Rašyti April, 2008

konkurencija

17.April.2008

va kaip būna. atjungė mums telekomas telefoną. administratorė pirma skambina trumpuoju numeriu (mokamas). jai sako, kad laukt reikės 10 minučių, kol sujungs. hm. padeda ragelį, skambina numeriu, kuris parašytas sąskaitos apačioje. išjungtas. skambina tuo, kur tel/fax. atsiliepia. kalba kalba, o jai staiga sako “bet jūs čia ne į Teo, o į Omnitelį paskambinote”.

kaip čia yra, kad Teo sąskaitos apačioje nurodyti Omnitelio numeriai?

kažkas apie darbą ir monotonija, tiesą pasakius, nelabai ir žinau, kas

14.April.2008

senatvė, monotinija ar tiesiog pavargimas ateina tada, kai nepaisant darbų perkrovos, nepaisant nesvietiško vėlavimo ir kaltės, nes nepadariau dar kažko, ką žadėjau, 23 valandą pasakau sau stop ir einu žioplinėti, žaisti su kate, skaityti knygos. ilsėtis. o dar už pusvalandžio – miegoti. kur tie studentavimo laikai, kuriais para išsitempdavo tiek, kiek reikėjo ir viskas buvo padaroma, tiesa, besiverčiant per galvą, bet laiku… kur tas metas, kai žioplinėjau sau be darbo ištisus pusdienius. supratau, kad ilgai nesugebėčiau būt sąžininga darbuotoja, kuri visas tas 8 valandas kiekvieną dieną skirtų darbui ir tik darbui. nes padirbus taip keletą dienų, mane jau apima baimė, kad gyvenimas prašuoliuos kažkur už lango, kuris man už nugaros, tad jo net nepastebėsiu. kai pagalvoji, kiek gyvenime dalykų, gerokai įdomesnių, nei darbas, bet jei 8 valandas per dieną skirsiu darbui – nespėsiu tais visais dalykais užsiimti. tad man reikia darbo, kuriame nereikėtų dirbi.

mane gyvenimas išlepino. kai pagalvoji, nesu turėjus tikrai rimto darbo. nuolat simuliuodavau ištisus pusdienius. kai įpranti taip gyventi – atprasti nebelengva. žinoma, kartais iš širdies atidirbti – visai malonu. bet kas per daug – tas nesveika. taigi, sėdžiu dabar ir gailiuosi, kad per savo kvailą galvą užsikroviau sau papildomų pareigų ir, maža to, dar ir papildomų atsakomybių. taip ir atsiranda bloge visokių įrašų apie darbo nešimąsi į namus. hm, gal atėjo laikas pradėti ieškoti naujo darbo?

lietutis

11.April.2008

žiūriu pro langą ir džiaugiuosi, kad pasisekė parminti 5 minutės iki prasidedant audrai. ne visada taip pasiseka, bet šioje srityje, turėčiau pasakyti, esu gana laiminga.

penktadienis

11.April.2008

geras šiandien penktadienis, nors ir nežinau kodėl. gal teisingai pradėjau jį – nuo ankstyvo pasivažinėjimo po vingio parką. ten taip ramu ir paukščiukai čiulba. ir kažkaip taip labai teisingas rytas ten tam parke.

paskui darbe sužinojau gerą naujieną – kad šefas bus tik iki pietų. nors mano šefas nepiktas, bet vis tiek kai jo nėra, visi daug lengviau atsipučia.

paskui sužinojau kitą gerą naujieną – kad kaip visada turėsiu krūvas darbo. keista, bet tai nesugadino nuotaikos. rytas buvo itin darbingas – padariau net keletą seniai eilės laukusių darbų.

per pietus su kolega leidom sau po bokalą alaus. kai pagalvoji, kas čia blogo dėl to bokalo alaus, bet vis tiek jį leidę sau jautėmės truputį nusižengiantys ir truputį šventiški.

po pietų visiškai užtingėjau ir nusprendžiau beveik nebedirbti, tik truputį. darbai palauks pirmadienio, dažniausiai gi palaukia. žinoma, paskui tenka verstis per galvą ir persidirbti, bet negi dabar man tai rūpi?

dabar jau išeinu namo. tiksliau ne namo, o kur nors pažioplinėti. paskui – į kiną, prasideda mano kino pavasario savaitgalis.

Ivona, burgundijos kunigaikštytė

10.April.2008

 

vaitkus yra tas režisierius, iš kurio niekada nežinai, ko tikėtis. ir dabar žinojau tik tiek, kad šis spektaklis pusėtinai įvertintas kritikų. tai ir nuėjau. ir pasibaisėjau.

na, ne viskas buvo blogai. pirmiausia, tekstas buvo labai geras. kuo toliau, tuo labiau man patinka Gombrovičius, puikiai ironizuojantis visuomeninius, politinius, socialinius dalykus. antra – iš principo sprendimai buvo tikrai neblogi. nors aukštuomenės pasodinimas už grotų ir sulyginimas su zoologijos sodo beždžionėmis – kiek nuvalkiota idėja, bet labai gerai žiūrisi. vizualinė pusė irgi puiki – vien ko vertas pliažas. tačiau bandymas kurti absurdą, groteską scenoje – nevisai pavyksta, nes daugiausia temačiau balagano, kuris nekabina, nesukrečia ir net nestebina. o popsiniai muzikiniai ar anekdotiniai intarpai visiškai sugadina įspūdį. spektaklis – neišnaudotas, neišbaigtas, perkrautas specefektais, kurie užgožia ir susilpnina teksto įspūdį. o juk turėtų jį sustiprinti.

aktoriai pjesei parinkti labai neblogi, tik labai nepatiko visų numylėtinis kazlas, kuris perspaudžia soluodamas ir siekdamas vienintelio tikslo – kad publika iš jo nusijuoktų. gerai, kai tas juokas dera prie spektaklio, bet kai jis nelabai reikalingas ir dar priverstinai išplėštas iš publikos – dedu didelį minusą.

apibendrinant – spektaklis palieka įspūdį dėl išskirtinių scenografinių ir vizualių sprendimų, tačiau po jo labai apgailestavau, kad nei medžiaga, nei sceninis balaganas nebuvo pakankamai suvaldytas ir nesukūrė tokio stipraus įspūdžio, kokį tikrai galėjo sukurti.

o juokingiausia buvo grupė moksleivių už sėdinčių už manęs, kuriuos čia mokytojos atvedė, kaip į istorinį spektaklį (kaip supratau – vietoj istorijos pamokos). akivaizdu, kad jie, įskaitant mokytojas, visiškai nieko nesuprato. kaip ir didelė dalis publikos.

nemirtingoji

10.April.2008

buvau teatre čia kartą (spektaklį dar aprašysiu), per pertrauką šalia manęs sėdėjusios moteriškės išsitraukė kažkokius ten draudimo popierius ir pradėjo dalintis įspūdžiais. užmečiau akį į vieną tokį popierių, žiūriu ir matau:

Mirtingumas – 0%

oho, galvoju, čia kažkas įdomaus. visada maniau, kad šiaip jau žmogaus mirtingumas yra 100%. o čia -nulis. vadinas, nemirtingoji.

aišku, galbūt šį rodiklį skaičiuoja kaip ir sergamumo rodiklį – kuo dažniau sergi, tuo didesnis procentas turėtų būt. kitaip tariant, kuo daugiau miršti – tuo didesnis mirtingumo rodiklis. norėčiau pamatyti ką nors su 25 % mirtingumu, pavyzdžiui.

p.s. aš suprantu, kad tie rodikliai turbūt turi kažkokią visai kitą prasmę, bet ką pamačiau ir pagalvojau – tuo ir dalinuosi.

nuotrauka

10.April.2008

šiandien išsiunčiau į vrm pirmąją nuotrauka, kurioje įamžinta mašina ant dviračio tako bei gražus ženklas, draudžiantis sustoti.

svečiai

7.April.2008

karts nuo karto priimu ką nors iš hospitality club’o pas mane panakvoti. karts nuo karto ir pati panakvoju pas hc narius (bet čia jau kita istorija). praėjusią savaitę kaip tik pasisvečiavo pas mane 1 vokietis (savaitės pradžioje) ir 2 suomės (savaitės pabaigoje).

vokietis buvo labai intelektualus, labai draugiškas ir kiek nuobodokas. pastaruoju metu jis gyvena meksikoje. atvažiavo čia į kažkokius dirigentų kursus. visada labai dėkojo už kiekvieną smulkmeną ir labai daug žaidė su mano kate. žodžiu, visai neblogas variantas.

paskui jį pakeitė 2 suomės mergos. štai tokių žmonių nesuprantu – atvažiavo ketvirtadienio vakarą, visą vakarą praleido namuose, penktadienį visą dieną šopinosi (taip pačios sakė), vakarą praleido vėl namuose (gulėjo lovoje) ir šeštadienį iš pat ryto nusprendė išvažiuoti atgal į rygą (kur jau buvo nuo pirmadienio). turbūt todėl, kad nieko gero vilniaus parduotuvėse nerado (taip irgi sakė). įdomu, ar bent buvo įkėlusios koją į senamiestį?

ir dar kultūros mergaitėms truputį trūko. sakyčiau, kiek per greit mano kambaryje pasijautė kaip namuose – net kojas depiliuotis pradėjo.  labiausiai mane nervino šeštadienio rytą, kai kalbėdamos tame pačiame kambaryje, kuriame aš miegojau, nė nesivargino nors truputį pritildyti balsus.

sereikiškės

4.April.2008

per pietus buvo gražus oras, o kolega, su kuriuo pietaujam – išvažiavęs, tai nusikasiau iki pat sereikiškių. vasarą eidavau karts nuo karto ten ant suoliuko pietauti. dabar gi nuėjau, prisėdau ant suoliuko, apsidairiau ir pasijutau kiek nejaukiai. visos kitos moterys parke, kiek užmačiau, stūmė prieš save po vežimėlį ar bent jau vedėsi po bamblį už rankos. mamyčių ir auklyčių parkas tos sereikiškės. bent jau per pietus.

citata

3.April.2008

iš vieno klientų atsiųsto teksto:

„Kūdikio odelė yra švelniausias ir labiausiai bučiuojamas dalykas pasaulyje.“