Rašyti December, 2012

Sinop

15.December.2012

Sinopas, kaip ir kiti juodosios jūros miestai, nėra labai įspūdingas, bet čia sulaukiu labai šilto priėmimo iš savo couchsurferės Serpil. Atvažiuoju jau vėlokai, bet Serpil ir Ada, jos dukra ateina manęs pasitikti (Serpil sako, kad Ada nesutiko eiti miegoti manęs nepamačius). Abi jos sutnka mane labai šiltai, su didele šypsena ir daug geros energijos. Keliaujame pas jas namo, kur Serpil gamina man vakarienę, o Ada demonstruoja savo piešinius ir žaislus. Ada šiek tiek kalba angliškai – Serpil su ja dažnai kalba angliškai arba rusiškai tam, kad Ada išmoktų šias kalbas. Iš tiesų, kai pagalvoju, atmetus turkus couchsurferius, kurie visi kalbėjo daugiau ar mažiau angliškai, 7 metų Ada šią kalbą mokėjo bene geriausiai iš visų kitų sutiktų turkų.

Serpil labai entuziastinga, nes aš jos pirma couchsurferė. Ji pati mėgsta keliauti ir yra mačiusi šiek tiek pasaulio, gyvenusi anglijoje ir prancūzijoje. Deja, jos santuoka nenusisekė ir išsiskyrusi, ji gavo darbą Sinope. Klausausi jos istorijos ir žaviuosi energinga, gražia ir inteligentiška moterimi, kuriai būti vieniša motina mažame miestelyje Turkijoje yra tikrai nelengva – Turkija yra vis dar stipriai konservatyvi šalis šiais klausimais.

---

Kita diena yra sekmadienis, tad Serpil ir Ada neturi eiti į darbą ar mokyklą. Kai atsikeliu, Serpil vis dar miega, bet Ada, pamačiusi atidarytas mano kambario duris atlekia pas mane su savo žaislais ir žaidžiame kažkokius žaidimus. Ada kalba tai turkiškai, tai angliškai, tad ne visada suprantu, ką ji nori pasakyti, bet tai netrukdo smagiai leisti laiką. Netrukus atsikelia ir Serpil, tad po gausių turkiškų pusryčių keliaujame pasivaikščioti po Sinopą.

Serpil pažįsta vieną archeologą, tad pasivaikščiojimą pradedame šiaip jau turistams uždaroje kasinėjimų teritorijoje. Archeologas pasakoja čia esančių griuvėsių istoriją, kuris pradžioje buvo romėniška pirtis, paskui – bažnyčia, dar paskui – laidojimo rūsiai. Rodo buvusius baseinus, kurie vėliau tapo kapais ir pasakoja, kad čia, šioje teritorijoje rasta apie 1500 žmonių palaikų. Apžiūrinėju išlikusias freskas ir visi kartu baisimės žmonėmis, kurie jas gadino raižydami savo vardus ar paišydami grafičius. Šie griuvėsiai saugoma teritorija tapo tik prieš 3 metus.

Toliau žingsniuojame į pakrantę išgerti turkiškos kavos. Ada nuobodžiauja, tad duodu jai pažaisti Agry Birds – ir vaikas jau užimtas visam pasisėdėjimui. Paskui einame apžiūrėti laivų ir pakrantės. Čia Adai duodu savo telefoną ir parodau, kaip juo fotografuoti, tad ji su džiaugsmu ir energija fotogafuoja viską, ką mato.

Apžiūrime laivus, gynybines sienas, pasigrožime vaizdais. Acheologas vis ką nors papasakoja ar parodo. Pradeda tempti, tad pakeliui nusiperkame šviežios žuvies ir keliaujame namo gaminti vakarienės.

Po vakarienės Serpil šiaip ne taip priverčia Adą atlikti jos namų darbus – pirmokė skaito ir rašo įvairius sakinius. Paskui, kai Ada jau miega, mes dar ilgai plepam apie keliones, meną, meilę ir kitas smulkmenas.

Kitą dieną jau važiuosiu iš Sinopo, bet tik apie pietus, tad dar papusryčiaujame kartu, nueinu iki Serpil darbo, kur palieku kuprinę ir susipažįstu su jos bendradarbiais (moteriškė pavaišina skaniu kepiniu su graikiniais riešutais). Tada keliauju apžiūrėti Sinope esančio kalėjimo – muziejaus. Jis visas apleistas ir aptrintas, bet įdomu pasivaikštinėti čia, ypač dėl to, kad visoje teritorijoje, neskaitant įėjimo, esu viena vienintelė. Landžioju po tamsius koridorius, apgriuvusius pastatus, mažas celes ir tik truputį gailiuosi, kad niekur nėra (angliškų) paaiškinimų, kas kur čia buvo, kaip visa tai atrodė, kol kalėjimas dar veikė.

Paskui dar apsuku ratą aplink Sinopą (miestelis nedidelis) ir grįžtu pasiimti kuprinės bei atsisveikinti. Atsisveikiname su Serpil linkėdamos sau dar pasimatyti.

Sniegas

15.December.2012

Tbilisyje sninga. Man pirmas sniegas šiemet, kai kuriems čia hostelyje, pirmas gyvenime. Ketinau važiuoti į kalnus, bet kažkaip temperatūros juose atbaidė, tad per anksti atsidūriau Tbilisyje ir tinginiauju.

Tarp Amasros ir Sinopo

6.December.2012

Amasra ir Sinopas yra du gražūs miesteliai Juodosios jūros pakrantėje ir nuo vieno iki kito veda kelias palei pačią pakrantę. Kai žiūri žemėlapyje – tik 320 kilometrų, 6-7 valandų turėtų užtekti, kad pasiekčiau Sinopą. Deja, tiesioginių autobusų nėra. Tad ryte keliauju ant plento su mintimi tranzuoti arba pasigauti autobusą į Cidę (tariasi Džidė). Deja, tranzuoti nėra ką – į tą pusę važiuoja tik statybiniai sunkvežimiai, kurie visi rodo, kad jie suks čia pat į šoną. Antra pro šalį važiuojanti mašina sustoja, bet važiuoja ne ten. Dar pora mašinų – ir prastovėjus beveik valandą sulaukiu autobuso į Cidę. Cidė yra už kokių 60 km, bet iki ten važiuoju daugiau, nei 2 valandas. Keliukas siauras ir labai vingiuotas, važiuojam per kalnus ir pro mažyčius kaimelius ir vaizdai tikrai labai gražūs. Kalnai čia miškingi, o miškuose – ruduo, tad pilna spalvų.

Cidėje bandau pasigauti autobusą į Inebolu – vienas važiuos už valandos. Tiesa, už pusvalandžio jis ima ir nuvažiuoja – su mano kuprine bagaže – tad beveik pradedu panikuoti, bet šalia stovintis dėdulė ženklais rodo, kad jis sugrįš. Ir sugrįžta – po dar beveik valandos ir prisikrovęs moksleivių, kurie daug čiauška ir dalinasi (su manimi ir kitais) sausainiais, riešutais ir pan.

80 ar pan. km iki Inebolu važiuojame virš 3 valandų – kelias ne ką geresnis, be to dar tarpais tvarkomas. Bevažiuojant sutemsta, tad Inebolu pasiekiu jau tamsoje, tiesa, dar ne taip vėlai. Bandau gauti autobusą į Sinopą, bet paskutinis nuvažiavo jau prieš porą valandų. Dar tik pusė šešių, bet net nežinau, ką daryti – iki Sinopo dar gal 160 km ir turbūt tokiais pat blogais keliais. Viešbutyje nakvindintis dar nenoriu, tad nusprendžiu, kad pamėginsiu tranzuot, žiūrėsim, kiek toli galiu nusikapstyti. Paeinu toliau nuo centro, iškeliu ranką – ir pirma mašina sustoja. Dvi seserys ir brolis važiuoja vos 20 km, na bet teisinga kryptimi, tad važiuoju su jais. Jie angliškai beveik nekalba, na bet pavieniais žodžiais ir ženklais kiek pabendraujam. Privažiavus Abaną (čia jie gyvena) jie bando mane įkalbėti sustoti viešbutyje – jau tamsu, naktis, o ryt bus autobusas. Išaiškinu, kad dar ne vėlu (truputį po šešių), tad aš dar pabandysiu patranzuoti, tad jie parodo Sinopo kryptį ir atsisveikiname.

Vėlgi paeinu kiek iš miesto, mašinų į Sinopo pusę beveik nėra, bet trečia sustoja ir vyras važiuoja iki pat Sinopo. Angliškai nekalba nė žodžio, tad bandymai bendrauti nelabai sėkmingi. Važiuojame ilgai, kelias vis dar tiek pat blogas, be to jau tamsu. Virš jūros kabo didelis mėnulis.

Privažiavus netoli Sinopo pasiskambinu savo couchsurferei Serpil, kuri turkiškai su vairuotoju sutaria, kur jis mane priveš, tad netrukus jau sveikinuosi su Serpil ir jos septynmete dukrele Ada.

Amasra

6.December.2012

Jonas iš Denizlio sakė, kad jei būsiu prie Juodosios jūros pakrantės, būtinai turiu aplankyti Amasrą, mažą gražų miestuką. Tad po Safranbolu judu link jos. Amasra įsikūrusi pusiasalyje prie jūros ir pasiekiama ne taip jau paprastai (iš Safranbolu važiuoju į Bartin, iš Bartin – į Amasrą). Čia nakvosiu pas vyruką, dirbantį savivaldybėje, tad susitinkame savivaldybės pastate. Pas jį palieku kupinę (iki nakvynės vietos jis mane pavežės po darbo), išgeriame arbatos ir keliauju apžiūrėti miestelio. Pirmiausia einu per tiltą į miesto dalį, įsikūrusį saloje ir lipu į kalvą pasigrožėti vaizdais. Čia mane pradeda sekioti katinukas ir su manimi vaikštinėjasi po visą salą.

Vaizdai nuo viršaus neblogi, bet ir nėra ypač įspūdingi. Ir pati Amasra, regis, nėra ypač įspūdinga, bet gal dėl to, kad jau prisižiūrėjau tiek gražių vietų. Miestukas mažiukas, tad per valandą išvaikštau beveik visą, dar pasėdžiu ant suoliuko pliaže, užlipu ant kalniuko kitoje pusėje (kur pradeda lynoti), palaipau po pajūrio uolas. Prastūmus dar porą valandų jau keliauju susitinkti su Yilmazu. Jis nusiveda mane vakarienės, o paskui važiuojame į butą, kuriame aš nakvosiu. Tai butas, kurį vasarą jis nuomoja turistams arba užleidžia draugams. Pats jis gyvena name su tėvais. Aprodo man viską, išgeriam arbatos ir jis išvažiuoja namo, o aš lieku vakaroti sau viena. Deja, interneto nėra, na bet bent jau televizorius yra, o Turkijoje kai kurie tarptautiniai kanalai rodomi pasirinktinai turkiškai arba originalo kalba.

Anksti einu miegoti, nes ryt ketinu nuvažiuoti nemažą atstumą.

Safranbolu

6.December.2012

Safranbolu pasiekiu jau vakare. Čia pirmą kartą Turkijoje nakvosiu ne pas vyruką, o pas merginą, tad smalsu, ar merginos tiek pat svetingos, kiek vaikinai. Iš tiesų – taip, ir mergina jau laukia manęs su vakariene. Ji taip pat turi mažą smagų katinuką, su kuriuo žaidžiame visą vakarą. Geriame arbatą, valgome vaisius ir bendraujame apie kalbas (ji anglų kalbos mokytoja), knygas, angliją, kur ji važiuos pavasarį ir kitus dalykus.

Kitą rytą, po vėlyvų pusryčių keliauju apžiūrėti senojo Safranbolu, kuris įtrauktas į UNESCO sąrašą. Iš tiesų savitos architektūros miestelis gražiai išsidėstęs tarp kalvų. Balti osmanų namukai, jaukios siauros gatvelės, nedidelės, bet gražios mečetės ir puikios panoramos nuo kalvų… Turizmo informacijos centre vyrukas sako, kad dienos Safranbolu neuženka, bet aš daugiau laiko neturiu, tad neapžiūriu įdomių olų miestelio pakraštyje, kito gražaus ir seno kaimelio panašia architektūra, kuris yra 11 km nuo Safranbolu bei vasarnamių miesto, kuris įsikūręs aukščiau kalnuose – kur vėsiau.

Beeidama viena gatve sutinku berniuką ir jo vyresnę seserį, jis pamatęs, kad aš fotografuoju kažką, sako „foto, foto“ ir pradeda pozuoti. Tad pafotografuoju juos, o jis man demonstruoja, kokių triukų moka.

Dar užsuku į vieną tipišką osmanišką namą – muziejų, kuriame su kiek kraupokais (arba juokingais) manekenais iliustruojama, kaip buitis atrodė prieš šimtą ar daugiau metų. Užlipu link Safranbolu pilies, kurioje yra miesto muziejus, o aplinkui parke išdėlioti įvairių turkijos miestų bokštų su laikrodžiais maketai. Čia, Safranbole irgi yra bokštas su laikrodžiu.

Ant kalno parke nusprendžiu pasėdėti kiek ilgiau ir pasigrožėti saulėlydžiu. Vis tiek Safranbolą jau visą išvaikščiojau. Tad grožiuosi besileidžiančia saule ir virš miestuko tvyrančia ramybe.

Grįžtu pas Tiurkaj (mano šeimininkė), kuri jau pradėjusi gaminti vakarienę. Be to, ji dar sumąsto iškepti pyragą, aš pasisiūlau į pagalbą, tad darbuojamės virtuvėje ir plepame apie tradicines virtuves. Pyragas gana įdomus (ir skanus), vakaras gražus, o katinukas vis dar toks pats padykęs, tad smagiai vakarojame iki Tiurkaj pradeda ruoštis miegoti – ryt anksti keltis.

kalba

5.December.2012

turkijoje iš viso praleidžiu (praleisiu) 5 savaites, tad nuo pradžios bandau pramokti bent jau keletą frazių turkų kalba. deja, ši kalba niekaip man nepasiduoda ir net „ačiū“ išmokstu tik gal po savaitės. turkų kalba per daug skiriasi nuo europietiškųjų, ir nors man ištarti žodžius sekasi gana gerai (ne vienas turkas gyrė mano tarimą), be juos atsiminti niekaip neišeina. su viena išimtimi – labai lengvai išmokau skaičių 2, kuris turkiškai rašos ir tariasi: „Iki“.

kaip ten bebūtų, po keturių savaičių šalyje moku pasakyti tik:

  • labas

  • ačiū

  • labas vakaras/ gero vakaro

  • taip, ne

  • gerai/gražu

  • kur?

  • kiek kainuoja?

ir skaičiuoti nuo 1 iki 19.

žinoma, yra ir daugiau pavienių žodžių, kuriuos žinau ar atpažįstu. tokius, kaip maisto produktai iš meniu, žodžiai „stotis“ ar „viešbutis“, įėjimas ir išėjimas ar pan.

bet kaip per mėnesį – tai mažoka.

Ankara

5.December.2012

Šiaip jau Ankara nėra populiarus turistinis miestas, dauguma keliautojų nė neužsuka čia. Ir iš tiesų nelabai čia yra ką žiūrėti, bet man vis tiek smalsu pamatyti sostinę. Tuo pačiu dar bandau čia pasiskiepyti savo tolesnėms kelionėms – mat kai kuriems skiepams reikia daug laiko, o po naujųjų noriu išvažiuoti kuo anksčiau. Tad bandau taupyti laiką ir ketinu Ankaroje pasitrainioti po klinikas ir ligonines.

Atvažiuoju čia 6 ryto, tad nusprendžiu dar valandikę kitą numigti stotyje. Tokių kaip aš – čia norinčių pamiegoti nemažai, bet ir suolai gana patogūs. Tiesa, kiek nejauku supratus, kad čia miega vieni vyrai, ai, nu bet aš turistė, man galima. Tad snūduriuoju ant nuošalesnio suolelio. Apie 8 ryto visus kelti pradeda stoties apsauga (kas reiškia, kad naktį čia bomžams miegoti galima, tik dieną ne). Tad keliuosi ir aš (nors man jie nieko nesako) ir keliauju link centro. Užsuku į traukinių stotį, kur galima palikti kuprinę ir rasti informacijos centrą. Informacijos centre kiek užtrunku, kol išaiškinu, ko man reikia ir jie nukreipia mane į artimiausią ligoninę ir surašo turkišką raštelį apie tai, ko man reikia.

Randu ligoninę, kiek paklaidžioju, kol randu teisingą įėjimą. Turkiškas raštelis tikrai praverčia – čia niekas nekalba angliškai. Vienas vyrukas apsiima manim pasirūpinti, pavaikšto po kabinetus ir pasidomi, ar galiu gauti tą skiepą, kol galiausiai su google translator pagalba parašo man, kad man padėti jie negali, nes aš ne Turkijos pilietė ir neregistruota šitoje ligoninėje.

Keliauju vėl į informacijos centrą. Vyrukams paaiškinu situaciją ir pasakau, kad man reiktų privačios ligoninės, nes valstybinės man netinka. Jie man užrašo ir žemėlapyje parodo 2 adresus. Nelabai toli, bet pasivaikščioti tenka. Pirmu adresu esančią ligoninę randu gana paprastai ir netgi registratūroje dirbanti mergina kalba šiek tiek angliškai, bet jie, pasirodo, Hepatito B vakcinų neturi. Galėtų paskiepyti nuo visokių kitų ligų, bet atsisakau – tuo užsiimsiu grįžus į Lietuvą, tik Hepatito B vakcina reikalauja daug laiko, tad dabar norėčiau gauti ją.

Keliauju iki kito adreso. Ten ilgai užtrunku, kol surandu medicininį kabinetą, kurio net dauguma praeivių nežino. Vistik, apsukus kokius 5 ratus pagaliau randu ir bandau išaiškinti registratūros mergaitei, ko man reikia, nes angliškai žmonės čia nekalba. Vėlgi, raštelis padeda ir šiaip ne taip išsiaiškinu – kad jei noriu pamatyti gydytoją ir gauti vakciną (kurią nelabai supratau, ar jie turi), man reikia iš anksto užsirašyti ir artimiausias laikas, kurį jie turi yra už 2 dienų. Nenoriu tiek laiko sėdėti Ankaroje, mano kelionė toliau gana puikiai suplanuota. Tad atsisakau ir einu lauk.

Esu netoli kito infocentro, tad nusprendžiu paskutinį kartą pamėginti laimę su jais. Ofise sėdi 4 žmonės ir kai išaiškinu situaciją, jie visi labai stropiai bando man padėti. Apskambina gal 10 privačių ligoninių, klinikų ir kabinetų, bet visur atsakymas tas pats – nuo hepatito B jie (turistų) neskiepija. Galiausiai vienas vyrukas gauna beveik teigiamą atsakymą – patys jie tos vakcinos neturi, bet galėtų padėti su siuntimais į ligonines, kuriose vakcina yra. Deja, priimti mane gali tik rytoj 15 val. (rytoj ryte jau norėjau išvažiuoti). Nusprendžiu, kad reikia pabandyti laimę, tad infocentro darbuotojas užrašo mane pas daktarus, surašo kur ir kada man būti – ir tikiuosi, kad viskas bus gerai.

Tuo tarpu, einu apžiūrėti Ankaros. Su couchsurferiu susitikti sutarėme kiek vėliau, tad dabar sau vaikštinėjuosi po senąją miesto dalį. Įdomu tai, kad užkopus ant kalno į pilį, jaučiuosi ne kaip didmiestyje, o kaip mažame miestelyje. Labai įdomu, kai žinai, kad aplink kalvą šurmuliuoja gyvenimas, kai ką tik praėjai minias žmonių ir šūkaujančių pardavėjų, o čia staiga esi mažose siaurose gatvelėse, kurios nors ir netuščios, bet tikrai ramios ir tylios. Kiek primena jausmą Vilniuje užsukus į Šnipiškes, tik kaimo įspūdis daug stipresnis.

Pasivaikštau gatvelėmis, per parduotuvėlių pilną gatvę nusileidžiu nuo kalno žemyn – ir štai aš vėl didmiestyje. Po truputį einu atgal link stoties, nes reikia pasiimti kuprinę, o pakeliui dar užsuku apžiūrėti gražaus parko, čia pasėdžiu saulutėje ir pasimėgauju gražiu (nors nebelabai šiltu) oru.

Susitinku couchsurferį Isą, parvažiuojame pas jį pasidėti kuprinės ir jau temstant išlendame atgal į miestą. Jis man aprodo naująjį Ankaros centrą – pilną žmonių, parduotuvių, eismo. Didžiulis kontrastas lyginant su dieną matytu senuoju centru.

Užsukame pavakarieniauti, valgome pidas (turkiškas picas), kurios yra tiesiog milžiniškos. Paskui dar pasivaikštome ramesnėmis gatvelėmis, užsukame į barą alaus ir traukiame atgal namo. Čia Isa pabando parodyti man daugiau dėmesio, aš paaiškinu, kad manęs tai nedomina ir toliau sau bendraujame apie šį bei tą. Tiesa, Isos anglų kalba gana ribota, tad nežinau, kiek iš to, ką pliurpiu, jis supranta. Galiausiai jis eina dirbti, aš skaitinėju knygą ir taip baigiame vakarą.

Ryte Isa paruošia man pusryčius, po pusryčių atsisveikiname, nes jis keliauja į darbą, o aš – atgal į stotį vėl pasidėti kuprinės. Iki priėmimo pas daktarą dar daug laiko, tad einu apžiūrėti vieno iš žymiausių Ankaros objektų – Atatiurko mauzoliejaus.

Keliaudama po Turkiją, apie Mustafą Kemalį Atatiurką girdėjau įvairių nuomonių. Dauguma turkų jį mylį ir dievina, dauguma kurdų ir kitų tautų jo nemėgsta. Su kanadiete svarstėme, kiek iš viso to, kas apie jį kalbama yra tiesiog legenda, sukurta tam, kad Turkija turėtų savo herojų – jis buvo reikalingas kuriant naują valstybę ir naują, turkų identitetą. Atatiurkas išgarsėjo kaip puikus karvedys ir tapo pirmuoju Turkijos prezidentu.

Mauzoliejus didelis, bet man ne itin patinka. Nieko per daug įspūdingo. Jame taip pat yra didelis muziejus apie Atatiurką, Turkijos nepriklausomybės kovas ir jo politinius pasiekimus. Praeinu per jį, bet irgi per daug nesudomina.

Tad netrukus jau žingsniuoju link ten, kur turėtų būti gydytojo, su kuriuo turiu pasimatymą, kabinetas. Ateinu ten valandą per anksti – bet netrukus dėl to džiaugiuosi, nes rasti kabinetą užtrunku beveik tiek. Infocentras užrašė man vietos adresą ir pažymėjo vietą žemėlapyje, bet neužrašė įstaigos pavadinimo pavadinimo. Tad atėjus tuo adresu randu maisto parduotuvę ir gyvenamąjį namą ir niekas iš kaimynų nežino nieko apie daktarą Mehmetą, kurio vardą turiu ant lapelio. Ten yra ir telefonas, tad bandau skambinti, bet ten, kur prisiskambinu, niekas nekalba angliškai. Tad suku ratus apie namą, klausinėju žmonių ir niekur nerandu nieko panašaus ir jau pradedu keiktis – bet galiausiai iš netoliese esančio namo parūkyti neišlenda med. chalatu apsirengusi mergina. Pasirodo, ji būtent iš mano ieškomo med. kabineto – pasisekė. Tad už 10 minučių bendrauju su angliškai šiek tiek kalbančiu Mehmetu. Jis siūlo visokias kitokias vakcinas, bet ne nuo hepatito B. Paskui pats pradeda skambinėti ir galiausiai pažada man vakciną kitame kabinete, bet artimiausias priėmimo laikas, kurį galėčiau gauti – kitą savaitę. Dar kiek pasvarstau, ar labai su mano planais kirstųsi grįžimas į Ankarą kitą savaitę, bet kad ji man labai nebepakeliui, tad nusprendžiu, kad tiek to, pasiskiepysiu Lietuvoje ir į Tailandą išvažiuosiu vėliau. Kaip nors išgyvensiu sausį ir Lietuvoje.

Tad atsisveikinusi su daktaru Mehmetu keliauju į stotį ir netrukus esu pakeliui į Safranbolu.

Kapadokija

5.December.2012
Kad Kapadokija yra tiesiog būtina pamatyti vieta Turkijoje kartojo man visi ir prieš, ir per kelionę. Ir iš tiesų, pati dabar sakyčiau tą patį. Keistų smiltainio (ar ko ten) darinių slėniai yra įspūdingi, žavintys ir pritrenkiantys. Ir kiekvienas vis kitoks, vis kitų spalvų ir kitų formų. Vaikštinėdama po juos praleidau 3 dienas, bet veiklos čia užtektų ir savaitei ar net ilgiau.

---

Keliauju į Kapadokiją su trukdžiais. Man reikia pasiekti Gioremę (Kapadokijos centrą), tad stotyje klausiu autobuso į ten. Paklausiu vieno vyruko, jis sako – kaip tik vienas išvažiuoja. Tad bėgame į autobusą, jis mane įsodina, aš dar paklausiu „Gioreme?“, man sako „Evet, evet“ (taip, taip), tad ramiai sau važiuoju iki Kapadokijos. Tiesa, Nevšehire (15 km nuo Gioremės) matau, kad autobusas suka ne ten, na bet ką aš žinau, gal jis važiuoja aplink. Deja, kitas sustojimas yra Avanos miesteyje ir man čia sako „your stop“. Aš sakau, čia ne Gioremė, bet man aiškina, kad jie nevažiuoja į ten.

Tad tenka išlipti kažkur 10 km nuo Gioremės. Nedaug, tik kad jau vakaras, o autobusų ar dolmušų šiuo metu tarp šių miestelių nebėra. Man pasiūlo taksi – tik tai kainuotų tiek pat, kiek man kainavo atsigabenti į čia iš Konijos. Tad keliauju tranzuoti, nors jau tamsu ir transporto į tą pusę nedaug. Galvoju, blogiausiu atveju, nueisiu pėsčiomis tuos 10 km. Bet antra mašina sustoja ir paveža mane ten, kur reikia.

Gioremėje nakvoju pas Ahmedą, kuris nuolat priima žmones, tad čia taip pat sutinku 2 vyrukus, vieną iš Pietų Afrikos, kitą iš Škotijos (bet gyvenęs Pietų Afrikoje). Ahmedas pagamina vakarienę, atvažiuoja dar jo pusbrolis su dviem merginom, tad smagiai vakarojam, tik tiek, kad turkai kalba tarpusavyje turkiškai. Na, mes pasišnekame nemažai apie knygas. Dar vienu metu Ahmedas pradeda mus mokyti turkiškų šokių, tad truputį pasišokame. Tiek, kad vyrukai labai pavargę (kėlėsi apie 2 nakties ir keliavo į čia iš Stambulo), tad ilgai netempiame į naktį ir einame miegoti.

---

 

Kitą rytą vyrukai pasiūlo pasivaikščioti kartu, aš neatsisakau, tad po pusryčių žingsniuojame kažkur tolyn. Taikome į rožinį ir raudonąjį slėnius. Žingsniuojame ir negaliu atsigrožėti vaizdais. Deja, truputį lynoja, tad nusprendžiame palandžioti po pirmą surastą uolą-gyvenamąjį namą. Labai įdomūs tie akmenyje iškirsti kambarėliai, vedantys gilyn į dar kitus kambarėlius. Tiesa, šiame, pirmame apžiūrėtame name – kalne patenkame tik į pirmąjį aukštą. Vyrukai bando palypėti aukščiau, bet jiems nesiseka. Toliau keliaujame per kalvotus ir uolėtus bei nepaprastai gražius slėnius. Randame siaurą keistą taką, kuris veda per ir pro olas. Prie vieno namo-olos vėl lendame vidun tyrinėti ir čia atrandame laiptukus į aukštesnius kambarius, tad landžiojame siaurais koridoriais ir laipiojame tamsiais tuneliais. Nepaprastai įdomu, tik tiek kad ir nepaprastai smėlėta/ dulkina. Tad išlendame purvini, bet laimingi. Dar kiek paėję ir palypėję į kalną, pasiekiame raudonąjį slėnį ir atsiveria nepaprastai gražūs vaizdai. Tolumoje matome kaip pučiami oro balionai – turistų mėgstama pramoga čia, tik tiek kad pasijuokiame iš jų, nes debesys tokie žemi, kad nedaug ką jie ten matys iš dangaus.

Dar pasivaikštome po slėnius, apžiūrime porą olose įsikūrusių bažnyčių, tiesa, jose išlikę tik paišyti ornamentai ir kryžiai. iIr kai pradeda tempti, grįžtame į Gioremę. Namuose mūsų laukia vakarienė – gamina Ahmeto draugai. Apsirūpiname alumi ir kol turkai kalba turkiškai, mes kalbame angliškai, ir vėl daugiausia apie knygas.

Kitą dieną vyrukai išvažiuoja į ekskursiją, o aš keliauju į kitą pusę nuo Goremės. Pirmiausia traukiu į Meilės slėnį, kuriame uolų dariniai labai primena falus. Pradžioj žingsniuoju kalno viršumi palei slėnį, paskui pradedu ieškoti vietos, kur nusileisti, galiausiai pralendu pro olą ir esu apačioje. Ties falais trainiojasi grupelės turistų, bet apžiūrėjusi juos patraukiu slėniu tolyn (arba atgal, nes daugmaž iš ten atėjau) link Učisaro. Slėnis labai gražus, o vaikštau po jį, regis, viena vienutėlė. Kartais einu upės dugnu, kartais lendu pro olas, kartais lipu į kalnus. Ir nuolat baidau paukščius. Galiausiai išlendu prie Učisaro, miestelio, kuris įskūręs aplink seną pilį – olų miestą. Truputį palaipau po miestelį, bet iki viršaus taip ir neužsilipu. Toliau keliauju žemyn ir atgal link Goremės per balandžių slėnį. Jis irgi gražus, kitoks, nei ankstesnieji, bet katu gal jau ir nebe taip įspūdingas – arba jau atsižiūrėjau jų. Paržingsniuoju iki Goremės – bet dar liko 2 su trupučių valandos šviesos, tad nusprendžiu nukeliauti į kitą pusę, link Čevušino. Žinsniuoju panašia kryptimi, kaip pradėjome kelionę vakar, bet randu ir naujų vaizdų, naujų olų-namų ir kitų grožių. Pats Čevušinas irgi turi kalną – olų miestą, kurį gražu apžiūrėti, tiesa, čia ganėtinai nemažai turistų. Paeinu dar toliau – ir randu bažnyčia oloje, kurios lankymas šiaip kainuoja, bet dabar niekas netikrina bilietų. Gražu tos visos senos senutėlės freskos, aptrintos, bet vis dar matomos.

Dar truputį pažingsniuoju tolyn, pamatau dar kitokių formų uolų darinių – bet jau pradeda temti. Tad einu iki plento ir tranzuoju atgal į Goremę. Už 5 minučių jau sėdžiu mašinoje, o mergina pasakoja, kad ji vasarą planuoja važiuoti į Rygą, o gal ir Vilnių tuo pačiu aplankytų. Dar už 5 minučių esu jau Gioremėje, parkeliauju namo, o ten vėl jau gaminama vakarienė. Vakaras panašus į vakarykštį, ramus, su alumi ir pokalbiais.

Trečią dieną iš ryto atsisveikinu su Ahmedu, nes jis šiandien kraustosi ir šiaip ryt pats išvažiuoja į Ukrainą. Aš pati važiuosiu naktiniu autobusu į Ankarą. Tad palieku kuprinę autobusų kompanijos, kur pirkau bilietą, ofise ir patraukiu dar viena kryptimi į dar nelankytus slėnius. Pamatau rodyklę į bažnyčią ir nusprendžiu nueiti jos apžiūrėti. Kai galiausiai pasiekiu atskiroje uoloje iškaltą bažnyčią, šalia trinasi dėdulė, kuris klausia, ar noriu apžiūrėti. Klausiu, kiek kainuos. 5 liros, sako. Sakau, tada ne, ačiū ir jau ketinu eiti tolyn, bet jis man sako: „No money?“. Sakau: „no“. Sako: „Ok, my friend, come“. Ir aprodo man bažnyčią nemokamai, dar ir paaiškina, kur kokia freska ir kurio amžiaus. Išeiname, širdingai ir turkiškai dėkoju. Tada jis papasakoja apie dar vieną bažnyčią, vadinamą paslėptą bažnyčią, kuri šiaip nėra atvira lankytojams, bet jei noriu, jis man parodys. Žinoma, kad noriu ir netrukus jau lipame į kalvą. Tiesa, užlipę pamatome keliu link pirmosios bažnyčios einančius žmones, tad jis turi eiti atgal, bet įduoda man raktą ir sako – eik tiesiai, kol pamatysi laiptus. Einu tiesiai, galiausiai randu laiptus žemyn ir jais nusileidusi randu tikrai gana neblogai paslėptą bažnyčią. Atsirakinu duris ir štai apžiūrinėju bažnytėlę. Nėra ji kažkaip super ypatinga, bet kai žinau, kad čia patenka toli gražu ne kiekvienas – jau savaime smagu. Be to vaizdas iš bažnyčios tikrai labai gražus.

Grįžtu pas dėdulę grąžinti rakto ir jis pakviečia išgerti arbatos. Tiesiog reikalauja, tad neatsisakau, išgeriame arbatos, jis parodo daug Kapadokijos nuotraukų, dar įduoda man ant krosnelės keptą bulvę ir vaisių, kurio nei angliško, nei lietuviško, nei turkiško pavadinimo nežinau, bet forma jis kiek panašus į obuolį ir iškeliauju toliau, daug kartų širdingai jam padėkojusi.

Pradedu keliauti kitu slėniu, pradžioj jo dugnu, bet netrukus nusprendžiu kopti į viršų, nes iš apačios vaizdai ne tiek įspūdingi ir dažnai dengiami medžiai. Viršų pasiekti ne taip ir lengva, o vienoj vietoj vos nenusiritu žemyn (tiesa, nelabai aukštai), bet galiausiai grožiuosi slėniu iš viršaus. Tolumoje iškilusi Učisaro pilis ir taip gražu gražu, kaip ir visur Kapadokijoje. Pasivaikštau po slėnius, laukus ir randu dar vieną, apleistą bažnytėlę. Prisėdu čia pailsėti ir netrukus iki manęs atkeliauja porelė turistų. Mergina turkė, vyrukas vokietis, prisėda šalia ir plepame apie Kapadokiją. Bet ilgai neužsibūname, keliauju toliau per kalvas, laukus ir vynuogynus. Užsilipu ant kalno kažkur tarp rožinio slėnio ir Gioremės ir grožiuosi vakaro spalvomis. Ir nors saulė leidžiasi už debesų ir jos nesimato, matau saulėlydžio spalvas ant kalnų. Gražu. Bet netrukus pradeda temti ir tenka žingsniuoti atgal.

Temsta anksti, o autobusas – tik vidurnaktį, tad dar liko visas vakaras prasitrainioti po miestelį. Tiesa, vyrukai iš Pietų afrikos ir Škotijos lygiai taip pat trinasi kažkur (jie laukia naktinio autobuso į Pamukalę), tad grįždama dairausi ir netrukus pamatau juos vakarieniaujančius viename restoranėlyje. Prisėdu pavakarieniauti pati, paskui keliaujame į barą su alumi ir biliardo stalu ir stumiame paskutinias valandas Goremėje. Čia paragauju vyno – man sakė, kad Kapadokijos vynai – geriausi Turkijoje. Mano vynas nelabai ypatingas, bet baras įdomus – toks įspūdis, kad visi vieni kitus čia pažįsta. Nebūtų keista, jei jie visi nebūtų užsieniečiai. Vyrukai išvažiuoja 2 valandom anksčiau, nei aš, tad aš toliau bendrauju su kompiuteriu – kol priešais mane neprisėda australas. Pasirodo, dauguma čia ateinančiųjų Gioremėje gyvena arba bent jau yra ilgiau nei keletas dienų. Jis pats čia dirba, tik dabar jo atostogos (kurias jis vis tiek leidžia darbo vietoje – bare. Truputį papliurpiam ir jis palieka mane toliau bendrauti su kompiuteriu.

Likus kiek daugiau nei pusvalandžiui iki autobuso keliauju į stotį, nes reikia pasiimti kuprinę – autobusų kompanijos ofisas užsidarinėja. Tačiau vyrukas iš to ofiso labai rūpinasi, kad per tą pusvalandį nesušalčiau, tad pirma bando kažką susiderinti su kitos kompanijos ofisu (gretimos durys), bet jie irgi užsidarinėja, kol galiausiai pasodina mane vis dar veikiančiame informacijos centre kitoj gatvės pusėj. Tad pusvalandį praleidžiu šiltai skaitydama knygą ir netrukus jau esu autobuse į Ankarą.