Rašyti March, 2010

privalumai

30.March.2010

dviratis daug geriau už autobusą (viešąjį transportą) dar ir todėl, kad važiuodamas dviračiu tu viską matai ir tave visi mato.

per dvi dienas važiavimo į darbą dviračiu, pakeliui sutikau daugiau pažįstamų, nei per 3 mėnesius važinėjimo autobusais ir troleibusais.

kompanijos politika

30.March.2010

mano kompanija turi tokią ganėtinai žiaurią politiką – kai žmogus atleidžiamas, jis čia pat turi susikrauti daiktus ir dingti iš darbo vietos iš karto. nieko nelaukdamas, vos tik jam pranešama blogoji naujiena.

šiandien daiktus susikrovė ir dingo prieš mane sėdėjęs kolega. motyvuojant tuo, kad mūsų per daug komandoje, o darbo per mažai. keista tik, kad prieš porą mėnesių mane perkėlė į šią komandą, nes čia, neva, trūko žmogaus.  jeigu nebūtų reikėję surasti man vietos, kas žino, gal va kolega dar sėdėtų ten, kur sėdėjęs…

nemalonus jausmas. net nereikia būti atleistam pačiam, užtenka, kad taip pasielgiama su kolega. aš nebuvau jo vietoje vien todėl, kad moku danų kalbą.

o visi tvirtino, kad mūsų kompanija auga… matyt, tik ne tiems, kurie nemoka skandinavų kalbų.

ataskaita

26.March.2010

– jau kadais grįžau iš danijos ir šiuo metu gyvenu Lietuvoje. neseniai persikrausčiau į gretimą kiemą.  vis dar prie stoties. gyvename dviese su kate.

– dirbu. ekonominė krizė taip ir nepalietė.

– dažnokai žaidžiu stalo žaidimus, kartais užsiimu naujų visuomeninių ir pelno visiškai nenešančių projektų/organizacijų kūrimu, kartais bandau gaivinti senąsias.

– į teatrą beveik nevaikštau, nes ten nieko gero nerodo.

– dviratį ruošiu pavasariui. truputį vėluoju, nes šiuom dienom jau mielai minčiau vilniaus gatvėmis. svarstau, ar nereikėtų jo vėl perdažyti.

– mano katė darosi vis draugiškesnė žmonėms ir vis tingesnė. lyg ir turi problemų su inkstais ir kepenimis. kartais apsilankom pas gydytoją, gauna vaistukų. į lauką vaikšto per langą, nes į laiptinę jai negalima – laiptinėje vaikšto teta, kuriai nepatinka katės.

– blogo nerašau. kartais lyg ir turėčiau tam laiko ir noro, bet bijau pradėti, nežinodama, kiek galėsiu tęsti. nesinori ilgai merdėti, kas pusmetį apsimetant kad grįžtu, o po dviejų įrašų vėl užraukiant viską. tad čia ne įrašas. čia priminimas, kad kažkur ten už šių oranžinių ribų vis dar egzistuoju.