Rašyti January, 2013

korektūros klaidos

24.January.2013

skaitau štai Pelevino “Ananasinis vanduo puikiajai damai” ir galvoju, ar ši citata iš knygos taikoma ir pačiai knygai:

“Tačiau Federalinės saugumo tarnybos ekspertai išaiškino, kad gausybė rašybos klaidų ir stilistinės pezdabriakos įrašuose – tai anaiptol ne profesionalumo trūkumas, o priešingai – kruopščiai apgalvoti psichologinio karo elementai. <…> Rusija jau taip mažai reiškia pasaulio arenoje, kad mes net tingime eikvoti jėgas gramatiškai taisyklingam vertimui…”

jėgas eikvoti šios knygos leidimui, regis, patingėjo “Kitos Knygos” – kas ten žino, o gal tyčia? nes netyčia taip išleisti knygą galima tik negerbiant skaitytojų.

gal dar galima numoti ranka į šen bei ten nesuderintas gimines ar linksnius sakinyje bei netinkamą skyrybą, bet kai vienas iš veikėjų, visą laiką buvęs Borisu staiga kulminacijoje virsta Morisu – jau negaliu atleisti.

ir kai turinyje knygos skyriai vadinasi:

I dalis. Dievai ir mechanizmai

II dalis. Mechanizmai ir dievai

o vos atvertus kitą puslapį matau: I dalis. Mechanizmai ir dievai (o už dar 2oo psl randu dar vieną: II dalis. Mechanizmai ir  dievai) tai visai nebesuprantu, ar įmanoma būti tiek išsiblaškiusiam, ar, visgi, čia koks nors kūrybinis užmanymas.

o knyga šiaip jau būtų puiki, jei ne visos tos korektūros klaidos…

namuose

7.January.2013

štai jau dvi savaites esu namuose. ir liko dar dvi savaitės. tad ir čia šiek tiek jaučiuosi, kaip kelionėje – kaip tarpinėje stotelėje, tiesa, iki skausmo (ar džiaugsmo) pažįstamoje stotelėje, kurioje viskas taip sava. pirmą kartą mėgaujuosi tuo paprastai nepastebimu jausmu – kad esi čia ne svetimas ir niekada nepasiklysti, nesudvejoji, kur pasukti, nestabtelėji perskaityti gatvių pavadinimų ar paklausyti autobuse skelbiamų stotelių.

taip pat pagaunu save jau susirgus kelionių liga – džiaugiuosi ne tik tuo, kad esu namuose, bet ir kad esu juose laikinai. dar nepabodo buvimas vienoje vietoje, bet jau laukiu to momento, kai vėl atsidursiu naujoje šalyje. tarsi tai, kad vėl išvažiuosiu pakeltų buvimo čia vertę kvadratu.

tiesa, tai, kad vėl išvažiuosiu po truputį virsta į tai, ar vėl išvažiuosiu – Aerosvit gal ims ir subankrutuos ir mano taip laukiama kelionė liks vis dar tik laukiama, o ne esama. bet gi žinau, kad vis tiek čia neliksiu. gal keliausiu toli, gal ne taip toli, bet vis dar keliausiu.

bet kol esu čia, tol mėgaujuosi savo miestu, vaikštau po Vilniaus gatves ir grožiuosi savo miestu dar kartą. ir jis vis dar man gražiausias ir artimiausias, nesvarbu, kiek miestų mačiau ir kiek jų laikinai vadinau savais, Vilnius vienintelis, kuriame iš tikrųjų jaučiuosi, kaip namuose.