Rašyti October, 2008

Pamokos: Friluftsliv

31.October.2008

verčiant pažodžiui, šita pamoka turėtų vadintis Gyvenimas gryname ore. į anglų kalbą ją verčia kaip Outdoor activities. ką ten darom? o gi visą krūvą dalykų, kuriuos galima daryti gryname ore.

pradėjom nuo burlenčių – pirmą pamoką mokiausi surinkti burlentę ir pakelti burę bei nenugriūti nuo lentos. antrą pamoką jau išmokau išstovėti ant lentos ir netgi šiek tiek paburiuoti. trečią pamoką išmokau apsisukti.

mergaitės iš mokyklos ir jų burlentė

paskui burlentes padėjom į šalį ir ėmėm irkluoti kajakus. pirmą pamoką mokytojas stengėsi mus išversti iš kajakų, kad išmoktume, ką daryti tokiu atveju. kitus kartus tiesiog irklavom po įlanką.

paskui vanduo visiškai atšalo ir vandens sportas baigėsi. tad pradėjom laipioti į medžius.

į medžius laipom rimtai – aukštai ir su apsaugomis. beveik kaip į kalnus. į kalnus, tiesa, irgi lipom- norvegijoj. bet apie ją – atskirai.

pirmadienį į medžius nebelipsim. užsiimsim orientaciniu (gauni žemėlapį ir bėgi ieškoti punktų).  kuo užsiimsim po orientacinio, nežinau, bet akivaizdu, kad kuo nors kur nors miške ir smagiai.

dar, mokytojas sakė, kad jei sniego bus, tai slidinėsim. mačiau, slidžių turi visą krūvą. tik kalnų čia, danijoj, nelabai turi.

taigi, apibendrinus, šita pamoka – viena linksmiausių mokykloje. užsiiminėjam sau visokiais niekais ir smagiai leidžiam laiką. vėlgi, naudos gal ir ne per daugiausia, na bet gerai praleistas laikas irgi vertybė.

beje, mokytojas Gunaras yra geras dėdė. toks santūrus, tylus, bet rūpestingas, globėjiškas. jis dar ir sporto mokytojas.

kartą jis pasikvietė mus, mokinius, pas save į namus ir parodė visą krūvą mažyčių jo kalės šunyčių, paskui pavaišino jo žmonos keptu pyragu ir kakava. buvo hyggeligt (kaip pasakytų danai, o vertimo aiškaus ir nėra – jauku, faina, malonu ir etc.). čia, mokykloje, bendravimas su mokytojais visai kitoks, nei įprasta Lietuvoje.

pigūs skrydžiai

30.October.2008

va kaip būna. nusiperki pigų skrydį prieš gerus 5 mėnesius iki skrydžio dienos ir sėdi sau ramus. po trijų mėnesių staiga sužinai – tavo skrydžių bendrovė bankrutavo ir tu netekai ir skrydžio ir pinigų. be to, dabar bet koks skrydis tuo metu kainuoja gerokai brangiau.

taip nutiko Dianai iš vengrijos, kuri mokosi su manim mokykloje. subankrutavo Sterling pigių skrydžių bendrovė. bendrovės svetainėje (www.sterling.dk) ir pranešama ta geroji žinia – skrydžių nebebus, pinigų irgi (pradžioj parašyta daniškai, žemiau – angliškai). man tikrai įdomu, ar jie gali taip daryti – tiesiog negrąžinti pinigų, tačiau jie tai daro.

problema dar ir ta, kad Diana prarado ne vieną skrydį, o du – vieną už poros savaičių (taigi, bet kokie bilietai tuo metu jau kainuos pakankamai brangiai) ir kitą – prieš kalėdas (tie bilietai jau seniai kainuoja labai brangiai). taigi, ne tik prarasti pinigai, bet ir dar reikės jų didelio kiekio, kad nežlugtų visi Dianos planai.

smagu taip, ar ne? man tai kažkaip neįtikėtina.

Pamokos: Band

30.October.2008

mokykla turi netgi atskirą muzikos namelį, su visa krūva technikos. taigi, muziką čia mokomės nenuobodžiai. tiesą pasakius, pamoka net nesivadina muzika – grupė yra tai, ko mokomės kiekvieną pirmadienį. per pamoką gali pasirinkti, kuo nori groti – gitara, klavišais, bosu, būgnais, balsu – kitaip tariant, sudaroma grupė. tiesa, dauguma grupės narių instrumentą keičia ties kiekviena daina, bent jau kol kas, o aš apsistojau ties bosine gitara. taigi, tampau stygas ir bandau lavint pirštus, kad greičiau lakstytų.

mūsų grupė – ypač nevykus. dėl to, kad turim vieną vienintelę mergaitę, kuri yra prieš tai grojus gitara. ir tai ji mūsų grupėj gitara negroja – dainuoja dažniausiai. prie viso to dar turim 2 berniukus, kurie abu visiškai nejaučia ritmo, net jei tas jiems kalamas čia pat su būgnais. žodžiu, visa šita “grupė” yra daugiau dėl fun, nes jei pats nesidomi ir nedirbi – mokytojas ne tiek jau daug ko ir išmoko. kaip gi kitaip – jis turi 1,5 valandos ir 7 mokinius, kurie vos ne pirmą kartą sėda prie savo instrumento.

bet kuriuo atveju, man šita pamoka patinka, nors joje ir vyksta bardakas, o aš tegaunu kokias 5 minutes mokytojo dėmesio, nes bosinė gitara – lengva ir aš dar esu pakankamai gudri susigaudyti pati. man ji patinka, todėl, kad aš niekad gyvenime neplanavau ir nesitikėjau groti kuo nors tokiu, o štai, groju. ir jau visai neblogai suprantu pagrindinius principus, kaip ką daryti, tik pirštai nesilanksto.

realiai, čia, mokykloje, pagrindinis principas yra toks – jei nori ko nors išmokti – mes tau suteiksime galimybę ir priemones, o tu jau dirbk. muzikos namelis visada atviras, tad jei tik nori eit ir pasimėgint patampyt gitaros stygas – eik ir tampyk. arba būgnus pamušti. kitaip tariant, čia suteikia galimybę išbandyti daugybę naujų dalykų – o gal imsi ir užsikabinsi už to ar ano. gal tau tai patiks, gal nepatiks, bet juk nepabandęs, nesužinosi. be to, mūsų muzikos mokytojas Kenetas visada pasiruošęs padėti, pakonsultuoti, pamokyti. jei tik rodysi iniciatyvą.

ir nors turbūt niekada gyvenime daugiau neturėsiu rankose bosinės gitaros, bet man patinka žinoti, kaip ja grojama.

Pamokos: Jeg snakker ikke dansk

29.October.2008

Savaime suprantama, kad danijoj mes mokomės danų kalbos. ir mokomės daug. tiesa pasakius, daugumai danų atrodo, kad mes būtent to ir atvažiavom čia – išmokti kalbos. be to, dalis international students būtent to ir atvažiavo čia. pavyzdžiui, mergaitė iš Peru, kuri nori likti danijoj, nes čia gyvena jos mama su patėviu. arba berniukas iš Anglijos, kurio tėvas danas, bet jis nekalba daniškai.

turim 5 danų pamokas kiekvieną savaitę. tai yra pamokos, kurios nuo pat pradžių mums buvo privalomos ir nieko negalėjom pasirinkti.

mus moko tokia labai gera tetulė ir albanijos, kuri prieš daug metų pati buvo šios mokyklos mokinė. čia sutiko savo būsimą vyrą ir liko. o kadangi ji mokėsi danų kalbos kažkada, tai vis dar, priešingai nei dauguma danų, moka danų kalbos taisykles ir gramatiką.

kaip mokyti danų kalbos ji tikrai išmano. tiktai, problema ta, kad man pamokų tempas per lėtas. esame labai spalvinga grupė, tad vieniems tempas kaip tik, kitiems per greitas, tretiems per lėtas. per lėtas, iš tiesų, turbūt yra tik dviem mums iš lietuvos, man ir W. kiti bent jau nesiskundė. bet kuriuo atveju, danų suprantam vis daugiau ir daugiau. tik kalbėt vis dar labai sunku – danų kalbos tarimas yra siaubingas, žodžius, regis, reikia išvemti, kad jie skambėtų, kaip turi skambėti.

beje, geriausios danų pamokos būna tos, kurios vyksta pas Miuzi (taip tariamas mūsų danų mokytojos vardas) namuose. taip, mes einam pas ją į svečius ir jos svetainėje geriam arbatą su pyragu ir mokomės danu. kaip jau sakiau – ji labai gera tetulė, nuoširdžiai besirūpianti mumis ir norinti, kad mes gerai jaustumėmės svetimoj šaly. tad ir kviečia pas save į namus kiekvieną ketvirtadienį. ir šiaip visada pataria, paaiškina, pasidomi, kaip mums einasi. iš jos gauname nemažą šilumos dozę.

tiesa, paskutinę savaitę gyvenam be jos, nes jai buvo atlikta operacija – dar labiau pradėjom ją vertinti. nors pavaduojanti mokytoja simpatiška ir turi gerą jumoro jausmą, bet moko mus kaip darželinukus… šiandien, pavyzdžiui, spalvinome spalvotais pieštukasi kvardatėlius – mokėmės daniškus spalvų pavadinimus.

Miuzi sako, kad baigę danų kursą, kalbėsime daniškai. kol kas man vis dar sunkoka tuo patikėti, bet džiaugiuosi, kasdien suprasdama vis daugiau. ir visgi, danijoj mokytis danų yra sunkoka – čia visi taip puikiai kalba angliškai, kad poreikio danų kalbai visai nėra.

samling

28.October.2008

ar kam nors įdomu, ką aš darau per dienas? tuoj imsiu ir pasipasakosiu. ir pradėsiu ne nuo pamokėlių, o nuo samlingų :)

danai, bent jau hojskolėse, itin mėgsta susirinkimus. tų turime daugybę. ir, mano nuomone, dauguma iš jų ne itin prasmingi. ką padarysi, esu svečiuose, tad taikausi prie taisyklių. taigi, susirinkimai.

mokykloje turime pamokėles kiekvieną dieną nuo 8.15 iki kaip kada. realiai esam užimti daugmaž iki vakarienės, kuri yra 18 val. iki pietų turim 2 pamokėles po 1,5 val, po pietų – 2 ar 2,5 pamokėles po, vėlgi, 1,5 val. po pirmos pamokėlės ryte turime rytinį susirinkimą, kurio metu dainuojame daineles iš mokyklos dainyno – ne itin vykusiai, ne itin gražiai, bet, turbūt, iš širdies. paskui mokytojai bando pasakyti ką nors dvasingo, kas įkvėptų mus dienos darbams. visko ten būna, pavyzdžiui, viena mokytoja kalbėjo apie mūsiškąjį, lietuvišką kryžių kalną. kita – tiesiog davė pasiklausyti pop dainos, kurios žodžiai, mokytojos nuomone, yra labai išmintingi. skamba itin dvasingai, ar ne? o jei dar ir pridėčiau, kad susirinkimas baigiasi malda? “tėve mūsų”.

tiesą pasakius, tas visas susirinkimas man kiek juokingas, kaip ir kitiems užsieniečiams, bet danams, regis, tai yra normalu. na, jis trunka tik 15 minučių, taigi, nieko baisaus. o kartais netgi būna įdomus, jei veda geras mokytojas.

beje, danai, regis, labai mėgsta dainuoti – dainuojame iš knygučių kiekviena įmanoma proga. problema tik ta, kad nelabai kaip mokiniai dainuot moka… ir tos dainos ne labai įdomios. ir dar daniškos, bent jau dauguma…

šiaip jau susirinkimų diena – antradieniai. pirma turime koridoriaus susirinkimą. susėdam ir teoriškai turėtume pasipasakoti apie savo bėdas ar šiaip ką nors įdomaus, o praktiškai – tiesiog nieko neveikiam. dar ir dėl to, kad mūsų koridoriaus atsakingoji mokytoja Marianė (apie mokytojus dar papasakosiu vėliau) nelabai ką temoka pasakyti angliškai.
paskui ateina laikas mokinių susirinkimui. turim čia mokinių tarybą, tai kartais jie turi ką nors svarbaus pasakyti, pavyzdžiui, kad living room’e niekas nesiplauna puodelių. žodžiu, nieko rimto. pusvalandį pliurpia apie tokius niekus ir tik retkarčiais pasako ką nors vertingo.

paskui turim mokytojų susirinkimą, kuris, beje, irgi prasideda nuo dainelių. susirinkimo metu mokytojai papasakoja apie artimiausius įvykius ir projektus. dažniausiai šitas susirinkimas yra visai naudingas – bent jau sužinome, kas vyks mokykloje.

penktadieniais turime susirinkimą, kurio metu mokyklos vadovas Jensas (jis, turbūt, vertas atskiro įrašo) pasakoja mums ką nors dvasingo, o muzikos mokytojas kenetas moko mus dainuoti daineles iš dainyno. na ne tiek moko, kiek tiesiog dainuojam. nuobodybė. tiesa, artimiausiu metu tie susirinkimai turėtų truputį paįdomėti, nes per juos pristatinėsime savo šalis.

taigi, dažniausiai visa ta susirinkimų dalis yra gana nuobodi ir nelabai prasminga. bet danams labai svarbus grupės bendravimas, kurį jie įgyvendina būtent tokiais susirinkimais. keistoki tie danai kartais, na bet.

København (Kopenhaga)

24.October.2008

daug kur keliavau, daug ką mačiau. apie kai ką karts nuo karto papasakosiu.

taigi, pradedu nuo Kopenhagos, šalies, kurioje dabar gyvenu, sostinės. buvau ten visai neseniai, kai jau buvo šalta ir daug lijo. bet man vis tiek patiko.

Kopenhaga yra zelandijoj – taip vadinasi didžiausia danijos sala. jei verstume miesto vardą – jis sudarytas iš žodžių “pirkti” ir “uostas”. prekybinis uostas, kuris tapo ne tik šalies sostine, bet ir vienu lankomiausių miestų Europoje.

ką gi, pirmiausia tai Hanso Kristiano Anderseno miestas. kas nežino žymiosios undinėlės skulptūros?

undinėlė

Tačiau kas iš jūsų žinote, kad šią skulptūrą miestui padovanojo turtingas aludaris, kurį baisiausiai sužavėjo baletas “Undinėlė”. jis užsakė skulptūrą, kurios veido modelis buvo balerina iš to baleto, o kūno modelis – aludario žmona. miestui, regis, toji dovana ne itin patiko, nes undinėlė į tolius žvelgia ganėtinai nutolusi nuo miesto centro ir pagrindinių turinstinių objektų. iki jos tenka pėdinti arba tikėtis, kad atveš turistinis autobusas. ko jau ko, bet turistų prie undinėlės tikrai netrūksta.

anderseno pėdsakų yra ir daugiau –  čia jis gyveno nuo 14 metų, čia jis ir palaidotas, Nørrebro rajono kapinėse, kuriose ilsisi ir daugiau danų įžymybių, pavyzdžiui, Kierkegoras. beje, tos kapinės labai gražios, nors įžymybių antkapiai visai neįspūdingi…

Kopenhaga – laisvės dvasia alsuojantis miestas. Tai Kristianijos, laisvojo miesto dvasia. 1971 metais, maištaujantis jaunimas įsiveržė į tuo metu jau apleistą karinę stovyklą ir pareiškė: “mes čia gyvensime pagal savo, o ne pagal jūsų taisykles”. ir įsikūrė čia, daugiausia menininkai, bet taip pat ir alkoholikai, bomžai ir kiti geri žmonės.ir tikrai ėmė gyventi pagal savo taisykles.

miestas ir valdžia į viską pažiūrėjo pro pirštus – tegul žaidžia. pavadino tai socialiniu eksperimentu ir… leido gyventi pagal savo taisykles. geriausiai savas taisykles įliustruoja tai, kad ten buvo viešai prekiaujama narkotikais – valdžia į tai nesikišo iki pastarųjų metų. dabar kuo toliau, tuo labiau Danijos valdžia nori “sutvarkyti tą bardaką” – pašalinti Kristianiją iš viso, paversti tą teritoriją parku ar vaikų žaidimo aikštelėmis, tačiau Kristianijos žmonės nesileidžia. pavyzdžiui, įėjimai ir įvažiavimai į teritoriją yra užbarikaduoti dideliais akmenimis – mašinų eismas ten neleidžiamas, bet valdžia nuolat bando pašalinti akmenis, aiškindami, kad to reikia, kad greitoji pagalba ar gaisrinė laiku pasiektų nukentėjusius. tačiau kristianijos gyventojai grąžina akmenis atgal, nes įtaria, kad valdžia gali panaudoti atsivėrusį įvažiavimą policijos operacijoms (su gaisrine ir greitąja pagalba kristianijos žmonės yra susitarę ir paruošę kitus privažiavimo kelius). beje, policija čia nėra reikalinga, nes Kristianijoje yra uždrausta vogti, naudoti prievartą, turėti ginklų. o ten gyvenantys žmonės gerbia savo įstatymus taip, kaip gerbia savo laisvę.

visiškai kitoks yra karališkasis miesto veidas. tai pilys, rūmai, parkai. pačiame miesto centre stovi Amalienborg rūmai.

tai pastatų kompleksas, kuriame dabar įsikūrę keletas valdymo organų (tiksliai nė nežinau, kokių). kadaise šių rūmų vietoje stovėjo kopenhagos pilis, paskui keletas rūmų, kurie vieni po kitų degė. iš jų yra šiek tiek išlikę, tačiau didžioji dalis dabartinių rūmų yra pastatyti tik XX a. pradžioje. šiame komplekse taip pat yra gražus bibliotekos sodas, didžiulis kiemas su ilgomis arkadomis ir karališkos arklidės. sako, kartais ten galima užtikti kokią princesę, besiruošiančią jodinėti. netyčia užklydau į arklides (ten lyg ir muziejus, bet muziejaus neradau, tik arklides), apžiūrėjau arklius, bet princesių nei princų nebuvo.

Rosenburg pilis taip pat stovi gana miesto centre. šalia pilies yra didelis ir gražus karaliaus sodas, kuriame yra pilna įvairių skulptūrų. pilis yra olandiško renesanso stiliaus ir ją XVII a. pastatė karalius Kristianas IV, kuris pristatė ir daugiau žymių pastatų danijoj. Dabar pilyje yra muziejus: daug labai gražių ir autentiškų pilies kambarių bei karališkos brangenybės.

nuotrauka iš wikipedijos, nes aš gražios neturiu, lijo

šie rūmai yra karališkosios šeimos žiemos rezidencija. iš keturių pastatų sudaryti rūmai statyti 1750-1760 metais. juose taip pat veikia muziejus, kuriame demonstruojama karališkosios šeimos meno kolekcija. beje, prie rūmų nuolat budi sargyba su tradicine uniforma. marmurinė bažnyčia, matoma nuotraukos centre, stovi visiškai šalia rūmų komplekso ir, sakoma, yra labai įspūdinga (viduje nebuvau)

Frederiksberg parke, esančiame atokiau nuo centro, stovi dar vieni rūmai. o ir pats parkas labai gražus. rūmai statyti XVIII a. ir dabar yra karališkosios kariuomenės karininkų akademija.

Apvalusis bokštas ypatingas tuo, kad iki pat jo viršaus veda ne laiptai, o kylantis ir besisukantis koridorius. toks koridorius buvo įrengtas tam, kad į bokšte esančią biblioteką knygas būtų galima vežioti vežimais, kuriuos traukia arkliai. taip pat bokšte buvo įrengta observatorija, kuri veikia iki šiol ir yra seniausia veikianti observatorija Europoje. nuo bokšto viršaus galima apžvelgti visą miestą.

kopenhagos rotušė

rotušės aikštė yra viena gyviausių miesto vietų. šalia dar ir yra Tivoli atrakcionų parkas, taigi, žmonių čia netrūksta, ypač vakarais, kai dauguma kitų miesto vietų ištuštėja, čia vis dar verda gyvenimas, vyksta koncertai ir pan.

kai aš ten buvau, aikštėje stovėjo lego žaidimo aikštelė – baltas miestas, kuriame pastatus ir bokštus iš baltų kaladėlių statė visi, kas tik norėjo. atrodė labai gražiai.

kopenhaga – uostas, taigi vandens ten visur kiek tik nori. krūvos pakrančių su gražiais vaizdais, kuriomis tiesiog būtina pasivaikščioti.

na ir kopenhagoj, savaime aišku, yra krūvos muziejų. gera žinia, kad nacionalinis muziejus yra nemokamas. yra įdomių eksponatų iš įvairių danijos istorijos periodų. o dauguma kitų muziejų yra nemokami trečiadieniais.

na ir dar yra visko daug kopenhagoj, pavyzdžiui netoli undinėlės skulptūros yra labai gražus fortas,  yra įdomus geltonų ilgų ir visai vienodų namukų kvartalas, yra naujasis uostas su daug restoranų, yra naujas operos pastatas, yra universitetas ir jo bilbioteka ir nacionalinė biblioteka su sodu, yra kalsbergo alaus darykla ir kitų dalykų. bet jei apie visus rašysiu, tai knygą prirašysiu.

taigi, ką aš ten dariau? tryniausi gatvėmis, grožėjausi pastatais, kai kuriuos dar ir aplankydama, stačiau lego miestą, slampinėjau po kristianiją, sėdėjau parkuose, pakrantėse stebėjau saulėlydžius ir dar dariau daug visokių mažų dalykėlių. man patiko, tad rekomenduoju.

tiesa, jei ten kada važiuosit, nepražiopsokit galimybės apsukti ratą apie miestą dviračiu. yra viešieji kopenhagos dviračiai – stovi tam tikrose miesto vietose ir laukia, kol kas nors įdės 20 kronų monetą ir paims dviratį pasivažinėjimui. tiesa, dauguma stovų dažniausiai tušti, bet aš sugebėjau rasti dviratį sau ir pamatyti dar keletą. kai pasivažinėsite, grąžinkite dviratį į bet kurį stovą ir atgausite 20 kronų. na taip, dviračiai griozdiški ir ne itin patogūs, tačiau vis tiek geriau, nei pėdinti pėstute aplink visą didelį miestą.

tiek žinių iš kopenhagos. oj, kaip pavargau klavinti…

RHE

24.October.2008

Rønde Høj- og Efterskole – tai toks daiktas, kuriame pastaruoju metu leidžiu dienas ir naktis. kas yra hojskole jau pasakojau, o Efterskole – tai panašaus pobūdžio mokykla tik jaunesniems – 14-16 metų paaugliams. jie metus (arba du) Efterskolėje gali pasirinkti vietoj tradicinės mokyklos metų. taigi, mūsų mokykla yra jungtinė – dvi mokyklos viename pastate. turim kokių 130 “mažiukų” arba “vaikų” (taip juos vadiname) ir net 29 hohskolės mokinius. sakydama “net”, savaime aišku, ironizuoju. mūsų kursas kaip niekad mažas.

Mokykloje mes ir mokomės, ir gyvenam, ir maitinamės. taigi, šiek tiek apie buitį (kitaip tariant – nieko įdomaus šiame įraše).

pastato dalis su mūsų kambariukais (matot šešėlį? spėkit, kas ten stovi?)

gyvenam čia po du kambariuke, kambariukas mažiukas, bet turi dušą ir tualetą.tiesa, dušas keistokas – tiesiog pakabintas pats dušas tualeto kabinoj ir grindyse palikta skylė vandens nutekėjimui. vietos taupymas, bet užtat prausies ir taškai viską aplinkui. kambariukai turi balkonus, kurie yra jungtiniai – trys kambariai išeina į vieną ir tą patį balkoną.

jūra iš mano balkono

mano kambariukas – geriausias iš visų. gyvenam viršutiniam aukšte ir matom šiek tiek jūros, gražius saulėlydžius, be to, galime mėtyti visokį šlamštą į apatinio aukšto balkoną. be to, kambarys dviaukštis – apačioj, 3×3 metrų plote yra du staliukai ir vieta dirbti, viršuj panašiam plote yra dvi lovos. mūsų kambarys dar geriausias ir tuo, kad vienintelis iš dviaukščių kambarių, viršutinėj kambario daly turi radiatorių. žiemą, turbūt, nešalsim. dar kambaryje turiu kambariokę. iš Telšių.

saulelydis ronde

saulėlydis iš mano balkono

grįžtant prie mokyklos, turim čia didžiulį valgomąjį, teatro salę, susirinkimų salę, sporto salę, muzikos namuką, rankdarbių ir piešimo klases ir dar visokių ten daiktų. dar mes, hohskolės moksleiviai turim “svetainę” – living room su televizorium ir dvd, pool’o stalu, stalo futbolu ir pianinu.  čia ir leidžiam didžiąją dalį laisvo laiko. tiesa, dar kiekvienas aukštas (jų yra 5) turi po virtuvėlę arbatai virti ir privatiems pokalbiams.

šitoj pastato daly vyksta pamokos, o ten toliau, pastate su keistais langais gyvena Efterskolės berniukai

tiek techninių detalių, turbūt. šiaip jau šita mūsų mokyklėlė yra visai nemenkas bendruomenės centras – nuolat prisirenka žmonių iš apylinkių ir kas nors vyksta. mes dažnai džiaugiamės, kai žmonių prisirenka – maistas geresnis būna. šiaip jau maistas neblogas, bet ir ne itin geras, tad pirmą mėnesį man jis patiko, o dabar jau baigia užknist.  bet maitina tai ką tu ką tu – galima sakyti, 6 kart per dieną. pusryčiai (tų niekad nevalgau) 7.30, paskui, 10,05 – arbata ir morkos (taip, morkos. graužiam kaip triušiai). 12.00 – pietūs, 15.00 – arbata ir duona su džemu ar su sviestu, 18.00 – vakarienė, 21.00 – arbata ir duona su džemu arba pyragas, jei buvome geri. aš stengiuosi apsiriboti morkomis, pietumis ir vakariene (per pusryčius miegu). na ir dar pyragu, jei skanus būna. beveik visi international students (taip mes, užsieniečiai, čia vadinamės) skundžiasi, kad storėja…

mokyklos ofiso pastatas. 

na užteks apie buitį. kitam įraše pradėsiu pasakotis apie ką veikiam per dienas – pamokėles ir kitus panašius dalykus.

Højskole

23.October.2008

prieš pradėdama pasakot apie savo konkrečią mokyklą, nusprendžiau trumpai papasakoti apie tokio tipo mokyklas danijoj. nežinau apie jas baisiai daug, taigi, papasakosiu tik tiek, kiek žinau.

nors iš danų kalbos pavadinimas Højskole verčiamas kaip high school (kas daug kur tiesiog reiškia paskutinę mokyklinio ugdymo pakopą, mūsiškai turbūt gimnaziją), tačiau reiškia jis visai ką kitą. tikslesnis vertimas į anglų kalbą yra folk high school, bet kaip tai tiksliai išversti į lietuvių – net nežinau. tautos mokyklos?

tai konkrečios ir aiškiai apibrėžtos vietos švietimo sistemoje neturinčios mokyklos. danai jas kartais vadina gyvenimo mokyklomis. baigęs Hojskole, negausi jokio ypatingo diplomo, tik pažymėjimą, kad buvai ir mokeisi. pažymių niekas čia nerašo ir žinių nevertina. tiesa, anksčiau dauguma universitetų pridėdavo didelį pliusą už mokslus toje ar kitoje Hojskolėje. dabar nebeprideda, tad norinčių čia mokytis vis mažėja ir Hojskolės išgyvena ne patį geriausią periodą.

Hojskole mokyklos yra būdingos tik danijai (regis, dar viena ar dvi yra norvegijoj, bet tik tiek) ir priklauso neformalaus švietimo frontui. tokios mokyklos danijoje pradėjo kurtis praėjusio šimtmečio vidury. jų tikslas buvo ugdyti išsilavinusį, apsišvietųsį, mąstantį ir patriotišką jaunimą. pradžioj jos buvo skirtos daugiausia fermeriams ir kaimo žmonėms. jų vaidmuo šių žmonių švietime buvo itin didelis ir padarė dideles permainas danų visuomenėje. šiuo metu jos yra nuolatinio švietimo sistemos dalis ir daugiausia orientuojasi į jaunus žmones, ieškančius savo vietos gyvenime.

kiekviena tokio tipo mokykla turi kažkokią pakraipą. pavyzdžiui, yra sportinė Hojskolė. mūsiškė turi kelias linijas – pirmiausia ir turbūt populiariausia yra socialinės pedagogikos linija. taip pat čia turi chemijos liniją (tiems, kas nori papildomo chemijos kurso, kuris, beje, vis dar prideda pliusą stojant į universitetą). dar ypatinga šiai mokyklai yra kelionių linija. na danai ją vadina Rejse (kelionės), bet iš tiesų tai daugiau savanoriavimo užsienyje linija. apie visą tai galbūt pakalbėsiu daugiau, kai prieisiu iki konkrečios mano mokyklėlės.

taip pat hojskolės pasižymi tuo, kad daugumoj jų nemažai dėmesio skiriama menui ir saviraiškai. rankdarbiams, muzikai, piešimui. ir, aišku sportui. taigi, žmonės gali išbandyti save įvairiose kūrybinėse srityse ar tiesiog išmokti amatų.

visi mokslai yra gan laisvi, nėra konrečių programų, nėra nurodymų, ką privalo dėstyti ir ką privaloma išmokti. nėra ir pažymių (bet yra namų darbai). viskas priklauso nuo paties mokinio – kiek jis norės įdėti pastangų.

bet mokyklos esmė ne tik mokslai – čia žmonės mokomi gyventi bendruomenėje, kurti komandą, daryti kažką kartu. todėl tokios mokyklos neapsiriboja vien pamokomis. žmonės čia gyvena kartu, turi daug bendrų užsiėmimų pradedant kasrytiniais susirinkimais ir baigiant kelionėmis į užsienį kartu. galbūt todėl jos ir vadinamos gyvenimo mokyklomis – didžiausia vertybė hojskolėse yra bendravimas, dalyvavimas, buvimas grupėje, kartu.

mokinių amžius mokykloje nėra ribojamas. tinka visi, kurie baigė vidurinę mokyklą. taigi, čia gali mokytis ir 20-mečiai ir 50-mečiai. tiesa, vyrauja jaunimas nuo 18 iki 22. taip pat į šias mokyklas suvažiuoja užsieniečiai, norintys išmokti danų kalbos. paprastai kiekvienoj mokykloj būna bent vienas kitas ne danas. mums, lietuviams, ir kitiems iš naujųjų EU valstybių narių, mokslus tokiose mokyklose iš dalies padengia vienas toks fondas. iš dalies – mokykla, bet čia jau priklauso nuo konkrečios mokyklos – kai kuriose gali tekti kažkiek sumokėti.

paprastai visos mokyklos yra atviros užsieniečiams, taigi, jei kartais kas nors susidomėjote, užtenka į google įvesti Højskole ir išsirinkti labiausiai patikusią.

Jeg bor i Rønde

22.October.2008

taigi, pradėt turbūt reikėtų nuo pradžių, bet nuo pradžių nepradėsiu. pradžia buvo kažkur ilgame kelyje tarp vokiškos italijos ir mano kaimo. apie tai – kadanors vėliau. jei netingėsiu.

taigi, žinot ar nežinot, bet aš gyvenu Rønde, vienam tokiam nedideliam Danijos kaime. kaimas yra žemyninėj danijos dalyje, Djursland srityje, netoli Aarhus miesto.  na, danai Rønde vadina miestu, bet kad čia tėra 5 gatvės ir 3 supermarketai. tikras kaimas, o aplink dar ir pilna laukų, fermų, karvių, arklių ir net viena kita avis.

pagrindinė miestelio gatvė

tiesa, visai šalia (pro langus matyti) yra jūra. už kokio kilometro (tik eiti iki jos reikia ratais).

dar miestelis turi savo bažnyčią ir kapinaites. šiaip jau danijoj jie daugiausia liuteronai, tad bažnyčia balta ir tuščia.

ronde bažnyčia

užtat kapinaitės labai gražios, visai nepanašios į kapines:

ronde kapinės

taip, čia tikrai kapinės, tuose gyvatvorių apskritimuose yra akmenys – antkapiai.

daugiau mieste nieko gero, tik už poros kilometrų yra pilies griuvėsiai. pilis yra saloje, tačiau salą ir žemyną jungia siauras dirbtinis pylimas.

pylimas

ta pilis buvo pastatyta kažkada, kai danijos karalių užkniso netoliese saloje įsitaisę piratai. jis nusprendė pastatyti neįveikiamą pilį gintis nuo visokių priešų. ir pastatė – saloje, su daugybe pylimų ir įtvirtinimų – tikrai neįveikiamą. priešai tai puikiai suprato, todėl niekada ir nebandė įveikti šitos pilies. kam vargti, jei galima tiesiog apeiti ją dideliu ratu. tad pilis stovėjo nenaudinga, o jos valdytojas griežė dantimis. galiausiai karalius nusprendė, kad iš pilies tiek naudos, kiek naudingos jos plytos – išrinko pilį į dalis ir išvežė akmenis į kopenhagą, kur juos panaudojo kažkurios kitos pilies statybose. paliko tik stebėjimo bokštą, kuris stovi ir iki šiol.

taigi, tiek tų įžymybių mano kaime. tiesa, čia dar yra viena tokia mokykla, ta pati, kurioje aš dabar sėdžiu. bet apie ją – rytoj.

(Copyright’as: beveik visas naudotas nuotraukas padarė W. ačiū.)

prisikėlimas iš numirusių

21.October.2008

laba diena, kaip gyvenam?

tik nesakykit, kad vis dar neištrynėt mano blogo iš savo readerių (žinau, kad neištrynėt, bent jau ne visi – feedburneris jus išduoda). o juk seniai buvo laikas, kam kaupti mirusius blogus? o šitas plepalų srautas sąžiningai išbuvo miręs beveik keturis mėnesius…. ai, žinau, viskas iš tingėjimo daryti tvarką tame visko prigrūstame readeryje, taip taip, aš jus permatau.

ką gi, jums nepasisekė – vilnelė vėl eteryje. kad jau prikėliau iš mirusių savo kompiuterį, nusprendžiau prikelti ir blogą. ir prirašyti daug visokių niekų ir niekelių.

tad jei dar neištrynėt vili.lt iš savo readerių, pats laikas tai padaryti. nes nuo ryt pradėsiu pasakoti, kaip gyvenu – neatsiginsit.

beje, kas iš jūsų vis dar pamena, kur mane dabar velnias nešioja?