Rašyti October, 2012

Balti

29.October.2012

kad pamatyčiau nors truputį daugiau Moldovos, važiuoju į Balti, miestelį ne per daug toli nuo Kišiniovo. tiesa, hostelyje man žmonės sakė, kad Moldovoje be Kišiniovo ir vynuogynų žiūrėti nėra į ką. deja, ne turistinio sezono metu ekskursijos į vynuogynus nevykdomos, o be ekskursijų į juos patekti beveik neįmanoma, taip sako vietiniai. tad tenka apsiriboti Balti, kuriame iš tiesų nėra į ką pažiūrėti. pora parkų, pora neįspūdingų bažnyčių ir didžiulė aikštė / gatvė su sovietiniais prekybos centrais. tik tiek. lėtai pražingsniuoju pirmyn, atgal – ir važiuoju atgal į Kišiniovą.

 

užtai pakeliui pasigrožiu kalvotu Moldovos kraštovaizdžiu. kalvos suraižytos laukais – nurudę vynuogynai, juodi dirvožemiai, ryškiai žali želmenys. gražios, ryškios spalvos.

 

Įdomi detalė – pakelėje visur, tiek miesteliuose, tiek vidury laukų stovi šuliniai, pridengti gražiais stogeliais ar net pavėsinėmis. prikabinti kibirai, net puodeliai – imk ir vaišinkis, jei tik pakeliui ištroškai.

 

Kišiniovas

29.October.2012

į Kišiniovą važiuoju senutėliu traukiniu. apie valandą prastovime ant sienos – vis nepriprantu, kad ne visur, o tik vakarų Europoje sienų nebėra. nors čia, tarp Ukrainos ir Moldovos – tik pusiau siena, iš Moldovos pusės niekas netikrina. taip yra dėl to, kad čia teritorija, kuri nors oficialiai yra Moldovos, realiai yra valdoma kitos valdžios, vadinasi Transnistrija, turi savo pinigus ir bando būti nepriklausoma. nei Moldova, nei pasaulis nepripažįsta šitos respublikos, bet valdžia yra vietinių rankose ir muitinės ar pasienio policijos čia nėra.

Dėl to atvažiavus į Kišiniovą tenka eiti registruotis, kad atvykau į Moldovą. žmonės sako, kad ir be registracijos turbūt išleistų iš Moldovos, bet jei pataikyčiau ant pasieniečio su bloga nuotaika, tikriausiai turėčiau problemų. tad randu registrų centrą ir per dešimt minučių gaunu lapuką, rodantį, kad aš oficialiai atvykau į Moldovą.


Kišiniovas – nedidelis miestas. Taip, miegamieji rajonai tęsiasi gan toli, bet centras nedidelis ir pats miestas atrodo gana nedidelis. lankytinų objektų nedaug – sovietine architektūra galima pasigrožėti pagrindiniame bulvare, dar galima apžiūrėti vieną kitą bažnyčią ir krūvą parkų. regis, kad šiose šalyse tik parkus ir apžiūrinėju… čia parkų yra visokių – ir gražių, ir nelabai gražių. Kai kuriuose laksto voverytės ar mėtosi graikiniai riešutai, dauguma jau supuvę, tačiau kai kurie – geri ir skanūs.

šiaip Kišiniove nesijaučiu kaip didmiestyje – vaikštinėju po jaukias, mažas ir gražias gatveles, kuriose pilna visokių oficialių pastatų, dauguma saugoma policininkų. hostelyje išgirstu istorijų, kad tokių pastatų geriau nefotografuoti, nes dar ims ir prisistatys slaptoji Moldovos milicija ir gali tekti ne tik parodyti pasą ir ištrinti nuotraukas, bet ir praleisti kokį pusdienį nuovadoje.

Iš tiesų tai daug smagaus laiko praleidžiu būtent hostelyje. Čia yra airis ir du amerikiečiai, kurie hostelyje „on and off“ gyvena jau apie metus, yra ir daugiau „nuolatinių“ gyventojų, visi vieni kitus pažįsta. kokių tik istorijų neprisiklausau. vyrai labai smagūs ir nelabai švankūs. vienas iš jų, deja, ryt jau išvažiuoja, tad vyksta atsisveikinimo vakaras ir esu vaišinama vynu, degtine ir kitais gėrimais. žmonių daugėja, visi lenda iš pakampių ir viskas pavirsta tikru vakarėliu. deja, parsiranda ir Ispanas, kuris vos atvykus į hostelį jau palieka man nekokį įspūdį. vietiniai hostelio gyventojai jį vadina sekso maniaku ir pasakoja, kad jį jau už tai buvo supakavus policija. ir iš tiesų, kai jau susiruošiu miegoti, gaunu iš jo pasiūlymą eiti miegoti su juo į privatų kambarį. vėliau sužinau, kad visos kitos hostelyje dirbančios ar gyvenančios merginos jau sulaukė to pasiūlymo anksčiau. aš – paskutinė jo viltis, nes rytoj jis jau išvažiuoja. Deja, ispanas lieka nuviltas.


kišiniove praleidžiu porą dienų, nors didžiąją dalį miesto galima pamatyti per pusdienį. tad apžiūriu daug visko, įskaitant kareivių vis dar saugomą amžinąją ugnį, skirtą per antrąjį pasaulinį karą žuvusiems kareiviams, armėniškas ir žydiškas kapines, kurios mažai skiriasi, tik žydiškos daug labiau apleistos, gyvenamuosius rajonus, visus įmanomus parkus, išskyrus tą, į kurį įėjimas mokamas (kaip čia mokėsi, kai kiti parkai nemokami). Čia mane pasiveja ruduo – nors visai šilta ir vidury dienos galima net nusivilkti striukę, bet šaligatviai nukloti pageltusiais lapais kaip kilimu.

vakarėjant išeinu pasivaikščioti po didelį parką su ežeru, čia net ir pliažas yra, nors ant persirengimo kabinų kaba daug perspėjimų (rumunų kalba, tad nesuprantu, apie ką ten). čia daug žmonių bėgioja, važiuoja dviračiais ir nesijaučia, kad jau vakaras. po truputį užsidega šviesos ir miestas pagelsta. palyginus su dauguma Ukrainos miestų, čia vakare gana daug šviesų, bet gatvėse tuščiau, na gal tik pagrindinė pilna žmonių. užsuku į hostelio žemėlapyje pažymėtą barą – ir sutinku žmonių iš hostelio. daug alaus, daug kalbų apie keliones, rusų kalbą, sovietinius laikus ir Transnistriją.

Ukraina – apibendrinam

26.October.2012

Ukraina nėra super graži šalis. Dauguma miestų nelabai turi kuo pasigirti, na nebent Leninais ir kitu sovietiniu grožiu. Iš aplankytų miestų, sakyčiau, aplankyti iš tikrųjų verti Lvovas, Kijevas, Odesa na ir Krymo miesteliai. Tiesa, dar man keletas žmonių rekomendavo Černivtsi miestelį, kuris turėtų būti labai gražus. Visa kita, jei ieškote grožio ar kažkokių ypatingų vaizdų – neverta dėmesio. Na nebent mėgstant sovietinę architektūrą ir skulptūrą – to Ukrainoje daug.

Bet džiaugiuosi, kad čia atvažiavau. Man įdomios ne tik gražios šalys, man įdomu, kaip žmonės gyvena. Ukrainoje daug kas – kaip Lietuvoje prieš kokių 10 metų, senos mašinos, pasenęs aprangos stilius, na ir visokie kitokie niuansai. Bet yra ir modernių dalykų, pvz. bent pusėje miestų radau viešą nemokamą miesto wifi.

Ukraina – gana pigi šalis. Pravažiavimas miesto transportu kainuoja nuo pusės lito iki lito. Pavalgyti mieste galima už 10 lt, alaus bare išgerti už kokius 4 – 5 lt. Pigiausia nakvynė hostelyje kainavo apie 30 lt.

Žmonės čia paslaugūs ir svetingi. Paklaususi kelio ar informacijos, visada sulaukdavau išsamaus atsakymo. Tiesa, būtina mokėti rusiškai – net ir jaunimas ne itin kalba angliškai. Užtai jei kalbi rusiškai, tai ir atsakymus gausi, ir šiaip pabendrauti žmonės veržiasi.

Visi miestai pilni benamių šunų ir kačių. Šunys dažnai laikosi gaujomis, tad prisibijantiems gali būti kiek nejauku. Bet nemačiau, kad jie ką pultų. Katės prisėdus parke ant suoliuko, mėgsta glaustytis aplink kojas ir miaukti prašydamos maisto.

Parduotuvės čia dauguma yra tos, kuriose pats nieko nepasiimsi, reikia prašyti pardavėjos, kad paduotų. Neprisimenant rusiškų maisto pavadinimų, puikiai veikia baksnojimas pirštu. Taip pat ypač gausu kioskų, kioskelių, palapinių ir prekybstalių gatvėse, kur, regis, vyksta pagrindinė prekyba. Parkuose tokiose palapinėse galima nusipirkti alaus, kavos ir užkandžių, bet dažnai nėra jokių staliukų – alaus gerti einama ant suoliuko ar stoviniuojant.

Transportas

Atskiros rubrikos reikėtų miestų ir tarpmiestiniam transportui. Pradėkime nuo tarpmiestinio. Pigiausias variantas – traukiniai. Čia dauguma traukinių yra miegamieji ir važiuoja ilgus atstumus. Patogu, jei nori apžiūrėti tik pagrindinius turistinius taškus – galima patogiai pamiegoti ir kainuoja pigiau grybo. Autobusai – beveik dvigubai brangesni. Ir dauguma važiuoja ilgai, stodami kiekviename miestelyje, be to yra seni kledarai. Bet vis tiek palyginus su lietuviškom kainomis, jie vis dar gana pigūs.

Miestuose visi važinėjasi Maršrutkėmis. Tai nedideli autobusiukai, kursuojantys visais įmanomais maršrutais. Maršrutkės stoja tik stabdomos ar paprašius, tad reikia žinoti, kokio numerio reikia ir kur išlipsi, bet visada galima paprašyti vairuotojo, kad pasakytų, kai privažiuos reikiamą tašką. Stotelėje irgi galima paklausti, kuriuo autobusiuku nuvažiuoti, kur reikia – žmonės pasakys, o jei nežinos, vietoj tavęs klausinės visų iš eilės vairuotojų, ar jie ten važiuoja. Ukrainoje visi įpratę visur važiuoti tokiomis Maršrutkėmis, net jei ir netoli, ir peršokinėt iš vienos maršrutkės į kitą, jei reikia. Daugumoje miestų susimokama vos įlipus į mikruškę, tačiau Odesoje ir Rivnėj mokama prieš išlipant.

Taip pat visuose didesniuose miestuose yra troleibusai, kurie dažnai yra pigesni nei maršrutkės, bet važiuoja rečiau ir dengia mažiau maršrutų. Dar kartais būna miesto autobusai, jie kainuoja tiek pat, kiek maršrutkės. Daugumoje troleibusų/autobusų būna konduktorės, bet kartais reikia susimokėti vairuotojui.

Odesa

25.October.2012

 į Odesą važiuoju autobusu. vos įlipusi pasijuntu kaip namie – „avarinis išėjimas“ lietuvių kalba sako lipdukai ant langų. regis, autobusas bus atvažiavęs iš Lietuvos. beje, autobusai čia visi senienos, barška, tarška, ūžia, stena, na bet kol važiuoja, tol naudojami.

 

pakeliui vėl stebiuosi, kokia plokščia Ukraina. didžiuliai laukai tęsiasi iki pat horizonto. važiuoju ilgai ir grožiuosi, kaip vakaras leidžiasi į plynes.

dar prieš atvažiuojant į čia, gilumoje Ukrainos man žmonės sakė, kad Odesoje žmonės kitokie, geresni nei kitur Ukrainoje. ir gal dėl to, kad taip sakė, o gal iš tiesų, bet žmonės man geresni čia. vakare atvažiavus, net neprašius vaikinai pasidomėjo, kur važiuoju ir padėjo surasti tinkamą autobusą, patys kitų klausinėjo, bet galiausiai nuvažiavau ten, kur reikia. kai išlipus paklausiau žmogaus, kur toks ir toks namas – ne tik kad paaiškino, bet ir palydėjo iki jo. autobusiukuose ištisai mačiau, kaip vos įlipus vyresniam žmogui, ar kam su vaikais – iš karto kažkas atsistoja ir užleidžia vietą.

 

pirmąją dieną Odesoje praleidžiu neapžiūrinėdama miesto ir turistinių objektų. pradedame nuo Couchsurferių susitikimo ryte kavinukėje. be manęs, pusė atėjusių (t. y. 3 iš 7) yra vietiniai, pusė – amerikiečiai. aš pati nakvoju pas mergaitę iš Amerikos. ir net keturi iš jų dėsto Odesoje anglų kalbą. tad daug pokalbių vyksta apie pamokas ir kalbą, bet rytas smagus ir pusryčiai skanūs. vėliau pora vietinių vyrukų pasiūlo nueiti iki pliažo, tad keturiese einame pasivaikščioti. pietūs prabėga tingiai žingsniuojant pajūriu ir vis prisėdant pasišildyti saulutėje, kuri kepina tarsi vasarą, nors gi jau Spalio antra pusė.

 

 

paskui vyrukai pakviečia kartu su jais nueiti į futbolo rungtynes. nieko ypatingo – vietinis klubas žaidžia prieš Simferopolio komandą. bet man smalsu pažiūrėti, kaip tai atrodo, o mano šeimininkė – futbolo fanė, tad keliaujame pirkti bilietus, alaus, ir štai jau sėdime stadione. atskamba himnas, prasideda žaidimas, minia iš aplinkui ūžia, skanduoja „Černomorec periot“ ir panašias skanduotes, vaišina saldainiais ir sėmkėmis, išgirdę mūsų anglų kalbą ir būgnui sumušus daro bangą. vietinė komanda įmuša įvartį – visuotinis džiaugsmo protrūkis, Simferopolio komanda stengiasi, bet neįmuša nieko, tad mes laimime, kas pažymima dideliu triukšmu ir apsikabinimais.

 

tuo tarpu mieste jau vakarėja, tad trainiojamės po naktinį miestą, paragaujame skaniausių kebabų mieste ir vakarą pabaigiame bare su geru alumi ir gyva muzika. net kompaktų grupė duoda.

 

tik kitą dieną išeinu apžiūrėti Odesos miesto. gražus jis, vienas gražiausių man Ukrainoje, o dar ir jūrą turi. viename parke randu paminklą Ostapui Benderiui, apžiūriu Operos rūmus, kuriais didžiuojasi Odesiečiai, aplankau imperatorienės Katerinos, kuri įkūrė Odesą, skulptūrą, nulipu Potiomkino laiptais ir pasivaikštau po uostą. pasitrinu gatvėmis, pasėdžiu parke, išgeriu kavos kavinukėje – ir, regis, pradedu jausti Odesos ritmą, stebiu žmones ir pradedu su jais tapatintis – man čia patinka. iš tiesų, jeigu rinkčiausi, kur gyventi Ukrainoje, turbūt laimėtų Odesa.

 

Simferopolis

24.October.2012

Beveik visi Krymo gyventojai, su kuriais teko kalbėtis, sakė, kad Simferopolyje nėra ką žiūrėti. Vistik mergaitė, pas kurią nakvoju, rekomenduoja botanikos sodą, pasivaikščiojimą paupiu ir dar keletą taškų. Nuo to ir pradedu – ir botanikos sodas (nors man tos gėlės buvusios nebuvusios) pasirodo vos ne gražiausia Simferopolio vieta. Nors ir ruduo, sodas pilnas spalvų. Rožynai, tiesa, gal ir kiek apvytę, bet visur kitur tikrai gražu. Palei upę pasivaikščioti irgi visai gražu, bet ganėtinai šiukšlina ir labai apleista. Palei upę ir ateinu iki centro, kuriame, tiesą pasakius, be poros gražių pėsčiųjų gatvių iš tiesų nelabai yra ką pažiūrėti.

 

Tiesa, Simferopolyje yra net 3 Leninai, taip man pasakoja mergaitė. Du apžiūriu pati, vienas tradiciškai stovi, o štai kitas, pasak legendų, sėdėjo ant suoliuko kartu su Stalinu, bet Stalinas, kaip blogietis, buvo pašalintas (iš čia ir visur kitur). Tiesa, žmonės kalba, kad iš tiesų tai Stalinas vis dar sėdi ant šio suoliuko, tik su Lenino galva.

 

Mergaitė pasakoja man apie miestą ir Krymą. Viena įdomiausių istorijų yra apie monstracijas. Simferopolis didžiuojasi savo didžiule gegužės pirmosios demonstracija, kuri yra visa partinė dabar ir dar žmonėms mokama už dalyvavimą. Tuo tarpu jaunimas nemokamai dalyvauja monstracijoje – eina paskui demonstraciją su įvairiais beprasmiais, juokingais, kvailais šūkiais. Taip jau daro kelintus metus, bandydami pašiepti politizuotas demonstracijas ir tiesiog patrolinti.

 

Penktadienio vakarą mergaitė mane pasiima į stalo žaidimų ir Mojito vakarėlį. Susirenka smagi kompanija, išbandome keletą man dar nematytų stalo žaidimų. Tiesa, mojitos nekokie, na bet ką čia skųstis… Taip ir vakarojame beveik iki pat ryto, tiesa, paryčiais ir po keleto kokteilių man jau rusiškai nesigalvoja, tad snūduriuoju ir klausausi visokių istorijų.

 

Bakčisarai

24.October.2012

 

pakeliui į Simferopolį (kuriame, pasak daugumos, vis tiek nėra ką žiūrėti), keletui valandų sustoju Bakčisarai miestelyje. šios apylinkės turi du išskirtinius bruožus – rytietiškas totorių mečetes ir gyvenvietes, kurios buvo įkurtos olose. sako, kad čia ir dabar yra žmonių, kurie taip ir gyvena – olose.

 

naujas ir šiais laikais centrinis Bakčisarai visai neįdomus, o iki grožybių reikia kiek pavažiuoti. Iki oloje įkurto vienuolyno veža autobusai. pakeliui jau matyti gražios kalvos ir uolos, kuriose pilna olų. vienoje jų ir įsikūręs minėtasis vienuolynas. gražu ten. ir ne tik vienuolynas, bet ir vaizdas nuo jo į kalvas.

 

 

nuo ten pėstute keliauju per gyvenvietę, stebiu bent keletą vestuvininkų būrių, kiemuose besiganančius ožius ir kitas kaimo gyvenimo subtilybes – kiek jų matosi per aukštas tvoras. atkeliauju iki Khano rūmų – Bakchisarai kažkada buvo Krymo Khanato centras. vėlgi grožiuosi orientalistiniais ornamentais, mečečių minaretais, kurie nėra superįspūdingi, bet kitokie ir tas kol kas gražu. dar gražiau – aplinkinės kalvos ir uolos. jei būčiau į Bakchisarai atvažiavus porai dienų – vieną būtinai paskirčiau pasivaikščiojimui po kalnus. deja, tos pora valandų jau baiginėjasi ir paragavusi vietinių čeburekų (visi sakė, kad tai būtina), važiuoju toliau.

Sevastopolis

23.October.2012

Sevastopolis man iš karto patinka. tai ne kurortas, o uostamiestis, nors ir pilnas pliažų bei poilsiautojų. man patinka tokie miestai prie jūros. ateinu iki labiausiai turistinio taško – parko ir gražios terasos palei jūrą. čia vėl man siūlo nusifotografuoti su balandžiais, bet nei erelių, nei beždžionių nematyti. čia sugrįžtu dar daug kartų, vakarais čia gražu tiesiog pasėdėti ir pažiūrėti į jūrą ar žmones. tiesa, vakare kiek triukšmingiau – čia pat parke vyksta karaokė – ant stalo pastatytas monitorius, didžiulė kolonėlė ir vietinis jaunimas traukia nusidainuodami iš širdies. norint ramybės tenka paėjėti kiek į šalį.

dauguma vietinių monumentų ir skulptūrų – visokiems kareiviams, karininkams ir mūšiams. nenuostabu, kai miestas įkurtas kaip gynybinis uostas ir pasižymėjęs per antrąjį pasaulinį karą stipria gynyba. Miestas – Herojus, taip sako vietiniai. tarp turistinės atributikos – dryžuoti marškinėliai, kepurės ir panaši jūreivių simbolika. ir pačių jūreivių mieste nemažai, vaikštinėjasi po parkus ir kalbina ilgakojes merginas.

Sevastopolį apžiūriu iš visų pusių – trainiojuosi po turtingus ir varganus rajonus, pereinu pievas ir plynes, statybvietes, apžiūriu daržus ir garažus. matau, kaip žmonės gyvena, ir tiesa pasakius, jie gyvena visai panašiai, kaip mes. nukeliauju iki antikinio miesto griuvėsių – čia išlikę nemažai pamatų, viena kita kolona ir sienos fragmentai. visai graži vieta pasivaikščiojimui, o taip pat čia ir nusimaudau labai skaidriame vandenyje uolėtame tuščiame paplūdimyje.

bevaikštinėdama po miestą, randu net mečetę. pirmoji tokia šiuose kraštuose. žinoma, Turkijoje jų dar atsižiūrėsiu, bet kol kas apžiūrinėju daug smalsiau nei visas Sevastopolio bažnyčias.

hostelyje visai tuščia – vienintelė kita gyventoja – mergina iš Kijevo, atvažiavusi čia atšvęsti gimtadienio. vakare einame į miestą jo švęsti, tiesa, merginos barų pasirinkimai (juose grojamos muzikos prasme) tiek prasti, kad po poros alaus pareiškiu, kad jaučiuosi pavargusi ir palieku ją švęsti gimtadienio su ką tik susirastais draugais. pasivaikštau dar kartą po naktinį Sevastopolį, pilną žmonių ir šurmulio.

Jalta-Alupka

18.October.2012

Krymas pro traukinio langą atrodo labai plokščias – lygūs laukai iki pat horizonto. Kalnus pamatau vėliau. Dėdė, įlipęs vienoj iš paskutinių stotelių labai nori bendrauti – kalbamės apie keliones, šeimą, jaunystę, net seksą – tiesa daugiau kalba jis, nes man trūksta rusiškų žodžiu replikuoti.

Simferopolyje pagaliau paveju vasarą. Dėl to rudenį ir keliauju į pietus – kad pasivyčiau šilumą. Tad vos išlipus iš traukinio pasigailiu, kad ryte per šiltai prisirengiau. Simferopolyje neužsibūnu – čia dar grįšiu prieš išvažiuodama iš Krymo. Sėdu į troleibusą, važiuojantį į Jaltą. Kiek keistoka troleibuse praleisti beveik tris valandas. Na bet grožiuosi kalnais. Kai persiritame per kalną – panyrame į rūką – jūros pusėje nusileidęs debesis. Nieko nebematyti, viskas panirę į baltą miglą. Tad įvažiuoju į Jaltą nematydama, kaip ji iš tikrųjų atrodo.

Trainiojuosi palei jūrą pagrindine Jaltos promenada. Man siūlo nusifotografuoti su baltais balandžiais, ereliais, beždžionėmis bei Mike pūkuotuku. Taip pat pilna atrakcijų vaikams, kioskelių, pardavinėjančių viską, ko gali užsinorėti. Kas 10 žingsnių groja vis kitas gatvės muzikantas, deja, nei vieno, prie kurio norėtųsi stabtelėti ir pasiklausyti. Tad pirmą vakarą mieste neužsibūnu – traukiu į hostelį. Hostelio, beje, beveik neįmanoma rasti – jis įsikūręs gyvenamųjų namų labirinte, gatvės eina aukštyn, žemyn, neaišku, kur kuri baigiasi ir kuri prasideda. Pilna kačių (centre tai daugiau palaidų šunų). Vakare jo ieškoti – ne labai smagus užsiėmimas. Ir vietiniai niekas nežino, kur, tik sako, kad visi čia klausinėja, kur tas hostelis.

Pagaliau randu hostelį ir čia manimi labai apsidžiaugia vienintelis kitas hostelio svečias egiptietis – nes aš kalbu angliškai. Jis – ištroškęs pokalbio, Kryme praleido savaitę ir nerado nei vieno normaliai angliškai kalbančio žmogaus. Kalbamės apie Ukrainą, kuri jam nelabai patinka, Egiptą, kuriame jis nesijaučia kaip namuose, Siriją, į kurią, deja, dabar keliauti negalima, bet labai verta ir kitas šalis. Daugiausia kalba jis – beria žodžius kaip žirnius – tikrai išsiilgęs pokalbio.

Jalta – gražioje vietoje išsidėstęs, bet ne itin gražus kurortas. Visi gražūs dalykai yra kažkur netoliese, bet už miesto ribų. Man, tiesą pasakius, Jalta ne itin patinka, bet patinka saulė, jūra ir galimybė maudytis, nors jau spalio vidurys. Tiesa, jūroje daugiausia bobulės, diedukai ir vaikai. Visi tarpinio amžiaus žmonės turbūt dirba.

Nusprendžiu apžiūrėti bent dalį turistinių objektų, tad važiuoju į Alupką – netoli Jaltos esantį miestelį, kuriame yra princo Vorontsovo rūmai. Gražūs rūmai, gražus ir parkas. Dar pasitrainioju po pačią Alupką, nusimaudau Juodojoje jūroje ir keliauju iki kito objekto – dar vienos pilies, vadinamos Kregždės lizdu. Tai graži pilaitė įsitaisiusi ant uolos.

Nuo Kregždės lizdo patingiu lipt atgal į kalną, kad pasiekčiau autobuso stotelę ir sėdu į laivelį, plaukiantį į Jaltą. Brangokas malonumas, bet pasigrožiu pakrante ir paklausau apie tai, kur koks viešbutis, kurioje sanatorijoje kas poilsiauja ir pan.

Parplaukusi pasitrainioju gatvėmis, tolimesnėmis nuo centro. Kiek pasibaisiu betvarke – pilni kampai šiukšlių. Apžiūriu vieną iš parkų, tiesa, nieko labai ypatingo nepamatau. Tad grįžtu į promenadą ir įsitaisiusi ant suoliuko atsidarau alaus butelį, nusipirktą iš čia pat esančio kioskelio. Alų visi čia ramiai geria viešumoje, o tokių kioskelių ir parduotuvyčių – ant kiekvieno kampo. Po truputį sutemsta ir Jalta, kaip ir dauguma miestų vakarais, išgražėja.

Zaporožė (nors turbūt Zaporožija, bet man pirmas variantas labiau patinka)

14.October.2012

Zaporožė turi patį ilgiausia prospektą ukrainoje, kuris tęsiasi 11 ar tai 14 kilometrų (mane apnakvindinusi mergaitė neprisimena). tai Lenino prospektas ir jo gale stovintis draugas Leninas ranka rodo į didžiulę Zaporožės užtvanką. jį kaip ir beveik visą Zaporožę apžiūriu vakare – dabar jau temsta anksti, tad vakaras prasideda irgi ankstokai. pagrindinėje aikštėje – stovi malunsparnių, karinių pabūklų ir motociklų bei motorolerių paroda. lygtais, vietinė gamykla demonstruoja, kam gamina detales.

mergaitė mane pavedžioja per tiltus, po miškus ir upės pakrantėmis. sako, kad Zaporožėje daug fabrikų – pati matau iš kaminų kylančius dūmus – tad oras labai nešvarus, bet miškuose yra kuo kvėpuoti. čia yra išlikusių senų šventyklų – akmenų ratų liekanos . taip pat yra pastatyta senovinės medinės pilies – miestelio imitacija, kurioje buvo nufilmuotas kažkoks filmas. iki ten ateinam jau sutemus ir muziejus uždarytas, bet sargas leidžia užeiti ir užmesti akį į vidų, nes viduj vyksta kažkokie darbai. iš tiesų viskas atrodo kaip kokiam filme.

prisėdame upės pakrantėje su vaizdu į užtvanka, kuri gražiai šviečia gelsvom ir melsvom šviesom ir mergaitė pasakoja, kad čia vyko vienas svarbiausių mūšių su kazokais Ukrainos istorijoje. Iš tiesų parke tai čia tai ten stovi po kazoko skulptūrą.

dar kiek pavaikštome po tamsius miškus ir grįžtame į judriąją miesto pusę. kiek paeinam Lenino prospektu– bent jau vakare jis visai gražus, pastatai šviečia, fontanai taško vandenį, parkai pilni žmonių. visas miestas pilnas žmonių, vis tik penktadienio vakaras. Mergaitė gailisi, kad čia ne kaip Kijeve, nėra barų su gyva muzika, bet man tinka ir paprastas, kuriame duoda gero alaus.

(triušis tau, Auste)

Poltava

14.October.2012

 

pirmas įspūdis Poltavoje – čia katės žino, kada užsidega žalia šviesa. na bent jau viena katė – kantriai išlaukė kol degė raudona.

prieš atvažiuodama į Poltavą žinau tik apie Poltavos mūšį. mano šeimininkė pasakoja, kad dėl to pas juos į miestą atvažiuoja nemažai švedų, kuriems šis mūšis istoriškai svarbus. nakvoju tipiškoje rusiškoje šeimoje – žmona su vyru, maža mergaitė, močiutė ir šuo, tiesa, panašesnis į žiurkę, nei į šunį. močiutė man daug visko pasakoja rusiškai, tiek kad tik šiaip ne taip sugebu suregzti porą žodžių kaip atsakymą. šeimos vakarai leidžiami prie televizoriaus junginėjant per kanalus ir komentuojant viską. kai pasakau, kad nežiūriu televizoriaus (nes paklausia, ką pas mus per televizorių rodo), žiūri į mane, kaip į nenormalią ir klausia, ar čia dėl religinių priežasčių?

mergaitė vis reikalauja dėmesio, tėvai ją vis ramina, tad netrukus jau bendraujame mes ir ji man demonstruoja savo žaislus ir knygeles.

Poltava pasirodo visai gražus miestelis, turintis ir senesnių, nei sovietiniai, pastatų, kurių dalis, tiesa, gana apleisti. pasivaikštau pagrindine pėsčiųjų gatve, kurios pabaigoje – nedidelis parkas su gražiu vaizdu į daugiabučius ir ant tolimesnės kalvos išsidėsčiusį vienuolyną auksiniais stogais. randu draugų – vienas vyrukas labai užsispyręs parodyti man kažką gražaus – apžiūrim senovinę ukrainietišką sodybą, kurioje, lygtais, gyveno kažkoks vietinis rašytojas. šiaip jau ten muziejus, bet mano draugas aprodo man ją nemokamai.

vienoje gatvėje randu gražų skulptūrų parkelį, kitame – labai įdomų kažkokio tai muziejaus pastatą, dekoruotą tradiciniais motyvais. pasitrainioju po gražias ir ramias gatveles, apžiūriu vieną kitą parką – tiek ir tos Poltavos.