Rašyti November, 2012

Konya

26.November.2012

 

Konja garsėja savo besisukančiais dervišais ir religiniu konservatyvumu Deja, nemokamas dervišų šou vyksta šeštadieniais, o aš čia praleidžiu ketvirtadienį. Kalbant apie konservatyvumą, čia vyrai daug labiau į mane spokso, kai vaikštau viena vakare, bet galbūt dėl to, kad jie nepratę prie vienišų turistų, dauguma čia atvažiuoja grupėmis apžiūrėti Mevlanos muziejaus.

Atvykstu čia vakare, tad tą patį vakarą tik prasieinu centrine gatve. Matau daug mečečių visur, o daugiau nepastebiu nieko labai įspūdingo. Čia turėčiau nakvoti kilimų parduotuvėje – mane priimti pažadėjo jos savininkas. Deja, jis sako, kad ten per šalta ir veda mane nakvoti savo draugo viešbutyje (man – nemokamai, ar jam tai ką nors kainavo, nepaklausiau). Padėję mano daiktus, einame vis tiek apžiūrėti kilimų parduotuvės, kurioje išgeriame alaus. Dar užsukame į vieno viešbučio viršutinį aukštą, kur iš restorano atsiveria gražus vaizdas (tiek kad tamsoka dabar). Čia vėl išgeriame alaus. Mano šeimininkas čia kartais dirba vertėju turistams. Grįžtame į mano viešbutį, išgeriame dar po vieną alaus ir einame miegoti.

 

Ryte keliauju apžiūrėti žymiojo Mevlanos muziejaus. Tiesą pasakius, nieko jame labai įspūdingo, nors mečetė visai graži, bet tik tiek. Istoriškai čia gana svarbus religinis centras, bet manęs vaizdai per daug nesužavi.

Dar pasivaikštau po turgų, užlipu ant Aladino kalvos, apžiūriu kultūrinį parką ir porą mečečių – ir važiuoju tolyn į Kapadokiją.

Antalija

25.November.2012

Atvykstu į Antaliją keliom valandom anksčiau, nei mano sutartas susitikimas su couchsurferiu, jis gyvena ne visai centre, aš esu su kuprine, tad nusprendžiu nesistengti per daug kažką pamatyti, o tiesiog keletą valandų praleisti ramiai paplūdimyje beskaitant knygą. Vistik pradžioj dar apžiūriu visai gražų parką ant kalno virš paplūdimio, o tada porą valandų sau kaitinuosi saulutėje. Aplink girdžiu nemažai rusiškos kalbos, o restoranų padavėjai kalbina mane vokiškai arba rusiškai – akivaizdu, kokių turistų čia daugiausia.

Antalijoje gyvenu pas Fatih, mielą, draugišką ir džentelmenišką vyruką, kuris studijuoja slaugą ir gyvena netoli ligoninės. Be to, jis galbūt atvažiuos į Lietuvą su Erasmus programa. Tad pasakoju jam daug apie Lietuvą. Susitikę ir padėję mano daiktus einame pasivaikščioti į miestą. Jau vakaras, bet miestas pilnas žmonių. Beeidama pamatau amerikiečio-lenko, kurį sutikau Olimpe, kuprinę – ant jos jis turi Lenkijos herbą. Šūkteliu ir štai mes vėl susitinkame. Jis paryčiais išskrenda į Kiprą, tad kažkada naktį važiuos nakvot į oro uostą. Iki tol jis nusprendžia prisijungti prie mūsų ir praėję senamiesčio gatveles bei pasiekę prieplauką, sėdamės ant molo gerti alaus. Priešais, ant akmenų vyksta gyvenimas – trainiojasi žiurkė, pralekia katė, įsikandusi žuvį (įdomu, ar pati sužvejojo).

Kiek pasėdėję einame dar pasivaikščioti po senąją Antaliją – 30 metų atgal čia buvo tik mažas miestukas. Pradeda lyti, tad lendame užvalgyti kebabų ir sėdime ten ilgai – nes ilgai ir stipriai pliaupia lietus. Kai lietus pagaliau aprimsta, Sebastianas (amerikietis) pasiūlo nueiti kur nors parūkyti kaljano, tad pasivaikštome po ištuštėjusį miestą, kol galiausiai randame tinkamą kavinę. Čia, pasirodo, jau pasiruošta netrukus vyksiančiom svarbiom futbolo rungtynėm – visos sofos atsuktos į televizorių. Mūsiškių vieną apsuka, tad sėdžiu vienintelė nugarą į artimiausią televizorių (nors kavinės gale yra dar vienas). Rungtynės tarp turkijos klubo ir Manchester United. Rūkome kaljaną, žiūrime rungtynes, aplinkui kunkuliuoja aistros. Galiausiai turkijos klubas įmuša įvartį – ir laimi rungtynes.

Palydime Sebastianą iki oro uosto autobuso stotelės ir aš su juo neatsisveikinu – juokaujame, kad dėl to susitikome Antalijoje – nes Olimpe taip ir neatsisveikinom. Kas žino, gal pasimatysim kokiam Tailande.

Kitą rytą Fatihas turi paskaitas, o aš keliauju apžiūrėti Antalijos dienos šviesoje. Senoji Antalija man patinka, su mažom gatvytėm ir gražiais namukais. Visų parduotuvių savininkai kalbina mane vokiškai, ir ne veltui – aplinkui girdžiu beveik vien vokiečius turistus. Fatihas sako, kad šis metas yra aktyvus sezonas vokiečiams pensininkams – jų pilna mieste ir viešbučiuose. Tuo tarpu vasarą daugiau keliauja jaunimas ar vidutinio amžiaus žmonės.

Apžiūriu vieną kitą parką, žymius romėniškus vartus, ir keliauju susitikti su Fatihu, kuris žada man parodyti krioklį. Ilgai ieškome teisingo autobuso, paskui važiuojame kokį pusvalandį tolyn iš miesto ir galiausiai pasiekiame parką su kriokliu. Kroklys gražus, parkas irgi, ir gaila, kad ne vasara, nes tada čia būtų galima tikrai mėgautis vėsuma ir drėgme. Vis tiek pasėdime ant suoliuko ir kalbame apie jau net nebepamenu, ką, bet tiesiog kaip du geri draugai. Kai pradeda temti, patraukiame atgal į centrą, pavalgome, terasoje su gražiu vaizdu išgeriame arbatos ir einame žiūrėti vandens ir šviesų šou, kuris turėtų vykti kiekvieną vakarą. Deja, pralaukiame apie pusvalandį – ir nieko neįvyksta. Tad imam alaus ir einam sėdėti ant suoliuko su vaizdu į jūrą. Plepame apie gyvenimą, turistus ir keliones, bandau jį įkalbėti rinktis Lietuvą erazmusui – kitas pasirinkimas yra Suomija. Kai atvėsta, grįžtame pas jį namo, geriame arbatą ir toliau šnekučiuojamės apie šį bei tą.

Kitą rytą Fatihas mane palydi iki autobusų stoties. Atsisveikiname, šį kartą tikrai tikėdamiesi pasimatyti.

Kašas, Myra (Demre), Čirali ir Olimpos

25.November.2012

Keliuosi anksti, nes noriu šiandien nemažai pamatyti. Pradedu nuo Kašo, kuriame nakvojau, bet kurio taip ir nemačiau. Į miestelį išlendu gal tik truputį po aštuonių ryto, tad matau, kaip jis bunda, kaip žmonių daugėja gatvėse. Miestukas mažiuliukas, gražiai įsitaisęs tarp kalvų. Net ir aštuntą ryto man čia jau siūlo „boat trip“ - pasiplaukiojimai laiveliais iki įvairių įdomių objektų čia yra populiariausia turistų laiko (ir pinigų) leidimo forma. Miestelyje daugiau nelabai ir yra ką pamatyti, tiesa, galima pasivaikščioti po kalnuotą pusiasalį, bet aš per daug negaištu laiko – apeinu mažulytes centro gatvytes, pasitrainioju pajūriu ir, papusryčiavusi, lipu į kalną tranzuoti toliau.

Sustoja du jauni vaikinai, beveik nekalbantys angliškai. pamėtėja mane iki Demre miestelyje esančių Myros griuvėsių. Bet paprašo pinigų už pavežimą. Sakau, neturiu. Sako – 10 lirų. Sakau, neturiu. Sako, nors keletą. Sukrapštau 3 metalines liras ir atiduodu, nors ir nelabai džiaugiuosi, kad turiu susimokėti už tranzavimą. Žinoma, autobusu atvažiavus būčiau sumokėjus keletą kartų daugiau ir dar būtų reikėję 20 minučių žingsniuoti nuo Demre miestelio iki griuvėsių.

Myra mane kiek nuvilia tuo, kad yra labai jau maža teritorija. Įėjimas mokamas, o tuo tarpu kažko labai naujo ar nuostabaus nepamatau. Čia uoloje iškalti likiečių kapai gana primena Dalijaną, ir dar yra amfiteatras, bet kažkaip amfiteatrai manęs per daug jau nebežavi – per daug jau jie visi panašūs. Įdomiausia man pasirodo ant gabalų griuvėsių, sukrautų į krūvas, iškaltos kaukės.

Paržingsniuoju pro šiltnamius į Dermę. Visame šiame regione pilna šiltnamių, kai kur ištisi slėniai – vieni šiltnamiai. Vakarykščio vieno iš vairuotojų klausiau, ką jie taip augina. Pomidorus, atsakė jis. Visur, paklausiau (šiltnamiai driekėsi, kiek akys užmatė). Nesu tikras, bet manau kad visur.

Demrėj, kiek užmatau, šiltnamiuose tikrai auga pomidorai. Dar Demrėje yra sena bažnyčia, tačiau norint ją apžiūrėti reikia vėl nemažai mokėti, tad susilaikau ir apžiūrėjusi miestelio centriuką (vos pora gatvių) keliauju atgal ant plento. Mano tikslas – pasiekti Čiralį arba Olimpos.

Sutranzuoju vyruką, kuris pametėja iki ten, kur plentas nusuka į Čiralį. Čia tuo pačiu metu su mikriuku atvažiuoja porelė keliautojų iš Izraelio, tad leidžiamės kartu nuo kalno (7 km iki Čiralio) ir dalinamės įspūdžiais. Trečia iš tranzuojamų mašinų sustoja, sėdime priekaboje su statybinėmis medžiagomis ir leidžiamės nuo kalno link jūros.

Į Čiralį važiuoju, nes jis tarp Olympos griuvėsių ir Chimeros ugnių. Olympos taip pat garsėja savo medinių namukų (kuriuos jie kažkodėl vadina namukais medžiuose – tree houses) stovyklavietėmis, kuriose renkasi tokie klajūnai, kaip aš. Tačiau Olympos stovyklaviečių problema yra ta, kad norint pasiekti paplūdimį, reikia susimokėti už įėjimą į Olympos miesto griuvėsius. Arba žingsniuoti atgal į kalną (10 km) ir tada vėl nuo kalno (7 km). Dėl to ir važiuoju į Čiralį, kuris yra už kelių šimtų metrų pliažu nuo Olympos griuvėsių, bet čia galima prieiti jūrą nemokamai. Ateinu iki jūros, šilta, tad pamainom su mano pakeleiviais iš Izraelio einame nusimaudyti. Jie atsisveikina ir nužingsniuoja tolyn, o aš ilgai svarstau, kur čia apsinakvojus. Čiralis arčiau Chimeros ugnių, bet įdomu ir apžiūrėti Olimpą. Be to, ten didesnė tikimybė rasti žmonių, Čiralio stovyklavietės ir pensionai atrodo itin apleisti. Galiausiai nusprendžiu patikrinti, kaip vistik Olimpo pusėj viskas atrodo ir žingsniuoju pliažu ieškoti kur ten tie griuvėsiai. Vietą atpažįstu iš to, kad prie jūros čia yra daugiau žmonių, nei visame likusiame pliaže. Pasuku link griuvėsių ir matau apsauginio/ bilietų būdelę, bet taip pat matau, kad kiti žmonės tiesiog eina ir praeina pro jį. Tad nusprendžiu pabandyti laimę ir žingsniuoju sau takeliu į griuvėsius. Taip ir pražingsniuoju – apsauginis sėdi būdelėje, bet manęs, kaip ir kitų, nestabdo.

Griuvėsiai įdomūs tuo, kad jie yra pasklidę tarp medžių, šalia upės ir šiaip ne kokiam plynam lauke, kaip dauguma iki šiol matytų. Paklaidžioju tarp jų, apžiūriu ir po truputį pasiekiu išėjimą į Olimpą. Nusprendžiu, kad atgal žingsniuoti tingiu ir bandysiu nakvindintis kažkur čia. Palei kelią driekiasi restoranai ir medinių namukų stovyklavietės, prie vienos mane užkalbina darbuotojas, suderame kainą ir štai jau turiu lovą šešiaviečiame mediniame namuke. Turiu tris kambariokus, Amerikos lenką iš Čikagos (kodinis pavadinimas – Chicago guy), prancūzą ir australą. Australo beveik nematau, užtai kiti du planuoja po vakarienės eiti apžiūrėti chimeros ugnių – ką planuoju ir aš, o naktį per miestelį ir mišką žingsniuoti 7 km tikrai daug smagiau. Netrukus užkuriamas laužas, sėdime, šnekučiuojamės ir laukiame vakarienės (kuri čia įeina į nakvynės kainą). Čikagietis pasakoja, kaip bevaikštinėdamas po kalnus buvo sulaikytas policijos.

Po vakarienės ir dar trupučio pagaliau išsiruošiame keliauti link Chimerų. Chimeromis čia vadinama vieta, kur iš po žemės veržiasi dujos, jos dega tad matomos liepsnos. Visi pataria ten keliauti jau sutemus ir pasiimti žibintuvėlius. Nuo Olimpo iki ten – apie valanda kelio. Kai pavakarieniaujame, jau visiškai tamsu, susirandame porą žibintuvėlių ir iškeliaujame. Olimpo griuvėsiai dabar jau atviri visiems ir niekas neprašo bilietų. Prieiname paplūdimį ir nustembu, kaip čia šviesu – mėnulis kaba mums už nugarų ir šviečia kaip gatvės žibintas. Prieiname Čiralį, kiek paeiname keliu ir pasiseka sutranzuoti vėlyvą mašiną (vienintelė, kurią matėme), kuri, mums pasisekė, važiuoja iki pat Chimerų. Nusiperkame alaus ir kai perkame bilietus (taip, ten ir naktį stovi apsauga ir parduoda bilietus) mus perspėja, kad viršuje, prie ugnių kažką filmuoja BBC. Iš karto pasidaro tris kartus įdomiau. Tiesa, iki ugnių tenka dar užkopti į nemažą kalniuką ir galiausiai mes ten, o BBC mums šaukia, kad išjungtume prožektoriukus.

Tiesą pasakius, pačios chimeros mane kiek nuvylė. Tikėjausi daugiau, įspūdingesnių ugnių. Žinoma, įdomu, kai ugnis tiesiog veržiasi iš po žemės, bet ugnelės nedidukės ir ne ką tesiskiria nuo nedidelių laužiukų. Tad didesnė atrakcija man buvo BBC filmavimas. Susėdome netoliese ir kurį laiką stebėjome pranešėją, vis kartojantį tą pačią frazę. Kažkas apie euraziją, dujas, naftą, mineralus ir varį (kurio galima rasti, regis, kipre), apie akmenis, ant kurių jis sėdi bei čia kažkada buvusį didžiulį vandenyną. „we are right here in southern Turkey“ - vakaro frazė. Kiekvieną kartą prieš prieš filmuojant epizodą kažkas iš filmavimo grupės vis sušunka „tylos“, tad kurį laiką stengiamės būti tylus, bet galiausiai lipame aukštyn link kitų ugnių ir tolyn nuo filmavimo grupės. Palypėję aukščiau randame tuos pačius mano sutiktus Izraeliečius, kurie kepa kaštonus ant ugnių. Jie mus pavaišina kaštonais, mes juos – mandarinais, kurių prisiskynėme stovyklos sode ir jie keliauja žemyn. Tuo tarpu prancūzas išsitraukia maršmelonų, atsidarome po antrą alų, o čikagietis bando užgesinti bent vieną iš ugnių. Netrukus prie mūsų prisijungia du britai ir du amerikiečiai, daug juokaujame BBC frazių tematika, laikas bėga smagiai ir greitai ir žiū, jau beveik vidurnaktis. Laikas traukti atgal, tad praeidami atsisveikiname su BBC ir tamsiu mišku žingsniuojame žemyn. Apačioje apsauga vis dar tikisi kam nors parduoti bilietą – įdomu, ar jie kada nors eina miegoti? Mes keliaujame per tamsų ir miegantį Čiralį. Vyrukai žingsniuoja gan greitai, tai man tenka vis vytis arba lėtinti juos. Čikagietis visur ieško vėžlių, bet neranda. Pravažiuoja viena mašina, bet nesustoja, daugiau tik pralenkiame kiek anksčiau išėjusius amerikiečius (britai tai turėjo dviračius) ir nesutinkame jokių kitų žmonių. Trunka kiek daugiau nei valandą pareiti iki mūsų stovyklavietės. Dar kiek pasėdėję ant suoliukų einame miegoti.

Kitą rytą po pusryčių šiaip ne taip išsiruošiame iškeliauti. Australas dingo jau ryte, mes su prancūzu taikome į mikroautobusą, vežantį ant kalno, o čikagietis žada tranzuoti, nes beveik nebeturi turkiškų lirų, o naujų imti nenori, nes jam liko paskutinė diena Turkijoje. Tad mes išvažiuojame, o jis lieka (net neatsisveikiname, nes kai atobusiukas pasirodo, jis kaip tik prausiasi duše) Mikroautobuse susitinkame dar vieną amerikietį, kuris taip pat ruošiasi tranzuoti į Antaliją, tad nusprendžiame pabandyti laimę kartu. Atsisveikinu su prancūzu, važiuojančiu į kitą pusę ir netrukus jau sėdžiu mašinoje, vežančioje mane į Antaliją.

Dalyan ir diena kelyje

24.November.2012

Iš Marmario pasistengiu išsikrapštyti anksti, nes noriu nukeliauti kuo toliau. Tiesa, neturiu konkretaus miesto mintyse, tik kryptį. Pirma mašina važiuoja į Dalyaną – tai vienas iš miestų, kurie yra mano „norėčiau“ sąraše, tad važiuoju į Dalyaną. Vyrukas gerai kalba angliškai, verslininkas, dažnai būnantis užsienyje. Jis turi namą Dalyane, nors daugiau gyvena Izmire. Dalyane gyvena jo šeima. Kai atvažiuojame, jis tiesiog reikalauja, kad užsukčiau į svečius išgerti arbatos, tad neatsisakau. Viskas baigiasi pietumis, jo žmona angliškai beveik nekalba, bet visą laiką gražiai šypsosi man.

Dalyanas – dar vienas mažytis miestukas, kuriame laivų turbūt daugiau nei namų. Visi tie laivai – turistams plukdyti iki gražaus paplūdimio netoliese. O pakeliui, nuo miestelio kitoje upės pusėje yra keletas uoloje iškirstų likiečių (tokios tautos) kapų. Iki jų nueinu pėstute, tad į visus pasiūlymus „boat tour“ atsakau ne ir kiek pasėdėjusi upės pakrantėje ir pasišildžiusi saulutėje, keliauju iš Dalyano. Tiesa, vos sustoju tranzuoti, atvažiuoja dolmušas (mikruškė), tad iki Ortadžos (Ortaca) važiuoju su ja.

Nuo Ortadžos vėl tranzuoju. Pirma mašina pavežėja iki Fethiyos, dėdulė nekalba angliškai, tad tylime. Ilgai svarstau, ar likti Fethijoje, ar bandyti važiuoti toliau, nes šviesos liko mažiau nei pora valandų, o kelio iki miestelio, kuriame galvoju nusėsti – Kaš, irgi apie porą valandų. Nusprendžiu pamėginti sėkmę ir po kokių 20 minučių jau sėdžiu senutėlyje volksvagene su senutėliu vairuotoju, kuris, beje, visai neblogai kalba angliškai. Tad šnekučiuojamės ir po truputį judame per kalnus. Jis daug apkeliavęs, gyvenęs vokietijoję, žodžiu, matęs pasaulio ir šnekučiuotis tikrai įdomu. Dabar važiuoja lankyti giminaičių, gyvenančių netoli Kašo. Po truputį temsta ir galiausiai nebesimato nieko, tik kelias, apšviestas mašinos šviesų. Senukas sako, kad čia dieną atsiveria labai gražūs vaizdai. Deja, dabar nieko nematyti. Privažiavę Kašo priemiesčius sustojame, ir senukas sako, kad laikas vakarienei. Valgome šviežią ir tikrai skanią žuvį, už kurią vėliau sumoka jis. Kai įvažiuojame į Kašą, pradeda lyti, bet senukas priveža mane prie vieno pensionų, palydi vidun, turkiškai pasidera ir turiu nebrangią nakvynę.

Deja, pradeda lyti, tad tą vakarą taip ir nepalieku pensiono. Anksti einu miegot – rytojui turiu daug planų.

Knyga

24.November.2012

pakeliui skaitau knygą, kurią gavau iš Izmirę sutikto vokiečio. jis paklausė, ar neturiu angliškos knygos apsikeitimui, bet vienintelę kelionėję skaitytą knygą, kurią gavau Kryme, palikau Bulgarijoje. jis vis tiek man davė savo knygą – Shantaram. ir nors knyga apie Indiją, kartais skaitydama pamirštu, kad ji ne apie Turkiją. dėl to, kad knygoj irgi ištisai geria arbatą – čaj ir nemaža dalis veikėjų yra musulmonai. tad kartais pakeliu galvą nuo knygos ir tikiuosi pamatyti tai, apie ką ką tik skaičiau. ir tik po akimirkos grįžtu į Turkiją.

įdomu tai, kad pakelėje sutikta mergina iš Izraelio taip pat skaitė šią knygą.

knygoje Valentinas (vokietis) įrašė įpareigojimą – perskaičius knygą, perduoti ją kitam keliautojui.

Marmaris

24.November.2012

Iš vakaro dar galvoju, kad gal spėčiau kaip nors su šviesa nusigauti iki Datčios, bet vakarojame taip ilgai, kad pabundu tik apie pietus. Tad nusprendžiu taikyti į Marmarį, o toliau – matysime. Ir dar nusprendžiu, kadangi dabar keletą naktų praleisiu viešbučiuose, reik ta proga pamėginti tranzuoti. Bodrume, tiesa, iki geros tranzavimo vietos tenka gerokai paėjėti, bet pirma mašina sustoja po kokių 5 minučių. Vyras ir žmona, nelabai kalbantys angliškai, veža mane dalį kelio. Pakeliui sustoja nusipirkti mandarinų – visa pakelė nusėta prekystaliais su dėžėmis šių vaisių. Pasirodo, didesnis maišas mandarinų – man, gaunu į rankas išlipusi, „a small gift“ sako vyras. Dėkoju ir atsisveikiname.

Antra mašina irgi ilgai neužtrunka, gal 10-15 minučių. Prancūzai turistai, patys keliaujantys į Marmarį, o dar kitą dieną – ir į Datčą ir siūlosi pavežti, bet kad nebeturiu tam laiko, reik judėti į kitą pusę. Atsisveikinam Marmaryje, jie keliauja kiek aukštesne klase, nei aš. Aš einu ieškoti pigaus pensiono. Radusi pirmą pasitaikiusį, nusideru iki man tinkamos kainos ir jau turiu nakvynę.

Tada keliauju apžiūrėti Marmario. Kiek keistoka miestui, kurio vardą žinau iš turistinių agentūrų plakatų, pagaliau suteikti veidą. Tas pats netrukus nutiks ir su Antalija. Tiesą pasakius, Marmaris gražesnis, nei tikėjausi. Tikėjausi didžiulių viešbučių prigrūsto kurorto, o randu nedidelį, gražų tarp kalnų įsitaisiusį miestelį. Ypač man patinka senamiestukas su mažomis siauromis gatvelėmis ir daugybe jachtų. Tiesa, visas jis tuščias, vos vienas kitas turistas pasimaišo kurioje populiaresnėje gatvėje. Vietiniai šurmuliuoja už senamiesčio ribų.

Mėgaujuosi šiltu vakaru ant suoliuko prie jūros. Paskui susirandu vietinę kebabinę, o ten prie manęs prieina pagyvenęs vokietis turistas ir paklausia, ar gali pavakarieniauti su manimi. Sako, kad vienam jam vakarieniauti nusibodę – pasirodo, po Turkiją keliauja sau vienas jau apie mėnesį. Pasakojamės ir lyginame savo įspūdžius. Kai pavakarieniaujame, jis pasiūlo palydėti mane iki pensiono (jo, pasirodo, irgi kažkur į tą pusę), tad pasivaikštome ir atsisveikiname prie mano durų.

Bodrumas ir Giumiušliuk

23.November.2012

 

Kai Selčiuke pasakau, kad važiuosiu į Bodrumą, žmonės sako, kad neverta. Kai pasakau tą patį Denizlyje, man sako, kad Bodrume labai gražu. Tad važiuoju pati patikrinti, kurie žmonės buvo teisūs.

Vos tik pamatau Bodrumą, kai tik jis pasirodo tarp kalnų, man jau gražu. Nes miestas visas baltas baltas. Nėra nei vieno kitos spalvos pastato, na gal šviesaus akmens pastatų dar galima rasti, bet dauguma namų tiesiog balti. Nusprendžiu (o vėliau mano šeimininkas patvirtina) kad mieste galioja taisyklė, neleidžianti namų dažyti niekaip kitaip, tik baltai, na ir dar jie gali likti natūralios akmens spalvos. Ir taip, regis, visame pusiasalyje.

Naktis čia leidžiu su Mustafa ir Kūzia (iš tiesų Kūžia, bet aš vadinu Kūzia). Kūzia tai kalė – dalmatino veislės labai draugiškas šuo. Mustafa – tai žmogus, kuriam baisingai tinka apibūdinimas „easy-going“. Ir mano vakarai su juo yra labai easy going. Pirmą vakarą jis gamina vakarienę – kepa savo paties išaugintos vištos kebabą ant laužo. Paskui, po poros butelių vyno einame lankyti jo kaimynės, prie mūsų prisijungia dar viena kaimynė, ir jau visas vakarėlis. Vienintelė problema, kad jie kalba beveik vien turkiškai, tad geriu vyną ir turkišką kavą ir stebiu juos. Kai įsižiūri, galima pamatyti įdomių dalykų, kas kam patinka, kas kam nepatinka ir pan.

Beje, Mustafa gyvena ant kalno, į vieną pusę atsiveria vaizdas į Giumbet įlanką, į kitą pusę vaizdą kiek užstoja viešbutis, tačiau yra baseinas (kuriame, jei noriu, galiu maudytis, bet Mustafa perspėja, kad jis kurį laiką nevalytas, nes turistinis sezonas jau baigėsi). Tas viešbutis ir visa teritorija priklauso Mustafa šeimai. Ir teritorijoje taip pat gyvena būrelis žąsų.

Kitą rytą pradedu nuo pasivaikščiojimo iki stoties ir imu autobusą iki Giumiušliuko – mažo žvejų miestelio, kurį primygtinai rekomenduoja Mustafa. Tai mažulytis, ramus ir vietinių pilnas žvejų miesteliukas, nelabai įspūdingas, bet tinkamas tiesiog atsipalaiduoti ir pasimėgauti gražia diena bei pažiūrėti, kaip žvejai ruošiasi į jūrą. Taip pat smagiai pasivaikščioju (nors kartais tai ne tiek pasivaikščiojimas, kiek kopimas) po kalną – pusiasalį ir nusimaudau tarp uolų.

Grįžtu į Bodrumą ir pasivaikštau ten. Baltasis miestas turi gražų ir jaukų centrą su mažom gatvelėm ir pajūrio restoranais. Dar yra pilis, bet į ją neinu, pradedu taupyti – turistiniai objektai čia tokie brangūs! Pasitrainioju po miestelį, kurio centras nedidelis, o viskas toliau kyla į kalną (kur tingiu lipti). Įdomu, kad mieste yra daug pastatų, kiek primenančių albaniškus bunkerius – pasirodo, čia vandens cisternos, tiesa, nebenaudojamos, bet anksčiau miestiečiai čia kaupdavo lietaus vandenį.

Dar apvaikštau visas keltų kompanijas, nes ieškau kelio į Datčią

Pirmą kartą, kad Datča yra labai graži, išgirstu Izmire. Paskui dar daug vietinių man kartoja tą patį – Datča yra vienas gražiausių miestelių Turkijoje. Tad užsimanau ten nuvažiuoti ir randu, kad plaukioja keltai iš Bodrumo. Deja. Datčos taip ir nepamatau – čia ir atsiliepia mano keliavimas ne sezono metu. Keltai buvo sustabdyti prieš tik truputį daugiau, nei savaitę. Kadangi jie buvo populiarūs, dabar galvoja juos vėl atnaujinti, bet tai greičiausiai įvyks po poros savaičių. Taip kad pataikau atvažiuoti tą mėnesį, kai keltai neplaukia. Važiuoti iki Datčos autobusu, vietiniai sako, truktų apie 6 valandas, o autobusai nėra itin dažni. Tad tikimybė pamatyti Datčą dienos metu yra labai nedidelė, o skirti 2 dienas miestukui nenoriu. Tad tenka taip ir nepamatyti Datčos, gražiausio miestelio Turkijos pietinėje pakrantėje…

Bodrume sutinku dar vieną turistę, kuri taip pat ieško kelto į Datčią. Tenką ją nuliūdinti. Kartu išgeriam arbatos, pasidalinam kelionine patirtimi.

Grįžtu pas Mustafą, o ten manęs jau laukia jo mamos kepta žuvis. Kūzia prašinėja maisto, tad valgyti ne taip lengva. Mustafa ištraukia alaus, į svečius užsuka kaimynė, paskui dar kitas kaimynas su buteliu Raki ir vėl vakarojame, tiesa, jie ir vėl kalba turkiškai, tad aš daugiausia bendrauju su raki stikline ir kompiuteriu.

Mustafa įkalbinėja likti ilgiau, mat šeštadienį čia bus tikras vakarėlis. Bet mano kelionės dienos suskaičiuotos ir tenka atsisakyti pasiūlymo. Tiesą pasakius, dar atsisakau ir dėl to, kad bijau, jog vakarėlis vėl vyks turkiškai ir man nebus ten labai įdomu.

Tad ryte, po vėlyvų pusryčių atsisveikinu su Kūzia ir Mustafa ir lipu ant kalno tranzuot į Marmarį.

Pamukalė ir Denizlis

16.November.2012

Denizlį pasirinkau kaip stotelę Pamukalės lankymui. Tai tiesiog didelis miestas netoli šio miestelio ir turistinio objekto. Didelis miestas – nemažai couchsurferių.

Taigi, atvažiuoju į Denizlį pavakare. Dar dvi valandos iki susitikimo su mano couchsurferiu, tad ramiai sau žingsniuoju per miestą iki tolimo susitikimo taško. Denizlis – nelabai įdomus miestas, visas naujas ir nelabai turintis ką gražaus. Na, pamatau neblogą parką, įdomesnę mečetę, centrinę aikštę – tiek ir to miesto.

Gyvenu čia pas Joną (John), kuris metus praleido Klaipėdoje. Jis mane pasitinka žodžiais „Labas Vilijute“. Ir nors akcentas stiprus, vis tiek malonu girdėti lietuvišką kalbą – tik dabar suprantu, kad jos negirdėjau jau ilgą laiką. Lietuva Jonui labai patiko ir jis norėtų ten anksčiau ar vėliau sugrįžti. Bet jo žmona, vokietė/ rusė nenori, tad kol kas jie vis dar Turkijoje. Kas ten žino, o tuo tarpu geriame mano žalių 999 likučius ir jis demonstruoja, kiek skirtingų šalių produktų turi šaldytuve bei gamina man vakarienę.

Kitą rytą keliauju į Pamukalę apžiūrėti baltųjų travertino terasų. Atvažiuoju iki šiaurinių vartų, ir čia apsižiūriu, kad nebeturiu grynų. Nieko tokio – čia priima ir kortele. Tik tiek, kad po visos krūvos bandymų dėdė kasininkas grąžina man kortelę ir sako – kažkas negerai, neskaito… O artimiausias bankomatas – už kokių 3-4 kilometrų. Tad keliauju pasivaikščioti iki artimiausio kaimo, Karahajito miestelio, kuriame, kaip ir Pamukalėje, iš žemės veržiasi šiltos mineralinės versmės, tad miestelyje pilna prabangių viešbučių ir spa kompleksų. Tačiau dabar jau turistinis sezonas pasibaigęs, tad vaikštinėjuosi po vien tik turkų pilną miestelį, gyvą ir tikrą, kokio vasarą nepamatyčiau per turistus.

Galiausiai išsiimu pinigų ir keliauju atgal link Hieropolio. Hieropolis yra senas antikinis miestas, kuris buvo įkurtas prie žymiųjų travertino terasų. Dabar čia likę tik daug kapų ir šiek tiek griuvėsių, bet man patinka tarp jų pasivaikščioti, nes oras gražus, turistų mažai ir nuėjusi kur toliau nuo pagrindinių taškų esu viena tyloje ir ramybėje. Na ne visai viena – aplinkui zuja vabzdžiai, paukščiukai, laksto driežiukai.

 

Tad baltas terasas – pagrindinį turistų traukos tašką, pasiekiu ne iš karto. O prie jų (ir ant jų) – krūvos turistų, tarp jų ir aš aunuosi batus ir keliauju pasivaikščioti po vandeniu užlietas baltas, keistas terasas. Vanduo šiltas, terasos įspūdingos, o toliau nuėjus ir turistų pamažėja – žodžiu, mėgaujuosi vaizdais ir atrakcija. Iš toli kalnas atrodo kaip apsnigtas ir tik užlipus ant terasų supranti, kaip stipriai tai skiriasi nuo sniego. Įdomus pasivaikščiojimas.

Paskui dar pasišildau saulutėje, apžiuriu Hieropolio amfiteatrą, o tada nepopuliariais takais tarp terasų ir griuvėsių keliauju lauk. Tiesa, praleidžiu vieną žymią atrakciją – maudynes antikiniame šilto vandens baseine, kuriame, regis, maudėsi pati Kleopatra. Bet pamačiusi, kokiomis miniomis į ten plaukia turistai (bei įėjimo kainą), nusprendžiu apsieiti be to malonumo.

Tad nusileidžiu iki miestuko, susirandu autobusą ir važiuoju atgal į Denizlį.

Čia susitinku su Jonu, pasivaikščiojame po miesto centrą ir pavakarieniaujame, o tada jis mane pakviečia prisijungti prie turkų kalbos užsieniečiams pamokos, kurią netrukus turės pravesti. Nors naudos man ten didelės nebus (jie jau pernelyg pažengę), bet nelabai turiu ką veikti vakare Denizlyje, tad važiuojame kartu į universitetą. Susipažįstu su viena iš mokinių, smagia mergina ukrainiete, kuri, kaip ir aš, metė darbą namuose ir išvažiavo laimės ieškoti. Dabar dirba čia, Denizlyje ir yra visai tuo patenkinta.

Tai pat sužinau šiek tiek apie turkų kalbos gramatiką – jie gramatines formas sudarinėja vis ką nors pridėdami prie žodžio, tad kai kurie žodžiai gali būti tikrai ilgi. Dar vienas įdomus dalykas – jie turi du būtuosius laikus, vieną nusakyti tam, ką pats matei ar darei, kitą – tam, ką išgirdai iš kitų ar kitaip sužinojai, bet savo akimis nematei.

Vakarą pabaigiame mažame restoranėlyje keturiese žiūrėdami futbolą ir plepėdami apie šį bei tą.

Ryte Jonas pasirūpina, kad įsėsčiau į teisingą autobusą ir nuperka man pusryčius. Ir važiuoju toliau į pietus.

Selčiuk ir Širindža

16.November.2012

Selčiukas yra mažas turistinis miestukas, prie kurio yra žymūs Efeso griuvėsiai. Tai pirmas mano mažas turkiškas miestelis ir man čia patinka ramybė (kurios, turbūt, turistinio sezono metu nėra) ir provincialumas.

Čia nakvoju pas turkiško restoranėlio šeimininką, tad pažintį pradedame su daug arbatos ir geru maistu (kuriu šiandien ir iki išvažiuoju jis mane vaišina). Jis draugiškas, svetingas ir plepus, bet ilgainiui man nepatinka tai, kad jis nuolat pasakoja negražius pletkus apie kitus žmones, praeivius, kaimynus ir pan. Ana mat kekšė, tas pas kekšes vaikšto, o su tais geriau neprasidėti, nes nugirdys ir išprievartaus. Tik jis pats, regis, šitame miestelyje be nuodėmės. Nepatinka man toks vien juodos spalvos kituose matymas, bet esu svečias, tad nutyliu ir stengiuosi kalbą nukreipti kur nors kitur. Beje, su vienu iš apkalbėtų, su kuriais geriau neprasidėti, susipažįstu dar prieš perspėjimą ir žinau, kad jis tikrai įdomus ir geras žmogus. Beje, galima nuspėti, kad jis mano šeimininko irgi nemėgsta, bet, ne taip, kaip Mehmetas (mano šeimininkas), nesako apie jį nieko blogo.

Tik atvykus, išgėrus arbatos ir pavalgius, nusprendžiu keliauti link Efeso – pagrindinio turistinio objekto čia. Mehmetas mane pavežėja ant savo motorolerio, pakeliui aprodo Artemio šventykla, kurios liko vos viena kolona ir 7 miegalių grotą, su kuria susietą istoriją jis man bando papasakoti, bet aš nelabai suprantu. Pravažiuojame daugybe mandarinų ir alyvuogių sodų.

Efesas man pasirodo gan gražus, bet turiu pripažinti, kad nejaučiu itin didelės traukos antikiniams griuvėsiams. Ypač kai jie pilni turistų. Vis tik praleidžiu ten nemažai laiko – tiesiog sėdėdama didžiajame teatre ir besišildydama saulutėje. Turistai grupėmis traukia pro šalį, o taip pat pro šalį traukia katės, vis stabtelėdamos pažiūrėti ar sulauks iš manęs dėmesio ar maisto.

Iš Efeso pareinu pėstute (tik 3 km). Pakeliui randu pasimetusius du turistus amerikiečius iš kruizinio laivo, kurie laukė, bet nesulaukė autobuso link savo laivo. Pasiūlau kartu nueiti į Selčiuką, kur yra autobusų stotis ir kur tikrai bus autobusas į tą kitą miestelį. Vyras gan nekalbus, užtai moteris žavisi mano drąsa keliauti vienai (kas man neatrodo labai jau drąsu).

Atvedusi juos iki autobuso nusprendžiu dar pasivaikščioti po patį Selčiuką. Pradeda temti ir gatvelės gražėja. Eidama viena, staiga išgirstu savo vardą – net pasimetu, nesitikėjau sutikti ką nors pažįstamą aplink. O sutinku 2 kanadiečius, mamą ir sūnų, kuriuos, regis, ne taip senai vedžiojau po Vilnių, jie couchsurfino pas mamą. Nepaprastai netikėtas susitikimas – Turkija juk tokia didelė, o ir Selčiukas turi daugiau nei vieną gatvę. Ir jei Džefas nebūtų išėjęs parūkyti – turbūt būtume taip ir prasilenkę…

Einame arbatos ir dalintis kelionės įspūdžiais. Kanadiečiams, deja, tai priešpaskutinė diena Turkijoje, poryt anksti iš ryto jie skrenda į Italiją (nes Graikijos sienos uždarytos). Jie pasakoja apie savo klajones, aš apie savo ir visi vis dar sunkiai galime patikėti, kad pasaulis toks mažas ir kad štai sėdime čia visi kartu, iš skirtingų šalių, keliaujantys skirtingais maršrutais ir netikėję, kad dar kada gyvenime pasimatysime.

Vėliau jau keliaujame į namų/ jų viešbučio pusę, bet stabtelėjame prie jų pažįstamo kurdo parduotuvėlės, o jis pakviečia išgerti arbatos su juo. Tai su juo Mehmedas man vėliau sakys nebendrauti, bet va bendraujame maloniai, jis rodo nuotraukas iš rytų Turkijos, pasakoja apie savo keliones (o jis apkeliavęs daug pasaulio), diskutuojame apie tai kurios šalys verčiausios kelionės.

Galiausiai atsisveikiname, kanadiečiai palydi mane iki Mehmedo restorano kur visi draugiškai pavakarieniaujame (maistas ten tikrai labai skanus), atsisveikiname ir jie keliauja į viešbutį. Mehmedas netrukus uždaro restoraną, bet mes dar keliaujame alaus ir tik tada namo, miegoti.

Antrą dieną pirmiausia užsuku į Jono baziliką, kurioje tikriausiai buvo palaidotas apaštalas Jonas, o tada keliauju į netoliese esantį graikišką miestelį Širindžią (Sirince). Tiesa, graikai jį paliko po Osmanų imperijos griuvimo, bet į kalną kylantys balti namukai yra graikiško stiliaus, o taip pat graikai paliko tradiciją gaminti vaisių vynus, kuriais ir garsėja šis miestelis.

Vos atvykus, iš karto prisimenu kiek panašų miestelį Albanijoje – Beratą. Tie patys balti namukai, tos pačios mažos gatvelės, tik čia jie kyla aukščiau į kalną, be to šis miestelis mažesnis. Bet vis tiek negaliu atsikratyti jausmo, kad vėl trainiojuosi Berato gatvytėmis.

Šenolis iš Izmiro man patarė, kad čia nebūtina pirkti vyno, kad jo paragauti. Kiekvienoje parduotuvėje jie duoda stikliuką vyno ragavimui, tiesa, po to reikia atlaikyti spaudimą, kad nenusipirktum viso butelio. Vistik paragauju dviejų rūšių vyno, obuolių ir granatų, pastarasis man labai patinka, bet apsimetu, kad ne, ne mano skonio ir sugebu išeiti iš parduotuvės nieko nepirkusi. Beje, paragavusi šį gėrimą labiau vadinčiau likeriu, nei vynu…

Pasivaikštinėju gatvelėmis aukštyn žemyn, netgi užlipu šiek tiek į kalną jau pasibaigus miestukui, na ir keliauju atgal į Selčiuką.

O čia ir vėl, eidama gatve, sutinku kanadiečius. Jie su savo draugu kurdu geria Salepą, kadangi iki šiol dar neragavo. Vėl susėdame drauge ir plepame apie šį bei tą. Paskui einame pro kurdo parduotuvę, kur jis pakviečia arbatos. Kanadiečiai juokiasi, kad nieko šiom dienom nedaro, tik geria arbatą – na bet tai yra tikra turkiška tradicija, ir visi čia tik tą ir tedaro. Aš irgi šiomis dienomis išgeriu nežinia kiek puodeliu turkiškos ir obuolinės arbatų, nes ir Mehmedas vis pila ir pila jų.

Galiausiai kanadiečiai eina miegot (ryte kelsis apie 4 ryto), o aš grįžtu į Mehmeto restoraną, kur prisėdu prie staliuko su juodaode amerikiete. Ji, pasirodo, dirbo universitete Libane ir pasakoja man apie ten egzistuojančius kultūrinius skirtumus, ypač apie tai, kad ten normalu namuose turėti juodaodę vergę – tarnaitę. Sako, merginos ten atvažiuoja su pažadu gauti darbą, paimami jų pasai ir jos tampa vergėmis. Ir nors panašių dalykų pasitaiko visur pasaulyje, ten tai yra normalu ir visuotinai priimta. Net universitete profesorius aptarnauja vergės.

Netrukus keičiame temą, prie gretimo suoliuko prisėda 2 amerikiečiai, tad kalbų netrūksta iki vėlyvo vakaro. Paskui, kai restoranas jau uždarytas, einame su Mehmetu link miesto, kur jis susitinka draugų, tad sėdime, rūkome kaljaną ir geriame alų. Mehmetas išgeria kiek per daug (kas jam yra 3 bokalai) ir kai grįžtame namo, jis pradeda šnekėti apie tai, kaip aš jam patinku ir dar ne visai tiesiogiai, bet siūlyti permiegoti kartu. Bet kai pasakau griežtą ne ir kad manęs nedomina, kalbos baigiasi ir netrukus einame miegoti į savo kambarius.

Ryte jis atsiprašo, aš atleidžiu ir draugiškai atsisveikiname po eilinių gausių turkiškų pusryčių.

 

Izmir

16.November.2012

 

Izmirą pasirinkau sustojimui daugiausia dėl to, kad tai didelis miestas ir man labai pakeliui. Kažko daug gražaus nesitikėjau išvysti – bent jau mano knyga per daug nieko neminėjo. Miestas gana naujas, per Turkijos nepriklausomybės karus senoji dalis sudegė, tad nelabai liko ką parodyti turistams.

Užtai Izmire patiriu aukščiausią turkiško svetingumo lygį. Šeimininkas atvažiuoja iki stoties manęs pasiimti – autobusais, nes mašinos jis neturi. Kartu važiuojame atgal ir jis moka už visą transportą, ir nors bandau traukti piniginę, šiuo atveju jis griežtas. Ir taip tęsiasi visą mano viešnagę – visur, kur važiuojame kartu, jis moka už transportą.

Atvažiavus į jo namus, jis puola gaminti, o aš lieku plepėti su kitu jo couchsurferiu vokiečiu, kuris Turkijoje praleido 2 mėnesius ir vis grįžta į Izmirą, nes jam labai patinka Šenolis – mūsų šeimininkas. Vokietukas čia woofino – dirbo fermose ir keliavo. Bet dabar jau traukia link namų.

Šenolis galiausiai baigia gaminimą (mes tik padedame pagaminti salotas ir paruošti stalą) ir vakarieniaujame. Stalas nukrautas turkiškais patiekalais ir man tenka ragauti visko iš eilės. Ir viskas skanu!

Po vakarienės prie mūsų prisijungia Šenolio buvusi žmona Aišegiur. Jie vis dar puikiai sutaria, tačiau jos tėvas nemėgsta Šenolio, tad ji meluoja jam, kad dabar yra pas drauges ir pas Šenolį vietoj 5 minučių (ji gyvena gretimam name) ėjo 15, nes reikėjo apeiti kvartalą. Daug juokaujame šia tema, taip pat apie katiną, kurį ji partrenkė ir kuris dabar gydomas veterinarijoje (ir taps jos katinu, nes paskui ji pasiims jį namo). Apstulbstu sužinojusi, kad Turkijoje yra valstybės finansuojamos veterinarijos klinikos. Tad sveikatos priežiūra čia nemokama ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams!

Jau gana vėlai vakare dar išvažiuojame pažiūrėti Izmiro panoramos. Prisėdame restorane ant kalno su nepaprastai gražiu vaizdu į Izmiro įlanką – visas miestas šviečia. Aišegiur geria turkišką kavą, paskui buriasi iš tirščių – prašo vokiečio perskaityti jos ateitį. Jis ten mato daug blogų dalykų, o aš net įžiūriu atominį grybą…

Kitą dieną pamiegu kiek ilgiau ir Šenolis jau dirba greta esančioje interneto kavinėje, kuri priklauso jam. Užtai man ant stalo palikęs gausybę maisto pusryčiams ir aš vėl ragauju visko po truputį.

Vėliau, pasilabinusi su juo kavinėje, keliauju prie jūros, kur vokietis minėjo, kad galima nemokamai gauti dviratį pasivažinėjimui. Ir iš tiesų, palieku savo pasą nedideliame sporto klube ir gaunu dviratį. Esu ne Izmiro centre, o priešingoje įlankos pusėje, bet nusprendžiu per daug neskubėti ir patyrinėti šią miesto dalį. Palei jūrą tęsiasi ilgas parkas, tiesa, šalia jo dauguma namų visai nauji ir nelabai įdomūs, bet saulė šviečia, aš minu pedalus ir gerai nuotaikai visiškai nieko netrūksta. Pasitrainioju ir miesto gatvėmis, o galiausiai numinu į miesto pakraštį, kur galima pamatyti gausybę migruojančių paukščių, net flamingų. Tiesa, tai, kas panašiausia į flamingus, įsitaisę gana toli nuo kranto, tad nesu visiškai tikra, kad juos pamačiau.

Paskui, grąžinusi dviratį (juo važinėtis galima 5 valandas), dar sėdžiu ant suoliuko ir grožiuosi vaizdais bei besileidžiančia saule. Prie manęs prikimba mergaitė, pardavinėjanti nosinaites – vis pasiūlo praeiviams ir tada vis grįžta siūlyti man. Daug kartų kartoju „Hayir“ – ne, kol pagaliau ji nueina kibti prie ko nors kito.

Grįžtu, o Šenolis jau gamina vakarienę. Su mumis šiandien vakarieniaus dar viena couchsurferė iš Kinijos. Vėlgi, stalas lūžta nuo maisto, šį kartą kitokio, nei vakar, vakarieniaujame ilgai ir daug kalbamės apie keliones, Kiniją (Šenolis svajoja ten atidaryti turkiško maisto restoraną), politines Turkijos problemas, kurdus ir kultūrinius skirtumus mūsų šalyse.

 

Iš pradžių planavau Izmire praleist tik 2 naktis, bet Šenolis įkalbinėja likti ilgiau, tad vietoj kelionės į Češme miestelį, kuriam taip ir nesusiradau couchsurferio, nusprendžiu likti čia. Šiandien Turkijoje šventė. Na ne visai šventė – Atatiurko, svarbios vietinės asmenybės, mirties metinės. Visi namai jau nuo vakar papuošti turkijos vėliavomis ir Atatiurko veidu. Beje, pasak oficialios versijos jis mirė 9:05 ryte, bet tarp žmonių populiaresnė versija, kad jis mirė 5 ryto, bet jo generolai nusprendė, kad 9:05 yra geresnis laikas minėjimui. Tad nuo pat ryto šalia esančioje mokykloje dainuoja vaikai, skaitomos eilės ir pan – girdžiu pro langą.

Važiuojame į centrą ir ten pilna žmonių, pasipuošusių maikutėmis, ženkliukais ar vėliavomis su Atatiurko veidu, ar tiesiog nešančių Turkijos vėliavas. Visas miestas raudonuoja. Ir visi linksmi – tad tai iš tiesų šventė.

Čia susitinkame tą pačią kinę Jūbin, taip pat dar vieną turką couchsurferį, Aišegiur ir keliautoją iš Malaizijos. Prasieiname pro miestą ir neriame į turgų – pilną žmonių ir viską siūlančių pardavėjų. Čia paragauju dar vieno turkiško „delikateso“ – avies galvos sumuštinio, į kurį įeina avies smegenys, liežuvis ir kitos galvos dalys. Kai negalvoji, kad valgai smegenis – visai skanu. Taip pat išgeriu salepo – turkiško pieno gėrimo.

Temstant Aišegiur atsisveikina, o mes keliaujame pas Šenolį – kinė pažadėjo pagaminti vakarienę. Ji gamina vištos sparnelius, keptus kokakoloj ir kiniškas daržoves, bet Šenolis taip pat nenusėdi vietoje, tad kartu ragaujame žalios mėsos, ryžių ir prieskonių mišinį (vadinamą žalios mėsos kukuliais), turkišką jogurto sriubą, turkiškus ryžius su vištieną. Ir paskui dar turkiškus desertus, o prie maisto ragaujame Raki, turkišką degtinę, skiestą vandeniu. Kinė labai greitai pasigeria ir girta mokosi tarti turkiškus žodžius, kas visiems sukelia daug juoko.

Rašydama apie Izmirą rašau beveik vien apie maistą – bet, regis, nieko kito ten nedariau, tik ragavau skirtingus turkiškus patiekalus. Tai buvo iki šiol labiausiai kulinarinė mano kelionės dalis.

Kitą ryta, kai atsisveikinu, Šenolis įkalbinėja pasilikti ilgiau, bet aš vis dar noriu pamatyti tiek daug Turkijos per, dabar jau suprantu, labai trumpą laiką – tad tenka keliauti toliau.