Rašyti April, 2013

Koh Rong

22.April.2013

DSC_0549 

Į salą plaukiame laiveliu su krūva kitų turistų. Plaukiame jūra, žiūrėt beveik nėra į ką, tad skaitau knygą. Tik artėjant į salą pasižiūriu, kur praleisime artimiausias keletą dienų.

Sala nelabai didelė ir mes atplaukiame į pliažą, kuriame yra turbūt daugiausia kurortų su bungalais – šiaudiniais (ar tai iš palmių lapų) namukais. Čia nėra kelių, mašinų, tik pliažo smėlis ir keli džiunglių takai. Tad kai kažkas mums, perkaitusioms ir pavargusioms žingsniuojančioms per smėlį pasiūlo „Tuk-tuk?“, pripažįstame, kad juokas tikrai vykęs.

O pavargusios ir perkaitusios žingsniuojame per smėlį dėl to, kad įvyksta kažkoks nesusipratimas su mūsų nakvynės rezervacija. Rezervuojame nakvynę iš vakaro ir tik vienai nakčiai – kad atplaukusios turėtume garantuotą vietą. Mergaitė iš agentūros mums pasako, kad nakvosime Treehouse bungalows, tad žingsniuojame ten – į patį pliažo galą. Tačiau ten ilgai žiūri į mūsų rezervacijos kvitą, klausia, kur rezervavome (o iš kur mes žinome – ką ten atsiminsi keistus vietinius agentūrų pavadinimus) ir skambina kažkam. Galiausiai sako, kad pas juos mūsų rezervacijos nėra ir nurodo kitą vietą. Tad žingsniuojame atgal per smėlį jos ieškoti. Randame ne taip lengvai ir ten mūsų rezervacijos taip pat neatpažįsta, bet vis tik nusprendžia priimti, nes jie turi vieną rezervaciją, tik ne mano vardu. Mergaitė, pas kurią rezervavome, sakė, kad gyvensim ant jūros kranto (tam primokėjome 5 dolerius), bet vietoj to lipame aukštai į kalną į savo bungalą. Tiesa, nuo kalno vaizdas gražus ir namelis tvarkingas, bet vistik lipti yra kur (po poros kartų jau žemyn leistis nebesinori), ir, kaip bebūtų, mes primokėjome už jūros krantą…

DSC_0534

Na bet, bent jau turime stogą virš galvos, tad einame maudytis ir poilsiauti. Ir skambinėti į mūsų ankstesnį viešbutį žemyne, nes mama ten paliko savo naują ir jau numylėtą skrybėlaitę. Taip ir praleidžiame popietę ir vakarą. O vakare, savo verandoje dar ir atsidarome vyno butelį, kad pažymėtume atvykimą į salą. Tiesa, vakare dar prapliumpa lietus, na bet jis nuotaikos per daug nesugadina – gal tik kiek sugadina skalbinius, kurių pridžiauta ant tvoros prie mūsų bungalo – gadina visą vaizdą.

Koh Rong yra palyginus maža ir nelabai dar infrastruktūriškai išvystyta sala. Ne tik kelių čia nėra – dieną nelabai kur ir elektros rasi. Dauguma kurortų turi generatorius, kurie įjungiami tik kai sutemsta. Tiesa, internetas yra daugumoj barų, o štai su telefoniniu ryšiu – sunkoka. Mūsų paplūdimyje (jų saloje yra ne vienas) yra mažas žvejų kaimelis, kur gyvena vietiniai, vos keletas namų, o daugiau – 6 ar 7 bungalų kurortai, vienas kitas restoranas, na dar keletas pastatų, kuriuose galima gauti kambarį nakvynei. O daugiau – jūra vienoj pusėj, kalnas su džiunglėmis – kitoje. Žodžiu, minimalios sąlygos, tačiau tas man labiausiai ir patinka. Be to, baltas smėlis, skaidrus žydras vanduo ir saulė – ko dar bereikia, kad jaustumeisi kaip atogražų rojuje? Pina-colados rankoje? Buvo ir to…

DSC_0595

Antrą dieną kraustomės į kitą bugalą – šį kartą tikrai ant jūros kranto. Šis namelis (pa)prastesnis, sienos pilnos skylių, na bet užtai jūra čia pat ir niekur nereikia lipti. Čia gyvensime dar tris dienas. Pirmąją tiesiog maudomės, supamės hamake, skaitome knygas, ilsimės. Vakare einame gerti kokteilių – mūsų bungalų kurorte laimingoji valanda, kai du kokteiliai už vieno kainą. Jaukus jų baras, kuriame vakare jūros jau nesimato (per tamsu), bet vis dar girdisi ošimas, vienas iš darbuotojų karts nuo karto padaro fakyrinį pasirodymą, tad vakarus bare leidžiame su malonumu. Tiesa, ten ne tik klientų, bet ir uodų daug…

Trečia diena pasitaiko aktyvesnė. Jau prieš tai susižinome, kad už valandos kelio yra kitas pliažas, tad nusprendžiame eiti iki jo pasivaikščioti. Tiesa, ko nesitikėjome – kad ta valanda bus aukštyn žemyn per džiungles. Aukštyn užlipame gana lengvai, bet va kelias žemyn – ne toks jau paprastas. Tenka lipti per akmenis, kai kur pririštos virvės pasilaikymui, kai kur jų nėra. O mes su basutėmis, sijonais ir šiaip – išsiruošusios į pliažą, o ne į džiunglių trekingą. Na bet šiaip ne taip pliažą pasiekiame. Tik nusprendžiame, kad atgal plauksime laivu, užtenka tų pasilaipiojimų.

DSC_0605

Pliažas, į kurį atėjome, vadinamas ilguoju – ir iš tikrųjų jis labai ilgas. Būtų gražu – baltas smėlis, skaidrus jūros vanduo, jei ne visur besimėtančios šiukšlės. Net prisėsti (pavėsyje) visai nėra kur. Tad ilgai einame per pliažą su viltimi, kad toliau šiukšlių sumažės. Gal ir apmažėja, bet vis dar nesinori prisėsti – tad ilgainiui apsistojame už iš pagalių ir lentų sumeistrautoje užuovėjoje/pavėsinėje, kuri, mums pasisekė, kaip tik tuščia. Vėlgi, maudomės, skaitome knygas ir nieko neveikiame.

Kai diena persirita į antrą pusę, keliaujame atgal link laivelių, susiderame kainą ir plaukiame. Įdomi patirtis ta, kad laivelis prie kranto priartėja tiek, kad norėdamos į jį įlipti sušlampame beveik iki pusės. Na, svarbiausia daiktai sausi – rūbai tai išdžius. Taip pat beveik iki pusės į vandenį šokame norėdamos išlipti iš laivo.

DSC_0614

Pavakarieniaujame restorane, kurio staliukai išstatyti ant jūros kranto (romantika). Vakarą vėl leidžiame su happy hour kokteiliais.

Ketvirtą ir paskutinę mūsų dieną saloje rytą pradedame nuo pramogų – prie mūsų bungalo sukiojasi ir pusryčiauja buivolas. Ilgainiui jis nueina ieškoti skanesnės žolės. Kiek keistoka, kad vietiniai tiesiog taip ima ir paleidžia didžiulį ir raguotą gyvulį ganytis tarp turistų… Nors man tai jis nebaisus.

Šią dieną nusprendžiame leisti pusiau aktyviai. Pasivaikščiojimų per džiungles užteks, bet į kitą pusę, nei vakar, yra dar vienas pliažas. Nusprendžiame pamėginti pasiekti jį – jei tik takas nepasirodys labai sudėtingas.

DSC_0658

Takelis visai nesudėtingas ir pliažą pasiekiame gana greitai. Vėlgi, pasibaisėjome šiukšlynais ir žingsniuojame toliau, ieškodamos švaresnės vietos. Čia, kaip ir kituose pliažuose, kur tik žengiame, nuo mūsų į šalis bėga mažyčiai krabai. Iš tiesų paplūdimys tiesiog nusėtas duobutėmis, kuriose jie slepiasi, vos mes priartėjame.

Šis paplūdimys kiek įdomesnis – tenka ir porą upių perbristi, ir apžiūrėti, kaip vietiniai gyvena. Ir nedidelis bungalų kurortas yra. Į priekį einame per potvynį, tad upės, per kurias brendame, gilios, o jūra arti. Grįžtame per atoslūgį – tad pliažas padidėjęs, upės nusekusios.

Ieškodamos šešėlio be šiukšlių galiausiai pasiekiame pliažo pabaigą. Čia, pasirodo, keletas žmonių stovyklauja su palapinėmis, tiesa, kol mes netoli jų ilsimės ir maudomės, jie palapinę susipakuoja ir išeina – ir vėliau juos pamatau mūsų kaimyniniame bungale.

DSC_0650

Pliažo pabaigoje – puikus didelis šešėlis, kurio mėgaujamės ilgai ilgai. Vėlgi, knygos, maudymasis, knygos, maudymasis – jau tampa beveik rutina, tiesa, itin malonia. Gerai tik, kad mūsų bare galima rasti knygų apsikeitimui – kitaip jau po pirmos dienos neturėčiau ką skaityti…

Grįždamos sutinkame buvusius mūsų bungalo kaimynus – šeimą su trim mažais vaikais. Žavu žiūrėti į juos taip keliaujančius, nors kai pagalvoji – ir sunku turėtų būti. Jie, pasirodo, persikraustė į šiame pliaže esantį kurortą, kad būtų ramiau su vaikais – pas mus jaunimas labai jau triukšmingai ir su daug alkoholio leidžia vakarus….

Grįžtame, paskutinį vakarą pasimėgaujame kokteiliais ir ramybe.

Ryte pliaupia lietus – matyt, tikrai jau laikas išvažiuoti. Tiesa, lyja tik labai anksti ryte ir kai jau keliaujame link laivelio, nesušlampame. Atsisveikiname su sala. Čia tikrai buvo gera ir ramu. Nežinau, kiek laiko galėčiau taip gyventi, bet tos kelios dienos prabėgo tikrai greitai. Turbūt bent porą savaičių mielai pagyvenčiau salos ritmu, ramiai, neskubant ir nieko rimto neveikiant, tiesiog ilsėtis, skaityti knygas, bendrauti su žmonėmis, maudytis, snausti hamake ir nieko nieko rimto neveikti. Vaikščioti basomis (na nebent eičiau į džiungles), valgyti šviežią ant žarijų keptą žuvį ir gerti vaisių kokteilius, miegoti klausantis jūros ošimo, pabusti su šviesa ir vėl girdėti jūros ošimą. Nežinau, gal atsibostų gana greitai, o gal priprasčiau ir niekur nenorėčiau iš ten pajudėti.

Grįžtant laivelyje mane užsupa – jūra audringa. Pusryčius palieku žuvims…

Sihanoukville

21.April.2013

DSC_0527Į Sihanoukvilį važiuojame ilgai, pakeliui sustodamos Phnom Penh’yje kokiai valandai. Bet pagaliau, vakare pasiekiame jūros pakrantę. Viešnagę pradedame išsidurdamos su tuk-tuku – permokame, nes nesuprantame, kad buvome atvežtos ne į toli esančią stotį, bet į šalia turistų rajono esantį centrą. Kaip bebūtų, mūsų tuktuko vairuotojas paslaugiai vežioja mus nuo guesthauso į guesthousą, kol randame vieną, turintį laisvą kambarį (šeštadienis). Guesthousas nekoks, bet vienai nakčiai tiks, tad pasidedame daiktus ir einame prie jūros. Jau vakaras, tad tik nueiname, pažiūrime į jūrą, pasivaikštome pakrante ir grįžtame į viešbutį.

Kitą dieną pradedame nuo naujo guesthouso paieškos. Radusios – einame maudytis ir ilsėtis. Dar, tiesa, Sihanoukvilio paplūdimys visas nuklotas restoranais, kurių foteliukai ir staliukai stovi tiesiog pliaže – tad geriame vaisų kokteilius ir tiesiog mėgaujamės poilsiu. Truputį pasivaikštome ir aplinkinėmis gatvėmis, bet nedaug, kad nepervargtume… Vakare pabandome išeiti iš turistinės zonos, bet netoli tenueiname – pasivaikščiojimas palei transporto pilną gatvę nėra didelis malonumas.

 DSC_0515

Mes apsistojusios turistiniame Serendipidy pliaže, kuris susidaro iš gatvės, pilnos restoranų ir guesthousų ir pliažo, taip pat pilno restoranų ir barų. Toks nedidelis turistų getas – šiuose kraštuose kažkaip turistai ir juos aptarnaujantis personalas mėgsta burtis į vieną vietą. Tiesa, čia turistai ne tik užsieniečiai – nemažai pliažu vaikščiojančių vietinių, suvažiavusių čia kaip kad lietuviai suvažiuoja į Palangą – vistik bene vienintelis Kambodžos kurortas. Jūra čia ne pati skaidriausia, pliažas ne pats gražiausias, bet ko čia kabinėtis – jūra, smėlis, saulė ir vaisių kokteiliai. Na dar visokie party boat plaukioja norintiems pasilinksminti, bet mes čia atvažiavome ramiai papoilsiauti.

Pirmą kartą Sihanoukvilį pamatome sekmadienį, tad kurortas pasirodo gana ramus ir tik tuktukininkai, mergaitės su apyrankėmis iš virvelių, moteriškės pedi-mani-kiūrininkės ir luošiai trukdo mums atsipalaiduoti. Nors ir tie ne per daug aktyvūs.

 DSC_0516

Tačiau grįžtame į Sihanoukvilį penktadienį – tada ir pasijunta, kad tai yra populiarus kurortas. Paplūdimys nusėtas žmonėmis, kiek tik akys mato. Visi prašinėtojai/pardavinėtojai suaktyvėję, o vakare nesiliauja šaudyti fejerverkai (čia juos galima nusipirkti iš vaikų, lankstančių paplūdimiu ir siūlančių fejerverkus turistams).

Grįžusios ir įsikūrusios tame pačiame viešbutyje, bei suradusios mamos paliktą skrybėlę, keliaujame ieškoti pašto (reikia išsiųsti atvirukus). Žemėlapyje užmatau, kad vienas paštas yra centre, iki centro važiuoti kainuoja 2 doleriai, tad einame ieškoti tuk-tukininkų. Jie prašo daugiau, mes kietai deramės, tačiau tik trečias ar ketvirtas galiausiai sutinka mus nuvežti. Važiuojame ir suprantame, kodėl nei vienas nenusileido – nes mus veža iki centrinio pašto, kuris yra geras gabalas nuo centro – tad kelionė iki ten tikrai turėtų kainuoti daugiau. Pasirodo – derėtis mums sekasi. Na, bent jau truputį atsiėmėm už tą pirmąjį Sihanoukvilio tuktukininką, kuris nuo mūsų nusuko bent porą dolerių.

 DSC_0682

Atvažiuojam prie pašto – o jis nedirba. Pasirodo, čia kovo 8-oji yra rimta šventė – nedarbo diena. Tiesa, pataikome ant kasdieninės pietų pertraukos, kuri turi baigtis už 10 minučių, tad kurį laiką pasitrainiojame aplinkui ir paragaujame cukranendrių sulčių.

Tada, nusivylusios, žingsniuojame per miestą atgal. Priėjusios centrą dar prasukame pro gatves, kur pažymėtas tas kitas paštas, į kurį ir norėjome važiuoti, bet jo nerandame – matyt jis kažkur kitur arba neegzistuoja, dėl to tuktukininkai nelabai suprato kur mes norime važiuoti, kai rodžiau į žemėlapį ir kartojau „paštas“. Užtai randame didelį turgų, nusiperkame ananaso ir parkeliaujame atgal mėgautis jūra ir kitais kurorto malonumais.

 DSC_0511

Paskutinė mūsų dviejų diena prie jūros (nors manęs dar laukia daug tokių dienų) – tad reikia atšvęsti. Vaikštome ieškodamos laimingų valandų ir pigių kokteilių. Vienoje vietoje ragaujame pina-koladas, kitoje – kitokius skanius kokteilius. Taip pat paragaujame nepaprastai skanios žuvies – gaila, kad paskutinis vakaras, nes tokią žuvį būtų galima valgyti ir valgyti.

Vakarojame ilgai. Mėgaujamės jūra, šiluma ir galimybe sėdėti ant patogių foteliukų restorane/ bare ir kartu – smėlyje ant jūros kranto bei gerti pigius, bet skanius kokteilius. Europoje nedaug kur taip pavyks, o kovo pradžioje – turbūt niekur.

 Kitą rytą paliekame Sihanoukvilį.

Laivu iš Siem Reap į Batambang

18.April.2013

DSC_0439

Kai mūsų atvažiuoja pasiimti mikriukas (valandą vėliau, nei buvo pasakyta) – jis jau ir taip visiškai pilnas. Moteriškė, vadovaujanti paradui parodo į dvi visai neplačias sėdynes, ant kurių jau sėdi du žmonės ir sako – čia yra trys vietos. Vis tik susirandu kitoje eilėje vieną atlenkiamą sėdynę – ten ir atsisėdu. Bet pakeliui dar sustojame paimti dviejų žmonių, ir mama sėdi po pavojingai pakibusiu didžiuliu lagaminu, o ten, kur buvo nurodyta sėstis man, atsisėda pati vadovaujanti moteriškė. Tuos du naujus žmones ji sugrūda į savo vietą priekyje prie vairuotojo. Taip ir važiuojame iki prieplaukos (kuri yra ganėtinai už miesto).

Sulipame į laivą, pasigrožime vaizdais, kaip ant kito laivo stogo užtempia netgi motorolerį ir štai mes jau plaukiame gražiuoju maršrutu į Batambangą.

DSC_0427

Su mumis plaukia vietinė mama su 2 vaikais. Mano mama pasibaisi, pamačiusi kaip toji mama rankioja utėles iš berniūkščių galvų – aš panašių vaizdų pastebėjau jau Tailande. Aš pasibaisiu, kai mama pasemia upės vandens ir duoda gerti vaikams – prieš tai į ten metė visas šiukšles, o tualetai čia irgi yra tiesiog skylė virš upės.

Plaukiame upe tarp žvejų kaimų ir stebime vietinių gyvenimą. Apžiūrime plūduriuojančius kaimus, kur žmonės gyvena ant platformų sukaltose pašiūrėse ir kaimynus lanko su laiveliais. Apžiūrime žmones, gyvenančius iš laivų, ant krantų sukaltose laikinose pašiūrėse iš beveik šiukšlių. Ir vistik man visa tai atrodo gražu, tikrai gražu, nors žmonės gyvena tikrai labai skurdžiai ir tai ką matau nedaug skiriasi nuo Bangkoko lūšnynų ar beveik gyvenimo gatvėje. Bet matau, žmonės šypsosi, iš kiekvieno namo, nuo kranto ar iš upės besimaudantys vaikai šypsosi, moja ir šaukia „hello“ ir atrodo, kad čia, tose ant vandens plūduriuojančiose trobelėse jie yra gerokai laimingesni, nei mes savo daugiabučiuose su televizoriais, internetais, karštu ir švariu vandeniu bei nuleidžiamais tualetais.

DSC_0482

Plaukiant vėl matau vaikų, kurie vos keliolikos metų, jau žvejoja, patys sau vieni sėdi valtelėse ir profesionaliai dirba. Galvoju, ar jie nors kai kuriomis dienomis eina į mokyklą, ar tose valtelėse praleis visą savo gyvenimą ir į jas sodins savo vaikus…

Kažkur sustojam papietauti, čia turistus priverčia pasidalinti į du laivus – upė per sekli, kad pilnas laivas praplauktų. Plaukiame toliau, aplink mus šokinėja žuvys, viena net įšoka mamai į sterblę. Na ar beveik taip.

DSC_0383

Namai tvirtėja, šiukšlių ir besimaudančių vaikų daugėja – artėjame prie miesto. Kelionė buvo nepaprastai įdomi ir sukrečianti.

Pakeliui plaukiant man nusėda fotoaparatas. Viskas dėl dingusios elektros viešbutyje. Tad vietoj kokių 500 nuotraukų padarau tik 200…

…..

DSC_0488

Batambangas pats nėra labai įspūdingas miestas. Lankytinų objektų yra aplinkui – šventyklos, olos, bambukinis traukinukas. Bet mes nusprendžiame negaišti tam laiko ir važiuoti toliau, tad Batambange praleidžiame tik vieną vakarą. Pasitrainiojame truputį po miestą, aplankome ir pavalgome užsidarinėjančiame turguje, pasivaikštinėjame krantinėje, palei kurią turėtų būti gražiausi Batambango namai – bet jie visai neįspūdingi, ir einame miegoti į viešbutį, tiesa, pakeliui užsipirkusios kažko, panašaus į ličius (Vietname juos vadina vietnamietiškais ličiais), mangų ir žuvies. Ličius paskui griaužiu dar ne vieną dieną – ir ne vieną dieną jais mėgaujuosi.

Siem Reap (Angkor Wat)

17.April.2013

DSC_0034

Siem Reapą pasiekiame vakare, tad pasidėjusios lagaminus tik ratą apsukame mieste, kuris visas švyti neoninių lempų šviesa. Ant kiekvieno kampo švyti po naktinį turgų, didžiulės rodyklės į barų gatvę ir pilna tuk-tukų bei masažų salonų, priekabiai siūlančių savo paslaugas.

Kitą rytą pradedame pažintį su žymiosiomis Angkoro šventyklomis. Įsigyjame trijų dienų bilietus ir esame pasiruošusios būti sužavėtos.

Iš tiesų tai trūksta žodžių aprašyti, kokios įdomios, įspūdingos, kvapą gniaužiančios, gražios ir taip toliau yra tos šventyklos. Nuo pat pirmosios pradedu jaustis kaip kokiam Indiana Jones filme – džiunglių supamos apleistos egzotiškos šventyklos ir jei ne visi tie turistai – pradėčiau ieškoti lobio ar kokios nors čiabuvių genties, valgančios beždžionių smegenis. Na ir jei ne visi tie vietiniai, bandantys mums iškišti skarą ar kokį kitą suvenyrą.

DSC_0470

Angkoro kompleksas yra visai kitoks, nei viskas, ką iki šiol mačiau. Turbūt kažko panašaus tikėčiausi nuvykusį Machu Pikchu – ne veltui šie du objektai yra lyginami. Neįprasta architektūra, kitokie ornamentai, įdomios freskos ir visą bandančios pasiglemžti džiunglės – mano numylėtoje Europoje nieko panašaus neišvysi. Tad iš tiesų liekame kiek be žado ir išsižiojusios apžiūrinėjame šventyklas vieną po kitos.

Jos visos vis kiek kitokios ir įdomios. Pirmąją dieną pamatome visą didįjį ratą – septynias šventyklas ir kitus objektus. Pirmoji įdomi jau vien dėl to, kad ji pirmoji, džiunglės čia, regis, visai išsikerojusios. Antrosios likę tik tvenkiniai ir fontanų likučiai, bet iki jos ilgai einame tilteliu per ežerą (ar pelkes), trečioje pirmą kartą pamatome kažkokio dievo neištariamu vardu veidą, kurie vėliau mus sužavi Bayon šventykloje. čia taip pat sutinkame mergaites, kurios iki 10 gali suskaičiuoti angliškai, vokiškai, prancūziškai ir ispaniškai (ir gal dar kaip nors). Kai pasiekiame ketvirtą, jau taip karšta, kad iki pat viršaus nelipame, bet apžiūrime kampus saugančius dramblius ir pasivaikštome aplinkui. Penktos, tiesą pasakius, nelabai atsimenu, o paskui stojame prie ežero. Čia trumpai šnektelime su kitu turistu, kuris tą patį ratą apžiūrinėja su dviračiu ir keliaujame apžiūrėti dar vienos šventyklos, panašios į pirmąją, kurią matėme šiandien, paskui dar trumpai suktelime link vienos restauruojamos, bet visai neįspūdingos šventyklos ir didysis ratas jau baigtas.

DSC_0660

Pravažiuojame šventyklas ganėtinai greitai, bet su tuk-tuku sutarėme tik dėl didžiojo turo, tad po jo važiuojame atgal. Bet kuriuo atveju, įspūdžių per akis. Be to, dar ketiname susirasti naują viešbutį – pirmajame gavome kambarį be lango ir šiaip nelabai kokį (nors pusryčiai terasoje ant stogo visai malonūs), tad norime ko nors geresnio. Na ir, žinoma, galima gi ir patį Siem Reapą apžiūrėt.

Tad vaikštinėjamės po miestą, kuris nėra labai įdomus, na bet. Užsukame į vieną kitą turgų, susirandame vieną kitą vaisių kokteilį, pasivaikštome palei upę…

Antrąją dieną Angkore pasiryžtame važinėtis dviračiais. Mūsų naujas viešbutis duoda nemokamus dviračius, kurie nėra labai geri, na bet važiuoja. Maniškis tarška, barška… Na bet miname iki Angkoro. Šiandien keliausime per mažąjį ratą, į kurį įeina žymusis Angkor Wat’as ir kitos įdomios vietos ir šventyklos. Iš tiesų šiandien reginiai kiek įspūdingesni, tad džiaugiamės, jog vakar pradėjom nuo didžiojo rato šventyklų – turbūt po mažojo rato jos būtų atrodžiusios nebe tokios įdomios. O dabar su kiekviena šventykla vis įdomiau ir įspūdingiau.

DSC_0718

Angkor Wat neveltui yra viso komplekso pažiba ir visų Kambodžos gyventojų pasididžiavimas. Didžiulė, tvenkinių supama šventykla yra daugiau, nei įspūdinga. Net nežinau, kaip čia ją aprašius – tiesiog klaidžiojant po sales ir koridorius apima didžiulis susižavėjimas ta kultūra, kuri pastatė sau štai tokį paminklą. Didinga, magiška ir niekais paverčia mūsų šiuolaikinius statinius.

Ir vis tik, mane labiausiai sužavi ne Angkor Wat’as, o Bayonas, kurį pasiekiame įvažiavusios pro Angkor Thorm’o vartus, saugomus dievų ir demonų bei apžiūrėjusios beždžionių gaują, kuri kaip tik kirto kelią, kuriuo mes važiavome. Nuo Bayono bokštų į mus žvelgia dešimtys dievo veidų. Iš viršaus dėbsantis dievas (kurio veidas, sako, panašus į šią šventyklą stačiusio valdovo veidą), regis, stebi ir smerkia mirtinguosius. Atmosfera, įspūdis nepakartojamas.

DSC_0575

Po Bayono apžiūrime didele puzzle dėlione vadinamą šventyklą – pasirodo, prieš neramumus Kambodžoje archeologai po plytą išrinko šitą šventyklą ir viską kruopščiai sudokumentavo – bet per karą dokumentai pasimetė ir dabar šventyklą bando surinkti kaip kokią puzzlę. Apėjusios šventyklą apžiūrime dar ir gulintį Budą – jo didžiulė figūra matosi galinėje šventyklos sienoje.

Toliau stabtelėjame prie dramblių terasos, nuo kurios kažkada karaliai stebėdavo paradus ir kitas ceremonijas. Dar bandome pasiekti raupsuotojo karaliaus terasą, bet ji kažkaip ne ten, kur pažymėta žemėlapyje, tad vietoj to prigulame pavėsyje prie kažkokios šventyklos likučių. Ir netrukus sulaukiame draugų – keletas vaikų užsimano pabendrauti su mumis. Mama peržiūrinėja nuotraukas fotoaparate – ir vaikai jomis taip pat susidomi. Tad kurį laiką jie sėdi ir stebi mamos fotoaparato ekranėlį. Kai nuotraukos ir kita veikla baigiasi, jie pradeda prašinėti pinigų ar saldainių, bet mes nieko neturime, tad ilgainiui jų susidomėjimas išblėsta.

DSC_0680

Tiesa, įdomus momentas su vaikais buvo, kai pro šalį važiavo kažkokia mašina – jie visi staiga išsislapstė ir tik jai pravažiavus vėl pasirodė. Įtarėme, kad vaikams draudžiame lįsti prie užsieniečių, dėl to jie ir bėgo slėptis…

Pailsėjusios miname toliau link paskutinės šventyklos šiam vakarui – Ta Phrom, pakeliui užmesdamos akį į dar vieną kitą griuvėsį. Ta Phrom įspūdinga tuo, kad jos sienose išsikeroję didžiuliai medžiai. Tai puikus pavyzdys, kaip džiunglės atsikovoja savo teritoriją – visos šventyklos, išskyrus Angkor Wat’ą daugybę metų buvo visiškai apleistos ir paliktos džiunglėms.

Po Ta Phromo jau esame pavargusios ir miname namo – ir pavargimas baigiasi maža avarija su nedidelėmis traumomis – nubrozdintais mamos keliais. Kaip bebūtų, namo grįžti reikia, tad miname, miname ir miname, kol šiaip ne taip grįžtame į miestą. Jau tamsu – mynėme visą dieną ir numynėme daugybę kilometrų.

DSC_0576

Keliaujame pavakarieniauti (ir persivalgome pasiėmusios 2 patiekalus) ir tada jau grįžtame į viešbutį tvarstytis žaizdų…

Trečiąją dieną pradedame anksti ryte – važiuojame stebėti įžymiojo Angkor Wat saulėtekio. Iš vakaro sutariame su tuk-tuku, išvažiuoti reikia 5 valandą ryto. Pasak interneto ir kitų turistų – geriausia vieta žiūrėti saulėtekį yra prie mažo tvenkinuko Angkor Wat teritorijoje – ten gražiai atsispindi šventykla. Tiek, kad tiek pačio saulėtekio, tiek to tvenkinuko populiarumas – stipriai išaugęs, tad po truputį ten susirenka visa minia turistų su fotoaparatais. Tad saulėtekio romantikos nė kiek nelieka – kokia ten romantika turistų, blyksinčių fotoaparatais minioje. Žiūrime į juos kiek iš šono ir mane ima juokas. Žinoma, galima būtų eit kur nors kitur, na bet kaip čia nepadarysi stereotipinės nuotraukos? Vat ir nepadarysiu – saulė tą rytą nepatekėjo…

DSC_0038

Kaip ten bebūtų, nežinau, ar žymusis saulėtekis vis dar vertas savo vardo – tik jau ne prie to tvenkinuko, prie kurio sėdėjome. Aišku, gal nuotraukos ir labai gražios pavyksta, bet dėl jų stumdytis minioje kaži ar verta. Girdėjau atsiliepimų iš kitų žmonių, tai sako, kad pačiame Angkor Wat’e viduje būna gražu, kai saulė pateka (jei ji pateka) – saulės nuauksintos sienos sukuria nerealaus pasaulio įspūdį.

Kaip bebūtų, mums saulė nepatekėjo, tad nusivylusios grįžtame pas tuk-tuko vairuotoją. Toliau planuose – kelionė į Kompong Pluk kaimą – žvejų kaimą, pastatytą ant pastolių. Iki kaimo tolimas kelias, pirmiausia ilgai važiuojame tuktuku (bevažiuojant saulė pagaliau išlenda iš debesų – negalėjo mat anksčiau…), paskui dar reikia plaukti laivu. Plaukiame pro žvejus (kai kurie iš jų dar vaikai), grakščiai mėtančius tinklus. Netrukus priplaukiame kaimą – dabar sausasis sezonas, tad namai aukštai iškilę ant pastolių ir matome kaip (varganai) gyvena žmonės. Praplaukiame visą kaimą …… Išplaukiame į ežerą, kuriame laivelis stabteli prie plūduriuojančios kavinės, ir nors kava ten brangi – bet tikrai labai gera. Ir dar krokodiliukų kampe dėžėje yra…

DSC_0064

Tada grįžtame į kaimą ir mus išleidžia pasivaikščioti. Kaimas – vos viena gatvė, namai stovi abipus, viduryje šventykla. Ir pilna vietinių, pilna vaikų, kurie visi sveikinasi ir mojuoja mums. O kokie gražūs tie šiukšlyno vaikai – gyvenantis tikrai beveik šiukšlyne. Netrukus pristoja jų mamos – siūlo pirkti sąsiuvinių ar pieštukų mokyklai. Geras biznio modelis – visų tų vaikų sujaudinti turistai moka didžiulę kainą už sąsiuvinius, kuriuos neša į mokyklą – o paskui tos pačios moteriškės turbūt susirenka ir perparduoda kitiems turistams.

DSC_0192

Kaip bebūtų, vaikai ir jų gyvenimo sąlygos tikrai jaudina… Kai pažiūri į iš lentų sukaltus namus, į žvejus, kuriems daugumai gal vos 10 metų ir jie vietoj mokyklos jau mėto tinklus, į šiukšles ir purvą visur, kur vaikai žaidžia, gyvena, valgo – iš tiesų norisi pirkti daug daug tų sąsiuvinių, kad jų gyvenimo sąlygos nors kiek pagerėtų. Vis tik nenuperkame nei vieno.

Pereiname per kaimą pirmyn, atgal, prifotografuojame vaikų ir grįžtame prie laivelio. Jis mus parplukdo iki tuk-tuko, kuris mus parveža į miestą.

DSC_0230

Grįžtu į viešbutį (mama dar suka ratą per miestą), o ten – dingusi elektra. Tiesa, kol šviesu, pasijaučia tik tiek, kad neveikia ventiliatorius (kas, šiaip jau, nėra labai malonu – baisiai karšta kambaryje). Tačiau vakare, kai grįžtame dar kartą apsukusios ratą per miestą, nėra ir šviesos, ir vandens. Viešbutis duoda žvakių (įdomu, ar pas juos egzistuoja priešgaisrinė sauga?) ir bando sutvarkyti vandens klausimą. Užtrunka, bet apie vidurnaktį ir vanduo atsiranda. Ryte jo dar užtenka nueiti į dušą, bet, regis, jis vėl baiginėjasi.

Elektra atsiranda kai mes jau sėdime apačioje ir laukiame transporto iki laivo, kuriuo plauksime į Batambangą.

Kambodža

17.April.2013

DSC_0221

Pažintį su Kambodža pradedame ne pačiais geriausiais įspūdžiais. Einame per vieną populiariausių pasienių turistų tarpe – ir, pasak pasakojimų, vieną iš sunkiausiai pereinamų. Mus visai sekasi, nes turime iš anksto pasidariusios vizas. Ir nors sulaukiame pasiūlymo už tam tikrą sumą patekti į eilės priekį, bet atsisakiusios be problemų sulaukiame savo eilės ir kertame sieną. Ir čia pasimauname ant „nemokamo autobuso į stotį“. Jis iš tiesų nemokamas, bet atveža į turistams skirtą stotį, kurioje autobusai brangūs, darbuotojai bando visus priversti keisti pinigus į Kambodžios rielus (kas yra visiškai nebūtina, nes visur naudojami doleriai) ir labai stengiasi turistų neišleisti iš stoties. Jausmas labai nekoks.

Vistik nusprendžiame važiuoti jų autobusu – nes nelabai žinome, kur ieškoti kitų ir ar jie vis dar važiuoja. Ir netrukus pajudame link Siem Reapo.

Šiaip Kambodžoje dar iš karto kliūna žmonių įkyrumas ir priekabiavimas. Tailande taip visi į akis nelindo. Tad pirmas įspūdis tikrai nekoks. Nors dabar, apibendrindama, galiu pasakyti, kad Kambodža šiaip jau paliko labai gerą įspūdį.

 

rašau

17.April.2013

įrašai apie kelionę čia nepasirodo ne dėl to, kad nerašau. rašau į juodraščius. padrikas mintis, nepabaigtas pastraipas, sąrašus – ir kai pririekia iš to padaryti nuoseklius blogo įrašus, atrinkti jiems nuotraukas – pradedu ir netrukus užsiimu kuo kitu. bet po truputį judu į priekį. štai dabar, laukdama naktinio skrydžio Kota Kinabalo orouoste gal įdėsiu sunkiausią šios kelionės įrašą – nes kaip aprašyti žodžiais tai, kas tave palieka be žado. turiu omenyje Angkor Wat šventyklas. ir vaikus iš greta esančių kaimų.

bet jau artėju prie šio įrašo pabaigos – teliko iš šimtų nuotraukų atrikti keletą. ir blogas vėl pajudės iš mirties taško.