šiaip jau esu stalo futbolo lūzerė. kas, kad ankstesniuose mano namuose stovėjo brolio futbolas ir juo netgi kartais žaisdavome. vakar su bendradarbiais surengėm turnyrą. tiesa, didžioji dalis bendradarbių pasišiukšlino ir buvom tik 7niese, iš kurių 2 buvo ne bendradarbiai. bet vis tiek buvo linksma. ir aš netgi porą įvarčių įmušiau.

įdomu tai, kad ant brolio stalo ir su juo žaidžiant man geriau sekdavosi gynyboje. tačiau per vakarykštį turnyrą gynyboje buvau visiška visiška lūzerė, o puolime – nū gi sakau, keletą įvarčių įmušiau…

paaiškinkit man durnai, kam yra malonu turėti savo nuotrauką su artimo žmogaus lavonu? arba įsidėti į albumą save didžiulio sielvarto akimirką, kai artimojo karstas leidžiamas į kapo duobę?

kitaip tariant, niekaip negaliu suprasti tradicijos fotografuoti(s) per laidotuves. mačiau penktadienį, kaip profesionaliai pleškina fotografas ašarojančią minią ir ypač skausmo sukaustytus artimuosius tai iš vienos pusės, tai iš kitos ir negalėjau suprasti, kodėl niekas nenuveja, nesugėdina to žmogaus. paskui prisiminiau mamos kažkada rodytas laidotuvių nuotraukas ir supratau, kad tai, tubūt, tradicija, bet kraupi man tokia tradicija ir netgi kažkuo iškrypėliška.

penktadienį persivežiau visą šlamštą, savaitgalį tvarkiausi ir bandžiau priprasti, ir štai dabar jau gyvenu fabijoniškėse. lyginant su žvėrynu tai atrodo, kaip koks pasaulio kraštas, bet numinti iš ten iki darbo, pasirodo, nėra taip jau baisu. savaime aišku, kad atgal numinti yra kiek baisiau – laukia nuostabusis ukmergės kalnas. bet kadangi praėjusią visą savaitę į jį myniau (taip jau išėjo) – tas kalnas irgi nebeatrodo neįveikiamas.

gyvent grįžau atgal pas tėvus (o kur dar, kai po mėnesio išvažiuoju?). jausmas kiek keistokas, žmonių aplink daug. ir vietos daiktams mažai – iškaišiojau, ką sugebėjau, po pakampes ir vis tiek keletas dėžių dar vidury kambario stovi. katė bando pratintis prie naujos aplinkos. šiuo metu daugiausia laiko praleidžia spoksodama į sesutės papūgėlę. man smalsu, ar vieną dieną katė nuspręs tą paukštį sumedžioti, ar tiktai stebės visą laiką.

vakar mano gyvenimas dėžėse ir šiaip šlamšto krūvoje pasiekė aukščiausią tašką – išmontavau paskutinius savo baldus – 2 lentynas. dabar kambarys atrodo, kaip savartynas, bet vakare jau turėtų būt tuštut tuštutėlis. net žemėlapius nuo sienų pradėjau nukabinėti – o tai, turbūt, ir yra paskutinis veiksmas iki dėžių išnešimo.

nors daiktai dar ne visi dėžėse. vis dar truputį trūksta vienos kitos dėžės, į kurias būtų galima sumesti visus ant grindų vis dar besimėtančius ir niekur neįsipaišančius daiktus.

būna dienų, kai banalios frazės iššoka prieš akis realiais įvykiais.

šiandien ryte sužinojau, kad vienos draugės mirė mama, o per pietus – kad kita draugė pagimdė mergaitę. kitaip tariant, gavau ženklą, kad mirtis visada yra netoliese, bet iš karto gavau ir kitą ženklą – kad ja niekas nesibaigia.

vilniaus teritorinė ligonių kasa savo interneto svetainėje teikia elektronines paslaugas – galima elektroniniu būdu pateikti prašymą europos sveikatos draudimo kortelei gauti. pateikiau prieš daugiau nei savaitę, o kortelę žada padaryti per dvi.

ten buvo parašyta: užpildę prašymą iš karto sužinosite užsakymo numerį, kurį būtina žinoti atsiimant ESDK.  kažkaip neatkreipiau į tai dėmesio, kol šiandien gavau laišką: Laba diena, Užsakymas nr. “xxxxx” patvirtintas. nesupratau, ar tai reiškia, kad kortelę jau padarė, ar ką kitą, tai nuėjau pasiknisti po jų sistemą.

pirmas dalykas, kuris mane sunervino – kad ieškodamas savo užsakymą turi suvesti ne tik užsakymo numerį ir a.k., bet ir registracijos datą. o iš kur man prisiminti, kada ten registravausi. pravariau visas praėjusių 2 savaičių datas. ir nieko neradau. hmz.  ir tik paskui dašilo įvesti šiandienos datą. taip. mano užsakymą patvirtino tik šiandien. kitaip tariant, vien paspausti mygtuką, kad mano užsakymas yra tinkamas, jie užtruko daugiau nei savaitę. tad kiek užtruks kortelės gaminimas?

pagarba tam dviratininkui, kuris šiandien gedo prospekte stovėjo ant dviračių tako. taip, tiesiog stovėjo, tačiau tuo trukdė mašinoms važiuoti dviračių taku. taip jau yra, kad vairuotojai pripratę gedimino prospekte prie sankryžų pamiršti ištisines linijas ir dviratininkus – gi važiuojant dviračių taku galima greičiau pasukti ar pravažiuoti tiesiai pralenkiant į kairę pusę sukančias ir eilę sudarančias mašinas. tarp kitko, šiandieninis dviratininko poelgis parodė, kad dvi juostos mašinų gali puikiai tilpti prospekte ir netrukdydamos dviračiams, jei tik truputį pasispaustų. tačiau kam spaustis, kai yra tiek laisvos vietos ant dviračių tako?.. gerai, kad bent kai kurie vairuotojai ir patys tai supranta ir palieka pakankamai vietos pravažiuoti dviračiui net kai sudarinėja antrąją juostą. ačiū jiems.

šiandieninis dviratininko pavyzdys privertė pasižadėti sau nors kartą per savaitę pačiai pastovėti ant dviračių tako ir paauklėti vairuotojus.

jau minėjau, kad kraustausi atgal pas tėvus. tai dabar mano kambarys atrodo kaip baisus šabakštynas – baldai jau išvežti, daiktų dar krūvos ir visur betvarkė. bet tam tikra prasme man patinka toks gyvenimas be baldų, jei dar tik tvarka nors šiokia tokia būtų – būtų visai neblogai. turiu čiužinį, sieninę spintą, lentyną ir didžiulę palangę – ko daugiau bereikia? užtat erdvės kiek…
o penktadienį jau planuoju suvisam palikti savo nuostabųjį butą. gaila labai, nes man čia tikrai patiko. ir butas, ir žvėryną iš naujo įsimylėjau. o vien jau ko vertos 5 minutės (dviračiu) iki miesto centro…

na bet gailesčiu užsiimsiu penktadienį, o dabar dar liko susikrauti visai nemažai daiktų. kokias 4-5 dėžes + visą didelį lagaminą. beje, gal žinot, kur dėžių vilniuje būna? maximų ir senukų galite nebesiūlyti.