Rašyti December, 2012

Tbilisi

22.December.2012

Toliau mano plane – važiuoti į kitus kalnus – Kazbegi, tam važiuoju iki Tbilisio. Bet atvažiavusi čia sužinau, kad kalnuose dabar sninga, tad autobusai nebevažiuoja, bent jau kol snigti nepaliaus ir kelių nenuvalys. Tad dviem dienom per anksti atsiduriu Tbilisyje. Pasiskambinu couchsurferei, pas kurią nakvosiu po 2 dienų – bet ji savaitgaliui išvažiavusi, tad einu ieškoti hostelio.

Hostelį randu, pigų ir kuriame vynas nemokamas ir neribotas. Randu jame ir iš Batumio jau pažįstamų TLG, kurie girtuokliauja ir atsisveikina su vienu iš jų, kuris rytoj išskrenda. Esu įtraukiama į vakarėlį, išgeriam kelis ąsočius vyno (kaip pridera, su tostais ir maukiant stiklinę vienu kartu iki dugno). Pakeliui dar susipažįstu su komunistu/ anarchistu Džonu iš JAV, kuris yra pusiau tremtyje (nes namie dėl savo pažiūrų ir veiksmų turi problemų), ir Gruzijoje statosi namą, tiesa, jis dar neapšildytas ir dabar jame baisiai šalta.

Su TLG einame į barą, tada į kitą barą, tada į klubą ir tik paryčiais parsirandame į hostelį. Jie visi visiškai girti ir jaučiuosi kaip kokia mamytė, vesdama vaikučius namo. Pirmas įspūdis apie Tbilisį – nelabai jaukus, tamsus miestas. Bet tai tik pirmas įspūdis, kuris ilgainiui smarkiai keičiasi.

Kitą dieną vis dar šalta, sninga, tad po Tbilisį trainiojuosi tik labai neilgai. Bet jau pastebiu, kad miestas gražus ir įdomus. Prasieinu nemažą ratą daugmaž pagrindinėmis gatvėmis, nuo Rustaveli iki senojo Tbilisio, iš jo atgal iki hostelio kitu upės krantu. Bet šalta, sninga ir noro vaikštinėti nėra, tad grįžtu į Hostelį, kur TLG jau vėl girtuokliauja – ir vienam jų liko gal tik pora valandų iki reikės važiuoti į oro uostą. Vėl daug vyno, girtų pokalbių, kol atsisveikinam su Taironu, Leonas nulūžta ir lieku sau plepėti su Erika apie jos planuojamą kelionę į Turkiją. Vėliau dar pasikalbam su Džonu apie komunizmą Kinijoje, su pabudusiu Leonu apie kovas narve (Cage fights), vynas nesibaigia, bet jaunimėlis antros nakties neatlaiko, eina anksti miegoti, tad aš irgi netempiu į naktį.

Trečią dieną atsikeliu anksti vien tam, kad nusileisčiau iki tualeto, bet nusileidusi žemyn randu apie duris besitrinančius du vyrukus, norinčius pakliūti į vidų. Tad bandau prisibelsti pas Natią, kuri čia dirba, ir po gerų 15 min tai pavyksta. Vyrukai vėlgi pažįstami iš Batumio – regis, ten sutikau dagumą TLG. Visą rytą geriu arbatą ir sėdžiu hostelyje, stebėdama gyvenimą čia, nes vis dar sninga, šalta ir į lauką nesinori.

Vis tik prisiverčiu apeiti ratą kitomis gatvėmis, nei vakar. Po truputį pradedu gaudytis mieste, rajonai pradeda jungtis, žinau, kur veda pagrindinės gatvės, net jei jos vingiuoja ar kyla aukštyn žemyn. Ir vistik vėl ilgai neužtrunku mieste – norisi grįžti į šiltą hostelį ir apkabinti arbatos puodelį.

Vakare jau sutinku couchsurferę, kuri grįžusi ir pasiruošusi mane priimti. Moteriškė draugiška, nors kiek keistoka, bet nelabai pagaunu kuo. Plepam daug apie keliones – ji taip pat prisiekusi keliautoja. Įdomu, kad jos kelionės dauguma po šalis, kurios man atrodo egzotiškos, o jai – kaimyninės: Sirija, Iranas, Armėnija, Nepalas, Dubajus ir pan. Vakarojam su arbata ir mandarinais.

Kitais vakarais ji man pasakoja kaip čia netoliese krito bombos, o taip pat kokia baisi dabar politinė situacija Gruzijoj, kaip naujasis premjeras pareiškė nugriausiąs prezidento pastatytus modernius pastatus, kaip jie čia prieš 5 metus gyveno turėdami elektrą tik porą valandų per dieną ir panašias istorijas.

Namai šalti, o šildomas tik vienas kambarys – svetainė. Tad man paskirtame kambaryje lendu po trim kaldrom ir bandau užmigti. Pro langą žiba tbilisio šviesos – atsiveria gražus vaizdas, tiesa, dieną jis daug prastesnis, pilkesnis. Ryte po langais ūkčioja traukiniai – ilgainiui priprantu juos girdėti busdama kiekvieną rytą.

Mano couchsurferė neduoda raktų, tad namus turiu palikti apie 9, o grįžti galiu apie 19 val. Pirmas pora dienų labai šalta, tad gailiuosi, jog nelikau hostelyje – šildydamasi kavinėse išleidžiu daugiau pinigų, nei būčiau sumokėjusi už nakvynę (su kuria gaudavau nemokamo vyno). Bet ilgainiui suprantu, kad nebūčiau pažinusi tiek miesto, nebūčiau jo prisijaukinusi, jei ne tos valandos, kurias nori nenori leidžiu mieste. Ir jei iš pradžių kiek keikiuosi užstrigusi Tbilisyje tiek ilgam, ilgainiui, besitrainiodama siauromis senamiesčio gatvelėmis ir skaitydama knygas kavinėse po truputį jaukinuosi šį miestą – sniegas ir mandarinai pagaliau pripratina mane prie minties, kad artėja Kalėdos ir užsikrečiu vidine švenčių šiluma. Pažįstamos jau bene mintinai žinomos gatvės sukuria namų jaukumo jausmą. Penktąją dieną mieste pradedu galvoti, kad galėčiau čia gyventi, jaustis kaip namuose, priklausyti (belong).

 

Iš kitos pusės, tirpstantis laikas iki grįžimo namo atima norą skubėti, norą kasdien būti vis naujoje vietoje, naujoje aplinkoje, pamatyti kažką naujo – tarsi po truputį pratinčiausi prie minties, kad tuoj sustosiu, tuoj grįšiu, tuoj būsiu nebe nuolatinėj kintamoj būsenoj, nebe kelyje.

Tbilisis kasdien man darosi vis gražesnis ir vis panašesnis į Vilnių. Jau vaikštau nežiūrėdama į žemėlapį ir nepasimesdama, senajame Tbilisyje jau nebelieka gatvyčių ir skersgatvių, kuriais dar nėjau, metro jau nebeišsiimu ausinių, kai skelbia stoteles – ir taip žinau, kur išlipti. O bobutė, iš kurios trečią kartą perku mandarinus, kalbina pasilikti ilgesniam laikui ir į maišelį įmeta porą obuolių – dovanų. Miestas, regis, pradeda mane priimti.

Apžiūriu daug ir visko čia. Šalčiausią dieną leidžiu muziejuose – nuo Sovietinės istorijos iki gruzijos liaudies instrumentų. Taip pat pamatau Pirosmanio jubiliejinę parodą, į kurią taip ir nenuėjau Lietuvoje. Ir taip turbūt sutaupiau – čia muziejų bilietai studentams kainuoja vos 0,5 Eu.

Kitom dienom lipu iki forto ir grožiuosi panoramomis, stengiuosi pasimesti senojo Tbilisio gatvelėse, apžiūrinėju parduotuves Rustavelyje, užsuku į apsnigtus parkus, skaitau Murakamio noveles Kalibano ir kitose kavinėse, užsuku į blusturgį, kuris, tiesa, dėl oro ir dėl to, kad ne savaitgalis, gan tuštokas, užsuku ir į stoties turgų, kuris kiek gąsdina savo dydžiu ir miniomis žmonių (nesu didelė minių mėgėja), ragauju Khachapurį vis kitoje kepyklėlėje, o vyną – vis kitame bare. Kartais einu tyrinėti naujų, dar neišvaikščiotų rajonų, kartais einu vis tomis pačiomis gatvėmis.

Nueinu net į teatrą. Muzikos ir dramos teatras rodo „Vasarvydžio nakties sapną“ – vienintelis spektaklis, kuriame per daug nesibaiminu nesuprantamos kalbos – siužetą juk ir taip gerai žinau. Tiesa, žodis „muzikinis“ teatro pavadinime kiek gąsdina – nesu didelė miuziklų gerbėja, bet baiminuosi be reikalo – tai draminis pastatymas. Einu pasiruošusi nusivylimui (daug užsienio spektaklių netempia mano lygio), bet iš tiesų pastatymas gana įdomus, vaidyba puiki ir kartais gaila, kad nesuprantu, kas kalbama. Žinoma, norint kabinėtis, rasčiau prie ko, bet bendrai paėmus, spektaklis man patinka. Kai kurie vizualiniai sprendimai kiek primena Koršunovą – įdomu, tyčia ar netyčia. Bet užsimanau Koršunovo spektaklį pamatyti dar kartelį. Bet kuriuo atveju, vakaras vykęs.

Tbilisis – chaotiškas ir kartu labai vientisas miestas. Čia yra visko – modernių pastatų, senų bažnyčių, griūvančių namų su gražiomis medinėmis verandomis, europietiškų gatvių su europietiškomis parduotuvėmis, parkų – daugybė parkų ir skulptūrų, negrįstų, purvinų gatvių ir tamsių gatvių vos pasukus į šoną nuo modernaus ir švytinčio prospekto ir viską apjungia upė ir kalvos.

Visą laiką, kol esu čia, sninga ar bent jau sniegas baltuoja ant kalnų, stogų ir šaligatvių. Horizontą daugumą dienų aptraukusi balta migla, tad miestas baltas baltas ir lygtais ne visai egzistuojantis, regis, kažkur ant būties ir nebūties ribos ir prieš akimirką matytas televizijos bokštas tuoj gali vėl išnykti migloje, tarsi nebūtų buvęs. Iki jo, beje, funikulieriumi taip ir neužvažiuoju, nes laukiu giedros dienos, kad matyčiau toli toli gal ten iki pačių Kazbegio kalnų, bet tokia diena taip ir neateina. Miestas lieka paskendęs migloje, baltas ir ne visai tikras.

Senasis Tbilisis kvepia siera – tai garuoja Puškino taip mėgtos sieros vonios. Naujasis Tbilisis kvepia mandarinais, išmetamaisiomis dujomis, turkiškais kebabais. Tai triukšmingas miestas – gausybė mašinų ir kartais kol pereisi gatvę reikia ilgai ilgai laukti arba ilgai ilgai eiti iki sankryžos. Tai pilnas žmonių miestas, kurie dauguma išlenda vakarėjant ir džiaugiasi sniegu, kuris čia, Tbilisyje, retas svečias. Tai kartais tamsus ir baugus, kartais – švytintis miestas, žiūrint kuria gatve ar kuriame rajone vaikštinėsies. Tai amžinai remontuojamas miestas ir vienur ar kitur tikrai kelią pastos išraustos gatvės ar statybų tvoros. Tai medinių raižinėtų verandų miestas, kurios man nepaprastai gražios, nesvarbu, ar naujos ar senos ir yrančios.

 

Taip pat tai draugiškų žmonių miestas. Jaukios kavinukės šeimininkė trečią puodelį kavos su pienu atneša „on the house“, gatvėje sutiktas ragų, skirtų vynui, pardavėjas (iš jo pirkau porą ragų), kai kitą kartą einu pro šalį, atpažįsta mane, pamoja ir įpila puodelį karštos arbatos iš termoso. Autobusų stotyje pamatęs mano pasimetusią miną, vienas dėdulė paklausia, kur važiuoju ir per visą aikštę nuveda mane iki pat kasų, o paskui į autobusiuką, vežantį į Mtskhetą. Turguje, kai susiduriu su pardavėja, nekalbančia nei angliškai, nei rusiškai, atsitiktinė praeivė pradeda vertėjauti, iki išsirenku ir nusiperku žieminius batus. Muziejaus darbuotojas, praleidęs mane pro duris į lauką, dar pasiūlo cigaretę, o kai atsisakau, ištiesia saldainį. Ir tikriausiai būtent šie susitikimai ir maži gražūs žmonių poelgiai man padeda jaustis čia jaukiai, jaustis kaip namuose. Ir kai pagaliau ateina laikas išvažiuoti – nebežinau, ar to noriu, nors prieš savaitę, vos atvykusi į Tbilisį jau buvau pasiruošusi skrydžiui namo.

Paskutinę dieną dar kartą praeinu per visą miestą, nuo vieno galo iki kito. Vėl išgeriu kavinuką kavos man patikusioje kavinėje, dar nusiperku mandarinų iš tos pačios bobutės ir atsisveikindama su ja tarsi atsisveikinu su Tbilisiu.

Mtskheta

22.December.2012

Į Mtskhetą porai valandų atvažiuoju iš Tbilisio. Tiesa, prieš tai pamirštu pasitikrinti fotoaparato bateriją, tad nuotraukų nebus. Bet nelabai ką ypatingo galėčiau parodyti – miestelis gražiai įsitaisęs tarp upės ir kalvų, bet pagrindiniai objektai čia yra senos bažnyčios ir vienuolynai, kurie, tiesą pasakius, po keleto pirmųjų man visi labai panašūs. Taip, istoriškai ir architektūriškai Mtskheta turi vienus iš svarbiausių pavyzdžių, bet nesu aš gruziškos architektūros ar istorijos žinovė. Tad apžiūriu miestelyje esančią bažnyčią, kuri graži, bet per daug nesužavi ir keliauju pasivaikščioti po kalvas iki žymaus Javri vienuolyno. Lipu į kalną, stebuklingai nepamesdama kelio (nors internete ir mano turistiniame gide rašo, kad kelią pamesti labai lengva), nors kartais jau atrodo, kad einu kažkur ne ten – iš viso užtrunku gal valandą, o paklausti nėra ko – nesutinku nei vieno žmogaus. Kaip ten bebūtų, štai esu ant kalvos su labai gražiu vaizdu į Mtskheta, tiesa, snyguriuoja ir toluma pradingsta baltoje migloje, tad nežinau, ką dar pamatyčiau čia giedrą dieną. Bet matosi visas miestukas ir upės vingis – gražu ir balta balta, kur dairais.

Apžiūriu vienuolyną ir sniegu besidžiaugiančius vienuolius, besigrožėdama vaizdais ir neskubėdama nusileidžiu atgal į miestą ir pasigaunu maršrutkę atgal į Tbilisį.

Gori

22.December.2012

Į Gorį nusprendžiu važiuoti traukiniu, ne tik todėl, kad pigiau, bet ir todėl, kad įdomu išbandyti kitokį transportą. Tad nors traukinys išvažiuoja tik po pietų ir važiuoja ilgai, bet išsimiegu ir keliauju į stotį. Įdomu tai, kad perkant bilietą į jį įrašomas keleivio vardas ir paso numeris – labai įdomu stebėti kaip kasininkė renka mano vardą lotyniškomis klaviatūros raidėmis, o kompiuterio ekrane atsiranda gruziški rašmenys. Vėliau, pirkdama kitą bilietą matau panašią procedūrą, tiek kad kasininkė mano vardą renka kirilica, o gaunu gruziškai – ir gana panašiai į ankstesniame biliete esantį vardą.

Traukinys gana aptrintas, bet kėdės bent jau plačios ir minkštos. Šalia manęs sėdi mergička, kuri dosniai dalinasi su manimi viskuo, ką turi – mandarinais, saldainiais, duona ir dešra. Aš, deja, visai neturiu jokio maisto (tik nevirtų makaronų), tad pasidalinti neturiu kuo. Važiuojam ilgai, bet gražiomis vietovėmis – ir štai pasiekiu Stalino gimtinę.

Pagrindinė problema, su kuria susiduriu Goryje – vieninteliai pigūs svečių namai šiuo metu neveikia. Tad tenka apsigyventi „prabangiame“ viešbutyje, kur už kambarį sumoku net 30 Eu. Kai pagalvoji – ne tiek jau daug, bet kad kol kas brangiausiai už nakvynę mokėjau apie 8 Eu. Tad skirtumas didelis. Bet čia gaunu asmeninį ir šiltą kambarį su vonia (ne dušu, o vonia!), televizorių, kurio net neįjungiu, beveik neveikiantį internetą ir pusryčius. Jau vakaras, tad niekur neinu – užtai apturiu karštą vonią ir einu miegoti.

Ryte atsikeliu gana anksti ir iš viešbučio išsikrapštau kai dar pagrindinė Gorio įžymybė – Stalino muziejus – neveikia. Tad pradedu nuo kopimo į ant kalvos esantį Gorio fortą. Nuo jo atsiveria gražios panoramos į visas Gorio puses.

Kiek pasižvalgiusi keliauju žemyn ir vėl bandau laimę Stalino muziejuje. Dabar jau jis veikia ir tik truputį pavėlavusi spėju prisijungti prie 4 lenkams vedamos ekskursijos. Mergaitė papasakoja vieną kitą įdomų faktą apie čia esančius dokumentus ir laiškus (mačiau molotovo-ribentropo paktą), parodo įdomesnes nuotraukas, apžiūrime pomirtinę Stalino kaukę nr. 6, įvairias dovanas jam (nemažai iš Lenkijos, bet iš Lietuvos, sako, turi tik išverstus stalino raštus). Taip pat įveda į labai neįspūdinga represijų kambarį, kur trumpai pamini mums ir taip gerai žinomus trėmimus ir KGB, bei einame apžiūrėti Stalino gimtojo namuko (mažiukas ir neįdomus) ir jo traukinio vagono (šitas kiek įdomesnis). Visa ekskursija užtrunka apie valandą ir pats muziejus nė kiek neįspūdingas, tad tiesiog užsidedu kryžiuką – buvau.

Tada keliauju iki stoties gaudyti autobuso į Uplistsikhe – neištariamo vardo kaimą, kuriame yra išlikęs olų miestas. Iš anksto nusiteikiu pamatyti kažką panašaus į Kapadokiją – kažką panašaus ir pamatau. Bet kuriuo atveju, nors vieną olų miestą pamatyti tikrai noriu, ir šis nors ir ne didžiausias, bet labai man pakeliui.

Kol nuo maršrutkės sustojimo žingsniuoju link muziejaus, vaizdai gražūs, bet būtina žiūrėti po kojomis, kad neįliptum į kokį karvės ar kažko kito š… Muziejus matomas iš toli, ir netrukus, šiaip ne taip suradusi kasininkę, įsigiju bilietą ir keliauju apžiūrėti olų miesto. Po olas landau ir ant uolų laipau tik aš viena – visas miestas vien man. Priėjus prie miesto krašto, pūsteli toks vėjas, kad sunku atlaikyti (gerai, kad pučia atgal, o ne pirmyn nuo skardžio). Pasitrainioju ir palaipioju po miestą ir keliauju žemyn.

Atžingsniavusi prie miestelio nusprendžiu nestovėti ir nelaukti maršrutkės, o pasivaikščioti. Kiek paėjus per kaimą, pamatau bobulę, kuri po tampo du didelius krepšius – paneša vieną 20 metrų, padeda, grįžta kito. Pasisiūlau padėti ir nunešu abu maišus iki pat jos namo (kurs vos už poros šimtų metrų – netoli). Ji labai dėkoja ir kviečia arbatos – bet kaip tik pasirodo maršrutkė, tad atsisakau, atsisveikinu, grįžtu į Gorį ir traukiniu keliauju į Tbilisį.

Kutaisi

22.December.2012

 

Į Kutaisį išvažiuoju 6 ryto, tad per kalnus važiuojame tamsoje. Vairuotojas lekia kaip pašėlęs, aš pradedu abejoti, ar pasieksiu Kutaisį, ypač kai vairuotojas, viena ranka vairuodamas, kalbėdamas telefonu dėl kažkokių priežasčių išjugia šviesas, bet nė kiek neprimažina greičio. Kelias nė kiek neapšviestas, tad keletą sekundžių važiuojame visiškoje tamsoje. Na, o kad būtų linksmiau, man galvoje skamba G&G daina „Bestija“ (nes gi rimuojasi su Mestija).

Vis tik Kutaisį pasiekiame sėkmingai, jau šviesoje ir po pietų. Apsinakvindinu hostelyje, kuris iš tiesų yra butas, kurio šeimininkų pora ir dar bobulė spaudžiasi viename kambaryje, o kiti trys prigrūsti lovų hosteliui. Šitas hostelis keistai populiarus tarp rusių tetulių – sutinku netgi dvi tokias, kai šiaip jau savaitės viduryje daugiau keliautojų nelabai sutinku. Hostelio šeimininkė labai maloni ir draugiška, apdalina visus mandarinais ir vis vaišina arbata. Vėliau vakare, apžiūrėjus Kutaisį randu ją ir vieną iš tetulių tvarkančias vyno butelį, pakviečia ir mane prisijungti, gaunu vyno ir tradicinių gruziniškų mėsos kukulių vakarienei.

Kutaisis labiausiai garsėja vienuolynais aplinkui, bet viena sena bažnyčia yra ir pačiame mieste. Tad pradedu nuo jos ir lipimo į kalną. Bažnyčia gana įspūdinga, be to kol kas gruziškų bažnyčių per daug neapžiūrinėjau, tad įdomu. Ir vaizdai atsiveria gražūs, tiek kad kiek lynoja.

Dar pavaikštinėju po miestelį, senamiestukas mažas, bet gražus, centre – įspūdingas auksu spindintis fontanas, bet šiaip jau miestelis nedidelis, nors ir antras pagal dydį Gruzijoj, bet man primena kokius Anykščius. Vistik čia pasivaikštinėti yra visai malonu, ypač kai lietus liaujasi.

Kitą dieną važiuoju apžiūrėti žymiųjų vienuolynų. Pirmiausia imu mikruškę link Gelati, pavadinimu itališkus ledus primenantį vienuolyną. Jis įsitaisęs gražioje vietoje ant kalniuko ir supamas kaimo. Pats vienuolynas nedidukas, bet smagiai pasivaikštinėju po kaimą. Tiesa, esu prisiskaičiusi, kad yra kažkokio pėsčiųjų tako iki kito vienuolyno, Mostameta, į kurį noriu keliauti toliau, tad imu ieškoti to kelio. Pirmi bandymai baigiasi vis prie kokių nors sodybos vartų, o iš trečio bandymo įtaikau į kažkur ton pusėn lygtais vedantį takelį, tik labai jau purviną ir akivaizdžiai, vien karvių bevaikštomą. Vistik nusprendžiu jį išbandyti ir tada gerą pusvalandį einu per brūzgynus ir mėšlynus, paskui leidžiuosi ir vos nenusiridenu nuo kalno, bet galiausiai nusileidžiu prie gražaus upės vingio, tiesa iš jo akivaizdžiai matosi, kad šia puse upės niekur toliau nenueisiu, nebent reiktų grįžti ir bandyti perkopti visą kalvą (kuri yra gana aukšta).

Upė akmeninga, tad kurį laiką ieškau – bene galima ją pereiti akmenimis, vėliau netgi svarstau galimybę perbristi, tiek kad daug labiau nei šaltis gąsdina srovė ir neaiškus gylis, tad atsisakau tos minties. Tenka dar paėjus pakrante pamatau, kad ir į kitą pusę palei upę niekur nenueisiu – reik lipt atgal į kalną. Atgal eidama vienoj vietoj taip įsipainioju į spygliuotus vijoklius, kad jau beveik nusprendžiu ten ir pasilikti, bet ištvermė ir kantrybė padeda ir po kokių 10 minučių jau esu laisva. Taip pat vienoj vietoj visu batu iki kulkšnies įminu į molingą purvą, tad žygį užskaitau kaip labai pavykusį. Galiausiai grįžusi link kaimo randu kelią į bent keletą laukų – bet ne išėjimą iš jų, ir galiausiai paklaidžiojus iš lauko į lauką per kažkieno kiemą šiaip ne taip išsikrapštau ant rimtesnio kelio. Nusprendžiu laimės nebebandyti ir per kalną kito tako neieškoti ir keliauju link asfaltuoto kelio, kurio už gero pusvalandžio turėtų atvažiuoti mikruškė.

 

Tiesa, mikruškės nelaukiu – iškeliu ranką ir pirma mašina sustoja. Pametėja mane tuos 3 ar 4 km iki kito vienuolyno. Mostameta įsikūrusi daug gražesnėj vietoj. Nors Gelati vienuolynas istoriškai garsesnis ir svarbesnis, bet Mostameta man palieka didesnį įspūdį. Ant upės vingio supamos uolos nuošaliau nuo gyvenamųjų namų įsikūręs gražus nedidukas vienuolynas. Tiesa, apžiūriu tik bažnyčia, nes prie likusios teritorijos kaba ženklas „Foreigners entrance prohibited”.

Vos užeinu į bažnyčią, prasideda mišios, kuriose be manęs dalyvauja dar 5 žmonės – 2 vienuoliai/kunigai (kaip ten juos atskirti?), patarnaujantis jaunuolis, tvarką čia prižiūrinti bobulytė ir porelė gruzinų lankytojų, kurie netrukus palieka mus, o aš lieku kiek ilgiau nes giedojimai ir smilkymai prideda daug nuotaikos ir mistikos šiai ant uolos įkurtai bažnytėlei.

Kiek pasitrynusi bažnyčioje galiausiai keliauju atgal. Iki plento pasivaikštau – 2 km, kurios mane pavežė sutranzuota mašina. Pasiekus plentą tyčia praleidžiu porą mikruškių ir bandau tranzuoti – vėlgi sustoja viena iš pirmųjų mašinų ir nuveža mane iki pat hostelio (nors ir sakau, kad galiu pasivaikščioti)

 

Čia rusės tetulės jau išvažiavusios, tad nuobodžiauju viena (šeimininkė tiesa vaišina arbata ir pyragu, bet su manim neužsibūna). Vakare dar nusprendžiu apeiti ratą aplink Kutaisį. Užeinu į vieną iš vaizdo patikusį barą alaus – ir čia tampu vietine atrakcija. Susikalbėti man padeda vienas iš lankytojų, sėdintis su draugais ir pakviečia mane prisijungti. Prisijungiu – ir vakaras prabėga labai smagiai. Po pirmo alaus esu vaišinama vynu ir pagaliau paragauju gruziškos čiačia – šlykštaus skonio vietinės degtinės. Geriama su tostais, kurių dauguma yra gruziniški, tad nė velnio nesuprantu, bet geriu kaip pridera – iki dugno. Šnekamės apie Lietuvą, Gruzijos ir Rusijos konfliktą ir nacionalinius gėrimo ypatumus. Galiausiai, kai vaizdas pradeda truputį lietis, susigalvoju priežastį atsisveikinti ir pareinu miegot į hostelį.

Mestia

16.December.2012

Mestia yra gana centrinis taškas Svaneti kalnyne Gruzijos šiaurėje. Visi pakeliui man sako, kad čia reikia atvažiuoti vasarą, na ir tai tikrai tiesa, bet kad jau atvažiavau žiemą, tai ką daryti. Tad nepaprastai gražiu keliu pilna maršrutke judame į šiaurę. Maršrutkėje žmonės dalinasi viskuo, ką turi, tad esu vaišinama mandariniais ir sausainiais. Visiems smalsu, ką aš veikiu Gruzijoj ir iš kur esu, tad bandau rusiškai papasakoti savo istoriją. Sekasi pusėtinai.

Jau artėjant prie Mestijos pamatau žymiuosius gynybinius bokštus, kurie čia išdygę belekur ir, regis, be jokios tvarkos. Keisti ir įdomūs bokšteliai papuošę ištisą miestą, o horizontą raižo aukšti kalnai ir tikiu, kad vasarą čia būtų galima daug vaikštinėti, stovyklauti ir grožėtis vaizdais, bet dabar tam kiek šaltoka.

Nusiderėjus kainą, apsigyvenu hostelyje, kuriame, regis, daugiau nieko nėra, ir keliauju pasivaikštinėti po miestelį ir kalnus. Miestelis, tiesa, daug labiau panašus į kaimą ir vaikščioti reikia atsargiai, kad neįliptum į karvės š. (ar neatsitrenktum į pačią karvę). Taip pat čia tuštoka, tad vaikštinėjuosi ir gėriuosi apylinkėmis tyloje ir ramybėje. Gražu čia, tik vos saulė dingsta už kalnų, pasidaro ganėtinai šalta, tad grįžtu vakaroti į hostelį. Ilgai svarstau, likti čia dar dienai ir pasivaikščioti, ar ne. Galiausiai lieku prie „ne“ ir hostelio darbuotoja suderina man rytinę maršrutkę, kuri privažiuos prie hostelio manęs paimti.

Tiesa, ryte, kai mikruškė jau atvažiuoja ir papypina, bandau išeiti į lauką – bet hostelio lauko durys užrakintos ir nė vieno gyvo žmogaus nematyti. Iš balkono pasišneku su vairuotoju ir išsiaiškinu, kad ten, kur aš noriu važiuoti, čia vienintelė dienos maršrutkė. Tad jis laukia, o aš šūkauju ir baladojuosi po hostelį, kol po kokių 10 minučių išlenda apsimiegojęs vyrukas su raktu ir išleidžia mane laukan. Ir važiuoju į Kutaisį.

Zugdidi

16.December.2012

Zugdidyje sustoju tik todėl, kad tądien maršrutkės į Mestiją jau nebevažiuoja. Gruzijoje nuo pat pradžių nusiteikiu nestresuoti dėl transporto, nes TLG man pripasakoja, kad į daug vietų maršrutkės važiuoja kartą per dieną ar net tik kartą per savaitę. Tad kai stringu Zugdidyje, per daug nenusimenu – esu tam pasiruošusi ir jau žinau, kur ieškoti vienintelio miestelio hostelio. Čia man padeda vietiniai, kuriems visiems didelė atrakcija, kad aš iš Pabaltijo ir pusė jų pasakojasi, kuriuose miestuose ir kokiomis aplinkybėmis ten buvę. Įsėdu į maršrutkę, ji priveža mane iki pat durų (mažesnėse vietose čia maršrutkių maršrutai dėliojami pagal pageidavimą). Zugdidžio hostelis, pasirodo, yra namas kaimą primenančioje gatvėje, kuriame šiuo metu nieko nėra, bet kaimynė paaiškina, kad reikia lukterėti ir šeimininkė pareis. Tad prisėdžiu ant sofkutės ir lūkuriuodama dairausi.

Nors Zugdidis yra miestukas, didelė jo dalis yra negrįstom gatvėm, kuriomis, kaip ir visur kitur Gruzijoje, vaikštinėjasi karvės. Kartais pagalvoju, kad Gruzija tuo atžvilgiu kiek panaši į Indiją – karvės, regis, čia vaikštinėjasi visur ir niekam nemotais, jei jos stovi kažkur vidury kelio (net ir rimtuose tarpmiestiniuose keliuose) – jas tiesiog apvažiuoja, o jei neįmanoma, nuveja signalu ar išlipę. Ir jei pirmą dieną kiek stebėjausi visu tuo, ilgainiui ir pati pradėjau žiūrėti į karves, kiaules, vištas, avis, kalakutus ir kitus gyvūnus kaip į savaimę suprantamą eismo dalyvį bei įgavau įprotį visada žiūrėti po kojomis – nes kitaip tikrai įliptum į kokį š…

Taigi, pirmas susidūrimas su kaimu Gruzijoje mane ištinka Zugdidyje, kuris gal ir nėra kaimas, bet aplink hostelį jaučiasi būtent taip. Kai pagaliau prisistato šeimininkė, o tiksliau kaimynė, pagelbstinti šeimininkei, suprantu, kad hostelio pastate nakvosiu viena vienutėlė. Paskutiniai svečiai čia, sako, buvo prieš savaitę. Tetulė bėdavojasi, kad nelabai turi kuo mane pamaitinti, bet leidžia naudotis viskuo, ką rasiu, tad verdu sriubą ir užkandžiauju sumuštiniais su namine uogienę. Tolesnį vakarą leidžiu ramiai įsijungus šildytuvą ir skaitydama E. Poe. Tiesa, prieš tai dar pavaikštau po apylinkes ir sode prisiskinu mandarinų.

Šeimininkė suderina, kad ryte maršrutkė į Mestiją užvažiuotų manęs pasiimti prie hostelio. Tad ryte keliuosi anksti, susiruošiu ir laukiu maršrutkės. Šeiminkė irgi ateina ir pasakoja man, kad kažkur čia greta vakar mirė žmogus. Pradeda bėdavotis, kaip čia jai sunku gyventi, kaip nori į Tbilisį ir pan. Ir nežinau, ką ir besakyti, ypač dėl to, kad rusų kalbos žinių paguodos klausimais man trūksta. Jaučiuosi nejaukiai ir vis laukiu tos žadėtosios maršrutkės – kad tik greičiau.

Maršrutkė taip ir neatvažiuoja, tad šeimininkė sudera su kaimynais, kad jie pavežės mane į stotį. Sako, duosi 5 larius ir nuveš. Būčiau ir nuėjus, bet kad jau suderėta, tad sėdu ir važiuoju. Nuveža į traukinių stotį, ir pinigų neima. Stoty klausinėju, kur čia maršrutkė į Mestią, bet visi tik gūžčioja pečiais. Galiausiai vienas taksistas paaiškina, kad jos ne iš čia važiuoja ir pasiūlo pametėti iki ten, iš kur jos važiuoja. Sutinku, ir jis nuveža mane iki mikruškės, įsodina ir nieko nepaima už pavežėjimą, tik įduoda savo telefono numerį, dėl visa ko. Ir štai aš pakeliui į Mestiją.

Batumi

16.December.2012
Po ilgų klajonių štai pagaliau pasiekiu Gruziją. Tiesa, su autobusu vėl išsiduriu – autobusas iki Batumio iš tiesų reiškia autobusą iki pasienio, nuo kurio iki miesto dar gal 15 km. Kai pagaliau praeinu sieną (mano pasą gruzinė pasienietė nagrinėjo taip kruopščiai, kaip dar niekas iki šiol), patenku į gruzinišką žmonių ir transporto erzelynę ir kurį laiką jaučiuosi kiek pasimetus. Paskui nužiūriu, kur žmonės sėda į mikruškes, kai kurios netgi turi lotyniškom raidėm užrašytą pavadinimą Batumis, tad bandau patekti į vieną jų. Tiesa, po dviejų maršrutkių ir vieno autobuso, į kuriuos neįsigrūdu (net nebandau, pamačius žmonių minią), nusprendžiu nebevargti ir keliauju tranzuoti. Dar net nespėjus pakelti rankos sustoja fura, turkas furistas, važiuojantis į Azerbaidžianą pametėja iki miesto. Pakeliui pirmus kartus pamatau keliu vaikštinėjančias karves – vėliau jų matysiu gerokai daugiau. Ir susiduriu su gruziniško vairavimo ypatumais – ne tik keliai baisūs, bet ir taisyklių jokių nėra (maniau, kad jų nėra turkijoje, bet palyginus su Gruzija, turkai vairuoja tiesiog puikiai).

Pasiekiu miestą, susirandu hostelį ir apsinakvindinu. Pasirodo, patenku į TLG, Teaching Languages in Georgia ar kažkaip taip susitikimą – pilnas hostelis anglakalbių mokytojų. Be manęs tik dar 2 žmonės nėra mokytojai (rusas ir italas), o iš mokytojų tik viena lenkė mergina yra ne iš anglakalbės šalies. Tad pirmą vakarą gurkšnoju mokytojų vyną ir klausausi istorijų apie gyvenimą Gruzijoje. Vynas neblogas, be to kai kurie bando jį gerti tradiciškai – iš rago ir su tostais, tad pirmą gruziniško baliaus patirtį įgyju ne su gruzinais. Dauguma mokytojų čia suvažiavo atsisveikinti – semestras baigėsi ir jie važiuos namo. Vienas, kitas žada grįžti, bet daugumai gruzijoje ir trijų mėnesių per akis – ant tiek kitoks ir sunkesnis gyvenimas čia, nei amerikoj, anglijoj, australijoj ar dar ten kur.

Susibendrauju su dviem amerikietėmis merginomis, Liz ir Aireen. Jos rytoj ketina važiuoti į Turkiją (vien tam, kad pabūtų Turkijoje), tad duodu kiek patarimų. Ir šiaip kažkaip gerai mums tarpusavyje bedraujasi, tad vakarojame plepėdamos ilgai, kol visi kiti jau suminga ir hostelio darbuotoja pradeda mus tildyti. Tad paryčiais keliaujam miegoti.

Kitą dieną, deja, lyja. Anksti ryte prabundu nuo perkūnijos, vėliau, kai jau atsikeliu – noro apžiūrėti miestą visai nėra. Bet Batumyje neketinau užsibūti, tad šiaip ne taip išsiruošiu pasivaikščiojimui. Pliaupia lietus, visur balos, tad netrukus esu šlapia ir sušalusi. Bet miestas man patinka, bent jau centrinė dalis, kuri yra graži, europietiška ir pilna įdomios architektūros pastatų. Turkė man kažkada sakė – Gruzija yra varginga šalis, bet stato jie daug gražesnius pastatus, nei gerokai turtingesni turkai. Ir iš tiesų taip – jei turkijoje ilgai grožėjausi tik gamta ir istorija, o architektūriniu požiūriu nieko įdomaus nemačiau, tai Batumyje akys atsigauna – tiek įdomu ir gražu. Žinoma, nutolus nuo centro, grožis dingsta ir lieka vien aptriušę ir niekuo neįpatingi rajonėliai, bet per lietų toli nuo centro nenutolu.

Prie rotušės (ar kažko tokio) pataikau, kai laikrodis muša valandas ir matau, kaip atsidarius durelėms išvažiuoja riterio ir damos skulptūros – ir tikiuosi kad jos ką nors nuveiks, bet jos tik parodomos, varpai sumuša kažkokią gražią melodiją ir durelės vėl užsidaro. Tad keliauju toliau. Per lietų ir šaltį, ne itin pasimėgauju pasivaikščiojimu žymiuoju Batumio pajūrio bulvaru, bet nesunku įsivaizduoti, kaip smagu čia būna vasarą, kai gražūs orai. Ir turbūt pilna žmonių, nors dabar trainiojuosi visai viena. Senamiestyje, tiesa, yra vienas kitas žmogus, bet parkas tuštutėlis.

Lietuje ilgai netempiu. Keliauju atgal į hostelį šildytis ir džiūti. Grįžta Liz ir Aireen, taip ir nepasiryžusios kelionei į Turkiją, tad einam gerti kavos ir ragauti pyragėlių. Grįžtant perkam po bambalį alaus, nes ką daugiau tokiu oru veikti – ir girtuokliaujame hostelyje. Vakarop tik išlendame tam, kad aplankytume porą vietinių barų, kurie pilni tų pačių hostelį okupavusių mokytojų. Tad Batumis man visas skamba angliškai ir nelabai dar atskleidžia, kokia visgi ta Gruzija. Tiesa, jei klausyti mokytojų, tai čia nieko gero – dauguma jų skundžiasi šiuo ar anuo (maistu, purvu, šalčiu, šeimomis, kuriose gyvena, gruzinais iš esmės, etc), nors visi pripažįsta, kad trumpai viešnagei tai yra graži ir įdomi šalis.

Lyti nustoja tik kitą rytą – kai visi pakuojasi ir ruošiasi išvažiuoti. Dar praeinu ratą per sausą Batumį ir keliauju į stotį ieškoti maršrutkės į Zugdidį, iš kurio keliausiu toliau į Mestią.

Turkija. Apibendrinam

16.December.2012

Turkijoje prakeliavau 5 savaites. Bet tiek man neužteko. Norint pamatyti visą gražią ir didelę šalį reikėtų bent poros mėnesių. Žinoma, dauguma turistų aplekia greituoju maršrutu: Stabmbulas, Kapadokija, Pamukalė, Selčiukas (Efesus), Troja ir vėl Stambulas, bet taip jie nepamato daugybės gražių dalykų šioje šalyje. Aš irgi nepamačiau daugybės gražių dalykų ir dėl to dar net neišvažiavus iš Turkijos (šį įrašą rašau autobuse tarp Trabzono ir Batumio), jau galvoju, kad čia dar būtinai sugrįšiu.

Kraštovaizdis

 

Turkija visa kalvota, o kartais ir kalnuota. O man kur kalnai, ten gražu. Pravažiavau per pietinę ir šiaurinę pakrantes ir abi jos kalvotos ir gražios. Nors tikruose kalnuose dar nebuvau (kitą kartą).  Kalnai ir jūra – ko daugiau reikia gražiam kraštovaizdžiui? Na ir dar Kapadokija, kur gražu taip, kad net žodžiais nenusakoma.

Tiesa, dėl kalnuotos vietovės dažnai kelionė užtrunka ilgiau, nei atrodytų žiūrint į žemėlapį.

Žmonės

 

Geriausia, ką turi Turkija yra jos žmonės. Tokio svetingumo dar nemačiau nei vienoje šalyje. Ir ne tik turiu omenyje couchsurferius (kurie dažnai ir kitose šalyse yra labai svetingi), bet bendrą įspūdį ir visus planuotus ir neplanuotus susitikimus. Žmonėms Turkijoje užsieniečiai nuoširdžiai įdomūs ir jie nuoširdžiai nori pagelbėti. Žinoma, visur yra visokių žmonių ir niekas nesako, kad visi turkai yra geri ir nuostabūs ir kad visi Stambule turistus kalbinantys turkai tai daro iš smalsumo (jie turistų mato per daug) – žinoma, kad jie nori turistams parduoti tą ar šitą daiktą. Bet dar nei vienoje šalyje nebuvau tiek primaitinta ir negėriau tiek nemokamos arbatos, kaip Turkijoje ir niekur nebuvo taip lengva rasti nakvynę, sutranzuoti mašiną ar tiesiog gauti bet kokios pagalbos net jei žmonės nė žodžio nekalbėjo angliškai.

 

Su anglų kalba, beje, Turkijoje nėra itin gerai. Turistinėse vietose žmonės, žinoma, kalba daugiau ar mažiau angliškai, bet ne taip turistiniuose taškuose jie geriausiu atveju žinos tik porą žodžių. Dėl to išmokti vieną kitą frazę ir skaičius yra tikrai naudinga.

Religija

 

Oficialiai dauguma turkų yra musulmonai. Sakau oficialiai, nes tai dažniausiai nesustabdo jų nuo alkoholio vartojimo ir kitų nuodėmių. Vienintelio dalyko jie nedaro – nevalgo kiaulienos. Na ir švenčia musulmoniškas šventes – gana nuoširdžiai laikosi ramadano, nors šiaip į mečetę nevaikšto ir nesimeldžia. Dalis moterų vaikšto prisidengusios plaukus, dalis – ne, ir niekam tai nemaišo. Tiesa, nebuvau Turkijos rytuose, kurie yra religingesni ir konservatyvesni, bent jau žmonės taip sako.

Ir nors dauguma mano sutiktų žmonių nebuvo itin religingi, kvietimą maldai penkis kartus per dieną girdėjau visur, kur buvau. Man, asmeniškai, labai gražu ir mistiška būna, kai prabyla minaretai, kviesdami visus maldai. Pirma vienas, paskui ataidi kitas – ir taip visas miestas paskęsta gražiame gaudesyje.

 

Maistas

 Turkija yra mėsėdžių šalis – beveik visi tradiciniai patiekalai yra mėsiški. Be to, didžioji dalis mėsos yra ėriena, tad gali tekti pratintis prie jos skonio. Bet visi tie mėsiniai patiekalai (kebabai) yra tikrai labai skanūs, nesvarbu su kuo. Tiesa, kebabas pas juos nebūtinai yra suvyniotas į lavašą, kaip pas mus – dažnai yra patiekiamas lėkštėje su ryžiais, bulvėmis ir daržovėmis. Taip pat tai nebūtinai mėsa, kepta pamauta ant iešmo (kaip pas mus kebabinėje) – gali būti tiesiog mėsos kotlečiukai. Taip, kaip mūsų kebabinėse, kepta mėsa vadinama Dioner kebabu, o mūsiškas, lavašinis kebabas vadinamas Diurum, o kebabas bandelėje vadinamas kebabo duona (Ekmek). Pigiausiai pavalgyti paprastai ir galima tokių vištienos Diurumų arba Ekmekų.

Kitas gana pigus maistas yra turkiškos picos arba pidos. Iš tiesų jos nuo itališkos picos labiausiai skiriasi forma (yra pailgos), daugiau principas (ir skonis) yra gana panašus, tiesa, ingredientų rinkiniai yra kiek kitokie, nei itališki.

Sriubos čia dažniausiai gaminamos iš miltelių, tiesa tie milteliai dažnai yra gaminami namuose iš džiovintų daržovių. Konsistencija jos kiek primena mūsiškas trintas sriubas. Dauguma mano ragautų buvo rūgštokos, bet tikrai skanios.

 

Kalbant apie saldumynus, čia populiarios baklavos, kurios bent jau man buvo per saldžios, pieno desertai, panašūs į pudingus ir tortai, vadinami Pasta. Na ir žinoma tradiciniai turkiški saldainiai „Turkish Delight“, kurių visos prabangesnės kavinės duoda prie turkiškos kavos.

Geriausias dalykas Turkijoje yra vaisiai – jie čia nepaprastai geri ir skanūs. Nepalyginsi su improtuotais į Lietuvą. Tiesa, mane kiek nustebino, kad jie nėra labai jau pigūs, kainos panašios kaip Lietuvoj, nors dauguma auginami tiesiog čia pat. Žinoma, dabar jau daugumos vaisių nebe sezonas, gal dėl to kainos kiek didesnės.

Dar galima paminėti gėrimus. Turkiška arbata yra verdama dvigubam kavinuke. Ant ugnies statomas kavinukas su vandeniu, o ant jo – kavinukas su arbatos čefyru. Geriama iš mažyčių stiklinių, į kurias pilama pusė stiklinės čefyro, pusė vandens iš apatinio arbatinio. Taip pat visur turkijoje galima gauti vaisinių arbatų, populiariausia yra obuolinė, bet tai ne visai arbata – tiesiog karštu vandeniu užpilami milteliai.

Turkiška kava geriama iš antpirščio dydžio puodelių ir dauguma moterų vėliau buriasi iš kavos tirščių.

Dar vertas dėmesio yra gėrimas Salepas, kuris yra gaminamas ilgai verdant pieną ir pridedant kažkokių miltelių. Tikrai skanus daiktas.

Na ir Raki, anyžinė degtinė geriama su vandeniu, nuo kurio ji pabala.

Parduotuvės ir kainos

Kelionė į Turkija nebus įvykusi be apsilankymo turkiškam bazare – turguje, kur pardavėjai kalbins “hello, where are you from” ar panašiais pokalbį pradedančiais sakiniais ir siūlys pirkti viską nuo rankų darbo turkiškų kilimų iki padirbtų ir labai pigių chanel 5 kvepalų. Visas tas šurmulys turguose yra labai įdomus ir vertas pamatymo – jei esate atsparūs įkalbinėjimams pirkti. Na, o norint apsipirkti, tą Turkijoje galima padaryti tikrai pigiai, ypač perkant rūbus ar batus – tik vėlgi, reikia būti atsargiem, kad neiškištų padirbtų garsių firmų prekių.

Apibendrinant Turkija yra gana pigi šalis, bet yra išskirtinai brangių dalykų, pvz. alus net parduotuvėje kainuos apie 2 Eu (bare – 3 ir daugiau). Taip pat brangios cigaretės ir degalai.

Maistas, bendrai paėmus, gana pigus – pavalgyt galima už 2-5 Eu, priklauso nuo to, ką valgysi. Turkiška arbata paprastai kainuoja 0,5-1 Eu, nors kartais po maisto restoranas ja gali pavaišinti nemokamai.

Nakvynę, paieškojus, galima susirasti už 10 Eu, bet tai nebus labai prabangi nakvynė.

Keliavimas

Visiems nebijantiems ir netingintiems Turkijoje labai rekomenduoju tranzavimą. Pati tranzavau nedaug, bet superpaprastai ir maloniai. Man dažniausiai užtekdavo vos poros mašinų, kad viena jų sustotų ir pavežėtų (tiesa, kai kur tos mašinos pasirodydavo retai, tai kiek užtrukdavo). Kai kurių vairuotojų buvau pamaitina ar bent pagirdyta. Ir visi buvo tikrai malonūs, net jei nekalbantys angliškai.

Na bet jei tranzuot nesinori, kita didelė rekomendacija yra išbandyti Turkiškus autobusus. Tai irgi ypatinga patirtis, būdinga tik Turkijoje, bent jau iš mano apkeliautų šalių.

Pirmiausia reikia turėti omenyje, kad turkijoje pilna autobusų kompanijų ir nėra vieno langelio sistemos, kaip Lietuvoje. Autobusų stotis neturi vienos (ar kelių vienodų) kasos, kur galima nusipirkti bilietą į bet kur. Čia stotyje yra pilna autobusų kompanijų ofisų ir iš principo reikėtų žinoti, kuri kompanija veža teisinga kryptimi. „Iš principo“ – nes iš tiesų pakanka ateiti į stotį ir atrodyti panašiam į turistą, kad tuoj pat kas nors prišoktų ir pasidomėtų, kur važiuoji. Ir jei jo kompanija (kaip supratau, dauguma tų vyrukų dirba kažkuriai kompanijai, nors man pasirodė, kad yra ir stoties darbuotojų) neveža ten, kur reikia, jis pasakys, kuri veža ir į kurią pusę eiti (didesnių miestų stotys yra milžiniškos). Tiesa, populiaresniais maršrutais važiuoja daugybė kompanijų, tad vien klausant šių pagalbininkų, gali gauti ne pačia pigiausią, bet didžiausias bilieto kainos skirtumas, kuri mačiau, buvo 2 EU (viena kompanija vežė už 15, kita už 17), tad daug tikrai neprarasi. Žinoma, galima eiti per visas kompanijas ir klausinėti, kiek kas kainuoja, na bet aš tuo neužsiiminėjau. Taip pat dauguma kompanijų turi internetinius puslapius, kur galima sužiūrėti laikus ir kainas (mažesnių kompanijų puslapiai tik turkiški), bet tam reikia žinoti, kurios kompanijos veža norimu maršrutu. Aš dažniausiai pasitikrindavau laikus keliuose didelių kompanijų puslapiuose (metro turism, ulisoj), kad žinočiau, kada keliauti link stoties, o atėjus į stotį leisdavau pirmam, paklaususiam, kur važiuoju, nuvesti mane iki bet kurio ofiso.

Tiesa, daugelyje turkiškų miestų stotis yra gana toli nuo miesto centro. Tad reikia žinoti stebuklingą žodį „Servis“. Servis tai maršrutkės, priklausančios autobusų kompanijoms ir į/iš stoties vežančios keleivius nemokamai. Ne visi miestai turi servis, bet visada verta pasidomėti, ar tokia paslauga teikiama arba bent jau pasekti kitus to pačio autobuso keleivius, ar nelipa jie į kokią mikruškę su kompanijos pavadinimu ar žodžiu Servis. Iš miesto Servis paprastai surenka keleivius nuo autobusų kompanijų biurų, kurie yra miesto centre ir kartais po keletą mieste. Autobuso bilietą irgi galima pirkti tokiame ofise (jei iki stoties toli), bet tada paprastai reik iš anksto išsiaiškinti, kokios kompanijos važiuoja ten, kur reikia. Perkant bilietą būtinai reik paklausti apie Servis, kad sužinotum laiką, kada jie išvažiuoja nuo ofiso (kartais tai būna prieš valandą, kartais prieš pusvalandį).

Nusipirkus bilietą ir pasiekus stotį galima pradėti mėgautis patogiais autobusais. Iš tiesų dauguma autobusų Turkijoje yra super patogūs, turi televizorius kiekvienam keleiviui (tiesa, vien su turkiškais televizijos kanalais ar muzika, bet kartais ir su USB portu, per kurį aš vis pasikraudavau telefoną), dažnai ir internetą. Be to, ilgesnius atstumus važiuojant autobusais taip pat gauti kokį užkandį (dažniausiai keksą ar sausainių) bei pasirinktinai kavos, arbatos ar kokio limonado, o jei kelionė ilga – ir ne vieną kartą. Vandens galima gauti visuose autobusuose, tereikia paprašyti. Vientinelis dalykas ko turkiški autobusai neturi – tualetai. Na bet jie stoja stotyse ir kartais kavinėse, tiek kad niekad nežinai, kiek iki kito sustojimo. Na ir stočių tualetai paprastai mokami.

Kaip ten bebūtų, tai nėra taisyklė, kad visuose autobusuose bus internetas, maisto ir televizorius. Dėl to visada galima pasiklausinėti perkant bilietus ir galbūt pasirinkti vos vos brangesnę, bet prabangesnę kompaniją. Kai kuriais maršrutais važiuoja tik nedideli autobusiukai be jokios prabangos (bet paprastai vandens galima ir juose gauti). Pietine pakrante tarp miestukų važinėja daugiausia mikruškės – jose tai visai nieko negausi.

Na bet bendras įspūdis, kurį man paliko turkiški autobusai yra itin geras.

Tačiau jei į Turkijoje keliauji tik trumpai ir didelius atstumus – autobusai dažnai neapsimoka nei laiko, nei kainos atžvilgiu. Vietiniai skrydžiai Turkijoje, ypač ne sezono metu gali būti itin pigūs, pigesni nei autobusai ir, žinoma, gerokai greitesni.

Na dar yra ir traukiniai, netgi važiavau vienu, jie tvarkingi ir patogūs, bet geležinkeliai nėra itin išvystyti, tad toli gražu ne visur nuvažiuosi traukiniu.

Kalbant apie miestų transportą, tai Stambule, jei transportu (į kurį įeina metro, tramvajai, autobusai, keltai ir pan) planuoji naudotis daugiau nei porą kartų, apsimoka įsigyti Stambulo kortelę (Istanbul card), kuri kainuoja 6 liras, bet per važiavimą sutaupai apie lirą, kartais ir kokias 2. Kituose miestuose irgi yra kortelės, bet į jas per daug nesigilinau, nes nebuvau tiek ilgai.

Kitos smulkmenos

Turistiniai objektai Turkijoje brangūs, o labiausiai mane nervina tai, kad vietiniai gali labai pigiai (vieno objekto bilieto kaina) įsigyti muziejų kortelę ir visur eiti nemokamai. Bet ta kortelė – tik vietiniams, tad man jos nepardavė. Studentų nuolaidos irgi galioja tik su turkišku studento pažymėjimu išskyrus vieną kitą išimtį.

Pigiausios (be couchsurfinimo) nakvynės Turkijoje yra pensionuose – tokie maži aptrinti viešbutukai, kuriuose kambariai privatūs, bet tualetas ir dušas dažnai yra bendras. Bent jau ne sezono metu dėl kainos galima derėtis.

Turkija yra kačių šalis. Katės čia yra visur ir jų tiek daug, kad kartais man atrodo, jog jų čia daugiau nei žmonių. Ir visi jomis rūpinasi ir jas maitina.

Na ir šiaip, Turkija yra puiki šalis, verta kelionės, patartina, ilgos.

Trabzon

15.December.2012

Trabzonas yra paskutinė mano stotelė Turkijoje. Čia noriu ramiai ir neskubant atsisveikinti su Turkija, na ir dar apžiūrėti netoliese esantį įžymų Sumela vienuolyną. Gyvenu čia su 4 vyrukais studentais, Džanu (Can) ir jo broliu, Hakanu ir Mahiru.

Atvykstu į Trabzoną vakarėjant, Džanas tuo metu turi paskaitas. Bet jis man duoda savo draugo Fatiho telefoną ir sako, kad jis pasirūpins manimi. Tad atėjus iki Kalkinma, rajono, kuriame gyvensiu, rašau Fatihui ir netrukus susitinkame su juo prie Kalkinmos mečetės. Pavalgome ir einame pasėdėti į kavinę, kurioje tuoj bus gyvos muzikos. Groja du vyrukai muzikantai, dainuoja tradicines turkiškas dainas. Vyrukai dainuoja neblogai, tik kai juos pakeičia mergina – net aš girdžiu, kad ji gerokai nusidainuoja.

Tuo tarpu išsiaiškinu, kad Fatihas kartu su Džadu mokosi mechaninę inžineriją ir jam tai nepatinka. Kad vasarą važiuos į Ameriką su Work and Travel programa, tad dabar stengiasi kuo labiau ištobulinti savo anglų kalbą. Kad jau buvo Batumi ir pašnekame apie geriausius būdus iki ten nusigauti. Dar pašnekame apie šį bei tą, kol baigiasi Džano paskaitos ir jis ateina manęs susirinkti. Einame pas Džaną namo ir pažindinuosi su visais jo buto kaimynais.

Kitą dieną keliamės vėlai ir Mahiras gamina tradicinius studentiškus pusryčius – kažką tarp kiaušinienės ir daržovių troškinio. Tiesa, nors vyrukai šį valgymo metą vadina pusryčiais, bet aš sakyčiau, kad 13 valandą tai labiau primena pietus. Po jų su Džadu keliaujame apžiūrėti Trabzono.

Pradedame nuo centrinės aikštės, Meydano. Čia trainiojamės gatvėmis, kurios pilnos parduotuvių ir nelabai įspūdingos. Bet kai nusirenkiame iki bazaro, kažkur gatvelėse Džadas sako, einam pažiūrėti, kaip daromi osmaniški turkiškos kavos kavinukai. Nusileidžiame į rūsį pas tokį dėdulę, kuris kaip tik užsiima tų kavinukų gamyba. Dabar jis dirba ties ketvirtuoju etapu ir matau kaip kantriai kalamas kavinukas įgauna vis gražesnę formą. Džadas verčia man, ką dėdulė kalba apie tai, kad tai mirštantis amatas ir Trabzone daugiau nebėra žmonių, kurie mokėtų jį. Jo sūnus tuo nesidomi, tad giminės amatas numirs su juo.

Parduotuvėlėje visi metaliniai daiktai pagaminti rankomis. O rasti čia galima visko, nuo samovarų iki keistokų religinės paskirties daiktų. Na bet ilgai neužsibūname, išgeriame arbatos (dėdulė nesutiko priimti mano „ne“ arbatai) ir keliaujame pažiūrėti, kaip kavinukai blizginami, kol įgauna švytinčią gražią spalvą. Ten irgi neužtrunkame, dar pasisukiojame aplink ir Džadas pasiūlo užvažiuoti ant kalniuko pasigrožėti Trabzono panorama. Taip ir padarome ir grožiuosi spalvingu, chaotišku miestu.

Nusileidus žemyn, Džadui laikas keliauti į paskaitas, o aš dar lieku pasitrainioti po miesto centrą. Užsuku į knygyną ir susirandu sau anglišką knygą, kuri, beje, yra labai pigi – kainuoja apie 12 litų. Vėliau išsiaiškinu, kad visos knygos čia kainuoja panašiai, bent jau Džadas taip sako. Dar nueinu iki jūros, bet jau tamsu ir nelabai kas matosi, tad keliauju atgal į Kalkinmą.

Čia einu į Hakanui priklausančią kavinę Dežavu, kurioje šį (ir daugumą vakarų) vyksta karaokė. Hakanas dar iš ryto mane kvietė užsukti pas jį, be to reik kažkaip prastumti laiką. Taigi, einu klausyti turkiškos karaokės. Hakanas pats angliškai nekalba, bet priima svetingai, pasodina geriausioje vietoje (po kondicionieriumi, kad nesušalčiau) ir atveda pas mane keletą angliškai kalbančių mergaičių. Tos mergaitės kol kas bene vienintelės baro lankytojos ir dainininkės karaokėje. Dauguma jų (iš viso jos šešios), dainuoja nekaip, bet toji, su kuria daugiausiai kalbamės, nes ji geriausiai kalba angliškai, visai nebloga. Jos visos mokosi vienoje mokykloje ir čia praktikuojasi rytojaus mokyklos karaokei. Plepame apie šį bei tą ir laikas bėga greitai. Karaokė tikrai čia populiari, mikrofonai tušti nestovi, dainorėliai dauguma neblogi, tad vakaras visai smagus.

Galiausiai sulaukiu Džano, kuris sako, kad netrukus prasidės svarbios futbolo rungtynės ir kviečia mane kartu jų žiūrėti. Žaidžia Galatasaray, komanda, kurios rungtynes stebėjau Antalijoje. Ateiname į restoraną, kuris dabar paverstas kino sale – visos kėdės išrikiuotos priešais ekraną eilėmis, be jokių stalų. O vėliau dar ir pinigus surenka už kiekvieną sėdimą vietą (Džado brolis sumoka už mane). Pirmas kėlinys turkams nesėkmingas, įvartį įmuša portugalų komanda. Tiesą pasakius, patyliukais sergu būtent už portugalus – man jų žaidimas gražesnis ir nuoširdesnis, na o gal taip tik atrodo – aš dažnai mėgstu sirgti už kitą komandą, nei dauguma. Deja, antrame kėliny turkai įmuša du įvarčius ir laimi rungtynes. Restorane visi džiūgauja, bet ir ne per daug švenčia – tiesiog išsiskirsto ir einame namo. Kaip ten bebūtų, jau vėlu ir laikas miegoti.

Kitą rytą vėl kartojame ilgo miego ir vėlyvų pusryčių/ pietų procedūrą, šiandien ragauju tradicinį šių vietų patiekalą kujmak, kurio pagrindas yra daug sūrio. Skanu, turiu pripažinti. Na o po pusryčių keliauju iki Sumelos. Nors Džanas siūlėsi keliauti kartu, bet atleidžiu jį nuo atsakomybės – nes dar nespėtų grįžti iki paskaitų pradžios… Sumela ne taip jau arti nuo Trabzono – visas gabalas kelio. Iki ten nusprendžiu tranzuoti, nes autobusinis susisiekimas sudėtingas, o be to Džanas sakė, kad jie patys iki ten visada tranzuoja. Tad jei gali jie, galiu ir aš. Ir iš tiesų, kaip ir dažniasiai Turkijoje, užtenka iškelti ranką ir už poros minučių jau sėdžiu mašinoje. Man pasiseka – vyrukas važiuoja iki pat Sumelos vienuolyno (kuris yra 20 km nuo pagrindinio kelio). Deja, angliškai jis nekalba, tad ne ką ten pabendraujame.

Sumela įsikūrusi aukštai kalnuose, sunkiai prieinamoje vietoje. Kelias iki jos vingiuoja per kalnu ir slėnius, vis aukštyn (ir šaltyn). Įspūdingiausia vienuolyne – uoloje iškirsta bažnytėlė su gražiomis, bet baisiai apgadintomis freskomis. Na ir vaizdai – matyti snieguotos kalnų viršūnės.

Pasitrainioju kiek, pėstute nusileidžiu nuo kalno ir keliauju pėstute tolyn, ketindama tranzuoti, kai pamatysiu nors vieną mašiną. Pirmoji mašina pilnutėlė, o antroji sustoja. Ją vairuoja vyrukas, su kuriuo persimetėme keletu žodžiu lipdami į vienuolyną. Jis kalba angliškai ir važiuoja į Trabzoną. Tad plepame apie keliones ir Turkiją. Jis yra regiono vadybininkas ir didžiąją dalį darbo praleidžia kelyje, lankydamas įvairius miestus. Kartu ir paturistauja – taip ir užsuko į Sumelą po to, kai sutvarkė reikalus Trabzone.

Pakeliui patenkame į transporto kamštį – kelias užtvertas avių bandos. Tenka kiek pastoviniuoti, kol avys surikiuojamos taip, kad tilptų į pusę kelio. Privažiavus Trabzoną jis pasiūlo išgerti kavos, aš sutinku, tad netrukus sėdime kavinėje Meydane ir ragaujame turkiškus tortus bei paskutinį kartą kelionėje geriu salepą. Šnekučiuojamės apie šį bei tą, daugiausia apie keliones. Paskui jis dar primygtinai reikalauja mane pavežėti iki Kalkinmos (nors pats gyvena viešbutyje šalia), tad atsisveikiname tik prie kavinės Dežavu, kur žadėjau susitikti su Džadu.

Dežavu vėl tuštoka kai ateinu, bet netrukus prisirenka žmonių (vėliau Hakanas sako, kad abu vakarus, kai aš buvau kavinėje, buvo pilna žmonių – matyt, aš nešu sėkmę) Iki to Hakanas bendrauja su manimi google translator pagalba, bet sekasi visai neblogai. Vėliau ateina tos pačios mergaitės iš vakar, persimetame pora žodžiu su jomis ir sulaukiu Džanu. Kiek paklausome karaokės, vėliau nueiname pavalgyti, o paskui einu žiūrėti kaip jis, jo brolis ir draugai žaidžia futbolą prieš kitą komandą. Žaidimas, tiesa, nuobodokas, niekas neįmuša įvarčio, tas viskas baigiasi lygiosiomis.

Dar kiek pavakarojame ir einame miegoti – paskutinė mano naktis Turkijoje.

Samsun

15.December.2012

Toliau važiuoju į Samsun, kuriame nelabai yra ką žiūrėti, bet jis man pakeliui. Tai vienas iš didesnių miestų Juodosios jūros pakrantėje.

Atvažiuoju čia kai jau temsta ir kol nusikrapštau iki centro, jau visai tamsu. Pasivaikštau truputį palei jūrą, apžiūriu amazonės skulptūrą su liūtais, pradeda lynoti, tad traukiu ieškoti susitikimo su couchsurferiu Suleimanu vietos. Susitinkame ir jis pasiūlo pasivaikščioti iki jo namų pajūriu. Einame palei ilgą ilgą paplūdimį ir šnekučiuojamės. Jis, pasirodo, pusiau lenkas iš mamos pusės. Planuoja baigęs studijas važiuoti lankyti giminių į Lenkiją ir tada keliauti po visą šentgeną.

Pareiname pas jį namo, kur jis gyvena su dar trim vyrukais. Iš tiesų, bardakėlis toks, kokį dažnai pamatysi vaikinų studentų bute. Visi trys jo kambariokai ir su vienu iš jų mokytis atėjusi mergaitė nekalba angliškai, tad bendraujame gestais ir šypsenomis. Kompanija smagi ir net nesuprasdama, kas kalbama, žaviuosi išraiška ir emocijomis. Suleimanas bando kartais versti, ką jie kalba, bet jo anglų kalba irgi ne itin gera, tad dauguma pokalbių lieka man neaiškūs.

Vyrukai pagamina vakarienę, paskui išverda žolelių arbatos ir užkuria kaljaną. Vakarojame ilgai ir ramiai.

Ir kitą rytą jau palieku Samsuną.