Rašyti July, 2012

prie žemaitės man pasipiršo Rimas

31.July.2012

“nešlapia, gali sėstis” pasakė, kai priėjau prie gretimo suoliuko. padėkojau. “aš visada žmonėms pasakau. ir dar labas rytas, geros dienos irgi pasakau”. taip prasidėjo pokalbis.

Rimas iš Vievio Žemaitės parke man pasipasakojo apie Vidą iš Utenos, su kuria pirmas pasimatymas buvo būnent čia, prie žemaitės. ir kiti pasimatymai čia vyko. jis ją prarado prieš 13 mėnesių. skrandžio vėžys. “kiekvieną minutę, kiekvieną gyvenimą skaičiuoju dėl jos, jeigu galėčiau, savo gyvenimą atiduočiau iš karto” kalbėjo ne visada rišliai ir kartais per ašaras vyras.

kodėl kai žmogus šalia lieja savo širdį, mes jaučiamės taip nejaukiai, nepatogiai ir nežinom kur dėtis?

miškas jo visas gyvenimas. jis eigulys. jis mėgsta piešti, medžio drožiniai, statyti krosnis. buvo jaunimo bokso čempionas kažkada, nokautuotas tik kartą Minske. “bet nieko, tai yra sportas, tai yra šaunu. kai kada skauda, bet šaunu, tai yra kova, kurią privalai laimėti ir siekti kažko gyvenime, o jei nesieksi, tai nieko nebus”.

Rimas Žemaitės skverelyje būna kasdien. jei turi kuo, lesina balandžius. jam patinka paukščiai.  “vieno dalyko nesuprantu – kodėl paukšteliai skraido. kad ir man širdis taip skraidytų. aš pavydžiu jums, kad jus skraidot, o aš negaliu. galėčiau tai skrisčiau.” kur, paklausiau. “tolyn tolyn. skridimas yra begalybė, skrisčiau, kur norėčiau, kur manęs laukia, supranta ilgisi, ten ir skrisčiau” atsakė.

Rimui patinka konkretumas.konkretūs žmonės, “kai žmogus savyje supranta, kas jis yra”. nepatinka veidmainiai. ligoninėj, sakė, sesutės jam parūkyti neduoda, kalba kad tai nesveika, o pačios naktį išeina į balkoną, kavytę geria ir rūko. “tai kam jos man kalba, kai pačios rūko?” paprašė manęs cigaretės. neturėjau. nuėjo ieškot.

grįžęs sako “tu neįsižeisk, bet aš pasakysiu”. sakyk, pasakiau. “būk mano žmona”. pradėjau juoktis. “nesijuok, aš rimtai, būk mano žmona”. ne, sakau. “kodėl?”. negaliu, sakau. “neturiu jokių šansų?”. ne, atsakiau. “nors tiesiai šviesiai pasakei – ačiū”.

dar pasėdėjom. pakalbėjom apie mano profesiją, apie kitas ant suoliukų sėdinčias merginas. daugiau kalbėjo jis. sakė, kad aš geras žmogus, o kitos merginos – piktos.

nežinau, kas buvo stipriau – ar nepatogumas, juntamas, kai nepažįstamas (ir šiek tiek girtas) vyras lieja tau savo širdį, ar smalsumas, su kuriuo jo klausiau. taip pat dar buvo daug gailesčio žmogui, kuris nelabai turi su kuo pasikalbėti. vistik, galiausiai, atsistojau, apsimečiau, kad skubu, atsisveikindama padaviau ranką ir palikau Rimą su balandžiais. jis kiek susigraudino ir buvo kiek gaila jį ten palikti, vis sėdintį parkelyje, kuriame pirmą kartą pasimatė su Vida ir kur vis dar dėl jos lieja ašaras. žadėjau, kad kai eisiu pro šalį, užsuksiu pasisveikinti. vis dar nežinau, ar nemelavau.

pokyčiai.

10.July.2012

nuo šiandienos (ar gal skaičiuot, kad nuo rytojaus) aš bedarbė. savo noru.