Rašyti June, 2008

aidas

30.June.2008

o iš dramblių kiemelio visai neblogai garsas ataidi į moniuškos skverą. galima sėdėti ant šlapio suoliuko, paslapčiom maukti iš akvariumo nupirktą alų ir klausytis alinos orlovos, kuri šiandien grojo drambliuose. ir 15 litų mokėti nereikia.

atsisveikinimai 2

30.June.2008

pradėjau atsisveikinti ne tik su draugais, bet ir su vilniumi. jis irgi mano draugas, nes myliu aš šitą miestą labai labai. žinoma, tai nesustabdo nuo kitų miestų lankymo, tačiau sustabdo nuo minties tuose kituose miestuose pasilikti. jau buvo miestų, kurie man patiko nemažiau, o gal net daugiau, bet nei viename nesijaučiau taip gerai, kaip jaučiuosi vilniuje.

atsisveikinu su miestu jame būdama ar jo klausydama. štai atvažiuoju į susitikimą su draugais anksčiau vien tam, kad pasėdėčiau ant kurio nors suoliuko ir pasižvalgyčiau į žmones, pasiklausyčiau pokalbių nuotrupų (kai kas man sakė, kad taip burdavosi tanajai). arba pasiimu coffee inn’e frapės ir einu pasivaikščioti po siauras senamiesčio gatveles bei pusiau uždarus kiemus. ir daug negalvoju apie nieką, tiesiog lankau tas vietas, kurios man patinka ir mėgaujuosi miesto nuotaika. žinau, kad tas pajutimas neišsilaikys pusę metų, bet taip pat žinau, kad galėsiu jį išsitraukti, kada norėsiu ir nostalgiškai pasimėgauti.

atsisveikinimai

28.June.2008

vakar atsisveikinau su sesute, kuri išvažiuoja į stovyklą ir mes nebepasimatysim iki man išvykstant. kažkaip keista taip atsisveikinti pusei metų. ir keista atsisveikinti dar nesėdint ant lagaminų. bet šiemet dauguma atsisveikinimų ir bus tokie.

o atsisveikinimai galutinai ir negrįžtamai įtikina, kad tikrai išvažiuoju. ir apima džiugi lagaminų krovimo nuotaika. jau pradėjau galvot, ką čia dar reikia nusipirkti, ko reikia nepamiršti. nors dar savaitė liko, bet kartais atrodo, kad savaitės – per maža viskam, ką dar norisi padaryti.

ratas

25.June.2008

na va, mano dviratukas turi naują ratą. švarus ir net blizga, gražu pažiūrėti. bet aš tai supratau, kad lietuvoj turbūt visi važinėja kalnų dviračiais – jiems detalių – kiek nori, o mano dviračiui rato neturėjo vilniaus gatvės hawai express. teko žingsniuoti iki konstitucijos prospekto su sulenktu ratu rankose. žmonės juokėsi ir net kartais pirštais badė, todėl žingsniuoti buvo linksma.

gera buvo vėl sėsti ant dviračio. tikiuosi, artimiausiu metu jam nebenusimato jokių avarijų. jau ir taip krepšelis visiškai deformuotas…

nulinko

23.June.2008

mano dviračiui šios savaitės pabaiga buvo nesėkminga. ketvirtadienį po darbo radau tuščią padangą ir teko ridentis į dviračių parduotuvę jos keisti. penktadienį kaip tik, kai atėjo laikas grįžti namo, pradėjo taip pliaupti, kad dviratis liko vienišas ir nelaimingas kieme prie darbo. o šeštadienį jam ėmė ir sulinko ratas.

viena mergaitė pasiskolino dviratį, važiavo juo ir kažkaip ten griuvo. partempė man dviratį sulinkusiu ir nesisukančiu ratu. tai ir liko dviratis mieste prirakintas.

be darbo

23.June.2008

labas rytas.  pats laikas gaivinti blogą. ir pirmas dalykas, kurį verta paminėti – nuo penktadienio esu bedarbė. viskas, baigiau visus darbus, išgėriau šampaną, atsisveikinau ir dabar esu laisvas žmogus. na, ir po dviejų savaičių išvažiuoju.

o šiaip tai nedirbti yra gerai, bent jau keletą savaičių. ir šiaip darbas yra blogis.

paskutinė

18.June.2008

žinau, kad pastaruoju metu atrodau, kaip baisi darboholikė. nieko nepadarysi – paskutinė savaitė. tą progą klientai ir kolegos nusprendė kaip reikiant atšvęsti – dvi dienas ariau juodai po 9-10 val. šiandien jau kiek lengviau, bet vis tiek dar turėčiau dirbti, dirbti ir dirbti, tik kad nebegaliu. tai ir skundžiuosi į blogą bei kitais kanalais bandau pabėgti nuo darbo. bent trumpam.

užtat penktadienis jau paskutinė diena. tai reiškia, kad ryt paskutinė darbo diena, o penktadienį – tvarkymasis, darbų perleidimas, balius ir bye bye. laukiu nesulaukiu…

kalnas

13.June.2008

sako, ir šuo kariamas pripranta. aš ne šuo (bent jau man taip atrodo), bet va, antrą savaitę minu į ukmergės kalną ir turiu pasakyti, kad kuo toliau – tuo lengviau jis įveikiamas. baiminausi, kad tik nereiktų padėti dviračio į šalį, apsigyvenus vilniaus pakraštyje, bet dabar galiu užtikrintai pasakyti, kad viskas įmanoma.
be to, rytais visuomeniniu transportu į darbą turėčiau išvažiuoti 20-čia minučių anksčiau nei išvažiuoju dviračiu.

tiesa, dar vienas pastebėjimas būtų, kad su pora bokalų alaus kraujyje į kalną užminti dar paprasčiau.

įpročiai

12.June.2008

nauji namai suformavo naujų mano katės įpročių. štai vienas:

sesutė turi paukštį narvelyje. papūgą, lygtais. katė mėgsta papūgą stebėti. pulti dar nepuolė, todėl gal jau ir nebepuls. bet aš ne apie tai. aš apie tai, kad narvelis nakčiai yra uždengiamas dideliu medžiagos gabalu, o ryte, kai sesutė pabunda – atidengiamas.

taigi, mano katė, vos pajutus, kad sesutė bunda, tuoj pat atsiduria prie narvelio. ir letena kepšnoja medžiagą, tarsi norėdama pasakyti: “ė, nuimk jį”. kitaip tariant, jai turbūt trūksta vaizdo. o gal – draugijos.

šį rytą visa tai pasibaigė kiek triukšmingiau. mat katė turbūt nusprendė atidengti narvelį pati, kol sesutė dar miega. arba sugalvojo pasėdėti ant narvelio. nežinau, kaip ten tiksliai, bet ankstų rytą nutiko didelis bum viso narvelio (dėkui dievui, jis tik kokie 20 cm nuo žemės stovi). paukštis išsigando, o katė gerai gavo per nosį.

linkin park

11.June.2008

vakar buvau koncerte. apie koncertą daug nerašysiu, nes nelabai ką galiu pasakyti be “man patiko” ir “buvo jėga”.

geriau parašysiu, kaip patekau į koncertą. kartais ir man sekasi. šiaip jau nesu didelė linkin parkų gerbėja (nors esu klausius ir dar turbūt iki šiol kompe turiu vieną kitą dainą) ir eiti neplanavau.

bet štai ateina šefas ir sako visiems: “kas norit į koncertą? yra 2 bilietai.” neblogas šefas, ar ne?
kadangi norinčių buvo beveik visi, taigi, buvo traukiami burtai. taip, aš laimėjau. taip, man ir pačiai tai keista, nes laimė loterijose man paprastai nesišypso.

taigi, pasiėmiau sesę ir nuvažiavom į siemens areną. tiesa, pažiūrėjau bilietus – sektorius VIP. galvoju, nieko sau. bet negalvojau, kad bus, taip, kaip buvo.

pirmas dalykas, kurį pamatėm – milžiniškos žmonių eilės link arenos. visi laukia, kol juos įleis.  pastačiau sesę į eilę, o pati nuėjau pasižiūrėti. žiūriu, VIP įėjimas. pasiklausiau – taip, mums čia. taip ir atsidūrėm viduj be jokios eilės.

einam ieškot savo ložės. atidarom duris, o ten – baltom staltiesėm nukloti stalai su gėrimais ir užkandžiais. akimirką pagalvojau, kad ne ten pataikėm, bet sako mums “užeikit, užeikit”. pasirodo, ten (o niekas neperspėjo). na bet nieko baisaus nebuvo, pašnekėjau su svečius sutinkančiu vyruku apie šį bei tą, su kitais – apie futbolą (kurį rodė per ložėje esantį teliką) ir tiek. paskui susėdom į kėdes ložėje, o norintys bendrauti, liko už baro. ir tik tas vyrukas iš omnitelio vis papildyti vyno taurės pribėgdavo ir klausdavo ar nieko netrūksta.

ko trūko? užkandžių ir gėrimų tai pakako, bet trūko išsitaškymo. kažkaip sėdėti tokiame koncerte – nei šis, nei tas. taip ir iki galo negali įsijausti į atmosferą, nes juk čia ne tas atvejis, kai reikia susikaupus klausyti, o tas, kai gali išsidūkti į valias šokių aikštelėje. tuo stovėjimas apačioje, prakaituotoje ir besidaužančioje vieni į kitus minioje yra patrauklesnis. na bet bent kartą pabūti vipu – irgi geras jausmas.