Rašyti February, 2013

dykumoje

13.February.2013

Abu Dabyje aušta rytas. migla aptraukus horizontą, tad šis oro uostas atrodo lyg netikras, lyg atsiradęs tuštumoje, esantis niekur. prisimenu filmą, kuriame kažkoks lėktuvas nusileido tuščiame oro uoste ir netrukus suprato iš tiesų esantys niekur, laikinoje realybėje, kuri nyksta (ją graužė kažkokie keisti padarai – čia buvo prastoji filmo dalis).  ir kol autobusas veža nuo lėktuvo link terminalo jaučiuosi lyg tokioje netikroje, nykstančioje vietoje. lyg sapne, iš kurio jau tuoj tuoj pabusiu ir iš karto pamiršiu, ką sapnavau.

kad nesapnuoju, suprantu pasiekus terminalą ir žmones, kurių čia daug ir kurie iš karto išblaško iliuzijos, miražo įspūdį savo tikrumu ir savo kitoniškumu. neeuropietiškumu, sakyčiau. pamenu, kaip londono Heathrow orouoste kažkada, vieną iš pirmųjų kartų, stebėjausi žmonių įvairove – lyg visos pasaulio šalys būtų atsiuntusios po savo atstovą. čia nustembu iš naujo, vėlgi, dėl žmonių įvairovės, ir dar dėl to, kad man įdomūs, kitokie žmonės čia vyrauja – nesu prie to pratusi, nesu pratusi prie neeuropietiškų minių. ir nors tik vienas kitas žmogus iš tiesų nustebina savo apranga, spalvomis ar tiesiog išvaizda, čia mane stebina minia. ir staiga įsisąmoninu, suprantu ir susitaikau – aš jau nebe Europoje ar jos pakraščiuose. pagaliau aš keliauju toli į kitokį pasaulį.

tiesa, čia dar ne kelionės pabaiga. dar vienas ilgas skrydis (pirmą kartą skridau taip ilgai ir taip prabangiai) ir tada būsiu dar gerokai toliau. kur vėl, turbūt, iš naujo nustebsiu.

Berlynas. prieš paliekant Europą

13.February.2013

DSC_0160

Berlynas šiuo atveju man yra tarpinė stotelė. oro uosto laukimo salė, kurioje, tiesa laukiu keletą dienų. nes čia pradėsiu didžiąją kelionę po Aziją. tad jaučiuosi keistokai –  ir iškeliavus, ir neiškeliavus tuo pačiu metu.

vis tik atvažiuoju į Berlyną anksčiau, nei reikėtų, su tikslu. kaip ir Londone, čia lankau draugus. ir čia, kaip Londone, neskubu į miestą, nelakstau nuo vieno turistinio objekto iki kito. čia, kaip ir Londone, daugumą turistinių objektų esu jau apžiūrėjus, tiesa, gerokai geriau (daugiau kartų), nei londone.

DSC_0194

Berlynas visada man būdavo tarpinė stotelė. 8 valandų sustojimas, reikalingas autobusų vairuotojams pailsėti prieš važiuojat toliau į vakarus (rytus). tad čia esu buvusi keletą kartų po 8 valandas. prisimenu tuos rytus, kai vairuotojai išmeta iš autobuso ir apsnūdusi, su viena ar kita kompanija, pradedu trainiotis po miestą. pradedam nuo televizijos bokšto, tada brandenburgo vartai, privaloma užlipti į reichstagą ir nusifotografuoti save veidrodžiuose, pasitrainioti po ilgus parkus iki prieisi kitą miesto dalį, ten gal iki upės, o gal į prekybcentrius – iki autobusas pasiims nuo zoologijos  sodo. tie 5 ar 6 kartai visada vystėsi daugmaž panašiai.

DSC_0180

šis kartas kitoks. šį kartą, kaip ir prieš porą savaičių londone, daug laiko leidžiu ant sofos gerdama arbatą. ar ką nors kitą. kartais sofa yra kokiame nors bare. pasivaikštau pakilimo takais oro uosto, kuris dabar tapęs parku. paklausau brazilų grupės, grojančios kažką tarp sambos ir bosa nova – samba-bosa. ragauju falafelius, tailandietišką maistą (kad galėčiau palyginti) ir kitas vokietijoje populiarias virtuves. važinėju dviračiu per sniegą (ir vos nenugriūnu). apžiūriu pagaliau Berlyno sienos gabalą (anksčiau jo niekaip nepasiekdavau). pasivaikštau su ekskursija, skirta supažindinti su Berlyno graffiti darbais ir menininkais, po kurios visur dairausi ieškodama nupaišytų 6. žiūriu vokiško daugybę metų rodomo serialo naują seriją bare (po futbolo). trainiojuosi gatvėmis ir stebiu žmones, dairausi į parduotuvių langus, apžiūrinėju balkonus ir, vėlgi, grafiti piešinius.

patinka man toks berlynas. neturistinis. neskubantis ir nevarginantis. gražus savo nutrintais ir užtagintais pastatais, gatvės menu, ir žmonėmis, kurie, sakoma, yra visai ne vokiečiai, o tiesiog berlyniečiai. geras pasirinkimas prieš keturiems mėnesiams atsisveikinant su Europa.

metas keliauti toliau

7.February.2013

mėnesį gyvenu šiame kambaryje fabijoniškėse, bet tik dabar perskaičiau užrašą ant čia stovinčio palikto monitoriaus.

Metas keliauti toliau, visą gyvenimą galima taip apibūdinti: metas keliauti toliau.

simboliška – už valandos išvažiuoju, palieku Vilnių kokiems keturiems mėnesiams, bent jau toks planas, o kaip jis įsigyvendins – dar pažiūrėsim.

metas keliauti toliau. šiuo metu būtent taip galima apibūdinti mano gyvenimą, ir nors jau žinau, kada grįšiu, ir kad šį kartą grįšiu ilgam – taip pat žinau, kad anksčiau ar vėliau vėl bus metas keliauti toliau.

sapnas

2.February.2013

kartais sapnuoju nuotykinius sapnus. pavyzdžiui šiąnakt sapnavau kažką tarp lobių salos ir musių valdovo, tiesa, ten dar buvo požeminių bunkerių iš lost’ų su gana draugišku dirbtiniu intelektu. čia gal prieš Tailando salas man nuotykiai salose sapnuojasi?

pora dienų Londone

1.February.2013

Londonas yra toks keistas miestas, kuriame jau buvau ne kartą, bet negaliu pasakyti, kad pažįstu miestą ar bent jau apžiūrėjau visus turistinius objektus. nes ten važiuoju lankyti žmonių, o ne objektų. ir nors juokėsi iš manęs, kad atvažiavusi į londoną laiką leidžiu ant sofos gerdama arbatą, bet turistiniai objektai niekur nepabėgs, o žmonės – gali.

šį kartą londone mačiau lietų, tiesa, ypatingą tuo, kad buvo viduje, o ne lauke, naftą, kuri irgi buvo viduje ir atspindinti viską, lyg veidrodis. buvau uždaryta į kalėjimą, bet paleista už gerą elgesį. apžiūrėjau dinozaurus. kaip ir kaskart, apsipirkau oksfordo gatvėje bei pasivaikščiojau vienam, kitam parke. ir išgėriau daug arbatos kalbėdama su žmonėmis, kuriuos, deja, sutinku per retai.

galvoju, gal reiktų kartą į londoną atvažiuoti būtent paturistauti. buvau čia to prieš daugelį metų, bet nedaug ką tepamenu.tad gal jau laikas būtų vėl paspoksoti į Big Beną ar nors kartą apsukti ratą Londono akyje. bet man kažkodėl patinka taip pažinoti ir nepažinoti londono tuo pačiu metu. ir lankyti draugus, o ne objektus.