Rašyti March, 2008

kaip žmonės reaguoja į komentarus

9.March.2008

man komentarai patinka. ypač neigiami, tie, kurie išvadina mane debile ar kaip nors panašiai – didelė juoko dozė, dažniausiai, garantuota. užtat yra tokių, kurie į neigiamus komentarus reaguoja daug jautriau. konkretus pavyzdys: per aplinkui sužinojau, kad vienas toks žmogus skundžiasi, neva aš rašau jam labai piktus komentarus, jis manim nusivylė ir daugiau nebedraugaus, nes aš blogas žmogus. turiu pripažinti, kad mums su šiuo žmogum juoda katė jau anksčiau perbėgo kelią ir sutariam nekaip, bet aš tokius dalykus sprendžiu paprastai – ignoruoju. taigi, jokių komentarų nerašiau. net neskaičiau to posto. bet, pasirodo, kalta likau dėl to, kad mano IP sutampa su komentatoriaus IP (kai kam IP vis dar yra vienintelis ir neginčijamas tapatybės įrodymas). pasirodo, kažkas tikrina komentatorių IP, lygina su turima IP duombaze ir, turbūt, rašo pliusus bei minusus į tą bazę už teigiamus ir neigiamus komentarus. šiandien gavau riebų minusą (dar vieną). ką gi, ta proga gal reiktų per kokį anonymaiserį pasijungti ir parašinėti tikrai piktų komentarų?

ar man vienintelei tai atrodo perdėta reakcija? ypač ta dalis, kurioje yra skambinama kažkam pašaliniam ir verkiama, kad vilnelė bloga, tikra niekšė.

P.S. mielas žmogau, apie kurį kalbama, jei kartais skaitysi, ką čia prirašiau – mano bloge gali išlieti visas susikaupusias nuoskaudas. aš IP netikrinu ir komentatorių neskundžiu.

neklausk

7.March.2008

artėja kovo 11. ta proga, citata iš patriotiniais jausmais persunkto kūrinio:

“Neklausk manęs, kur Nemunas teka,
Tik Maironis į tai atsakyti gali.”

dar apie “per sniegą”

7.March.2008

o šiandien kolega juokės: “tu vakar su dviračiu, o šiandien ne???”

taip, atrodo kvaila. bet aš net ne dėl sniego – aš dėl stabdžių. jiems labai blogai. arba, galima sakyti, jie yra menami. ryt važiuosiu naujų stabdžių kaladėlių.

per sniegą

6.March.2008

pastaruoju metu itin netaikliai renkuosi dienas, kada man važiuoti ir kada nevažiuoti su dviračiu. štai užvakar, tokia graži diena, o aš – troleibusu. vakar – tas pats. šį rytą pažiūrėjau pro langą ir pagalvojau – viskas, man užteks. ir sėdau ant dviračio.

ta proga pirmą kartą teko minti per sniegą. kad sninga į akis – jau esu pripratus. bet per sniegą duobių nesimato. ir dar sutryptas sniegas  visaip, tad dardėjau per jį smagiai ir vis slysčiojau. o dar mano stabdžiai beveik neveikia…

tad važiavau šiandien iš darbo vėžlio greičiu. parvažiavau sėkmingai, tik rankos nušalo, kai pirštinės sušlapo.

mašina

6.March.2008

kai buvau maža, sakydavau, kad noriu raudonos mašinos ir su vairuotoju. dabar jau didesnė, tai moku pagooglint ir susirast, kokios mašinos noriu. pvz.

žirniamašinė

bet čia tik pvz. iš tiesų tai norėčiau mašinos su charakteriu:

(sau mašiną galite pasirinkti čia)

protmūšis

6.March.2008

vakar pirmą kartą dalyvavau protmūšyje. ir vos nelaimėjau.

iš visos komandos atvykome tik dvi mergos. abiems – pirmas kartas. bet buvome pasiryžusios kovot iki galo ir atsakinėt kuo durniau. pasidalinome pareigas – draugė spaudžios mygtuką, aš gražiai atrodysiu. kas galvos atsakymus – taip ir nesusitarėm, tad abi atsakėm po vieną klausimą. būtume atsakiusios ir trečiąjį, ir laimėjusios, bet nemokėjom elgtis su mygtuku ir paspaudėme jį per anksti. tad pralošėm. bet tik vienu tašku. ir vieną komandą apdėjome (šiaip žaidžia trys komandos). tad viskas ne taip ir blogai.

man patiko protmūšis. sugalvoji kokį nors idiotišką atsakymą ir jis pasirodo teisingas. dažnai ne tiek žinių reikia, kiek šiek tiek kreivai mąstyti. o tą aš tikrai sugebu.

“…padarytų bet ką…”

5.March.2008

paprastai kates šeriam sveriamu maistu iš Kikos, tačiau kartais taip išeina, kad joms tenka pasitenkinti maistu iš parduotuvės.  šįryt aš pirmą kartą paskaičiau, kas rašoma ant tų parduotuvinių pakuočių ir supratau, kur čia šuo katė pakastas:

“Katės su Kitekat katei būdingu charakteriu yra laisvos ir protingos, jos visada žino, ko nori. Kai ateina laikas ėsti, šios katės padarytų bet ką, kad tik gautų Kitekat ėdalo…”

brolis pasakytų, kad mano katei terminas “protingos” netinka. aš pasakyčiau, kad jo katei tas terminas netinka dar labiau. bet ne apie tai aš. aš apie “padarytų bet ką”.

ką daro mano katė? ne gana to, kad miaukia už durų, miaukia prie šaldytuvo, miaukia besitrindama apie kojas, ji dar ir savaitgaliais neduoda miegoti iki pietų (kaip aš būčiau linkus). viskas prasideda kokią 9 ryto nuo laipiojimų per mane. jei tai nepadeda, laipiojimas papildomas miauksėjimu. jei vis dar nesikeliu ir nejudu link šaldytuvo, katė atsitupia man prie veido ir su letenėle kepšt, kepšt per veidą. arba, jei išlindus iš po antklodės kokia koja, tai kepšt kepšt gali būti ir su nagučiais per koją. tada belieka arba slėptis po antklode, arba mesti katę nuo lovos (kur ji netrukus sugrįš), arba keltis ir judėti šaldytuvo linkui.

troleibusinė publika

5.March.2008

šiandien šefo nėra, todėl leidau sau maloniai pavėluoti. į troleibusą įlipau pora minučių po 9 val. ir net nustebau – taip keičiasi publika troleibuse, važiuojanti prieš 9 ir po. visiškai kitoks asortimentas. iki 9 val. troleibusas pilnas žmonių, važiuojančių į darbą, vyresnių, jaunesnių, bet kažkas bendro tarp jų yra – turbūt ta nelaiminga mina veide – ir vėl į darbą. tuo tarpu, troleibuse po 9 val. vyrauja bobulytės. tos, kurios, turbūt, laukia, kol grūstys baigsis ir galės ramiai sėdėdamos važinėtis. dvi iš jų, sėdėjusių prie manęs, garsiai aptarinėjo visus vilniaus turgus. ten, tikriausiai, ir važiavo.

kovas

4.March.2008

tikras kovas – pagalvojau šį rytą pažiūrėjus pro langą. nežinau, bet kažkodėl man kovą būtinai turi pasnigti, ir tik tada jis tampa tikruoju lietuviškuoju. bobutės troleibuse bėdavojosi, kad netikęs oras, bet kai gulėjau lovoj ir tingėjau keltis – mačiau lengvai snyguoriuojant ir vien dėl to vaizdo pasakyčiau, kad tikęs tas oras. kas, kad batai peršlapo, kol iki darbo nuklampojau.

geras kovas, pagalvojau šiandien, kai darbe skaičiavomės, kiek nedarbo dienų nusimato šį mėnesį. iš karto dirbti lengviau, kai supranti netrukus daug tinginiausi. dar lengviau dirbti, jei darbo beveik nėra. atrodo, visus darbus būsiu palikus vasariui.

man patinka kovas, gal net galėčiau jį pavadinti mėgiamiausiu mėnesiu.  taip taip, aš šališka šio mėnesio atžvilgiu. na ir tegu.

keista, bet šiandien pagaliau jaučiuos pavasariškai. turbūt, pavasaris man labai jau glaudžiai siejasi su šlapdriba.

NOA. Antra diena

2.March.2008

kiek pavėluotai imuos antros dienos aprašymo.

festivalis gerokai pasitaisė. jokių sutrikimų, net projektorius jau buvo nureguliuotas. deja, dėl to jis prarado nemažai žavesio – lepsusai ir techniniai nesklandumai labai pakėlė nuotaiką, atgaivino atmosferą, o be jų buvo tiesiog nuobodu.

operos šį kartą buvo rimtesnės. bet nepasakyčiau, kad daug geresnės.

Bildungas

pasirinkti tokią medžiagą sceniniam veikalui – pirmoji autorių klaida. tokį neteatrališką ir pernelyg deklaratyvų tekstą atskleisti scenoje ir profesionalams būtų nelengva. čia buvo prasilenkta su pačia teksto idėja – haliucinacijos, sapno scenoje visai nesimatė. statiškas vaizdas visiškai netiko. aišku, ko norėt, kai stato ne režisierius, o choreografė (ir dar nepasakyčiau, kad labai stipri). tad opera buvo tiesiog nuobodi.

Sesuo

vėl absoliučiai statiškas veikalas. tiesa, jam tai truputį labiau tiko, bet vis tiek buvo nuobodu. pradžia dar atrodė kažką žadanti, bet niekas taip ir nepasistūmėjo į priekį. lėtai blaškėsi toji sesuo po scena, blaškėsi, bet, atrodė, daugiau iš neturėjimo ką veikti, o ne dėl to, kad taip buvo sumanyta. muzika man kiek labiau patiko, bet jos ritmiškumo scenoje niekas neišnaudojo, o gaila.

Svingas

o kai žmonės nors truputį nutuokia, su kuo dirba – gali padaryti labai neblogą operą. tokia ir buvo Svingas – vienintelis sceninis, o ne tik muzikinis kūrinys per vakarą. sukurtas sceninis vaizdas, yra veiksmas, siužetas, muzika irgi turi savo dramaturgiją. ir atlikėjai visai neblogai išmuštruoti – juda, vaidina, kuria vaizdą. man patiko.

apibendrinant antrąją dieną ir visą festivalį, turėčiau antrą pagrindinę pastabą organizatoriams ir kūrėjams – įsigilinkite į žanrą ir tik tada pradėkite kurti. tiek libretistai, tiek kompozitoriai dažniausiai prasilenkė su opera, nes nesuprato, kas tai per daiktas, kas jam būdinga ir kas yra būtina. apie režisierius iš viso nėra ką kalbėti – jie pražiūrėjo tokius esminius principus, kurių pražiūrėjimą galima atleisti tiktai visiškam teatro neprofesionalui.