuko parke. Netrukus prie manęs prisėda studentas, norintis patobulinti anglų kalbą. Kalbamės ilgai apie viską, pradedant nuo kelionių ir Vietnamo, Ho Chi Minh’o, komunizmo, baigiant šeimos sandara ir požiūriu į seksą Vietname. Sužinau, kad šeimos čia mažos dėl to, kad tėvai tradiciškai turi pilnai aprūpinti vaikus, ypač berniukus – jie, kai užaugs ir apsiženys, gyvens pas tėvus arba tėvų jiems pastatytame name. Dar sužinau, kad jaunimas visai nekonservatyvus sekso klausimais ir užsiiminėja tuo laisvai be jokių religinių ar santuokos suvaržymų. Na ir žinoma daug viso kito.

Kalbame keletą valandų ir aš išalkstu, tad pasiklausiu, ar Tajus nenori pats pavalgyti ir kur galėtume gauti pigaus ir gero vietnamietiško maisto. Tada sulaukiu pasiūlymo apsilankyti pas jo šeimą, kur mama jau bus paruošusi pietus. Kiek padvejojusi, sutinku, sėdame ant Tajaus motociklo ir lekiame kažkur į gyvenamąjį rajoną.

 DSC_0156

Tajaus šeima gyvena nedideliame name su vištomis kieme, šunimi ir pora kačių. Šeima, regis, gyvena pakankamai pasiturinčiai – bent jau sprendžiant iš didelio plazminio televizoriaus svetainėje. Jo tėvai nekalba angliškai, bet visą laiką man šypsosi, linkčioja ir kartais kažką sako. Dar prie mūsų prisijungia Tajaus brolis ir netrukus pietaujame. Maisto man per daug – pirmiausia seka Pho – sriuba, tada kepta višta su ryžiais ir daržovėmis. Tada dar Tajaus brolis išsiunčiamas į kažkur šalia pirkti deserto, tad ragauju saldžių ryžių su kokosu. Viskas labai labai skanu. Dar kurį laiką paskui sėdime ir bendraujame, Tajus verčia viską tėvams, kurie domisi mano šeima (tenka susirasti ir parodyti nuotraukas, kurias nešiojuosi telefone būtent tokioms progoms), mano šalimi, mano kelionėmis.

Galiausiai, jau vakarėjant atsiprašau ir atsisveikinu. Tajus pametėja atgal iki hostelio.

Hostelyje prasidėjusi laimingoji valanda, tad prisijungiu prie geriančių alų. Kompanija įvairi: britas, marokietis, mergina iš čilės, vokietė, du olandai ir du australai. Išgeriam daug alaus – hostelio šeimininkas turi eiti papildyti 7 litrų bambalį. Dar gauname paragauti ryžių vyno, kuris yra stiprus, kaip degtinė.

 DSC_0132

Baiginėjantis laimingąjai valandai hostelyje, susiruošiame į alaus kampelį – taip vadinamos pora gatvių, kuriuose kiekviename kampe pilsto labai pigų alų (stiklinė kainuoja mažiau nei litą). Ten susirandame dar draugų ir susėdę gatvėje ant mažyčių kėdučių vakarojame iki vienuoliktos, kai policija pradeda uždarinėti barus. Tada dar užsukame į klubą, kuriame mums pažadėtas nemokamas kaljanas, bet apie dvyliktą uždarinėti pradeda ir jį – policija Hanojuje neleidžia ilgai vakaroti. Kažkur toliau nuo centro yra pora klubų, veikiančių visą naktį, ten išsiruošia dauguma mano kompanjonų, bet aš su pora merginų keliauju atgal į hostelį.

Kitą rytą važiuoju į Halong įlanką.

 DSC_0427

Į Hanojų grįžtu po poros dienų. Nakvoju tame pačiame hostelyje – čia palikau savo kuprinę. Jis pilnas, tad gaunu privatų mini kambarėlį vietoj dorm kambario lovos. Už tą pačią kainą.

Grįždama iš Halong įlankos sutinku Dovilę ir ko, tad sutariam kartu pavakarieniauti. Dovilei ir Kristi tai paskutinė vakarienė – jos ryt išskrenda namo. Prieš vakarienę dar padedu Dovilei aplėkti suvenyrų parduotuvėles, ji ieško suvenyrų. Vakarieniaujame gana prabangiame (bet santykinai nelabai brangiame) restorane, maistas tikrai vykęs. Ilgai neužsibūname ir po vakarienės skirstomės. Aš dar apeinu ratą apie ežerą – gražus vakaras ir parkas pilnas žmonių.

Kitą dieną vakarėjant važiuosiu į Sapą, bet dar visa diena prieš akis, tad išeinu pasivaikščioti. Nueinu iki literatūros šventyklos, kur su didele grupe įsmunku be bilieto. Čia vyksta kažkokia pionierių šventė – aikštėje išsirikiavę krūva vaikų su kaklaraiščiais. Kurį laiką stebiu vaikus, paskui pasivaikštau po gražią šventyklą.

 DSC_0069

Nuo ten pro Ho Chi Minh’o mauzoliejų bandau nužingsniuoti iki prezidentūros – bet ji uždaryta ir kareiviai su švilpukais net neleidžia prieiti prie vartų paspoksoti. Tad žingsniuoju toliau, kol pasiekiu du didelius ežerus, prie kurių pasėdžiu kurį laiką ir pasigrožiu vaizdais. Pražingsniuoju pro rajonėlį ežero saloje ir pasibaisiu, koks nešvarus ir smirdantis kanalas teka po aukštų modernių pastatų langais. Apžiūriu didelį turgų, nueinu iki greitkelio, kurio sienos išpaišytos visokiais piešiniais ir papietavusi grįžtu į hostelį. Laikas pakuotis ir ruoštis į Sapą.

Iš Sapos grįžtu ankstų rytą. Hostelio šeimininkė pasiūlo pasinaudoti kuria nors lova for free ir pamiegoti – neatsisakau ir nusnaudžiu porą valandų. Lėktuvas tik vakare, tad turiu laiko dar vienam pasivaikščiojimui. Išgeriu kavos kavinėje prie ežero, paskutinį kartą pasigrožėdama parku, kuriame praleidau tikrai nemažai laiko ir einu apžiūrėti Vietnamo moterų muziejaus. Nors nesu didelė muziejų mėgėja, bet šis sudomina dėl temos. Nenusiviliu – muziejus tikrai vykęs. Čia yra visko, nuo propagandinių moteris vaizduojančių plakatų, iki tautinių mažumų kostiumų. Nustembu, kad visur yra paaiškinimai anglų kalba. Daug puikių nuotraukų, man ypač patinka tos, kur vaizduoja gatvės prekeives.
Muziejuje praleidžiu daugiau nei valandą.

DSC_0147

Po muziejaus grįžtu, dar kiek pasėdžiu internete ir keliauju lik oro uosto autobusiukų. Atėjus, mane bando įkalbėti lipti į taksi, bet aš jau tam visiškai nebeturiu pinigų – tai jiems ramia sąžine sakau ir visi atsikabina. Autobusiuke sutinku malonią merginą, kuri čia atskrido iš Saigono verslo reikalais. Ji irgi mėgėja keliauti, tad papliurpiame apie keliones ir kelias neprailgsta.

Ir neilgai trukus jau laukiu lėktuvo iš Vietnamo.

Hue

25.May.2013

DSC_0555

Hue autobusas išmeta tiesiai priešais backpackers hostelį, tad jame ir apsigyvenu. Ir netrukus į tą patį kambarį įsikrausto kita lietuvė Dovilė. Dar ką tik hostelio darbuotojai aiškinau, kur yra Lietuva, o štai per vieną dieną ji pamatė dvi lietuves :) Dovilė gyvena Londone, keliauja su australe Kristi ir pakeliui sutiktu olandu Gino. Aš jau pasiruošusi išeiti, tad tik persimetame keletu žodžiu ir sutariame pasimatyti vakare.

Išeinu apžiūrėti Hue. Pagrindinis lankytinas objektas – citadelė su imperatoriškaisiais rūmais. Tad žingsniuoju ten. Per ilgą tiltą, palei gražų parką ir pro miesto centrą juosiančią didžiulę sieną.

Citadelė visai graži, bet nėra ypač įspūdinga. Kiniško tipo rūmai, kurių didelė dalis – tiesiog griuvėsiai. Pasivaikščioti gražu, bet tik tiek. Be to, kiek nusiviliu pačiu miestu – tikėjausi, kad sienos apsuptas bus senamiestis – siena juosia gerą gabalą centro – bet viduj sienos lygiai taip pat, kaip ir išorėje – nieko įdomaus.

 DSC_0479

Tad daugiausia pasivaikštau palei upę. Užsuku į turgų, nusiperku vaisių. Grįžtu į savo upės pusę ir prisėdu ant suoliuko pasigrožėti vakaru – ir prie manęs prisėda pora mergaičių. Mandagiai paklausia, ar gali su manimi pasikalbėti, kad patobulintų anglų kalbą ir ar gali visa tai įrašinėti (vėliasniam tobulinimuisi). Sutinku. Laužyta anglų kalba ir sunkiai suprantamu tarimu jos manęs teiraujasi apie mano kelionę, ką manau apie Hue ir Vietnamą, ar man patinka Vietnamietiškas maistas. Pačios pasipasakoja, kad mokosi kalbų mokykloje, anglų ir japonų kalbas, tai tik pirmi metai (būtų labai gaila, jei taip prastai vis dar kalbėtų po 3-4 studijų metų). Pro šalį praeina kitas turistas, su jomis pasisveikina – jis irgi su jomis jau kalbėjosi. Dar kiek pašnekėjusios mergaitės atsisveikina – joms reikia grįžti į paskaitas.

Grįžtu į hostelį, netrukus pareina Dovilė su kompanija, sėdime hostelio terasoje ir šnekučiuojamės. Vėliau einame vakarieniauti, randame neblogą restoranėlį. Vakaras bėga itin smagiai ir kai jau traukiame namo iš restorano, prie mūsų prikimba vieną klubą reklamuojanti mergaitė, ji tiesiog įsikabina į parankę ir nepaleidžia. Ji siūlo nemokamus šotus, Gino paklausia, ar vietoj to negalima gauti nemokamo alaus – ji sutinka, kad kaip mums – pastatys nemokamo alaus. Tad apsisukame ir leidžiamės vedami į klubą.

 DSC_0494

Klubas visai jaukus, ir iš tikrųjų gauname po skarbonkę alaus nemokamai, ir dar priedo šotų. Netrukus prasideda šokiai visai smagu, tik muzika galėtų būti geresnė, šotai ateina dar porą kartų – tad barui mes nepadarome visai jokio pelno, tik Gino pasiima dar vieną alus. Tiesa, ilgainiui muzika ypač suprastėja, tad apie vidurnaktį išlendame lauk (Kristi atsisveikino jau anksčiau, ji turi problemų su skrandžiu). Pakeliui į hostelį sulaukiame pasiūlymų nusipirkti žolės. Neperkame.

Vakaras baigiasi, bet naktis – ne. Kadangi hostelyje mūsų laukia nemokamos pramogos. Kažkada vidury nakties grįžta trys britai, du iš jų gyvenantys mūsų kambary, kitas – jų draugelis, ir pradeda garsiai šnekėtis, tarsi kambaryje būtų vieni (kai tuo tarpu čia miega ar bent jau bando 8 žmonės). Kažkas (lygtais Gino) galiausiai neapsikenčia, juos aprėkia, tad jie išeina į terasą. Netrukus porelė grįžta, ir šį kartą ne tiek užsiima kalbomis, kiek dirba rankomis (ir kitkuo). Visiems girdint jie ilgai ir garsiai užsiiminėja seksu. Pora vaikinų iš kambario neapsikenčia ir išeina lauk (gal 4 ryto), Gino ir Dovilė kažką jiems pasako, bet tai per daug nenutildo veiksmo. Porelė užtrunka, kol baigia.

Ryte jie miega, o visi kiti dalinasi įspūdžiais ir nuomonėmis. Dovilė ir Gino išsikrausto – liks Hue, bet ims privatų kambarį, nes kitą naktį nori išsimiegoti be nuotykių. Aš žinau, kad porelė žadėjo šiandien išvažiuoti, tad bandau laimę. Ir tikrai, jie išvažiuoja.

 DSC_0525

Šiandien su Dovile ir Gino nuomojamės dviračius. Ryte keliaujame atskiromis kryptimis – jie į citadelę, aš apžiūrėti šventyklos keletas kilometrų už miesto. Minu per miestą, sustoju prie geležinkelio, kur su kitais eismo dalyviais praleidžiame ilgą traukinį. Dar už keliolikos minučių pasiekiu šventyklą. Prie jos visi siūlo mokamą parkingą – o aš pravažiuoju visus siūlančius – kelias veda pro šventyklą – ir palieku dviratį ten. Šventykla graži ir gražioje vietoje – ant kalno, vienoj pusėj upės vingis, kitoje – kapinės per kalvas. Pasėdžiu pavėsyje prie jos, pasiilsiu ir laikas minti atgal – sutarėme susitikti su Dovile ir Gino.

Grįžtu, sulaukiu jų, papietaujame ir miname ieškoti šventyklų ir karališkų kapų, kurių aplink Hue apstu. Pirmiausia miesteliais miname iki dramblių šventyklos. Ją rasti ne taip paprasta, tad truputį paklaidžiojame, pasisukiojame pirmyn atgal ir galiausiai siauru takeliu pasiekiame apvalų pastatą, kurio telikusi siena. Čia, regis, buvo amfiteatras. Mes su Dovile, radusios skylę, lendam į vidų, Gino, kaip tikras olandas, kultūringas, tad lieka laukti lauke. Viduje nieko įspūdingo – tik pieva, supama sienos.

 DSC_0548

Dar kiek pasisukiojame aplinkui – aš isitikinusi, kad kažkur čia turi būti toji šventykla, nors mano pakeleiviai nėra tiek užtikrinti. Pirmiausia įlendame į kažkieno kiemus, paskui randame teisingą kelią ir atminame iki šventyklos. Šventykla sena ir apleista, bet aplinkui taip ramu ramu ir gražu – tvenkinys priešais. Tad tiesiog pasiklausome tylos ir ramybės ir kiek pasiilsime čia.

Toliau per kalniukus ir laukus traukiame link karališkojo kapo. Nutariame pasiekti vieną jų – nes už kiekvieno įėjimą reik mokėti, be to, ne tiek daug laiko turime iki sutems – gal tik porą trejetą valandų, o atstumai nemaži. Tad miname, miname ir galiausiai atminame prie Tuc Duc kapo, pakeliui grožimės smilkalų parduotuvėmis – didesni ir mažesni smilkalai išdėlioti tiesiog ant kelio. Prie kapo vėlgi iš mūsų nori nuplėšti pinigų už parkavimą – nepasiduodame ir dviračius paliekame kiek atokiau nuo įėjimo, bet nemokamai.

Tuc Duc kapas – tai kaip dar vieni rūmai, didelė teritorija su keletu pastatų. Viduj yra gražus tvenkinys, kuriame atsispindi medžiai ir pavilionai. Karališki rūmai įspūdingi ir gražūs, ir man dar patinka griuvėsiai už jų. Apžiūrime ir patį kapą, kuris, tiesa, nėra toks įspūdingas. Po visą teritoriją vaikštinėjamės kaip po kokį parką – gražu ir ramu, turistų mažėja, nes artėja vakaras. Tad galiausiai tenka ir mums traukti atgal, link miesto.

DSC_0587

Grižtame per kalvas, kaimelius į miestą. Dar stabtelėjame prie traukinių stoties – Dovilė ir Gino dar neturi bilieto į Hanojų, kur visi trauksime ryt vakare, tad patikrina traukinių kainas – bet jos nežmoniškai didelės, tad galiausiai jie nusiperka bilietą į tą patį autobusą, kaip ir aš.

Grąžiname dviračius, išsiskirstome po viešbučius, bet sutariame susitikti vakarienei.

Gino, Dovilė ir Kristi dabar gyvena viešbutyje „Why not“, aplankau Gino ir Dovilę ten. Vakarieniauti irgi einame į restoraną „Why not“, taigi ši frazė tampa vakaro bajeriu. Kaip bebūtų, pavalgome tikrai skaniai. Tada dar einame pasivaikščioti paupiu, praeiname Hue naktinį turgų, kuris, tiesą pasakius, nėra labai įdomus ir grįžtame miegoti.

 DSC_0603

Kitą rytą kai aš jau papusryčiavus ir pakuojuosi (reikia išsiregistruoti) Gino užsuka manęs pakviesti pusryčių su jais. Einame į kavinę, kurią rekomendavo Kristi, aš imu tik kavos (pusryčius davė hostelis). Prabangi tai kavinė, bent jau Vietnamo standartais ir kava nėra labai jau kažko ypatinga.

Tada einame pasivaikščioti. Traukiame į tą miesto pusę, kurioje dar nebuvome ir pagal žemėlapį ten užžymėtos kelios šventyklos. Praeidami užsukame į supermarketą ir Gino pagaliau nusiperka tapkes (flip-flops), kurių ieškojo visą laiką, kiek praleidom kartu. Tiesa, jomis jis nėra 100% patenkintas, bet bent jau pagaliau jas turi.

Einame pro turgų, per upę ir netrukus pasiekiame pirmąją šventyklą. O joje cikados taip garsiai svirpia, kad net sunku susikalbėti. Apžiūrime šventyklą, kurį laiką tiesiog klausomės cikadų.

 DSC_0631

Susipažinkite, Dovilė. Ir cikada.

Keliaujame link kitos šventyklos. Ji atrodo uždaryta, bet randame įėjimą iš šono, o prie jo – vietinį gatvės kirpėją. Gino prisėda, kad jam nuskustų kaklą nugaroje, kirpėjas gražiai padirbėja, mes su Dovile fotografuojame iš visų pusių. Dar apžiūrime šventyklą ir traukiame gilyn į gatves.

Pakeliui praeiname bažnyčią, kuri nei iš tolo neprilygsta šventykloms – visiškai neįdomi. Einame gatvėmis, lendame į kiemus, apžiūrinėjame namus – įdomus miestelio gyvenimas. Sutikti žmonės šypsosi, sveikinasi. Ir taip kol pasiekiame dar vieną šventyklą. Prie jos randame vaikus, gaudančius cikadas – tad pirmą kartą apžiūrime jas iš arti. Netgi gauname palaikyti. Bandome su vaikais išsiaiškinti, kodėl jie jas gaudo – panašu kad tiesiog šiaip, žaidimui.

Šventyklos kieme taip pat randame vaikų – jie labai susidomi mumis, kai kurie visai neblogai kalba angliškai, tad bendraujame, jų mamos juokiasi, visas būrelis klega. Ilgai neužtrunkame – atsisveikiname ir keliaujame atgal – reikia susiruošti kelionei.

 DSC_0608

Aš jau išsichekinus, bet Gino ir Dovilė pasiliko kambarį ilgesniam laikui – iki autobuso, tad galime trintis ten. Kol jiedu ieško maisto pietums (aš dar soti nuo pusryčių, be to turiu vaisių), nusiprausiu jų duše ir išsiverdu arbatos (jie turi elektrinį virdulį kambaryje). Grįžta kambario savininkai ir greitai atsisveikinu palikus juos krautis daiktus – einu atgal į hostelį laukti autobuso.

Autobusas atvažiuoja, kaip paprastai, pavėlavęs. Pasirodo, mums išskirta trigulė lova autobuso gale, tad sugulam į bendrą guolį ir smagiai važiuojam iki Hanojaus.

Hoi An

24.May.2013

DSC_0304

Hoi An mane apžavėjo savo ramybe ir gražiais gražiais geltonais namukais. Manau, tai vienas gražiausių miestukų ne tik Vietname, bet ir visoje mano aplankytoje pietryčių Azijoje. Mažos jaukios gatvytės, pilnos, bet ne per pilnos žmonių ir šurmulio, gražus paupys ir netolimi pliažai – ko dar reikia ramioms atostogoms? Man – nieko.

Važiuoju į Hoi An naktiniu autobusu. Vakare, dar nesutemus važiuojame per kalnus, raudonus (žemė ar smėlis) ir žalius (džiunglės). Vėliau, leidžiantis žemyn panyrame į debesį. Kalnai dingta ir atsiranda netikėtai iš rūko. Tarsi būtų netikri, tarsi visa tai būtų ne visai tikra.

Priartėjame prie jūros – jau tamsu, bet visa jūra žiba laivų žibintais. Iš toli atrodo keistai tos visos švieselės jūroje. Iš arti pamatau, kad žvejai taip dirba – lempų šviesoje. Įdomu, ką žvejoja.

 —

Atvažiuoju pirmiausia ne į Hoi An, bet į Danangą. Nors stotyje man sako, kad mane išmes prie posukio į Hoi An ( autobusas ten nevažiuoja), ir berniuko, kuris viską reguliuoja, taip pat prašau mane ten išmesti. Bet pabundu jau įvažiavusi į Danangą, kur berniukas man aiškina, kad iš stoties pasigausiu autobusą. Ir nors užtrunku ilgiau – turbūt apsieinu pigiau, nes nuo posūkio būtų galima važiuoti tik taksi (ar moto taksi), o autobusas – pigus. Be to, ką gi veikčiau Hoi Ane puse septynių ryto?

Dabar miestą pasiekiu apie pusę devynių. Pirmiausia nužingsniuoju iki upės, ignoruodama visus moto taksi, siūlančius savo paslaugas ir pasėdžiu paupyje, grožėdamasi miesteliu.

 DSC_0279

Hoi An ne veltui yra įtrauktas į Unesco – visas senamiestis apstatytas mažais geltonais namukais, gražios jaukios gatvelės ir dar gražesnis paupys, kuriame, tiesa, tenka vis atsisakinėti pasiplaukiojimo laivu. Tiesa, į Unesco sąrašą jis buvo įtrauktas dar ir dėl čia gyvenusios bendruomenės, kaip tikro žvejų miestelio pavyzdys, tačiau kai Hoi An išpopuliarėjo tarp turistų, čia gyvenusi bendruomenė pardavė pastatus parduotuvėms ir restoranams ir pačios šios vietos esmės nebeliko. Vis tiek man čia gražu. Nors ir nebe taip tikra. Sėdžiu paupyje ir stebiu, kaip vietiniai persikelinėja pirmyn atgal su laiveliais (tinginiai – tiltas vos už poros šimtų metrų), tetulės irkluotojos praplaukdamos vis pasiūlo boat tour one hour.

Apeinu krūva viešbučių, kol randu vieną su mane tenkinančia kambario kaina. Kambarys dar neparuoštas, tad palieku kuprinę ir keliauju toliau tyrinėti miestelio. Vaikštinėjuosi gatvelėmis, apžiūrinėju dabar jau atsidariusias parduotuves, pereinu upę į kitą pusę.

Grįžtu į viešbutį įsikurti ir pamiegu – net ir miegamąjame autobuse miego trūko. Taip pat sukontaktuoju su Eugenija – ji, pasirodo, irgi Hoi Ane, tad sutariame susitikti.

 DSC_0276

Vakarėjant išlendu atgal į miestą. Gražios vakaro spalvos, o dar gražiau pasidaro, kai sutemsta – visas senamiestis užsižiebia kiniškais žibintais, paupys pilnas pasivaikščioti išėjusių žmonių, kitoje upės pusėje veikia suvenyrų turgus. Neatsispiriu, nusiperku auskarus.

Susitinkame su Eugenija prie japoniško tilto ir einame vakarieniauti. Sutariame, kad ryt aš krausysiuosi į jos kambarį – taip bus pigiau. Vakarą praleidžiame maloniai plepėdamos.

Kitą rytą persikraustau pas Eugeniją ir išsinuomoju dviratį. Eugenija šiandien nori pasiilsėti ir užsisakyti suknelę (čia populiaru pasisiūti kokį rūbą – siuvėjai pasiuva viską per diena), o aš noriu apžiūrėti Hoi An apylinkes, tad einame savo keliais, tik sutariame kur ir kada susitiksime.

 DSC_0343

Minu per Hoi An, kol išminu iš miesto ir pasuku ryžių laukais link kaimų. Pakeliui matau, kaip kaimo žmonės iš palmių lapų daro sienas nameliams, kaip apdoroja kokosus. Apžiūriu žvejų kaimus ir jų įrengimus, minu ne tik keliais, bet ir takeliais, kurie kartais eina tarp žvejų tvenkinių, siaurais pylimais. Man labai įdomu.

Galiausiai pasiekiu kelią, vedantį į pliažą. Atvažiavus iki pliažo, sustabdo policininkas, liepiantis priparkuoti dviratį, nes į pliažą su juo toliau negalima. Čia visur parkavimas mokamas – nors ir nedaug, bet aš iš principo nenoriu mokėti, tad nusuku į šalį ir netrukus randu takelį į pliažą be jokių mokamų parkingų.

Pliažas gana gražus, nemažai žmonių, tad paprašiusi poros merginų pažiūrėti mano kuprinę, nusimaudau pirmą kartą Vietname. Paskui dar porą valandų praguliu paplūdimyje.

 DSC_0439

Dar paskui prasuku pro kitą paplūdimį, bet jame neužsibūnu– jis ne toks įdomus, kaip pirmasis, ir minu atgal į miestą.

Grąžinu dviratį, viešbutyje randu Eugeniją, nusiprausiu ir pailsiu ir einame į miestą. O mieste – šventė. Šiandien žemės diena, tad ant kiekvieno kampo pardavinėjami popieriniai žibintai su žvakėmis, pradžioje nelabai suprantu kam, bet tas netrukus paaiškės. Taip pat kitoje upės pusėje vyksta koncertas didžiulėje atviroje scenoje. Truputį pasiklausome, bet muzika (ir atlikėjai) ne itin vykę, tad einame toliau. Kai nusprendžiame grįžti per tiltą į mūsų miesto pusę – kaip tik ateina žemės valanda (kai visi išjungia elektrą) – žibintai išjungiami, tačiau žmonės pradeda leisti šimtus popierinių žibintų į vandenį ir pasidaro taip gražu gražu, kad net sunku apsakyti.

Tiesa, ant tilto grūdasi minios žmonių, tad per ilgai nesistumdome, vietoj to nusėdame viename žvakėmis apšviestame bare ir naudojamės laiminga valanda bei geriame kokteilius.

 DSC_0401

Trečią dieną nei aš, nei Eugenija neturime didelių planų, tad imame dviračius ir tiesiog miname į pliažą. Ten ir praleidžiame didžiąją dalį dienos. Vakare vėl pasivaikštome gražiame senamiestyje ir vėl mėgaujamės kokteiliais. Rytoj aš trauksiu į Hue, o Eugenija jau tiesiai į Hanojų.

Dalat

23.May.2013

DSC_0224

Iš Saigono autobusu traukiu į Dalatą, miestelį kalnuose, į kurį Prancūzai bėgdavo atsigauti nuo vietnamietiškų karščių.

Atvažiuoju vakare, stotyje pasigaunu nemokamą autobusiuką į miestą ir išlipu prie ežero. Čia vaizdas kaip Šveicarijoje – didžiulis ežeras ir kalnai aplinkui. Tiesa, kalnai – tai labiau kalvos, ne tokios aukštos, kaip šveicarijoje. Apie ežerą ant suoliukų prisėdę romantiškų porelių.

Einu ieškoti viešbučio, antrame rastame suderu gerą kainą ir einu apžiūrėt kambario. Pamačius, kad kambaryje nėra feno, paklausiu, bet mane atlydėjusi mergina sako „no need fan“ – ir ji teisi. Kai įsikūrusi ir nusipaususi išeinu apsižvalgyti – tuoj grįžtu į kambarį apsirengti šilčiau – vakarais čia tikrai vėsoka ir pagaliau ištraukiu iš kuprinės dugno džinsus, su kuriais atkeliavau į Aziją iš šalto Berlyno.

 DSC_0203

Apeinu naktinį turgų, kur populiariausia prekė, turbūt, yra braškės – nusiperku jų ir aš, ir kovo mėnesį mėgaujuosi saldžiomis prinokusiomis uogomis. Dar užkandu visokių keistų dalykėlių ant pagaliukų ir grįžtu miegoti.

Kitą dieną einu pasivaikščioti po kalvas ir apžiūrėti vietinių įdomybių. Pakeliui pamatau pirmą įdomybę – širšių lizdą lempos stulpe. Širšės zyzia ir suka ratus apie stulpą – vidury gatvės, lyg niekur nieko.

Aplaukau keistą (crazy) namą, kuris, pastebiu, labai populiarus tarp rusų turistų. Tai kažkoks siaubingas kičo mišinys, kuris visas toks keistas ir baisus atrodo netgi kiek įdomiai. Tiesa, įdomiausia laipioti aukštyn žemyn siauručiais pastatus ir jų stogus jungiančiais takeliais ir tilteliais, landžioti keistais koridoriais. Keistas tas namas, tikrai keistas, na bet ir kartu yra siaubinga beskonybė.

 DSC_0231

Dar aplankau rūmus – vilą, kuriuose gyveno kažkuris ten karalius su šeima. Nelabai įdomus statinys, nelabai įspūdingas parkas aplinkui. Tik pastebiu, kad net karališkosios šeimos vaikai dalinosi kambarius (išskyrus pirmąjį princą ir karūnos paveldėtoją – kuris, regis, karūnos taip ir nepaveldėjo).

Iš rūmų per gyvenamuosius rajonus ir siauras gatveles grįžtu į miesto centrą. Praeinu pro televizorių ir kitos buitinės technikos parduotuvę, kurioje vieniša darbuotoja pati sau dainuoja karaoke. Vaikai pakeliui sveikinasi ir mojuoja – kaip ir Kambodžoje.

 DSC_0251

Pailsiu viešbutyje ir į miestą išeinu vakarėjant. Vėl pavalgau naktiniame turguje, o paskui dar išgeriu vieną kitą alaus bare ant kalno, su terasa, iš kurios atsiveria gražus vaizdas į turgų, ežerą ir miestą.

Kitą dieną popiet važiuosiu į Hoi An. Tad nieko rimto neveikiu, tik einu pasivaikščioti po ežerą. Apie ežerą taip pat ratus suka romantiškos porelės – daugiausia su tandemais. Vienai porelei padedu nusifotografuoti – ir tuoj prasideda fotosesija su manimi. Vėliau dar dvi mergaitės irgi pribėga prie manęs, einančios pro šalį ir prašo nusifotografuoti su manimi. Esu populiari šiandien.

DSC_0265

Ežeras didelis – užtrunku porą valandų kol apsuku ratą, dar kokią valandą tiesiog pasėdžiu kavinėje su puodeliu kavos ir gražiu vaizdu į ežerą. Grįžtu, papietauju ir laukiu autobuso, kuris turi mane susirinkti iš viešbučio. Jis vėluoja gerą valandą. Stotyje, iki kurios pametėja autobusas, kyla nesusipratimų su mano bilietu, bet jie išsisprendžia ir štai aš pirmą kartą važiuoju miegamuoju autobusu Vietname. Autobusas tikrai miegamas – vietoj kėdžių yra lovos