Rašyti October, 2012

Kijevas

14.October.2012

pažintį su Kijevu pradedu nuo transporto kamščių. regis, tai yra svarbi gyvenimo Kijeve dalis. vėliau, kai bandome pasigauti kokį nors nepergrūstą autobusą, mano šeimininkė Kijeve pasakoja, kad dėl to čia žmonės yra gana nervingi – nes kiekvieną rytą ir vakarą praleidžia besistumdydami stotelėse ir troleibusuose. kitą rytą išbandau tai savo kailiu – įsigrūdame tik į trečią troleibusą, važiuojame kaip silkės statinėje, nei pakrutėt, nei ranką pajudinti. užtai konduktorė neprieina ir važiuojam nemokamai.

vėlgi, geriau pagalvojus, pažintį su Kijevu pradedu nuo miegamųjų rajonų. jie čia milžiniški, ir sovietiniai daugiabučiai milžiniški. nepalyginsi su vilnietiškais. nieko nuostabaus, Kijeve daugiau gyventojų, nei visoje Lietuvoje. užtai ir metro yra – metro man patinka. o mero, beje, Kijeve, labai gilūs. eskalatoriaus galo nesimato, o juo pakilus, kartais laukia dar vienas. gražios metro stotys, kiekviena vis kitokia. įdomu, kad norint patekti į metro, reikia įsigyti plastmasinį žetonėlį, kurį įmetus, praleidžia pro vartus. tokios sistemos dar nemačiau.

 

vėliau, kai vakare išeinam apžiūrėti vakarinio miesto, pamatau ir gražiąją miesto pusę. vaikštinėjamės po Lavrą, seną vienuolyną, kuriame vakare beveik nėra žmonių, tik gražios apšviestos bažnyčios ir vienas kitas barzdotas vienuolis. tiesa, ne viską pavyksta apžiūrėti, apsauga pradeda varyti lauk ir nepamatome gražiausios, pasak mano šeimininkės, dalies. už tai vienuolis mums parodo slaptą kelią pro rožyną, visai neapšviestas, virš mūsų tik žvaigždėtas dangus ir rožės stipriai stipriai kvepia.

man vedama ekskursija – su mumis vaikštinėjasi vyrukas, pasakojantis visokias istorijas apie mažyčius tankus (juose kaudavosi vaikai), parkuose auginamus kopūstus, amžinąją ugnį, ant kurios bomžai kepasi kiaušinienę ir vienuolių iš Lavros mersedesus. viename tamsiame parke jaunimėlis stovi ir šūkauja „ežiuk, ežiuk“. Ir iš tiesų, nuo upės kyla rūkas.

ryte po troleibusinių kamščių atvažiuoju iki Kreščiatiko, kuris yra stalinistinės architekūros šedevras. pastatai pritrenkia savo dydžiu ir galybe – na, tam jie ir buvo statyti, kad parodytų sovietų sąjungos galią. vaikštinėjuosi pirmyn atgal ir grožiuosi – nors vietiniai sakė, kad jiems negražu, bet man patinka. turbūt net įdomiau, nei visos tos auksiniais stogais pasipuošusios bažnyčios ir vienuolynai, kurių čia taip pat apstu, bet jos pernelyg jau tarpusavyje panašios. kai ateinu čia popiet, vienoje aikštėje randu jaunimą šokantį breiką. tiesą pasakius, visai įspūdingai.

dar miestas pilnas visokių sovietinių skulptūrų. netgi Leninas vis dar sėkmingai stovi ir stebi praeinančius. vėliau kituose miestuose praeinu ir daugiau Leninų, o vietinė ukrainietė man pasakoja, kad Stalinas buvo blogas, o Leninas – jiems vis dar didus tautos vadas. įdomu tai, kad Kijeve šalia Lenino stovi komunistų partijos rinkiminė palapinė, pasipuošusi logotipu su kūju ir pjautuvu. bet vietiniai sako, kad ši partija nėra populiari. Ukrainoje, kaip ir Lietuvoje, artėja rinkimai. čia kiekviename mieste pilna palapinių, kuriose visi agituoja balsuoti už tą ar aną. ir vis tik komunistų partija, įsitaisiusi šalia Lenino, atrodo kiek ironiškai.

didžiausias komunistinių skulptūrų rinkinys – karo muziejaus parke, kur yra ištisa galerija sovietinių kareivių ir darbininkų, o priedo dar ir per garsiakalbius leidžiamos senos karinės dainos. virš muziejaus – milžiniška motinos tėvynės skulptūra žiūri į kitą upės krantą. sako, Tbilisije pamatysiu tokią pačią.

palei visą Kijevo centrą tęsiasi paupio parkai, išsidėstę ant kalvų. visi pilni žmonių, išėjusių pasivaikščioti. gražūs parkai, daug spalvingų gėlių, ir apžvalgos aikštelės į kitą krantą, kuriame matosi ištisi rajonai daugiabučių. dar matosi smėlėtas paplūdimys palei upę. sako, kairėje upės pusėje gyvena visi turtingieji, o dešinėje – visi likę gyventojai. aš nakvoju kairėje.

Rivne

12.October.2012

į Rivnę važiuoju traukiniu. tai miegamasis traukinys – nors išvažiuojame ryte, šis traukinys dar važiuos kokią parą, kol pasieks Krymą. tokie traukiniai, regis, čia pasitaiko dažniausiai, nesvarbu, kuriuo metu važiuotum. palyginus su autobusais, traukiniai labai pigūs, nors šiaip jau ir autobusai tikrai nebrangūs.

Rivnė – postsovietinis miestelis, kuriame daug gražių, bet apleistų parkų. mieste yra ir upė, ir ežerų, daug vandens ir žalumos. vėlgi bandau įsivaizduoti, kaip miestas atrodytų viską sutvarkius. Beveik galėtų būti kurortas, kaip kokie Anykščiai. Žiūrėti čia ir vėl nelabai yra ką, tačiau man visai įdomu įsivaizduoti, kokia yra visa Ukraina, ne tik lankytini objektai. Ir šis nelankytinas objektas, Rivnė, man visai patinka. Miestas spalvingas ir turintis savo nuotaiką. Yra Mickevičiaus gatvė, Ševčenkos ir gatvė, ir aikštė, ir skulptūra, netoli šio miesto dar ir Radvilų rūmai stovi. Žodžiu, galima jaustis kaip namie.

Šitas miestas man kol kas iš aplankytų yra labiausiai „postsovietinis“. nemažai visokių sovietinių skulptūrų, elementų, detalių. Čia taip pat važinėja senieji troleibusai suapvalintais kampais, tie, kaip bandelės – pasijuntu nostalgiškai. iš tiesų visa kelionė po ukrainą yra tarsi kelionė laiku atgal – žiguliukai ant kiekvieno kampo, parduotuvėlės, kuriose ne pats imi viską iš lentynų, o turi prašyti, kad paduotų, bobulės, ant kiekvieno kampo siūlančios bandeles su dešrelėmis ir beliašus…

 

Parkai tęsiasi per pusę miesto. kai kurie jų turi visokių įdomių elementų, kaip kad didžiulis krokodilas, lendantis iš vandens. taip, dauguma parkų dar ir turi ežerą ar upę. kai kurie visai gražiai sutvarkyti. pilna valkataujančių šunų. o žmonių nedaug – ramu ir tuštoka. trainiojuosi iš parko į parką, man patinka vaikščioti palei vandenį.

pavakarę vaikštinėjamės po Rivnę su mergina, kuri kartu su vyru nori emigruoti į Suomiją. jiems ukrainoje gyventi nepatinka, norisi į Europą. ten, mat, gyvenimas kitoks, daugiau spalvų ir žmonės linksmesni. sužinau, kad nors mums į Ukrainą vizos nereikia, jiems pas mus – viza reikalinga. ir iškvietimą reikia gauti…

einam kartu išgerti alaus – baras atrodo beveik kaip Alaus namai. ir skanaus tamsaus alaus turi.

Pastaba ateičiai – jei dar kada atvažiuosiu į Ukrainą, reikėtų aplankyti Černivtsi ir Kameniats – Podilski. mano šeimininkė labai rekomenduoja.

lutskas

12.October.2012

Ukrainos keliai – labai duobėti. labai labai. važiuojam ir kratomės. pusantro šimto kilometrų važiuojam tris su puse valandos ne dėl to, kad daug ir visur stotume, o dėl to kad į priekį stumiamės labai iš lėto.

pakelėse – bobutė varo karves; ožkos ganos mėšlyne, o šalia didžiulė moliūgų krūva; stovi diedukas be vienos kojos, pasirėmęs ant ramentų stebi visus pravažiuojančius; žąsys kažką rakinėja nuo asfaltuotos aikštelės…

nemažai kryželių ir koplytėlių pakelėj. šalia sėdinti bobulė vis žegnojasi ties kiekviena didesne koplytėle.

kada nors Lutskas turėtų tapti turistų lankoma vieta, bet kol kas vaizdas nykokas. centrinė miesto dalis primena kaimą ar mažą miestelį, o aplinkui pilna sovietinių daugiabučių rajonų. nelabai būtų ko ir važiuoti į Lutską, tik kad vidury miestelio stovi įspūdinga pilis. įdomu tai, kad pilis iš vienos pusės supama didelio ir purvino turgaus, iš kitos – šnipiškių ar markučių tipo rajonėlio. viduje pilies, tiesa, ne itin įdomu, bet gana gražu ir sutvarkyta.

daugiau miestelyje apžiūrėti galima nebent kelias bažnyčias ir vaistinę – farmacijos muziejų su daug senų vaistų buteliukų.

Lutskas draugauja su Trakais. netgi turi rodyklę, rodančią, kurioje pusėje turėtų jie būti. klausimas, kiek tikslią, mat ši, kartu su kitomis miestus – partnerius nurodančiomis rodyklėmis pernelyg taisyklingai išsidėsčiusios ant metalinio kamuolio.

apsilankau turizmo informacijos centre, kuris, šiaip jau, šiandien nedirba – mane vakare apnakvindins šio centro direktorė. ji nurodo, kuriomis gatvelėmis vertėtų pasivaikščioti – jos nuomone, tos gatvelės labai gražios. praeinu jomis, bet viskas, kas užstringa – ryškiai rožinės spalvos neoklasicistinio stiliaus teatro pastatas. vienas iš rekomenduotų objektų – kažkokio vietinės reikšmės skulptoriaus jau 30 metų statomas namas, kurio apdaila – krūva jo paties skulptūrų. atskirai kai kurios skulptūros gal ir įdomios, bet kartu sukuria baisų, kičinį balaganą. ir vistik tas namas net į turistinį miestelio žemėlapį įrašytas.

miestelyje yra didelis, tiesa, gana apleistas parkas, jis baigiasi pylimu, kurį perkopus patenki į miesto pliažą – žolėtą paupį, kuriame įrengtos persirengimo kabinos, netgi gelbėtojo bokštelis. šalia – sporto kompleksas, tad gal dėl to po pliažą bėgioja treninguoti vaikinai. dar po pliažą vaikštinėja pagyvenę ponai ir ponios su savo (dažniausiai daugiau, nei vienu) šunimis.

taip pat parke yra atrakcionų. panašūs į tuos, kurie, iš vaikystės pamenu, stovėjo vingio parke. seni aptrinti atrakcionai, karuselės, apžvalgos ratas. Vienoje karuselėje sėdi pyplys, mama įsirėžus bando sukti karuselę, o pyplys šaukia „greičiau, greičiau“.

pradeda temti. parko alėjose padaugėja porelių. Ir nors šaltoka bei lynoja, porelės užsispyrusiai matuoja pagrindinę alėją (vienintelė šiek tiek apšviesta) pirmyn atgal.

lvovas

9.October.2012

iš primo žvilgsnio, Lvovas labai primena Vilnių, tiesa, atsukus atgal kokį dešimtį metų. ta pati architektūra, tie patys žmonės, ta pati atmosfera. tik daug labiau nušiurę, nesutvarkyta, neatrestauruota. tiesa, Lvovas gyvesnis – gatvės, aikštės, parkai pilni žmonių. įvairaus amžiaus žmonių. nemažai turistų, regis, dauguma jų kalba rusiškai, na dar lenkiškai. ir juos išskirti iš minios kiek sunkoka – matau tik tuos, kurie vaikšto grupėmis arba viską fotografuoja didelėmis kameromis. bet atrodo beveik kaip vietiniai – išskyrus vieną vienintelį gatvėse matytą japoną ir prie alaus bokalo sutiktą airę, kuri, beje, keliauja ten pat, kur ir aš. su ja atsisveikiname beveik tikros, kad kur nors pakeliui vėl pasimatysime.

senamiestis nedidelis ir visas perpildytas, kaip koks rytinis troleibusas. populiaresniuose taškuose net sunku prasilenkti. nežinau, gal gražus oras kaltas, o gal šeštadienis, bet miestas šurmuliuoja lyg per kokią šventę. prie bažnyčių buriuojasi pulkai bobulyčių, burbuliuoja, šnekasi tarpusavyje, kai kurios vos pakrutančios, kitos – žvitrios ir energingos. dar pilna nuotakų tortinėmis suknelėmis ir aplink jas šokinėjančių fotografų.

jaukinuosi miestą po truputį, pirmyn atgal trainiodamasi gatvėmis. patikrinu, ar patogūs parko suoliukai. sėdžiu ant fontano krašto centrinėje aikštėje ir stebiu žmones, dabar jau matau, kad jie kitokie, bet dar ne iki galo suprantu, kuo.

Lvovo grožis – detalės. balkonėliai, durys, langų apdaila, detalės. nuo vienų namų spokso žmonių figūros, nuo kitų – liūtai, šernai ar net koks dramblys. kur beeičiau, einu galvą užvertus į viršų. ir galvoju, ar Vilniuj tokių detalių tikrai mažiau, ar ten mažiau jas pastebiu.

dar man patinka Lvovo kiemai. Vilniuje visi užsitvėrė kiemus, gina savo privatumą, o čia visas atverta – užeik ir pasižiūrėk, kaip mes gyvename. man patinka landžioti po kiemus ir įsivaizduoti, kaip juose aš gyvenčiau. kiemuose taip pat sutinku diedukų, kačių ir vaikų, kuriems aš įdomi nemažiau, nei jie man, tarsi jų kiemas būtų atskiras pasaulis, į kurį nepatenka tos minios čia pat gatve slankiojančių turistų. gal keista, kai imu fotografuoti jiems taip įprastą buitį, nesupranta, kodėl man tai atrodo gražu.

lvove irgi lyja. tada visi tie žmonės dingsta iš gatvių ir parkų ir aš galiu pasimėgauti rudeniška asmenine melancholija. tai gražus jausmas ir ruduo čia gražus.

kai pagaliau sugalvoju užlipti į apžvalgos aikštelę, miestą aptraukia rūkas. o gal kava panyra į debesį. miesto nematyti, balta balta visur ir kai kiti turistai dingsta už posūkio, gali pagalvoti, kad pasaulyje nebeliko nieko daugiau be šio vėliavos stulpo, tavęs ir balandžių – tačiau iš apačios vis pasigirsta traukinių dundėjimas ir moteriškas per mikrofoną ataidintis balsas, primenantys, kad vis dar esi Lvove.

vakarai Lvove tiek pat gyvi, kaip ir dienos. gatvėse ne tik jaunimas – rimti ponai ir išdidžios damos iš lėto žingsniuoja senamiesčio gatvėmis pirmyn atgal. vienoje aikštėje ratu sustojusios bobulės traukia tautines dainas, kitoje ant laiptų prisėdęs jaunimėlis brazdina gitarą. jų net lietus neišvaiko.

ir vėl autobusu per lenkiją

7.October.2012

pirmą kartą keliauju su kompiuteriu, dėl to kelionės įspūdžius galiu užrašinėti klaviatūra, ne tušinuku į užrašų knygutę. tuos užrašus iš knygutės visada žadėdavau sau perkelti čia – bet taip ir neprisėdau prie perrašinėjimų. dabar gi užtenka copy paste.

nesu pratusi į ilgas keliones išvažiuoti autobusu. jau regis įpročiu tapo orouosto procedūros – išsiimti visus daiktus iš kišenių, skysčius pakuoti į plastikinį vieno litro maišelį, jei prireiks – nusiauti batus. lukterėti, kol apsauginis linktelės ir praeiti pro metalo detektorių jam nepyptelėjus. atsisėsti laukiamojoje salėje ir išsitraukti knygą, nes dar geras pusvalandis iki pradės sodinti – regis tik ten, laukiamojoje salėje pajuntu, kad keliauju. paskui pasistengiu užsiimti vietą prie lango, stiuardesės patikrina ar užsegti diržai ir išjungtas mp3 grotuvėlis, prigesta šviesos, lėktuvo ratai vieni po kitų atsiplėšia nuo žemės – ir aš jau nebe namuose. aš jau pakeliui. aš keliauju.

išvažiuojant autobusu viskas kitaip. pajutimas, kad jau esu pakeliui aplanko daug valandų pavėlavęs. autobusų stotis neturi oro uosto sterilumo ir prislopinto garso. kai pagaliau įsėdi ir pradedi važiuoti – ratai neatsiplėšia nuo žemės, jie lieka Lietuvoje dar porą valandų. kol kas – iki skausmo pažįstamas kraštovaizdis tarp Vilniaus ir Kauno (rudeniškai gražus – bet aš ne jo dabar ieškau) ir nei užuominos, kad esi pakeliui į tolimas šalis, kad šiąnakt ir dar daug naktų nemiegosi savo lovoje. kad negrįši tuo pačiu keliu Vilnius Kaunas. pirmąsias valandas autobuse jaučiuosi taip pat kaip bet kuriame Vilniaus troleibuse, kuris nuo namų nutolsta tik ribotą skaičių kilometrų – ir tada turi apsisukti ir grįžti.

Lenkija ne tiek atpažįstama, kaip Vilnius-Kaunas pakelės, bet vis tiek atpažįstama. šitoje degalinėje kažkada stovėjome. šiame mieste, šiame taške tranzavau. šiam žiede tris kartus apsisukome kol radome savo kryptį. nebepamenu, iš kurių kelionių šios nuotrupos, bet vietos – atpažįstamos ir nors jau nebe namai – vis dar netoli.

ir tik kai paryčiais pabundu ties Lenkijos/ Ukrainos muitine, kai įlipa jaunutis muitininkas ir surenka pasus, staiga užgriūna supratimas, kad nuo šios akimirkos kiekvieną žingsnį žengsi ten, kur dar nebuvai, kad viskas aplinkui yra maloniai nepažįstama ir nauja. iš karto išsisklaido miegai. jau esu pakeliui. jau keliauju.

keliaujant vienai, autobusas yra tarsi laimės (nelaimės) ratas – nežinai su kuo susiglaudus reikės praleisti ateinančias 12 valandų. kai pagalvoji, autobusas – gan intymi erdvė – nori nenori glaudiesi su savo kaimynu, o ypač kai pradedama ieškoti patogesnės pozicijos miegojimui. pasiseks – laimėsi dvi vietas, kuriomis nereikės su niekuo dalintis. nepasiseks – gausi pašonėje kokią plepią bobutę, kurios plepumas dar nėra jos pats baisiausias trūkumas, jos baisiausias trūkumas yra aplaidumas asmens higienos klausimais. dar labiau nepasisekus, priedo gausi lūžusią kėdę, kuri neatsilenkia. tiesa, yra ir pliusų – dėdė vairuotojas įspūdingais ūsais, kuris smagiai kalbina, kibina ir kitaip priverčia vis nusišypsoti ir ilgą laiką neįsijungti mp3 grotuvo (kuris puikiai veikia kaip apsauga nuo plepių bobučių).

šis autobusas – tarsi įžanga į Rytų Europą. nors autobusas – Vilnias, visuotinė bendravimo kalba yra rusų, nors tie, su kuo kalbėjau, puikiai kalba ir lietuviškai (iš principo nesileidžiu į kalbas rusiškai – ir turiu pripažinti, visi tai gerbia, net kaimynė rusė bobutė, kuriai, regis, kartais sunkoka sugalvoti lietuviškus žodžius), neatsilenkiančios kėdės, nutriušę apmušalai, baisiai numyžtas tualetas ir visur tvyrantis net neaišku ko, bet nemalonus kvapas. ir pats autobusas – kledaras. paryčiais kažkur Lenkijoje autobusas atsisako toliau važiuoti. pasirodo, baigėsi benzinas – skydelyje rodyklė tiesiog pastrigusi vienoje vietoje ir nerodo tiesos. stovime pakelėje ir laukiame, kol vairuotojai sustabdys kokią nors fūrą – prašo truputį nupilti benzino, kad kaip nors nuriedėtume iki degalinės. fūros stoja visos – nežinau, ar tai fiksuoti kaip lenkų, ar kaip visuotinį furistų draugiškumą – bet tik trečios fūros vairuotojas sutinka, tiesa, vidury nakties trečios fūros tenka laukti beveik valandą. vairuotojai laksto su laistytuvu, papildo baką. nuriedam iki degalinės. krizė išspręsta.

kelionė autobusu trunka labai ilgai. reikia susigalvoti, ką veikti. stebiu. tai kas už lango ir kas šiapus. užrašinėju. kai išsitraukiu kompiuterį, bobutė negali atitraukti nuo jo akių. paskui jai nusibosta. kadangi aš vis dar su ausinėmis – nekalbina, bet yra tuo akivaizdžiai nusivylusi. ne tik man nepasisekė loterijoje – ji irgi nelaiminga, neturėdama su kuo pasikalbėti. bet šį kartą aš neturiu jėgų aukotis dėl kitų – kelionė autobusu trunka per ilgai.

ir vistik, kai išlipu – jaučiuosi lyg ką tik įlipusi. nes jausmas, kad keliauju ateina taip pavėlavęs. nebesu pratusi į ilgas keliones važiuoti autobusu.