Rašyti February, 2009

kraustausi

27.February.2009

pagaliau man pavyko – jau turiu kur gyventi. gyvensiu stoties rajone, prie kablio. mažame, jaukiame butuke kartu su V. (naujas personažas mano bloge) ir su savo kate. taip kažkaip gera, kad pagaliau radau butą – negaliu atsidžiaugti, kad vėl turėsiu savus namus be viso to bardakėlio, kurį čia turim.

butukas ir mažiukas, ir ne toks jau mažas.  mano kambarėlis – tokia kamarėlė kur tilps lova, stalas ir dar kokia spintukė. V. kambarėlis truputį didesnis, bet irgi nedidelis. bet turime dar ir svetainę, o ten tai jau vietos visai nemažai, tad svečius turėsime kur padėti.

tiesa, ten nebus interneto, kol nieko neįsivesime, taigi, neaišku, kada vėl prisėsiu prie blogo.

žiema žiema

24.February.2009

bėk iš kiemo
nes noriu važinėti dviračiu

transportas tik brangsta, o autobusai vis dar taip pat vėluoja ir važinėja ne pagal grafikus, kamščiai nervina, kaip ir žmonių grūstys – nemėgstu, labai nemėgstu viešojo transporto. o jis dar ir brangsta, nors  kokybė negerėja, tik brangių ekranų ant stulpų prikabino, kurie vis tiek neveikia.

šiandien mačiau viename, pirmas vaizdas: “nuo kovo 1 d. transporto bilietai brangs”. antras vaizdas: “sistema derinama. pateikta informacija gali būti klaidinga.” toliau rodoma visokia ten informacija apie būsimas bilietų kainas. ir vis karts nuo karto pakartojama, kad pateikta informacija gali būti klaidinga.

tai ir žinok dabar, brangs ar nebrangs tie bilietai nuo kovo 1 d.

(žinau, žinau, kad brangs)

šukos

23.February.2009

per IT pamokėlę su mergaitėmis:

– o ką daro šitos šukos? – pasakė mergaitė, rodydama į CPU aušintuvą (kuris buvo be ventiliatoriaus).

nu, kai pagalvoji, tas aušintuvas gal ir turi panašumo į šukas, bet aš jo taip niekad nebūčiau pavadinus…

šukos

svynis todas lietuviškai

23.February.2009

Burtono svynis todas mane apžavėjo. tada pažiūrėjau ir brodvėjaus variantą, kuris irgi labai patiko. o dabar, visai netyčia, dar ir lietuvišką pamačiau. ir, kaip ir tikėjausi, nusivyliau.

tiesą sakant, nelabai suprantu, už ką ten tą ibelhauptaitę metų moterim siūlo – už prastus spektaklius? ką, nei vienos moters su gerais spektakliais neatsirado? nes jos svynis todas – tai kažkokia filmo nuotaikos ir miuziklo veiksmo kopija. ir dar prasta kopija, nes nuotaikos neperduoda, o veiksmą atkartoja nuobodžiai. toks įspūdis, kad kandidatė į metų moteris ne labai fantazijos turi.

realiai speklaklyje yra vienas geras dalykas – Misis Lovet. tiesa, jos išvaizda viens prie vieno nukopijuota iš filmo, personažas irgi kažkiek, na bet Grigorian visai puikiai susitvarko su vaidmeniu ir yra vienintelė, į kurią žiūrint nesinori dengtis akių (ir ausų). tikrai stiprus personažas ir beveik vienintelis personažas scenoje (kiti ten – tik dainininkai)

Svynis, tas, kuris turėtų vežti visą spektaklį – tiesiog viena didelė skylė. nei tai išdainuoja kaip reikiant savo partijas, nei tai vaidint moka – visą spektaklį atdainuoja vienodai rūsčiai suraukęs antakius. jokių personažo virsmų ar dar ko nors, tik rūsčiai suraukti antakiai. kiti personažai – irgi panašiai, jei jau išdainuoja, tai tikrai ne išvaidina, tad užsimerkus, ko gero, šis miuziklas klausytųsi maloniau.

tiesa, publika negailėjo ovacijų ir atlikėjai ėjo į sceną daug kartų. taip kad plačiajai publikai, matyt, gana ir tokio svynio todo – nukopijuoto, neišdainuojančio, nesuvaidinančio, nevykusio.

beje, kongresų rūmai ne itin pritaikyti operoms, tad sėdėdama parterio šone, ne tik kad visą veiksmą stebėjau per mušamuosius, bet dar ir mačiau daug aktorių nugarų ir mažai kai kurių vaizdų. pvz. viso to turėjusio įspūdingai atrodyti mėsų fabrikėlio nemačiau iš viso.  kitaip tariant, jaučiau, kad apie mane, paprastą žiūrovą, nebuvo daug galvota.galvota tik apie tuos, kurie brangesnius bilietus įperka.

(ar man taip atrodo, ar aš kažkokia pikta šiandien?)

beieškant buto 2

21.February.2009

pasiskambinau. susitariau po darbo apžiūrėti. pasakė ateiti į kiemą ir ten susitiksim. dar sakė, kad bus apžiūrinčių prieš tai. ir kad paskambins, jei kartais išnuomuos kam nors prieš mane.

taigi, 18.15 esu susitikimo vietoj. skambinu:

– klausau?

– laba diena, aš čia dėl buto…

– taip.

– buvom susitarę susitikt, tai aš jau atėjau…

– alio? aš jūsų negirdžiu… alio… ryšys trūkinėja…

ir padėjo ragelį.

pažiūriu, pas mane ryšys puikus ir perskambinu.

numeta iš karto.

galvoju, gal ateina. palaukiu porą minučių. nieko. perskambinu

“abonentas šiuo metu nepasiekiamas”

taip ir nesupratau, ar pamiršo susitikimą, ar pamiršo pasakyt, kad jau išnuomavo. bet kuriuo atveju, toks “nėra ryšio” sprendimas man pasirodė labai vaikiškas.

savaime aišku, yra dar ir nedidelė tikimybė, kad tikrai nebuvo ryšio. na bet nei į kiemą niekas neišėjo, nei vėliau nepaskambino.

štai taip dirba nekilnojamojo turto agentai.

studentauju

19.February.2009

nė savaitės nėr, kaip dirbu/mokaus, bet jau baigiu prirpasti prie filologyno (a.k.a. vu filologijos fakulteto). tiesa, po jo ar prieš jį dar porą valandų praleidžiu ofise, na bet tai beveik nesiskaito, tad tuoj galėsiu vadintis beveik teisėta filologe, tik studento pažymėjimo betrūks. na ir mano studijos gerokai suspaustos – tik kokių trejeto mėnesių trukmės. ir su gerokai didesne stipendija, nei įprasta.

tarp kitko, visada galvojau, kad man prastai sekasi mokytis kalbos (ispanų kalbos, kuri turėtų būt be galo lengva, per 4 mėn neišmokau). vis dar taip manau, bet kažkaip pasižiūriu į aplinkinius ir galvoju, ar aš tiek daug toj danijoj sugebėjau išmokt, ar aš tiesiog ne tokia durna, kokia pati save laikau? nes bent jau kol kas aš danų ir suprantu neblogai ir gramatikos moku ir dar pasakyt kažką galiu. danus, ir tuos suprantu (jų pasiklausome per realius telefoninius pokalbius, vykstančius ofise).

tai dabar turbūt sunkiausia bus neužmigt ten kažkur, kur esu kieta ir viską žinanti bei kaip nors  tobulėti toliau per danų kalbos pamokas. nes kol kas aš tik kartojuosi, kol kiti mokosi. man net užduotis ne visas mokytoja duoda, sako, man per lengva… užtat po keleto dienų daugumai bendramokslių nuo danų kalbos jau skauda galvas, o man tai kaip tik smagu. vaikštau gatvėm, važiuoju autobusais ir galvoj bandau dėlioti daniškus sakinius. tiesa, skurdūs visiškai dar tie sakiniai, na bet dėliojasi po truputį, dėliojasi, gal vieną dieną ir ant liežuvio jie taip pradės dėliotis…

besimokant

17.February.2009

be danų kalbos, mums dar teks išklausyti IT pagrindus. man tai kas, bet užtat su manim mokosi krūva filologių ar kitokių humanitarių. tai supratau, kad lengva nebus. ir daug prisikikensiu patyliukais (kad ir kaip negražu būtų). štai situacija iš šiandienos:

daug mokėmės ir galiausiai išsiaiškinom, kad vienas kilobaitas yra 1024 baitai. toliau, kas toliau? mergaitės žino, kad toliau – megabaitai. taigi, klausimas, o kiek kilobaitų sudaro megabaitą?

tyla.

išsiaiškinam, kad kaip kilometrą sudaro 1000 metrų, taip ir megametrą turėtų sudaryti 1000 kilometrų. kitaip tariant, žingsnis – 1000. išsiaiškinam, nes aš pasakau. taigi, dėstytojas (kalba tik apytikslė):

“na, tai kilometrą sudaro 1000, o megametrą sudaro 1000 kilometrų.  ir jau žinom, kad kilobaitą sudaro ne visai tūkstantis – 1024 baitai, tai kiek gi kilobaitų sudaro megabaitą?”

tyla.

“pabandykit spėti”

tyla. galiausiai viena įsidrąsina: “milijonas?”

dėstytojas: “na ne, ne milijonas, pabandykite dar”

tyla. po kurio laiko kita įsidrąsina: “šimtas?”

ne, ne šimtas. vėl galimybė spėti ir… tyla.

taigi, dėstytojui teisingą atsakymą teko pasakyti pačiam.

na suprantu, kad gal ne visiems tokie dalykai atrodo elementarūs. ir kad yra dalykų, kuriuose aš panašiai žaliuočiau, kaip mergaitės žaliuoja informatikoj, tačiau vis tiek negaliu susilaikyti neprunkštaudama į kumštį.

žaidimas

17.February.2009

gal jau kartais matėt, žaidžiam čia tokį žaidimėlį. žaidimėlio esmė ta, kad jeigu tu pirmas pamatei šitą kuponą, tai tu gali jį panaudoti ir nusipirkti knygą knygyne manoknyga.lt (tam reikalingas kodas kupono apačioje). o kupono kodas matyti visiems, bet galioja tik vienam, taigi, kas greitesnis, tas gudresnis. sėkmės:

tiesa, parašykit komentaruose, kai pasinaudosit kuponu, kad kiti bergždžiai nemėgintų laimės. ir dar galite parašyti ačiū.

o tiems, kam šį kartą nepavyko – jums vis dar gali pavykti šituose bloguose:

blog.juokaz.com, itverslas.blogas.lt, darius.bulbukas.lt, eziukasvilniuje.blogas.lt, kaveikti.blogas.lt,
kleckas.lt, kleiva.lt, liudas.sodonis.lt, lizi.lt, manoknyga.lt, nemiegu.lt, nežinau.lt, novum.lt, nulis.lt,
pocius.lt, pragarovirtuve.lt, radiocool.lt, vonioje.blogspot.com

dirbu!

13.February.2009

na štai ir lioviausi tinginiauti ir trainiotis be vietos. šiandien buvo pirma mano naujo darbo diena. tiesa, darbu dar tai sunkoka pavadinti – pirma tris mėnesius mokysiuos. danų kalbos. tobulinsiu įgūdžius, tsakant. o paskui dirbsiu Service desk‘e. daniškai.

nuo atradienio prasideda intensyvios pamokėlės. kažkaip truputį keista vėl mokytis ir vėl danų. na bet gal šį kartą normaliai išmoksiu tą kalbą ir daugiau mokytis jau nebereikės.

bet kuriuo atveju, aš dabar vėl užimtas žmogus. ieškokit vakarais.

hamletas

9.February.2009

ilgą laiką kenčiau gero teatro badą ir pagaliau mano alkis buvo apmalšintas. mačiau koršunovo hamletą. ir likau apžavėta.

Koršunovas hamletą traktuoja ne tik netradiciškai Šekspyrui (Šekspyro tekstas sumaltas, suveltas ir net tiems, kurie jį gerai išmano, netikėtas), bet ir netradiciškai sau. paprastai Koršunovas stato labai vizualius ir plastiškus spektaklius – šitas visai kitoks. paprastesnis – tam tikra, nesumenkinančia prasme. šis hamletas itin žmogiškas, itin asmeniškas, transliuojamas per aktorius, o ne per vizualinius sceninius sprendimus. aktoriai režisieriaus nepaveda – spektaklis smūgiuoja labai stipriai ir taikliai – į kiekvieno žiūrovo asmeninį aš.

spektaklis vyksta tarsi grimerinėje, tarsi ten, kur riba tarp aktoriaus ir jo personažo dar nėra aiški ir spektaklis dar tarsi neprasidėjęs. “kas tu esi” – klausia aktoriai atspindžio veidrodyje ir tai tampa viso spektaklio leitmotyvu. kas yra Koršunovo ir Meškausko hamletas – aktorius, režisierius, personažas? ar visi kartu?

veidrodžiais žaidžiama itin gražiai – jais braižomos ribos tarp šiapus ir anapus, per juos kartais kalba publikai ir vieni kitiems personažai. atspindys, aktorius, personažas – kai pagalvoji, scenoje didžiulė maišalynė, kelianti daugybę klausimų. ne tiek apie hamletą, kiek apie teatrą, gyvenimą – kuris iš jų tikras? kuris iš jų vyksta dabar scenoje?

aktoriai – puikūs. net daugiau, negu puikūs. taip, Meškauskas nuostabiai veda visą spektaklį, bet labiausiai man patiko Samuolytės Ofelija – nepaprastai tikras vaidmuo. tiesiog gniaužia kvapą. dar geras ir netikėtas sprendimas – Gavenonio vaidmenys. abu karaliai broliai, šmėkla ir Klaudijus: dvi vieno aktoriaus pusės – žiūrint, į kurį veidrodį pažvelgsi.

apibendrinant, spektaklis nelengvas ir ne publikiškas, todėl tie, kam patiko vizualūs koršunovo “romeo ir džiuljeta” ar “meistras ir margarita” kažin ar liks sužavėti. bet tie, kas ieško rimto teatro – pirmyn. tokio rimtumo ir kokybės teatro pastaruoju metu vilniuje nelabai galima rasti. aš pati planuoju dar bent vieną apsilankymą Hamelte – nes vieno karto norint suprasti visą spektaklį tikrai mažoka.