Rašyti March, 2013

Ayuthaya

16.March.2013

DSC_0222

Norėjome Tailande pabūti kiek ilgiau, bet iki jūros lėkti jau laiko neužteko, tad nusprendėme tarp Chiang Mai ir Kambodžos dar stabtelėti viename mieste – išsirinkome Ayuthayą ir nepasigailėjome. Bangkoke matėme vienas šventyklas, Chiang Mai – kitokias, o Ayuthayoje – dar kitokias, senas, istorines ir vėl kitaip įdomias. Be to, Ayuthaya nudžiugina savo erdvėmis. Visas centras – ištisi parkai su šventyklų griuvėsiais.

Atvažiuojame čia anksti ryte, autobusas išmeta mus ant greitkelio keletas kilometrų nuo miesto ir tenka ieškotis kokio nors būdo paryčiais nusigabenti iki miesto. Kol papusryčiaujame, kitas autobusas išmeta dar tris turistus amerikiečius, tad kartu su jais susimetame ant songtheaw ir važiuojame į miestą. Švinta. Gatvėmis vaikšto oranžiniai vienuoliai, rinkdami aukas. Miesto centrą pasiekiame per anksti, kad ką nors veikti, tad einame prie upės ieškoti suoliukų. Čia ir sutinkame saulėtekį – prie upės, klausydamos iš kažkur atsklindančių tailandietiškų dainelių ir stebėdamos praplaukiančius laivelius.

Paskui dar truputį pasitrainiojame po miestą ir susirandame gesthausą nakvynei. Ir einame apžiūrėti Ayuthajos.

DSC_0234

Ayuthayos centras yra vienas didelis parkas su šventyklos griuvėsiais. Tad čia be galo malonu tiesiog pasivaikščioti. Prie daugumos šventyklų, kad užeitum į teritoriją, prašo susimokėti, bet viskas daugmaž matosi ir vaikštant aplinkui. Atvirukuose matyto Budos veido tarp medžio šaknų pažiūrėti įsmunkame su didele turistų grupe. Užeiname į informacijos centrą, kur malonios mergaitės ne tik atsako į visus mūsų klausimus, bet ir aprodo Ayuthayos muziejų su įvairia informacija apie šventyklas, istoriją, gyvenimą ir maistą.

Netoli infocentro dar užmatome dramblių stovyklą – čia drambliai bent jau papuošti, kad sukurtų daugiau įspūdžio turistams – ne taip kaip Chiang Majuje. Kurį laiką stebime, kaip drambliai dalyvauja eisme kartu su mašinomis. O toliau – tiesiog vaikštome po parkus, ilsimės prie tvenkinių. Iki atrandame maisto ir suvenyrų turgų – kuriame maistą galima ragauti. Tai ir ragaujame – saldumynus, džiovintą žuvį, marinuotus vaisius…

DSC_0266

Paskui dar bandome surasti vietą, iš kurios matytųsi kitoje upės pusėje esanti šventykla, kuri turėtų ypač gražiai atrodyti saulėlydžio metu. Bet ši pusė upės visa užtverta privačių teritorijų tvoromis – liekame nieko nepešusios.

Vakare dar išlendame į gatves aplankyt naktinio turgaus. Tiesa, jis pasirodo visai nedidelis ir nelabai įdomus, tačiau dar kiek paėjusios per miestą randame šventyklą, kurios kieme vyksta kažkoks renginys. Pilna maisto prekystalių, stovi scena, kurioje vyksta kažkoks labai keistas vaidinimas. Ir pilna žmonių, kurie visi nustemba ten pamatę ir mus.

 

DSC_0289

Kadangi Ayuthaya mums taip patinka – liekame čia ir dar dienai. Ją pradedam pasiekusios upę ir sulaukusios laivelio, kuris mus perkelia link dar vienos šventyklos. Šį kartą tai ne griuvėsiai, o veikianti šventykla, kurią lanko daugybė žmonių. Vėl stebime ir stebimės, kiek pinigizuotas yra jų tikėjimas – paaukojęs pinigų gali paauksuoti Budą, gauti per galvą nuo vienuolio (jie taip šventina), paaukoti medžiagos Budos aprengimui, įpilti aliejaus į degančias lempas, tiesiog užmauti pinigų ant pagaliuko ir paaukot juos taip. Ir žmonės su džiaugsmu aukoja.

Iš čia keliaujame prie dar vienų šventyklos griuvėsių, o paskui, pagulėjusios ant pievutės parke prie šventyklos – žingsniuojame ieškoti Ayuthayos plūduriuojančio turgaus. Turgus pasirodo tik replika, o ne realus išlikęs turgus, bet pasivaikščioti aplink tvenkinius tarp prekystalių visai gražu ir įdomu. Kartais čia praplaukia vienas kitas laivelis, bet pats turgus įsikūręs gana tvirtai ant žemės. Čia galima ir pavalgyti, ir pasimasažuoti.

Turguje visai smagiai praleidžiame laiką, dar aplankome šalia esantį „Tarptautinį turgų“, kuris jau beveik užsidaręs, tačiau pasigrožime įvairiomis skluptūromis: nuo laisvės statulos iki Kalėdų senelio. Ir keliaujame namo. Pirma užtaikome į tamsų ir baisų kelią, tad grįžtame ir imame tuk-tuką.

Taip ir baigiasi mūsų nuotykiai Ayuthayoj. Iš čia kitą rytą per Bangkoką važiuojame link Kambodžos.

Chiang Mai

15.March.2013

DSC_0186

 Pirmas dalykas, kurį pastebime atvykusios į Chiang Mai – kad čia vėsiau. Bangkoke daug tvankumo prideda baisingas kiekis transporto ir šiaip didmiesčio smogas, o čia – gera ir gaivu. Tas jausmas išsilaiko ir likusias dienas. Net saulė čia atrodo geltonesnė.

Atvykstame neturėdamos nakvynės, tad vakarą pradedame ieškodamos guesthouso. Nusėdame pigiame, bet nelabai gražiame viešbutuke, kuris būtų visai neblogas, tik kad nuo ankstyvo ryto miegot neduoda gatvės triukšmas.

Tą patį vakarą dar apeiname ratą kažkur Chiang Mai centre, pasimėgaujame vaisių kokteiliais ir aplankome vieną kitą jaukią gatvelę, kurios knibždėte knibžda turistų. Miestas rodosi daug jaukesnis, nei Bangkokas ir kiek labiau atsipalaidavęs. Ir pilnas turistų – dažnai gatvėse jų daugiau, nei tailandiečių.

DSC_0870

Kitą dieną pirmiausia susirandam geresnį (ir ramesnį) guesthous’ą, o tada einame apžiūrėti miesto dienos šviesoje. Tiesą pasakius, pagrindiniai lankomi objektai Chiang Mai yra šventyklos. Jų visame mieste – virš 300. Kitaip tariant – ant kiekvieno kampo.

Pirmosios pamatytos šventyklos sužavi – jos kitokios, nei Bangkoke. Vyrauja tai, ką mes vadiname kiniškais motyvais – drakonai, aukso ir raudonos spalvos deriniai. Bet ilgainiui tie patys ar labai panašūs motyvai nusibosta, tad vėlesnėmis dienomis į šventyklas užsukame tik dėl sportinio intereso ir vis juokaujame apie tai, kiek dešimčių šventyklų jau pamatėme. Kiek išsiskiria centrinė šventykla, labiausiai turbūt dėl milžiniškos senos pagodos iš karto už jos. Čia pasižadame sugrįžti – nes šventyklos prieigose galima ateiti pasikalbėti su vienuoliais, kurie nori patobulinti savo anglų kalbą.

Taip praleidžiame visą dieną – vaikščiodamos Chiang Majaus gatvėmis ir landžiodami po šventyklas. Užsukame ir į kažkokią fotografijų parodą. Vienoje iš šventyklų liekame paklausyti pamaldų. Stebime kaip į šventyklą suguža vienuoliai ir vienuoliukai, kaip jie meldžiasi. Įdomu, kad į šventyklos centrą leidžiami tik jie – visi kiti budistai meldžiasi pagarbiai atsitraukę. Pasiklausiusios giesmių dar užsukame į vieną kitą šventyklą, bet jos jau užsidarinėja, tad taip ir baigiame pirmąją (ar antrąją, jei skaičiuoti vakar vakarą) dieną.

DSC_0991

Vakare daromės elektroninę Kambodžos vizą. Ta proga fotografuojamės prie sienos – su naktiniais, aš ką tik išlindusi iš dušo. Nuotrauka tinka – vizą gauname po poros dienų.

Kita diena – nuotykių diena. Chiang Majuje dauguma turistų perkasi vienokius ar kitokius turus, į kuriuos įeina visokios vietinės pramogos. Vieną tokį turą nusiperkame ir mes. Tad ryte mūsų atvažiuoja songthaew – neištariamu pavadinimu pavadintas sunkvežimiukas, perdirbtas į autobusiuką – toks yra pagrindinis transportas Chiang Majuje (neskaitant tuk-tukų). Tad sėdam ant suoliukų ir važiuojam ieškoti nuotykių.

Pirmiausia sustojame orchidėjų fermoje. Na, prikabinta orchidėjų ir tiek. Gėlių mylėtojams turėtų patikti, bet man įspūdžio nelabai palieka. Dar juokingesnis ten pat esantis drugelių kambarys, kuriame daug žalumos ir vos pora drugelių.

DSC_1024

Po fermos mūsų laukia plaukimas bambukiniu plaustu. Dar vienas nusivylimas – nuobodu. Valandą plaukiame ne itin įdomia upe, plukdo mus du atsipūtę tailandiečiai, kuriems nusispjaut ant tų turistų. Mama prisimena panašų pasiplaukiojimą Slovakijoje, kur plukdytojai ne tik buvo persirengę gražiais tautiniais rūbais, bet ir pasakojo visokias istorijas – nesulyginsi su dabartine mūsų patirtimi, kur akivaizdžiai niekam nerūpi pasistengti dėl mūsų. Tik pinigus rūpi susirinkt…

DSC_1063

Toliau programoje – ilgakaklių moterų kaimas. Iš šios programos dalies tikimės daugiausia, ji mums įdomiausia. Vėlgi – dar vienas nusivylimas. Taip, moterys tikrai ilgakaklės, bet tas jų kaimas – turistams padarytas jų rankdarbių turgus. Prie moterų galima fotografuotis, jos kukliai šypsosi ir nieko nesako, kai prisėdi šalia. Man per daug primena kažką tarp zoologijos sodo ir vaškinių figūrų muziejaus. Bent pasistengtų suvaidinti realų kaimo gyvenimą… Žinoma, žiūrėti į moteris auksinių žiedų prailgintais kaklais įdomu, bet eiti per kaimą, kuris yra pernelyg akivaizdžiai įrengtas tik turistams pasižiūrėti ir kuo daugiau visko nupirkti – kiek keistoka.

O baisiausia tai žiūrėti į vaikus, kuriems jau maunami žiedai ant kaklų. Mergaitės žalojamos tam, kad ir po daug metų vis dar būtų ką parodyti turistams. Ir čia atvažiavusi, į jas žiūrėdama aš iš principo remiu šitą žiaurų cirką.

DSC_1070

Na bet. Važiuojame toliau. O toliau laukia pietūs ir pasijodinėjimas drambliais. Atvažiuojame į dramblių fermą ir iš karto apstojame drambliukus (nors reikia eiti valgyti). Mūsų pakeleiviai perka bananų ir maitina dramblius. Ypač daug dėmesio sulaukia dramblių mažylis.

Pavalgę ir dar pasigrožėję drambliais pagaliau lipam ant jų. Ant dramblio pritaisyta sėdynė, kiek primenanti atrakcionus – su apsaugomis. Priekyje sėdi dramblio varovas (ar kaip ten jie vadinami), kuris ir vairuoja tą dramblį. Mūsų dramblys nelabai klusnus ir ypač nenori bristi į upelį. Kažkuriuo metu mūsų dramblio vairuotojas nulipa žemyn ir palieka mus vienas – tiesa, drambliui nėra kur nuklysti, nes takas iš abiejų pusių atitvertas spygliuotomis tvoromis. Visas pasivaikščiojimas trunka apie valandą ir negaliu pasakyti, kad labai sužavi – krataisi ir siūbuoji, ir tiek. Bet man buvo įdomu išbandyti tokią atrakciją – turbūt vienintelis per daug nenuvylęs programos punktas.

DSC_1088

 

Na ir mūsų dar laukia paskutinis „atrakcionas“ – pasivaikščiojimas per džiungles iki krioklio. Tiesa, „per džiungles“ iš tiesų reiškia keliu, kurio vėliau mus parveš tas pats sunkežimiukas. O krioklys – ne didesnis už Belmonto. Taigi, dar vienas nusivylimas. Tiesa, pakeliui gidas parodo gyvačių ir vorų olas, vorai kai kuriuose netgi matosi. O taip pat vienur kitur atsiveria visai gražūs vaizdai. Krioklys kad ir mažiukas, bet išsimaudyti jame (vasario vidury) visai gera ir gaivina, o taip pat galima pasimasažuoti, jei sugebėsi išstovėti po krentančiu vandeniu. Taip kad paskutinė programos dalis ne tokia jau ir bloga, nors ir visai neypatinga.

Ir šiaip, kiek bebūtų nusivylimų, džiaugiuosi, kad į turą važiavome. Ilgakakles moteris pamatyti vis tiek norėjome – o kažin ar kitaip būtume iki jų nusigabenusios. Ir kitos programos dalys, jei būtų neišbandytos – gailėtumėmės. Dabar bent jau žinome kaip tai atrodo.

DSC_0030

Ketvirtąją dieną išsimiegame ir važiuojame į Doi Suthep šventyklą. Iki ten veža tie patys songtheaw, tačiau jie iš miesto išvažiuoja tik surinkę pilną bagažinę keleivių. Tad kurį laiką praleidžiame ant suoliuko, laukdamos kol susirinks pakankamas skaičiuos žmonių. Ir žmones netrukus pradedame stebėti kaip ir patys songtheaw vairuotojai – gal šitas važiuos? O gal tie du. Nedaug betrūksta, kad pačios imtume įkalbinėti praeivius važiuoti su mumis – bet galiausiai pajudame iš vietos.

Doi Suthep šventykla įsikūrusi ant kalno ir panašu, kad yra piligrimų lankoma vieta. Pilna žmonių, pilna prekeivių, pardavinėjačių turistines smulkmenas ir maistą. Pati šventykla nelabai kažkuo ypatinga, tiek kad nuo jos turėtų atsiverti gražūs vaizdai į apylinkes – tik tiek kad dabar jas dengia migla ar dulkės. Čia žmonės atlieka daugybę piligriminių apeigų – eina ratu apie centrinę pagodą, pila aliejų į degančias lempas, prašo vienuolių palaiminimo ar tiesiog meldžiasi – ir aukoja pinigų. Iš tiesų čia religija labai stipriai susijusi su pinigais: nori palaiminimo – aukok. Ir aukoja, perka dovanas dievams ir vienuoliams. Prie kiekvienos dievo skulptūros (ir ne būtinai Budos, bet ir induistų dievų) galima rasti palikto maisto ir gėrimų (man vis knietėdavo pasivaišinti tais gražiais vaisiais, kuriuos žmonės sukrauna ir palieka dievams). O vienuolio palaiminimo irgi einama prieš tai įmetus didesnį ar mažesnį pinigą į dėžutę.

 

DSC_0101

Prisižiūrim maldininkų tradicijų, išvaikštom šventyklą ir keliaujam toliau. Esam ne taip toli nuo kažkokių rūmų – kadangi iš čia transportas perpus pigiau, nei iš miesto – važiuojame pažiūrėti, kas ten tokio. Tiesa, į rūmus einant reikia gražiai apsirengti – maikutės rankovės turi dengti pečius, o kelnės ar sijonas – kelius. Ir čia pirmoje vietoje, kur netinka pečius tiesiog prisidengti skara – tad mamai tenka nuomotis švarkelį, kuris gerokai per šiltas šiems orams.

Rūmai – tai daugia parkas, nei pastatai – rūmų pastatas vis tiek remontuojamas, o į kitus namelius irgi niekas neįleidžia. Nieko nuostabaus – šie rūmai vis dar naudojami karališkosios šeimos vizitų metu ar garbingiems svečiams apgyvendinti.

Apėjusios parkus, traukiame atgal į Chiang Majų. Ir vakarėjant einame išbandyti tailandietiško masažo. Aš imu pėdų masažą, mama – Thai masažą ir atsipalaiduojame kaip tikros turistės.

Pasimasažavusios dar apsukam ratą per miestą ir netrukus tenka slėptis nuo lietaus. Liūtis pliaupia kaip iš kibiro, o vėjas net griauna laikinus prekystalius, skraido skardos po dangų. Gražu.

 

Paskutinį rytą pasilakstome po Chiang Majaus stotis. Pirmiausia patikriname traukinius – bet visos miegamos vietos jau išpirktos, tada įsigiriame bilietus į naktinį autobusą į Ayuthayą.

DSC_0139

Grįžusios į miestą, pirmiausia einame pasišnekėti su vienuoliais (kitomis dienomis vis nespėdavome į jų „darbo“ valandas). Pasirodo, šnekamės ne su vienuoliais, bet su jaunuoliais, kurie studijuoja budizmą ir ruošiasi tapti vienuoliais. Tiesa, jie tuo pokalbiu neatrodo itin susidomėję, bet į klausimus atsakinėja daugmaž padoriai. Sužinome, kad jie kiekvienas tikras budistas vyras turi kartą gyvenime pabūti vienuoliu. Tiesa, pabūti galima vos porą dienų, savaitę ar mėnesį – tai kiekvieno asmeninis reikalas. Vienuoliai gyvena šventyklose ir kiekvieną rytą eina per miestą basi susirinkti iš žmonių aukų. Sužinome šių ir kitų smulkmenų apie jų gyvenimą, budizmą, Tailandą. Ir kai klausimai išsenka, atsisveikiname ir einame paskutinį ratą per miestą. Pakeliui dar ir sutinkame kalbančių papūgų, „Savadyka“ – sveikinasi.

Netrukus nusėdame parke – grožimės žuvimis tvenkinyje, žmonės lesina balandžius, kai kurie užsiima joga čia pat ant pievutės. Puiki vieta tiesiog atsipalaiduoti ir kiek atsipūsti per pačius karščius. Čia sėdėdamos ir pradedame atsisveikinimą su Čiang Majumi, nes iš čia belieka keliauti į viešbutį pasiimti kuprinių, tada į stotį, kur mūsų laukia naktinis autobusas. Tiesa, naktinis autobusas nustebina savo kičine prabanga ir nepaprastai plačiomis ir patogiomis sėdynėmis. Ir dar sausainių duoda…

Bangkokas

13.March.2013

DSC_0593

Turiu pripažinti, kad pirmojo įspūdžio tikėjausi didesnio. Bet Bankokas išlipus iš lėktuvo nustebina tik karščiu. Daugiau tematau eilinį didmiestį, vieną iš tų, kuriuose jau būta.

Tas įspūdis, kurio tikėjausi, susikuria po truputį. Jį dėlioju kaip koliažą – prigulęs pilnėjantis mėnulis, kitokio maisto kvapai, užrašai, panašesni į piešinius, pagarbus pasisveikinimas suglaudus rankas lyg maldai, Buda, visur tiek auksinio Budos ir dar daugiau karaliaus portretų aukso rėmuose, iš televizoriaus gerai atpažįstami tuk-tukai – visi šie dalykai prisideda prie to, kad po poros dienų Bangkoke pagaliau suprantu, kad aš esu kažkur labai toli, gerokai toliau, nei buvau iki šiol.

DSC_0515

Pirmąjį vakarą pamatome nedaug. Šiuolaikiškais traukiniais, kurie mums pasirodo brangūs (kur tas pigusis Tailandas?) važiuojame į kitą miesto galą, ten dar gaudome taksi. pirmieji su mumis nesidera ir prašo beveik dvigubai daugiau, nei tailandietė, pas kurią važiuojame, sako, kad turėtų kainuoti. Tad einame karštyje ir išmetamųjų dujų tvaike, kol sustoja kita mašina ir vairuotojas sutinka įjungti skaitiklį. Prisuka tiksliai tiek, kiek mokėti sakė tailandietė Nose (tokiu trumpiniu ji leidžia mums save vadinti). Atvažiuojame, susitinkame ir per tamsią siaurą gatvelę – beveik koridorių – žingsniuojame į jos namus. Nakvosime tikrai tailandietiškame name – iš medžio sukaltoje trobelėje ant upės kranto. Pirmas aukštas – tėvų miegamasis, svetainė ir virtuvė bendroje erdvėje. Antrame – mūsų šeimininkės kambarys ir maldos kambarys – kuriame patiestas čiužinys mūsų nakvynei. Kampe pristatyta Budos skulptūrų ir skulptūrėlių ir dar šalia stovi sekcija, pilna mažyčių medalionų su Buda. Be čiužinio, Budų ir stalo kambaryje tėra ventiliatorius. Na ir pora langų be stiklų, tik užtrauktų tinkleliais. Šiame kambaryje praleidžiame 5 naktis. Kartais mus naktimis lanko didžiuliai tarakonai, bet apibendrinus – aš miegu gana neblogai.

Rytais mus vaišina pusryčiais, kurie kartais sotūs kaip pietūs ar vakarienė (ar netgi abu kartu). Dažniausiai ryte bendraujame tik su motina, kuri daug juokiasi ir kalba kažką, ko nesuprantame. Paskui keliaujame į miestą, o vakarais pabenraujame ir su Nose, kurios klausinėjame apie Bangkoką, Tailandą ir kitas įdomybes.

Įdomu stebėti vietinių gyvenimą, ne tik šeimos, kurioje gyvename, bet ir jų kaimynų ar priešais dirbančių (tiesa, daugiau turbūt miegančių) darbininkų. Mūsų šeimyna turi parduotuvėlę – įkurta namo koridoriuje, kurioje turbūt apsipirkinėja vien kaimynai. Tačiau ten gali rasti visko – nuo kolos su ledukais iki karaliaus portretų. Ir dar rožinių kiaušinių, kurie viduje turėtų būti juodi.

DSC_0464

Pirmąjį kartą į Bangkoko centrą važiuojame traukiniu. Kaina pigesnė negu pigi – mokame 60 centų už du bilietus. Pakeliui grožimės lūšnynais ir rūmais.

Bangkoko tyrinėjimus pradedame nuo China-town. Pradžioj dar einam kiek tuštesnėm gatvėm, bet netrukus įneriam į didžiulį, nesibaigiantį turgų, pirmiausia pilną kvapnių maistų, o taip pat – pačių įvairiausių daiktų, daiktelyčių. Iriamės per minią ir žvalgomės ištiesusios kaklus. Labiausiai domina keisti maisto produktai, kurių toli gražu ne visus galime atpažinti ir įvardinti. Turgus išsiplėtęs ne tik į siaurus praėjimus, kuriuose 2 žmonėm sunku prasilenkti, bet ir į gatves ar ant šaligatvių ir vis tęsiasi, tęsiasi ir tęsiasi. Na bet pagaliau išnyrame kitame jo gale – tiesa, praėjusios tik tiesiai, tik viena gatve.

Netrukus pasiekiame istorinį centrą. Čia pamatome pirmąsias šventyklas, ir nors kol kas į vidų jų apžiūrėti neiname, bet ir iš išorės jos žavi nematytomis formomis. Kurį laiką sėdime prie upės ir grožinmės ne tik laivais, bet ir Wat Arun – aušros šventykla kitoje upės pusėje. Paskui ilgai gulime parke ir žiūrime kaip Valentino dienos proga tailandiečiai leidžia širdučių formos aitvarus.

DSC_0642

Vakarą pabaigiame „turistų rajone“, bent jau taip ilgainiui pavadiname tą vietą. Ten iš tiesų baltų žmonių daugiau, nei vietinių. Pilna viešbutukų, restoranų ir gatvės prekeivių. Atmosfera jauki ir tikrai miela pasivaikščiojimui. Čia pirmą kartą paragaujame mus užkabinusį Tailando narkotiką – vaisių kokteilius. Manytum, nėra nieko paprastesnio – arbūzas sumaltas su ledu. Bet skonis puikus ir gaivus – tad užsikabiname ir štai rašau po dešimties dienų – bet vis dar kasdien mėgaujamės šiais kokteiliais. Skirtingi vaisiai ar jų mišiniai – bet dauguma variantų yra puikesni nei puikūs!

Taip su kokteiliu ir tailandietiškais makaronais Pad Thai pabaigiame vakarą ir jau keliaujame link stoties, bet pakeliui dar randame atidarytą šventyklą, kurioje, regis, kaip tik vyksta vakarinės pamaldos. Tai pirma šventykla, į kurią užeiname, tad pirmą kartą nustebina Budų gausa. Girdisi, kaip vienuoliai kartoja mantras, tad gražu ne tik Budos, bet ir nuotaika šventyklos kieme.

DSC_0509

Grįžtame namo traukiniu, tik šį kartą kažkodėl mūsų prašo už jį mokėt 7 kartus daugiau. Ginčijamės ir aiškiname kasininkui, kad žinome kainą, bet jis užsispyręs rodo mums tik traukinio-ekspreso kainą. Ir nors laikas, kuriuo važiuojame, yra paprasto traukinio, jis mums, kai galiausiai pasiduodame, išspausdina už valandos važiuojančio ekspreso kainą ir tušinuku pataiso jo laiką. Pasiduodame, nes traukinys išvažiuoja už 5 minučių, o stoties darbuotojas neketina nusileisti. Na ir dėl to kad ta 7 kartus didesnė kaina vis dar yra vos 2 litai už bilietą.

Ir nors jaučiamės apgautos – už poros dienų visai kita stoties darbuotoja į tą patį traukinį mums irgi parduoda tuos brangesniuosius bilietus, lygiai taip pat pataisydama laiką tušinuku. Gal čia kokia bendra stoties tvarka?

DSC_0348

Antrą dieną važiuojame į naująjį centrą – prekybcentrių ir verslo centrų pilną rajoną. Pakeliui išbandome Bangkoko autobusus – už kondicionuojamą autobusą tuo pačiu numeriu ir maršrutu, moki dvigubai nei už nekondicionuojamą (vėliau išbandome ir tokį).

Apžiūrime kitą Bangkoko pusę – parduotuvės ir kainos jose stebina savo prabanga. Po prekybos centrus vaikščioti gera – vėsus kondicionuojamas oras, tačiau greitai išlendame į lauką. Čia taip pat verda prekyba – gatvėse šurmuliuoja turgus, kuriame kainos dešimt jei ne šimtą kartų mažesnės, nei prekybos centruose. Ilgainiui pastebime, kad turgus šurmuliuoja beveik visur Bangkoke, o kur nėra rūbų ar daiktų pardavėjų, ten atsiras bent jau vienas kitas gatvės maisto prekystalis.

Pasitrainiojame tarp prekybos centrų, apžiūrime nelabai ypatingą Bangkoko naująją architektūrą ir ilgiau nusėdame parke. Čia laistoma žolė – mama su džiaugsmu lenda po purškikliais, saulutėje kaitinasi vėžliai ir vėžliukai, o kartais ir koks didžiulis driežas praplaukia pro šalį.

DSC_0419

Po parko keliaujame dar pavaikštinėti aplink kažkuriuos (ne pagrindinius ir turistų lankomus) rūmus ir pasigrožėti tvenkiniuose plaukiojančiomis milžiniškomis žuvimis. Nustembame radusios labai europietišką pastatą, o dar labiau – pamačiusios krūvą abiturientų, kuriems įteiktose puokštėse – ne gėlės, o pliušiniai meškiukai.

Saulė nusileidžia (saulėlydį sutinkame prie gražios šventyklos) ir kiek paklaidžiojusios tamsiomis gatvėmis bei pastovėjusios kamščiuose grįžtame namo.

Trečioji diena yra šeštadienis, suplanuotas susitikimui su pusesere, kuri mus pamatyti atskrido net iš New Yorko. Keista susitikti kažkur taip toli nuo Lietuvos, bet taip pat ir neregėtai smagu. Pradedame nuo pasilakstymo po šventyklos – vienoje yra didžiulė auksinė Budos skulptūra, kita yra kiek apleista bet tuo ir įdomi, trečioji sužavi savo keistais meditacijai skirtais kambariais ir juodais stogais. Toliau lipame į auksinį kalną, kuo kurio grožimės panoramomis, apžiūrime gulinčio Budos skulptūrą ir neįtikėtinai gražiomis pagodomis išpuoštą šventyklą, persikeliame per upę ir į gražiąją Aušros šventyklą. Joje lipam aukštai labai stačiais laiptais – paskui nulipti daros kiek baisoka…

DSC_0618

Iš tiesų visos šventyklos, nors jų pamatome visai nemažai, kaip vienai dienai, palieka įspūdį ir yra vis kitokios. Žinoma, visose prisižiūrime Budos skulptūrų, tačiau skiriasi architektūra, apdaila – vienur daug spalvų, kitur gražūs raštai, trečioje – įdomi architektūra. Ypač didelį įspūdį palieka juodų stogų stogų šventykla, Wat Pho spalvingos pagodos ir Wat Arun anapus upės.

Po šventyklų norisi pailsėti, tad grūdamės į laivelį – autobusą, kuris plukdo žmones ir turistus aukštyn ir žemyn upe. Pradžioje, tiesa, tas pasiplaukiojimas visai neprimena malonumo – prisigrūdę žmonių ir nei ką matai, nei patogiai jautiesi. Tik kai dauguma išlipa ir prisėdame – jau galime pasigrožėti pakrantės vaizdais. Iš toli šviečia aukšti viešbučiai ir verslo centrai, greta kurių yra ir nutrintų namelių ir jau beveik lūšnynų.

DSC_0771

Paskutinė stotelė – kažkoks ten Riverside… Vakarietiškai atrodanti teritorija, buvę uosto sandėliai, kuriuose dabar pilna parduotuvių ir kavinių. Čia, regis, baltų žmonių beveik nėra, tačiau pramogauja daugybė vietinių. Įdomiausia stebėti visas besifotografuojančias paneles keisčiausiomis suknelėmis ir labai tradicinėmis pozomis.

Fotografuojamės ir mes ir besifotografuodamos pamatome apsaugą ir policiją, visus vejančią į šalį, ir netrukus praeina vyras su berniuku, kurių žiūrėti nuseka nemaža dalis vietinių. Ilgai svarstome, kokį čia įžymybę matėme…

Galiausiai vėl sėdame į laivelį ir jau nusileidus saulei plaukiame per naktinį miestą. Vakarą vėl užbaigiame turistų rajone su vaisių kokteiliais ir tailandietišku maistu. Paskui pasigauname tuk-tuką iki stoties ir atsisveikiname su pusesere iki rytojaus.

Sekmadienis – turgaus diena, tad traukiame į žymiausią Bangkoko savaitgalinį turgų. Tiesą pasakius, tikiuosi pamatyti Gariūnus ar kažką panašaus – ir lieku teigiamai nustebinta. Turgus didžiulis ir rasti galima visko, bet stebina kiek gražių, stilingų ir svarbiausia skirtingų drabužių galima čia rasti. Tad nors mes su mama kelionę tik pradedame – neatsispiriame ir nusiperkame vieną kitą „šmutkę“. Turguje tikrai galima pamatyti visko – ir blizgučių, ir keisto maisto, ir keistai atrodančių žmonių.

DSC_0819

Po ilgo nardymo po turgų, pasiilsime gražiame Chatuchak parke ir traukiame atgal link centro. Jau vakarėja, o mes keliaujame link įdomaus rajono – ten, kur klesti sex turizmas. Pradžioje apžiūrime mergaites „masažistes“, kurias klientai gali rinktis iš nuotraukų, paskui užsukame ir į berniukų „masažistų“ gatvę. Galiausiai nusėdame bare kur pigiai gauname ąsoti Mojito ir besimėgaudamos baigiame vakarą. Atsisveikindamos su pusesere nutariame, kad kitą kartą vėl susitiksime kokioje nors egzotiškoje vietoje.

DSC_0660

Pirmadienio popietę mums jau reikės lėkti į orouostą ir skristi į Chiang Mai, tad dieną leidžiame ramiai ir neskubėdamos. Aplankome tik paštą (atvirukai!) ir porą prekybos centrų. Nose lydi mus – prekybcentrių lankymas yra įprastas būdas jai leisti laiką, tad pažindinamės ir su šiuo užsiėmimu. Viename prekybos centre užeiname šiaurės Tailando maisto mugę, tad išsiklausinėjame apie visus keistus patiekalus „o kas čia?“.

Neilgai trukus atsisveikiname su mus draugiškai priėmusia šeimyna ir keliaujame į oro uostą. Na ir netrukus paliekame Bangkoką. Karštą, didžiulį, niekad nemiegantį Bangkoką, nuo kurio pradėjome ir kuriuo baigsime pažintį su Azija. Negaliu pasakyti, kad jį jau pažįstu, bet po jis nebe toks svetimas ir nebe toks tolimas, koks atrodė žinant tik vardą ir kitų pasakojimus. Bet vis dar negaliu paprastai ir trumpai jo apibendrinti. Tad čia dar grįšiu.

DSC_0854

Keliauju po Aziją ne tik dėl vaizdų, bet ir dėl maisto. Kulinarinės patirtys nemažiau įsimintinos. Bangkoke ragaujame: keistą pieno kokteilį/arbatą su guminukais; kokoso sultis iš kokoso; thai Pad, arbūzinį kokteilį, kriaušės formos vaisių; mandarinų kokteilį; keistą skanią sriubą su mėsos kukuliais; mangus su keisto skonio cukrumi; diuraną; granatų, dragon vaisiaus, žvaigždės – vaisiaus sultis; kokoso ledus; mangų, bananų, ananasų, kivių, melionų, drakono vaisiaus kokteilius; mandarinų sultis; raudoną kokosų karį; keistą žalią troškinį (kuris turėjo būti nelabai aštrus, bet buvo aštresnis už aštrų karį); alaus; vištos gabaliukus ant pagaliukų; traškią kiaulieną; ryžių sriubą