Rašyti January, 2009

papildomas uždarbis

25.January.2009

gavau sms iš nepažįstamo numerio:

Labas. Gal noretumet papildomai uzsidirbti? Susitinkam, pasimylim, as jums sumoku ir issiskiriam…

statusas

21.January.2009

atėjo Vilkaitis į teatrą. prieš pusmetį būčiau pagalvojus “o, aktoriai renkasi kolegos sveikinti” (buvo švenčiamas Girdvainio gimtadienis). dabar irgi pradėjau taip galvoti, bet tuoj pasitaisiau – “o, ministras atėjo aktoriaus pasveikinti”. dar truputį pagalvojau, ir supratau, kad toks statuso pasikeitimas mano akyse – ne į gerą. ne dėl to, kad ką nors blogą galvojau apie ministrus – man jie tiesiog mažai rūpi. o štai aktorius gerbiu ir jais žaviuosi.

beje, linksmą ministrą turim. kalbėjo niekus, bet užtat nenuobodžiai.

palaukit, kieno čia gyvenimas?

21.January.2009

po ilgo ilgo laiko, vėl žiūrėjau lietuviško teatro spektaklį. koks geras jausmas! na taip, spektaklis ne itin įdomus ir ne itin vykęs, bet juk ne tai svarbiausia.

scenos centre – tik galvą judindama karaliauja Narmontaitė, norinti būti atsakinga už savo gyvenimą. ir nuo pat spektaklio pradžios aišku, kad ji ir bus atsakinga – juk tai vienintelė stipri ir tikra asmenybė scenoje. visi kiti personažai – visiški stereotipai, be to, blankūs, palyginti su centrine figūra. taip, norėta išryškinti pagrindinį personažą. taip, suvaidinta neblogai ir spektaklis slysta be problemų. bet ir nesukelia jokių jausmų. tarsi žiūrint kokį serialą apie ligoninę (tokie vis dar populiarūs, regis).

pjesė – jau banalia tematika (eutanazija, teisė numirti, etc), tad vyksmas nuspėjamas nuo pat pradžių, net neskaičius spektaklio aprašymo.  personažai irgi tiksliai tokie, kokie turi būti. taigi, atlikta tvarkingai, bet… nekūrybiškai.

ir vistik spektaklis neblogas –  beveik nenuobodžiavau, net ir žinodama, kuo ir kaip viskas baigsis. geri aktoriai daro savo. bet teatre ieškantiems daugiau, negu kokybiško serialo – nerekomenduoju.

kultūriniai skirtumai

19.January.2009

kai bankrutavo pigios danų avialinijos sterling, jų keleivius 2 dienas kitos avialinijos skraidino nemokamai. kai flylal užsiraukė – airbaltic gana nemažai užsidirbo iš žmonių, atsidūrusių orouoste su flylal skrydžių bilietais ir neturinčių, kur dėtis.

degam

17.January.2009

blemba, kaip pridėjau į kelnes.

sėdžiu, spoksau į kompą ir užuodžiu, kad kažkas svyla. pirma mintis – kompas. apuosčiau, nieko, tik kvapas stiprėja. išjungiau, vėl apuosčiau. nu nieko. išėjau explorinti namų. nieko, tik kvapas stipresnis koridoriuj. atidarau lauko duris – o gi laiptinėj net balta, kiek dūmų.

pirma bėgte pas sesutę, miegančią kitam kambary (daugiau nieko namie ir nebuvo) – “kelkis, renkis, laiptinė pilna dūmų, einu pažiūrėt”.

nusileidau keletu aukštų žemiau – tik balčiau ir balčiau viskas. degam, galvoju. paskambinau gaisrinei ir grįžau pas sesutę – renkis, imk katę, einam į lauką. dėl visa ko.

na bet, kai išėjom į lauką, tai ir pamatėm, kad jau ištrauktas šiukšlių konteineris (mūsų laiptinėj yra šiukšlių vamzdis, į kurį visi pila šiukšles, o jos nusileidžia apačioj esančiam konteineryje) iš kurio dūmija, kaip reikalas, o per vamzdį dūmai kyla po visą namą. taigi, nieko tokio baisaus ir mirtino, tik dūmų daug.

turiu pasakyt, kad gaisrinė sureagavo labai tvarkingai – po 5 minučių į kiemą sulėkė 3 mašinos, dvi gaisrinės ir vienas keltuvas. nors jau buvau spėjus paskambinti ir pasakyti, kad čia tik šiukšlės. apžiūrėjo viską, atidarė laiptinės langus, palinkėjo sėkmės ir išvažiavo.

namai vis dar pilni dūmų, kraujas – adrenalino ir dar džiaugiuosi, kad nedegam. o tikėjausi ramaus vakaro namuose…

bilietėliai

14.January.2009

tikrino mane keleivių kontrolė. aš, sąžininga keleivė, žinoma, visada atsižymiu bilietėlį. atsižymiu ir kišu į kišenę. kitam autobuse vėl atsižymiu ir vėl kišu į tą pačią kišenę. o šiandien ėmiau ir ištraukiau iš kišenės 9 bilietėlius.

– Rinkitės – sakau.

kontrolierė nušvelgia delną, pilną talonėlių ir sako:

– Makulatūrą kaupiat?

taip ir nepatikrino, kuris iš jų tas, teisingasis.

gal pradėkime viską iš pradžių,

13.January.2009

nes aš grįžau.

labas rytas. žadina mane iš žiemos miego, na bet kažkaip taip gerai miegot, kad net bloginti nesinori. na nebent, kaip senais gerais laikais, prisėdus coffee iin’e ir sugalvojus, kad gi laikas ir bloge apsiskelbti sugrįžėle. ir papliurpt, kaip senais gerais laikais, apie nieką ir šiaip visokias nesąmones.

tai va, dabar esu lietuvoj, šalu, naršau po darbo skelbimų puslapius ir leidžiu paskutinius pinigus pačiai skaniausiai kavai. ir dar laukiu kol sniegas nutirps ir prasidės dviračių sezonas.

ką dar pridurti? gal kad danijoj buvo gerai, bet namie geriausia? net jei ir namie krizė, apie kurią visi ir tekalba. užtat kalba žmonės, kalba ir kalba, ir, svarbiausia, lietuviškai, o ne daniškai. kaip gera, po viso daniško nekalbėjimo. ir dar vilnius šurmuliuoja, visai priešingai daniškų laukų ramybei ir negaliu tuo atsidžiaugti. visur gerai, bet vilniuj geriausia. net jei krizė.

tiesa, kartais jaučiuosi pakibus kažkur tarp danijos ir lietuvos. nes čia vis dar jaučiuosi kiek nevietinė. nes kas buvo ten – dar neužmiršta, kas buvo ten vis dar mano įpročiai, o kas vyksta čia – vis dar nauja. aš vis dar be vietos, be darbo, be tikslo. kas toliau? hm… neturiu atsakymo.

bet kuriuo atveju, aš – čia ir dabar. ieškokit coffee inn’e ar, kai sniegas nutirps, ant dviračio – tigrinės anties.