Rašyti November, 2012

Bursa

13.November.2012

 

Bursoje man nesiseka – pliaupia lietus beveik be perstojo. Tiesa, informacijos centro darbuotojas, toks mažas seneliukas, leidžia man pasidėti pas jį kurpinę iki darbo pabaigos, tad galiu ramiai apžiūrinėti miestą iki susitikimo su mane apgyvendinti sutikusiu couchsurferiu (su kuriuo man irgi nepasiseka).

Bursa istoriškai yra pirmoji Osmanų imperijos sostinė. Čia yra labai sena mečetė, įdomi tuo, kad viduje (o ne kieme) turi fontaną – bent jau man ji yra pirmoji tokia (paskui pamatau ir daugiau). Taip pat ji išpuošta įvairiais užrašais, o ne raštais. Tiesa, architektūriškai ji da įdomi tuo, kad tai yra, lygtais, pirmoji grynai turkiško stiliaus mečetė (iki tol buvo statomos arabiškos).

Bursoje yra ir daugiau žymių mečečių, viena iš jų, turbūt įžymiausioji, yra Žalioji mečetė, kuri, tiesa pasakius, ne tokia ir žalia. Šalia yra žaliasis mauzoliejus su kažkurio tai sultono sarkofagu – Bursoje tokių mauzoliejų daug, o aš nelabai gaudausi istorijoje, tad kuris sultonas kuriame mauzoliejuje – tikrai nepasakysiu.

Beeidama link žaliosios mečetės, beje, sutinku, ar tiksliau mane užkalbina praeivis. Mes susitinkame prie Islamiško meno muziejaus ir jis pakviečia užeiti. Jis pats restauratorius, atėjo čia apžiūrėti senų lubų, kurias reikės restauruoti. Aprodo man visą muziejų.

 

 Taip pat nueinu iki Emir Sultan mečetės, bet kai ją pasiekiu, lankymo valandos jau baigiasi, tad nepatenku į vidų. Be to, pradeda taip pliaupti, kad lendu į pirmą pasitaikiusį restoranėlį papietauti. Valgau Bursoje išrastą Iskanderio kebabą, kuris yra kiek kitoks, nei tradiciniai kebabai, bet man patinka.

 

Tada keliauju ieškoti savo couchsurferio – ir čia prasideda blogoji viešnagės Bursoje dalis. Virš valandos laukiu lietuje iš šaltyje, bet jis nepasirodo. Vėliau sužinau, kad tam buvo tikrai pateisinamų priežasčių, bet tuo metu keikiu jį, šalu ir galiausiai keliauju ieškoti kokio pigaus viešbutuko. Randu vieną tikrai pigų, bet ir ne itin prašmatnų, greičiau jau atvirkščiai – ganėtinai prastą. Užtai šeimininkas labai draugiškas, pamatęs, kad esu šlapia ir sušalusi, vaišina mane turkiška arbata ir saldainiais, tik deja, nekalba angliškai daugiau, nei porą žodžių.

Ryte dar pavaikštau po kitą Bursos pusę, apžiūriu turgus, gynybinę sieną, dar vieną kitą mauzoliejų ir važiuoju toliau.

 

Princo salos (Stambulas)

13.November.2012

Mano knyga apie Turkija rašo, kad būnant Stambule bent porą dienų, būtina užsukti į Princo salas – keturias gyvenamas salas netoliese miesto. Tad ketvirtąją viešnagės dieną sėdu į keltą ir plaukiu link salų. Apsiskaičiusi, planuoju aplankyti dvi iš jų. Pirmiausia aplankau didžiausią ir tolimiausią iš jų, tad pakeliui praplaukiu visas jas. Kaip ir aprašymai sako – pirma, mažiausioji, baltuoja vilomis, antra – margesnė ir daug žalumos. Trečioje dar išlipsiu vėliau, tad dabar keliauju į ketvirtąją, Büyükada (kas ir reiškia Didelė sala).

Keltas jau savaime įdomi patirtis – ne tik pamatau Stambulą iš jūros (be populiaraus Bosforo turo nusprendžiau apsieiti), bet ir kelto gyvenimą. Čia pilna ne tik turistų, bet ir viso ko pardavėjų. Vienas vyrukas nešioja didžiulį padėklą turkiškų riestainių (kuriais dauguma maitina keltą sekančias žuvėdras), kitas demonstruoja „sulčiaspaudę“ – tokį vamzdelį, kurį įspraudžia į apelsiną, tada apelsiną suspaudžia – ir turi sulčių stiklinę (gana populiarus pirkinys tarp turistų, daugiausia turbūt dėl įdomios prezentacijos, o taip pat galima pamatyti daug visokių suvenyrų pardavėjų. Tad kelionė nelabai prailgsta.

Princo salos ypatingos ne tik tuo, kad čia vilas turi Stambulo grietinėlė jau ne vieną šimtmetį, bet ir tuo, kad čia nelabai leidžiama važinėtis mašinomis. Nelabai – nes nors visur skaičiau, kad mašinos salose uždraustos, pati mačiau ne vieną jų, tiesa, daugumą krovinines, gaisrines ar traktorius. Kaip ten bebūtų, turistams, kurie nenori vaikščioti čia yra didžiulė pasiūla arklių traukiamų karietų (ir dėl to visoje saloje manęs nepalieka mėšlo kvapas) bei nuomojamų dviračių. Aš turiu saloje daug laiko, tad nusprendžiu dviračio neimti, o pasivaikščioti – ir daugiau dėl tokio sprendimo džiaugiuosi, nei gailiuosi, nes sala gana kalnuota, ypač einant turistiniais takais. Vaikštinėjuosi, apžiūrinėju baltutėles medines vilas, gražiai išpuoštas drožinėtais ornamentais. Apeinu pusę salos ir pasiekiu aukštai įsikūrūsį krikščionišką vienuolyną, kuris ne itin įspūdingas, bet vaizdai nuo čia gražūs. Pareinu per parkus ir pakrantėmis atgal į salos centrą, pasitrainioju po mažas gatveles ir jau laikas sėsti į keltą, plaukiantį į kitą salą.

Trečia nuo Stambulo ir antroji man sala Heybeliada ne tokia didelė ir ne tokia graži, kaip pirmoji. Bet čia turistų mažiau ir daugiau vietinių. Šioje saloje jaučiasi, kad ji yra gyvenama ne tik turistiniu sezonu.

Vėlgi tiesiog pasitrainioju gatvelėmis, čia toli neinu ir į kalnus per daug nelipu. Prie vieno gražaus seno namo randu filmavimo aikštelę, filmuoja kažkokį istorinį filmą. Vėliau grįžtu į pajūrį ir prisėdu ant suoliuko – pro šalį prabėga ilga kolona saloje įsikūrusios jūreivių akademijos moksleivių. Parplaukia keltas – iš jo pasipila krūva mokinukų, turbūt grįžtančių iš mokyklos kitoje saloje.

Neužsibūnu antroje saloje, kai atplaukia kitas keltas, grįžtu į Stambulą. Vakarą praleidžiame su mano šeimininku, gaminu jam vakarienę už visus man gamintus pusryčius ir plepame apie lėktuvus, studijas, kitus niekniekius.

Stambulas

10.November.2012

Beveik visur, kur būnu iki Stambulo, grožiuosi mažais dalykais. Vos keleto gražių pastatų ar įdomesnio parko užtenka, kad miestą ar miestelį laikyčiau gražiu. Stambulas nušluoja visas tas smulkmenas ir pritrenkia dydžiu ir grožiu. Ir egzotika – miesto panoramą raižo mečečių minaretai. Pirmąsias mečetes fotografuoju kiekvieną, bet po trečios ar penktos jau akis pakeliu tik į gražesnes, ypatingesnes.

Kitas dalykas, kuriuo Stambulas išsiskiria – jis vis dar pilnas turistų. Čia turbūt nėra neturistinio sezono – žmonių pilna visus metus. Tuo tarpu aš, keliaudama po sezoną baigusias turistines vietoves nuo tiek žmonių, ypač kalbančių angliškai (bei vokiškai, rusiškai, itališkai, ispaniškai, prancūziškai, norvegiškai, suomiškai ir turbūt dar visa krūva kalbų, tiek, kad šitas kažkur girdėjau ir fiksavau) atpratau.

 

Atvažiuoju į Stambulą anksti ryte, tad matau, kaip miestas bunda. Beveik prie kiekvienos kavinukės stovintys padavėjai kviečia pusryčiauti, o gatvės po truputį pilnėja. Švinta. Atsidarinėja parduotuvės. Pereinu viena centrinių gatvių, jungiančia Stambulo senąjį (ir turistinį) turgų ir istorinį centrą – ir tai vienintelis kartas kai šias vietas matau apytuštes, beveik be žmonių. Po truputį atžingsiuoju iki pagrindinių turistinių objektų – dviejų įspūdingų mečečių – Aya Sofia ir Mėlynosios mečetės. Ateinu per anksti – jos dar neatsidariusios, tad prisėdu ant suoliuko. Deja, kol jos atsidaro, prisirenka tiek žmonių, kad eilės nusitęsia per visą aikštę. Nusprendžiu šių objektų lankymą atidėti vėlesniam laikui.

 

Tuo tarpu susirandu draugų. Tiesa pasakius, mane susiranda pakeleivė. Priešais ant suoliuko prisėda azijietiškų bruožų mergaitė ir ima man stipriai šypsotis. Aš nusišypsau atgal ir toliau skaitinėju gidą apie Stambulą (pasiėmiau vieną tokį į kelionę ir dabar džiaugiuosi). Kai galiausiai nusprendžiu keliauti toliau, mergaitė pašoka ir klausia „Kur eini?“. „Pasivaikščioti“ – sakau. „O galima man kartu?“. Pasimetu. „Bet aš tiesiog šiaip, pasivaikščioti einu aplinkui“. „Tai gerai, aš irgi noriu tiesiog pasivaikščioti“. Nusprendžiu – tebūnie. Tad einam kartu pasivaikščioti.

Mergaitė, pasirodo, yra iš Taivano. Pirmą kartą atkeliavo taip toli nuo namų. Nusprendžiau, kad dėl to ir nusprendė pasivaikščioti su manimi – baisoka jai čia, nepažįstamam krašte. Atvažiavo irgi tik šiandien, dieną praleis Stambule ir vakare išvažiuos į Goremę, kur turi pažįstamų, tad praleis bent 7 iš 20-ties kelionės dienų. Tad taip ir pravaikščiojom kartu visą dieną. Išvaikščiojom tikrai daug – didžiąją dalį turistinių maršrutų, nuo Aya Sofia iki Taksimo aikštės, tada kitu keliu atgal į Sultanahmed rajoną. Tiesa, mergaitė pinigus labai taupė, tai į jokius turistinius objektus neužėjome – aš dar turėsiu tam laiko. Užsukome tik į naująją ir Suleimanio mečetes. Jei tik paklausdavau mergaitės, kur ji nori eiti ar ką ji nori daryti – visada sulaukdavau vieno atsakymo „kur tu eisi, ten ir aš“. Angliškai ji kalbėjo sunkiai, tad nedaug šnekučiavomės, daugiau tiesiog vaikštinėjome, fotografavome viską (kur aš padarydavau nuotrauką – ji bent penkias) ir grožėjomės. Kartu ir papietavome, ir prie vienos iš mečečių pasėdėjome, kai pavargome ir tik vakarėjant, kai man jau reikėjo važiuot ieškot savo nakvynės vietos, atsisveikinome. Mergaitė liko laukti naktinio autobuso.

Stambule nakvoju toli nuo miesto centro. Bet man visai patinka prasieiti pro vietinių, o ne turistų pilną rajoną, apžiūrėti, kaip žmonės gyvena. Mano šeimininkas studijuoja orlaivių pilotavimą, tad ir gyvena nelabai toli orouosto. Iki metro stotelės manęs pasiimti atvažiuoja senutėle mažutėle mašinyte. Kuri burzgia, tarška, barška, bet važiuoja.

Sunkoka stambulą sutalpinti į vieną įrašą. Jis toks didelis, be to čia praleidžiu net 5 dienas. Antrąją dieną skiriu turistinių objektų lankymui, kas, tiesa, čia kainuoja visai nemažai pinigų.

 

Pradedu nuo Topkapi rūmų, kurie pirmiausia garsėja savo haremu. Tiesa, norint patekti į haremą, tenka pirkti du bilietus – vieną į rūmus, kitą į haremą. Brangokas malonumas. Haremas gražus, visas išpuoštas keramikinių plytelių ornamentais. Rūmai irgi visai gražūs, bet nelieku taip sužavėta, kaip tikėjausi, nes visi rūmų aprašymai juos apibūdina kaip supergražius ir visaip kitaip ypatingus. Taip, istoriškai jie ypatingi, bet nepasakyčiau, kad tai gražiausi mano matyti rūmai. Nė iš tolo. Aišku, čia dar ir skonio klausimas…

 

Toliau žingsniuoju į kitą super giriamą objektą – Sofijos soborą arba Hagia Sophia. Šis pastatas kažkada buvo krikščioniška bažnyčia, kurią kažkuris sultonas perdarė į mečetę. Eilių prie bilietų nebėra, bet kai užeinu vidun – randu krūvas žmonių ir, tiesą pasakius, ne tokią jau ir įspūdingą mečetę. Nesakau, kad ten negražu – labai gražu, bet vėlgi, kai visi giria, pradedi tikėtis kažko superinio. Hagia Sofija yra tiesiog sena graži mečetė, kurioje išlikusios krikščioniškos mozaikos, Marijos, Jėzaus ir pan. Įdomu visai, bet man daug didesnį įspūdį kažkada paliko Kordobos mečetė – bažnyčia, kur atvejis panašus, tik atvirkštinis, ten mečetė buvo perdaryta į bažnyčią.

Pasigrožėjusi Hagia Sophia, keliauju į požemius – einu apžiūrėti Bazilikos Cisternos (Yerebatan Sarayi), kuri buvo pastatyta lygtais 6 amžiuje ir skirta lietaus vandeniui kaupti, filtruoti ir saugoti. Tiesą pasakius, čia man pagaliau tikrai gražu. Nors gal ne tiek pats pastatas, kiek atmosfera jame. Patamsyje gražiai apšviestos daugybė kolonų, jos stovi vandenyje, po kurį plauko spalvingos, didelės žuvys. Ir trainiojasi nemažai turistų, bet visi taip patyliukais, pašnibždomis – ir jaučiu požemių mistiką, drėgmę ir istoriją.

 

Vakarėjant ateinu iki Mėlynosios mečetės – dar vieno ypatingo objekto, kuriuo, beje, nenusiviliu (kaip kai kuriais kitais). Pagal surašytus laikus lankymo valandos baigiasi, bet apsauga įleidžia, sako, dar 10 minučių galima. Lieku ilgiau – apsauga leidžia ramiai pasėdėti per už 20-ties minučių prasidedančiose pamaldose. Pirmą kartą matau musulmoniškas pamaldas realybėje. Vyrai meldžiasi mečetės priekyje, visi būryje, sustoję petys į petį, jokio individualumo. Moterys tuo tarpu užsidaro mečetės gale įrengtuose širmomis uždengtose patalpose, kur nematyti, kas vyksta. Klausausi giedančio šventiko ir stebiu galva kilimą liečiančius besimeldžiančius. Gražu ir įdomu, ir mečetė pati tikrai graži, išpuošta raštais ir ažūrais.

Vakare susitinku su kitu couchsurferiu, kuris negalėjo manęs apnakvindinti, bet pasisiūlė pavedžioti po miestą. Vaikštome po žmonių pilną Taksimą. Ši miesto dalis labai europietiška, prancūziška, ir čia ne minaretai kyla į dangų, bet bažnyčių bokštai. Vakare pagrindinėje gatvėje tiek žmonių, kad sunku ir prasilenkti. Groja muzikantai, o mano kompanionas man pasakoja kokie tai muzikos stiliai. Vienoje vietoje krūva žmonių sustoję ratu šoka pagal tradicinę muziką. Taip pat pro šalį pravažiuoja tramvajus, tempiantis vagonėlį su muzikantų grupe, jie dainuoja visai ne turkišką muziką, jau greičiau reggį.

Užeiname į kavinukę paragauti turkiškų desertų ir išgerti turkiškos kavos. Ragauju kažkokį šokoladinį pudingo tipo desertą, kuris, pasak mano draugo, labai populiarus Stambule. Skanus, turiu pripažinti. Kalbam apie Turkiją, Islamą ir kitus kultūrinius niuansus.

Trečiąją dieną nusprendžiu paskirti Stambulo turgums – Grand Bazar ir prieskonių turgui. Grand Bazar yra tikrai senas turgus, įsikūręs gražiame istoriniame turgaus pastate. Daug žmonių, daug spalvų, daug kvapų ir visi vis kviečia sustoti, užsukti pas juos, kažką nusipirkti. Čia rasi visko, nuo gariūninių rūbų, iki tradicinių kilimų ar šviestuvų. Dauguma prekeivių siūlo turkiškos arbatos, ypač tie, kurie pardavinėja servizus tai arbatai gerti. Yra ir turistinių suvenyrų, ir saldumynų, ir kito grožio. Bet man pirkiniais apsikrauti dar anksti – paskui juos teks ant kupros tampyti dar porą mėnesių, tad iš turgaus išsinešu tik krūvą nuotraukų. Prieskonių turgus po Grand Bazar nelabai įspūdingas, bet galima grožėtis saldumynais ir prieskonių bei arbatų kalnais.

 

Vėliau vėl susitinku vakarykštį kompanioną, šiandien jis mane vedžioja po Sultanahmet kvartaliuką. Vaikštinėjamės mažomis gatvelėmis tarp parduotuvių, restoranų ir viešbučių ir bandome atsilaikyti padavėjų ir pardavėjų puldinėjimo. Tiesa, kai vaikštau su vietiniu, dėmesio gaunu kur kas mažiau, nei šiomis gatvėmis eidama viena ar su mergaite iš Taivano. Viena sulaukiu ypač daug komplimentų, kurie pakelia nuotaiką, nors ir žinau, kad yra sakomi visoms turistėms. Prie universiteto (istorinio ir kuriame jis mokosi) prisėdame paragauti tradicinio patiekalo iš pupelių, mano draugas sako, kad čia jos geriausios mieste. Dar jis man parodo slaptą tašką gražiai panoramai, bet deja, jau sutemę (kaip anksti dabar temsta!) ir matyti tik kitos pusės šviesos.

 

Vakare, kai jau atsisveikiname, dar nusprendžiu kiek pabūti mieste, pažiūrėti, kaip jis pulsuoja. Prisėdu ant suoliuko tarp Mėlynosios mečetės ir Sofijos soboro ir netrukus sulaukiu kompanijos. Vyrukas paklausia ar galima prisėsti šalia ir pasišnekėti. Leidžiu. Jis, kaip, beje, dauguma turkų, žino, kur yra Lietuva ir kad sostinė yra Vilnius. Kalbamės apie geografiją, Turkiją, keliones, kurdiškas vestuves į kurias jis netrukus eis ir kitus nesvarbius dalykus.

 

Ketvirtąją dieną skiriu Princo saloms, kurias aprašysiu atskirai, o penktąją – lankymui tų vietų, kuriose dar nebuvau. Pirmiausia išlipu prie gynybinės sienos, kuri kažkada juosė didelį gabalą Stambulo. Įspūdinga ir didelė. Ir turistai čia nesitrainioja, nes ji yra gerokai nutolusi nuo centro. Užtai trainiojasi jaunas vietinis vaikinukas, kuris angliškai moka tik vieną žodį – sex. Tą man ir pasiūlo. Pirmas kartas, kai turkų dėmesys nemalonus. Pasiunčiu jį toli ir su pakankamai aiškia intonacija – greit dingsta iš parko.

 

Grįžtu link centro ir čia apžiūriu Mažąją Sofiją – kuri jauki, bet nė iš tolo neprilygsta didžiąjai savo seseriai. Tada pajūriu atkeliauju iki kelto ir keliuosi į azijietišką Stambulą, kuriame dar nebuvau. Taip, jame nėra kažko labai įspūdingo, bet bent jau simboliškai pasitrainioju po gatveles, apžiūriu parką ir vieną kitą lankytiną objektą. Galiausiai grįžtu atgal į Europos pusę ir aplankau Dolmabache rūmus. Rūmai gražūs, statyti ne taip seniai – prieš kokį 150 metų, tad kai palygini su Topkapi – visai nauji. Man jie gal net gražesni už Topkapi, ypač oficialioji dalis – rūmai dalinami į oficialiąją pusę ir haremą. Rūmus lankyti leidžia tik su gidu, tad pavaikštau po parką, kuriame taip pat vaikštinėjasi povai ir laukiu ekskursijos. Vaikštinėjame po krištoliniais sietynais išpuoštus rūmus – vienas iš sietynų yra didžiausias pasaulyje ir sveria virš 4 tonų. Gidė pasakoja, kuriam kambary sultonas priimdavo svečius, kuriame švęsdavo šventes, kuriame susitikdavo su šeima ir pan. Oficiali dalis, prieinama svečiams, ypač išpuošta ir prabangi. Ir tikrai gražu čia ir įspūdinga.

Antra ekskursijos dalis vyksta hareme, kuris buvo uždara erdvė, neprieinama svetimiems. Čia gyveno sultono šeima ir moterys. Haremą valdė sultono motina, kurios apartamentai yra tarp sultono kambarių ir jo žmonų kambarių. Haremas gal ir ne toks puošnus, kaip oficialioji pusė, bet gražu ir čia, o be to čia erdvę gi puošė gražiausios šalies (ir užjūrių) moterys.

 

Po rūmų vėl traukiu link istorinio Stambulo centro. Pakeliui sustoju prie Galatos tilto suvalgyti labai tradicišką Stambule žuvies sumuštinį (ar žuvies duoną, kaip sako vietiniai). Čia pat kepama šviežia žuvis įdedama į perpjautą bandelę su trupučių salotų ir svogūnų. Taip pat gali užsipilti citrinos sulčių ar druskos – ir viskas. Žuvis skani, svogūnų daugoka, o apibendrinus – visai įdomus užkandis.

 

Vakare vėl susitinku couchsurferį, tik kitą. Jis pasiūlo išgerti alaus, tad perkame porą skarbonkių parduotuvėje (alus čia baisiai brangus, beje), ir einame į pajūrį, kur prisėdę ant uolų plepame ir grožimės kita Stambulo puse. Mano kompanionas nemažai keliavęs po Aziją, tad daug kalbame apie tuos kraštus. Po poros alaus einame atsinešti dar poros, vakaras malonus ir šiltas, pokalbis įdomus, tad užsibūname ir galiausiai turiu skubėti namo, kol metro vis dar važinėja.

Kitą dieną palieku Stambulą.

Regis, Stambului skiriau daug laiko – tik keletui miestų esu skyrusi daugiau nei porą dienų per savo keliones. Bet Stambului 5 dienų nepakanka. Taip, turistinius objektus ar bent jau daugumą jų apibėgau, bet miesto pažinti nespėjau. Tai didžiulis, gražus ir gyvas miestas, kartais gal per pilnas žmonių ir turistų, kartais gal per įkyrus dėka visų, norinčių tau ką nors parduoti, bet ir stebuklingas, magiškas miestas. Išvažiuodama galvoju, kad čia dar reikėtų sugrįžti.

Burgas

9.November.2012

Burgas yra puiki stotelė tarp Nesebaro ir Sozopolio – dviejų gražių ir vertų aplankyti miestelių. nors pats nėra kažkuo labai gražus ar ypatingas. žinoma, vasarą visada galima tiesiog pasimėgauti jūra ir saule, bet dabar paplūdimyje pučia stiprus vėjas ir ilgai užsibūti nesinori, na nebet kait-surfinti ar buriuoti.

Burgase yra graži ilga pėsčiųjų gatvė ir didžiulis pajūrio parkas. vaikštinėjuosi po parką ir apžiūrinėju skulptūras, kurių pilnos kai kurio parko dalys. parkas pilnas žmonių, bobulytės susėdusios ant suoliukų plepa ir juokiasi besišildydamos saulutėje.

pėsčiųjų gatve pereinu daug kartų. ji visada pilna žmonių, ar dieną, ar vakare. prisėdu ant suoliuko ir stebiu žmones, jie panašūs į žmonės kur nors Gedimino prospekte, na gal truputį tamsesni, bet tokio skirtumo, kaip, pavyzdžiui, Rumunijoje, nesimato.

Burgas nakvoju, galima sakyti, privačiame bute. palėpėje, su tualetu į kurį reikia lipti kopėčiomis. mano šeimininkas tiesiog įduoda man raktą ir palieka mane ramybėje. tad ilsiuosi ir mėgaujuosi privatumu. tiesa, jis mane dar pakviečia į Helovyno vakarėlį jo pusbrolio bare. bare visi pasipuošę šventei – prisižiūriu visokių kostiumų. pigus alus, nemokami moliūginiai keksiukai ir keletas šeimininko draugų su kuriais plepam apie tradicijas ir šventes čia ir Lietuvoje.

 

Sozopolis

9.November.2012

Sozopolis man smarkiai primena Nesebarą. tik Nesebaras gražesnis, ne veltui būtent Nesebaras yra Unesco sąraše. tačiau ir čia tos pačios siauros gatvelės, tie patys pusiau akmeniniai, pusiau mediniai namai ir miestelis taip pat išsidėstęs pusiasalyje. tik bažnyčių griuvėsių nėra ir viskas ne taip ramu ir ne taip sena. gatvėse yra žmonių, tiesa, turistų sutinku tiktai britų šeimą, paprašo nufotografuoti juos su vaizdu į salą. vėlgi, vasarą čia turbūt būtų sunku prasilenki turistų minioje – aplinkui daug kurortų ir didžiulių viešbučių.

trainiojuosi mažomis gatvelėmis. čia pilna nebeveikiančių restoranų, jų terasose galima prisėsti ir pasigrožėti vaizdu. kaip ir Nesebare, čia aplankau prieplauką, vėl stebiu kaip žvejai malasi aplink savo valtis. vienas nusprendžia mane pakalbinti, bet nemoka angliškai, tad ne ką tepakalbam – tenka jam grįžti prie savo darbų.

vienas kitas dar veikiantis restoranas siūlo dideles nuolaidas – tad pasimėgauju šviežia žuvimi. ir važiuoju atgal į Burgas.

Nesebaras

5.November.2012

Nesebaras yra mažas viduramžių miestukas, įsikūręs saloje, su žemynu sujungtoje tik vienu pylimu. vasarą čia turbūt knibždėte knibžda turistų iš greta esančių didžiulių kurortų, bet dabar kartais atrodo, kad miestuke esame tik aš ir katės. čia tikras kačių miestas ir jos stebi mane iš tarpdurių, nuo tvorų ir šiukšlių konteinerių ir vis perbėga kelią.

Nesebare gražu – siauros vingiuotos gatvelės ir namukai, pirmuose aukštuose akmeniniai, antruose – mediniai. dar yra daug bažnyčių griuvėsių, visos labai panašaus stiliaus, man primena graikiškas ar makedonietiškas.

sala nedidelė, bet gatvelių daug, daug užkaborių ir užkampių, o dar yra prieplauka su valtimis, jachtomis, laivais. man patinka prieplaukos, atsisėdu saulutėje ir stebiu žvejus, besiruošiančius į jūrą.

popiet miestelyje atsiranda žmonių – daugiausia moksleiviai, grįžtantys iš mokyklos. kiek sugriauna visą mistiką – tai nebe kačių, o žmonių miestas. nors katės vis dar stebi.

išvaikštau visas gatveles, apeinu salą palei jūrą – metas važiuoti toliau.

Varna

5.November.2012

 

Varnoje vis dairausi varnų. Bet žuvėdrų ir kirų čia kur kas daugiau, nei miesto bendravardžių.

Varnoje mane vėl pasiveja lietus, bet kai pagalvoji – jis ilgai užtruko, nes paskutinį kartą lijo tik Kijeve. Deja, pasak prognozių dabar nusimato lietinga savaitė. Vis tik lietus pliaupia su pertraukomis, tad trainiojuosi po šlapią ir pilką Varną. Miestelis nedidelis, bet jaukus ir mielas. Gražios plačios pėsčiųjų gatvės, jaukios mažos gyvenamos gatvelės, gražus pajūrio parkas ir didžiulė pajūrio zona, kuri, tiesa, kaip ir Konstancoje, visa jau uždaryta, užkalta ir atrodo negyvenama. Net ir centre dalis parduotuvių uždarytos, turbūt irgi dėl sezono pabaigos – o gal ir šiaip nelabai veikiančios. Nors centras atrodo judrus – daug žmonių, daug šurmulio, net ir per lietų.

Nedidelis Varnos centras – per pusdienį išvaikštau viską, tad einu prie jūros ir vienam ne sezono metu apleistam pastate randu suoliuką, tad grožiuosi jūra ir lietumi. Vasarą čia būtų daug žmonių ir šurmulio. Man čia turbūt patiktų – nes čia ne tik kurortas, bet ir miestas, čia jausmas kitoks, nei, pavyzdžiui, Jaltoje.

Nakvoju pas vyruką, kuris labai plepus kol mes dviese, bet kai vėliau pasirodo jo brolis – nutyla ir kalbu daugiau su broliu, nei su juo. Kalbu su jais ir atskirai, ir abu daug kalba apie tai, kad jie tarpusavyje nelabai sutardavo ir tik dabar atnaujina ryšius. Vienam jų 44, kitam, mano šeimininkui, 36. Jie pagamina man bulgarišką vakarienę – šaltą agurkinę sriubą ir sūrio pyragą. Šnekučiuojamės apie šalis ir keliones gurkšnodami bulgarišką vyną. Jie išsipasakoja visas savo problemas ir rūpesčius – man kiek neįprastas toks atvirumas ir nežinau, kaip reaguoti. Brolis šiuo metu turi darbinių problemų ir daug nerimauja, o mano šeimininkas vis kaltina jį, kad pats į tą situaciją įlindo. Kartais jie pereina į bulgarų kalbą ir tonas vis kyla, kyla, ir man atrodo, kad jie jau gal net pykstasi, bet kai nesupranti kalbos – sunku pasakyti.

Atsisveikindama, sulaukiu kvietimo atvažiuoti į Sofiją (kur gyvena brolis) ir grįžti į Varną vasarą.

Išvažiuojant iš Varnos patenku į audrą – lietus permerkia kiaurai. Tenka persirenginėti stoties tualete. Tiesa, kai jau sėdžiu autobuse pasiruošusi važiuoti toliau, lietus baigiasi ir pasirodo saulė.

Tarp Konstansos ir Varnos

5.November.2012

Tolesnis mano kelionės taškas – Varna, bet tiesioginiai autobusai tarp miestų kursuoja tik vasarą, o traukiniu reikia važiuoti per Bukareštą. Padiskutavus su Ionutu, sėdu į autobusą, važiuojantį į Vama Veche, paskutinį miestelį Rumunijos pusėje prie Rumunijos/ Bulgarijos sienos. Nuo jo – 3 km iki sienos, šį kelią mane pavėžėja pati pirma pravažiuojanti mašina.

Pasieniečių per daug nesudominu, tad kertu sieną per porą minučių ir štai čia stringu. Bandau tranzuoti retai pasirodančias mašinas, bet niekas nestoja. Nusprendžiu tranzuoti žingsiuodama iki artimiausio miestelio už 6 ar 7 kilometrų. Galiausiai pusiaukelėje sutranzuoju porą turkų, važiuojančių į Stambulą. Įžanga į mano viešnagę Turkijoje, ir, turiu pasakyti, labai vykusi.

Šia turkai angliškai kalba minimaliai ir susikalbėti nėra lengva, bet užtat jie labai paslaugūs, svetingi ir geri. Pakeliui sustoja prie kažkokios bėdos ištikto vairuotojo (sustojęs šalikelėje stabdo mašinas). Pasirodo tai graikas, jam baigėsi dyzelis. Deja, turkų BMV benzininė ir kur artimiausia degalinė jie nežino ir jau ruošiasi važiuoti toliau – bet pamato, kad pas graiką mašinoje yra vaikų. Dabar jau viskas – turi būtinai pagelbėti. Tad imam 2 litrų butelį iš graiko ir važiuojam ieškoti degalinės. Pasisukioję po artimiausią miestelį randame vieną, tiesa, susiduriam su taros problema (butelio kaklelis per siauras), degalinės darbuotojai suveikia 10 litrų butelį, pripilam dyzelio ir važiuojam nudžiuginti graiko.

Vėliau užsukam į miestelį Balčik, kuriame turkai randa šviežios žuvies turgelį, nusiperka žuvies, susiranda restoraną, kuriame ją iškeps ir už kokių 20 minučių pietaujame. Žuvis tikrai labai skani. Balčik daugiausia pamatau pro automobilio langą, bet miestukas gražiai išsidėstęs ant į jūrą besileidžiančių kalvų. Įdomu tai, kad meniu ant didžiulių lentų surašyti Švediškai, daniškai, suomiškai – matyt čia lankosi daug šiauriečių.

Tada turkai pradeda ieškoti sau prabangaus viešbučio su kazino. Jie – lošėjai ir šiaip prabangus viešbutis, kuriame kazino jau uždarytas (ne sezonas), jiems netinka. Aš tuo tarpu apžiūriu Auksinio smėlio kurortą. Atvažiuojame į Varną, kur jie susiranda sau tinkamą viešbutį. Siūlo ir man išnuomoti čia kambarį, bet aš jau turiu nakvynę Varnoje ir akimirką sudvejojus, atsisakau galimybės pernakvoti penkių žvaigždučių viešbutyje. Atsisveikinant gaunu jų vizitines korteles ir turiu prižadėti paskambinti, kai atvažiuosiu į Stambulą. Pažadu, bet turbūt neskambinsiu – kalbos barjeras kelia per daug problemų bendraujant.

Konstanca

5.November.2012

į Konstancą važiuoju prabangiu autobusu, kuriame yra ir internetas (tiesa, dažniausiai nelabai veikiantis) ir rozetės. tad visą naktį galiu sau leisti žiūrėti filmus… priešais sėdi maloni mergaitė, kuri pavaišina sausainiais ir paaiškina man ką rumuniškai sako vairuotojas. vidury nakties pervažiuojame sieną, rumunai viską tikrina ypač įdėmiai, šuo uostinėja bagažą geras 20 minučių, kol galiausiai mums leidžiama grįžti į autobusą ir toliau snūduriuoti.

atvažiuoju į Konstancą anksti ryte, kai niekas dar neveikia. saulė kyla iš jūros ir uosto įrengimai gražiai raižo horizontą. parke su manim pabendrauti užsimano jaunas vaikinukas, jį, kaip ir daugumą žmonių mieste sudomina mano didelė kuprinė (saugojimo kamera stotyje neveikia) ir nemokėjimas rumuniškai. jis nuperka man kavos ir nori pavaišinti cigarete. deja, jo anglų kalba tiek ribota, kad taip ir nepakalbam daugiau nei iš kur aš ir ką čia veikiu.

per savo ankstesnes keliones Konstancoje, galima sakyti, nebuvau. lygtais pravažiavome, bet miesto neapžiūrinėjome. o gaila – čia yra visai gražių dalykų. senamiestis nedidelis, gražius pastatus ant pirštų suskaičiuosi, bet pasivaikščioti visai jauku. pusiasalio, kuriame išsidėstęs senamiestis, pačiame gale ant jūros kranto stovi gražus bet apleistas kazino pastatas. iš tiesų tai senamiestyje tikrai daug apleistų, tuščių ir negyvenamų bet gražių pastatų. kai kurie visai tinkami skvotinimui – atviri, bet pakankamai dar tvarkingi, kad būtų galima nakvoti. palandžioju po tokius pastatus smalsiai stebima moksleivių, einančių namo po mokyklos. viename parke randu krūvą senukų, žaidžiančių domino ir begamoną (kaip tas žaidimas vadinasi lietuviškai?)

vaikščioju po visiškai tuščią pliažą, virš kurio, regis, vyksta paukščių migracijos – pulkai sparnuočių suka man virš galvos. gražu ir rudeniška. priėjus prie vandens randu krūvą išplautų negyvų medūzų – smalsu, kas joms nutiko.

Konstansoje esu nebe sezono metu, tad susiduriu su uždarytomis kavinukėmis, tuščiomis krantinėmis, apleistu pajūriu ir praeivių dėmesiu. dauguma tų, kurie bando mane užkalbinti, taip pat siūlo pavaišinti cigaretėmis – rūkančių krašto svetingumas. seja, kavinėse, baruose ir restoranuose irgi rūkoma visose mano prakeliautose šalyse, tad mano dauguma rūbų smirda dūmais, nesvarbu, kad ne taip senai skalbiausi.

vakare mano šeimininkai Ionutas ir Gabrielė užimti, tad man parūpina auklę – Gabrielės sesuo vedasi mane į miestą. penktadienis, tad visur jau nemažai žmonių, nors Diana sako, kad kol kas miestas dar tuščias, nes vakarėliai paprastai prasideda po vidurnakčio. nusėdame viename bare, kuriame netrukus prasideda karaokė vakarėlis. turiu pripažinti, kad dauguma dainuojančių – tikrai geri, net keista.

kitą dieną su Ionutu ir Gabriele važiuojam pasivaikščioti į vietinį kurortą Mamaia, išsidėsčiusį plonoje žemės juostoje tarp didelio ežero ir jūros. įdomu tai, kad kurorto pavadinimas reiškia „Močiutė“, bet vasarą pats kurortas pilnas ne močiučių, o klubinio jaunimo. Močiute kurortas vadinamas dėl to, kad tai pirmasis kurortas Rumunijoje, bent jau taip man aiškina Ionutas

vaikštinėjamės po visiškai tuščią ir uždarytą kurortą. kavinės ir parduotuvės ne tik uždarytos, bet dauguma dar ir užkaltos lentom – kad neišvogtų, sako mano šeimininkai. pasirodo, Rumunijoje vagia viską, net kanalizacijos dangčius iš gatvių. todėl visai žiemai uždarydami parduotuves žmonės imasi saugumo priemonių. keistoka vaikščioti visiškai tuščiomis gatvėmis, kaip kokiam vaiduoklių mieste iš vesternų. pučia vėjas, kartais prabėga vienišas laukinis šuo, o žmonių daugiau tik ant į jūrą vedančio tilto. čia net centrinės aikštės laikrodis išjungtas laukia kitos vasaros. Ionutas pasakoja, kad vasarą šiose gatvėse sunku ir prasilenkti, o klubai – geriausi Rumunijoje. bandau įsivaizduoti vasarinę Mamaia ir kiek džiaugiuosi, kad matau ją tokią tuščią – nelabai mėgstu triukšmingus klubinius kurortus.

antrą vakarą manimi vėl rūpinasi Diana. šį kartą aplankome Rumunijos baikelių klubą „Drakulos“. Baikeriai pasirodo labai draugiški, rūpestingi, vienas jų kiekvieną kartą, kai praeina pro šalį, klausia manęs ar viskas gerai ir ar nieko netrūksta. gaunu alaus ir ant grilio keptą mėsgalį bei keletą įdomių pašnekesių apie baikerių klubo hierarchiją, narių pravardes ir istorijas po jomis, muštynes su kitu Konstancos baikerių klubu ir pan. deja, Diana pavargusi ir ilgai su baikeriais neužsibūname.