savaitgalis jau buvo prieš geras dvi dienas, bet tik dabar atradau laiko jį aprašyti. o savaitgalį ne niekais užsiiminėjau - savanoriavau vaikų kūrybos festivalyje sereikiškėse.

aš jau toks žmogus - kai nieko nebespėju, užsikraunu ant galvos dar kokį darbą, kad būtų dar sunkiau. taip ir su šituo savanoriavimu - ėmiau ir užsirašiau būti VEKS savanore. ir labai džiaugiuosi, nes savaitgalis su vaikais puikiai išvalė smegenis.

myliu vaikus ir dažniausiai atrandu su jais bendrą kalbą. tad darbas vaikų kūrybos festivalyje - kaip tik man. daugiausia maliausi kūrybinėse dirbtuvėse, kur vaikai piešė, lipdė iš molio, vėlė vilną ir kitaip demonstravo savo kūrybiškumą. iš tiesų labai įdomu žiūrėti, kaip vaikai, pamatę, kokių dalykų galima pridaryti iš molio, patys tuo užsidega ir ima lipdyti savo fantazijas. labiausiai mane žavėjo vienas berniukas, kuris su kiekvienu darbeliu vis didesnių dalykų prisigalvodavo. o jo tėtis vis nekantravo “šis darbas bus paskutinis”, tačiau berniukas su tuo nesutikdavo. kai lipdė savo didžiausią šedevrą, tėtis nekantravo jau labai labai: “kada baigsi?” “ar jau greitai?” “kiek dar liko?”, jaunasis kūrėjas (kokie 7-8 m) neapsikentė: “ar nematai, kad man čia viskas griūna, o tu vis “kada baigsi, kada baigsi”!!!

žodžiu, savaitgalis buvo tikrai smagus, prisibendravau daug su vaikais, pasikroviau gausybę teigiamos energijos ir kartu oficialiai įsirašiau į VEKS savanorius.  su jais susimatysiu GMD.

ir šiaip esu žiopla, bet pastarosiomis dienomis akivaizdžiai persidirbu, nes žioplumas didėja nesulaikomais kiekiais. jau nekalbu apie telefoną, kurį palikau namie - taip daug kam nutinka. voką užklijuoti nesudėjus pusės dokumenų - irgi pasitaiko. bet šiandienos žioplumo viršūnė buvo saga, ištrūkusi iš švarkelio. dažniausiai vežiojuosi juodo siūlo ir adatą, taigi, sėdau siūt. siuvu ir galvoju apie kažką ten. tvirtai prisiuvau, kad lengvai neištrūktų, siūlą užtvirtinau ir nutraukiau, apsivilkau švarkelį - ir tik tada pastebėjau, kad sagą įsisiuvau iš vidaus, o ne iš išorės, kaip kad turėtų būti…

Straipsnio antraštė: “Miškas - ne poilsiui, o verslui”

Draugė W. skaito, aš žiūriu ir matau viršuj citatą. Citata tai citata, bet va, po ja matau pavardę ir, svarbiausia, prieraišą prie pavardės..

Vilnelė: hm
W: mhm, taip dabar vadina tuos…
Vilnelė: …poetus?

vakar apnakvindinau vieną tokį arabą iš vokietijos. atvažiavo vakare, ryte išvažiavo. per visą tą laiką taip ir nepamačiau jo be skrybėlės. visą laiką kol vakare sėdėjo jis pas mane ant sofkutės, gėrė arbatą ir pasakojo apie savo keliones, jis nenusiėmė skrybėlės. nežinau, tik ar miegojo su ja ar be jos.

kadangi aš augus krašte, kurio papročiai teigia, kad namuose būti su kepure yra nepagarba namams - man buvo labai neįprasta. nors ir suprantu, kad jo tautos papročiai priešingi - jie linkę slėpti plaukus visą laiką.

bekraustydama gaisro nuotraukas iš fotoaparato, atradau traktoriuką. jį fotografavau prieš porą dienų, kai buvau dvarčionyse (pietavau ten, tik neklauskit, kodėl ten) ir žadėjau parašyti į blogą, kaip man buvo gera tuose dvarčionyse. neparašiau. tad trumpai, geri dalykai dvarčionyse:

1. traktoriukas. jis ten tiesiog stovėjo, niekieno nepaimtas.

2. supynės. prisisupau, kaip vaikystėje.

3. didelis didelių skruzdėlių skruzdėlynas. mėgstu stebėti, kaip jos dirba.

4. narcizų darželis. vos neišskyniau. bet pagalvojau, kad kokia bobutė gali stebėti jį pro langą.

5. maxima su 1 xsu. nes turi ledų.

6. pušynai. nes turi daug gryno oro, be to, yra miškas, o miške nebuvau nuo praėjusios vasaros gal. tiesa, nieko gero, kad pušynai turi ir krūvas šiukšlių.

daugiau nelabai ką ten spėjau pastebėt. pietūs juk visai neilgi, kai pagalvoji.

šnipiškės vėl degė.

įdomu, kieno daugiaaukštis po metų kitų išaugs šioje vietoje.

vakar supratau, kad vilniaus viešasis transportas visai nebūna sausakimšas ir kad jis tikrai man patinka, netgi tas mano nuostabusis 11 autobusas, kuris niekada neatvažiuoja laiku - yra erdvus ir nuostabus.

šį pasikeitimą sąlygojo vienas video, kurį parodė brolis. jį pažiūrėjus, iš naujo supratau žodžio “sausakimšas” prasmę.

po vakarykščio pasivažinėjimo dviračiu, šiandien išsiunčiau 17 nuotraukų policijai. kas žino, kiek už tai kiaušinių krepšelyje sulauksiu?

šiandien savo dviračio krepšelyje radau nevirtą kiaušinį, kuriam markeriu buvo nupaišyti veidas ir plaukai. kiaušinis krepšelyje atsirado dviračiui bestovint prie mokytojų namų.

taip ir nesupratau, kas tuo norėta pasakyti.

tiesa, kiaušinis sukėlė man šiokių tokių problemų, kadangi pastebėjau jį jau bevažiuodama - kai jis sudužo. ir ištepliojo visą krepšelį, šiek tiek dviračio ir vieną mano batą.

šiandien mindama namo prie lukiškių aikštės stebėjau keistą reiškinį. viena tokia solidaus amžiaus moteriškė su bordiniu skėčiu šoko lietuje. na gerai, ji ne tiek šoko, kiek lingavo ir sukinėjosi į šalis, bet vis tiek tai buvo visiškai neįprastas žmogaus gatvėje elgesys. ir kažkaip man tai labai gražu buvo. nežinau, kas ją privertė ten šokti, iš gero ar ir blogo gyvenimo taip, bet toliau numyniau šypsodamasi.