Rašyti March, 2008

dryžiai

17.March.2008

beje, mano dryžiui (mano dryžuotam dviračiui) prasidėjo pavasaris. jis ėmė ir persidažė dryžius. ir dabar yra dar gražesnis, nei buvo. koks – nesakysiu, kad sutikę mane nustebtumėt.

Laisvės kaina

17.March.2008

Laisvės kaina

tai naujas amerikietės Yanos Ross darbas Lietuvoje. Spektaklis apie moterį, kuri išnuodija visus, trukdančius jai gyventi. spektaklis keistas – taip lengvai, beveik šokio žingsniu ir tarsi punktyriškai nužymimos visos mirtys, o kiekvieną naują puodelį nuodų publika palydi juoko pliūpsniu.

labai vientisas spektaklis, toks, kurį, regis, pasižiūri vienu įkvėpimu. tuo man jis labiausiai ir patiko. viskas labai gerai dera tarpusavyje – muzika, scenografija, režisierės darbas. ir aktoriai – labai gerai sukurti vaidmenys, gražu žiūrėt. stiprus Valiukaitės vaidmuo, kurio iš pradžių negalėjau perprasti. jos Geišė tarsi netiko prie aplinkos, prie spektaklio, prie visko, bet būtent tai vėliau ir sukūrė įspūdį – išsilaisvinusios moters įspūdį. kiti personažai puikiai jai asistavo.

tik man pritrūko ko nors gilesnio. dabar spektaklis lengvutis, tarsi mirusiųjų mušinėjamos “snaigės” ir tai man nevisai dera su faktu, kad beveik visi personažai išnuodijami. aš sutinku, kad ir tokie dalykai gali būti pasakojami per lengvumą, tačiau labiausiai man nepatiko, kad spektaklis tarsi teigia, kad tikslas pateisina priemones. kad galima pakišti po puodelį užnuodytos arbatos kiekvienam, kuris tau nepatinka, kuris tave varžo, riboja be jokių pasekmių, išskyrus, nebent, vienatvę. dabar susidaro toks įspūdis, kad viskas, kas įvyko – nevaldomas procesas, tarsi netyčinis, tarsi būtinas. taip, Geišė kenčia, tačiau tą kančią čia pat užgožia lengvumas, su kuriuo dar kažkam ji atneša puodelį arbatos. ir dar tas lengvumas, kuris vyrauja anapus – mirusieji laimingi, tarsi nuodai būtų buvęs išsigelbėjimas ne Geišei, o jiems.

be to, spektaklyje daug dalykų, kurie, regis, padaryti vien tam, kad būtų gražu žiūrėt. tarsi be motyvo. taip, žiūrėti gražu ir žiūrovas nenuobodžiauja, bet man kyla klausimas – kam to reikia? nepateisinu žaidimų scenoje, kurie yra vien tik šiaip sau.

bet  kuriuo atveju, spektaklis tikrai neblogas. tas, į kurį galima nueiti ir antrą kartą – o kaip mažai tokių spektaklių teko matyti pastaruoju metu.

dovana

16.March.2008

gavau dovanų saldainių. atrodytų, kas čia tokio? bet jūs pažiūrėkite į nuotrauką:

saldainiai

tarp kitko, šią dovaną man įteikė garbingo amžiaus moteriškė. o dar sako, kad jaunimas patvirkęs…

DALIGALA

15.March.2008

ėjau į šį reginį (vadinamą sarsuela, o kas tas tokio – man tik labai neapibrėžtai aišku) nežinodama, ko tikėtis, todėl išėjau visai smagiai praleidus laiką. geri kūrėjai ir geri atlikėjai sukūrė labai neblogą reginį, o pasirinkta tema dar pridėjo tam šarmo.

epizodiškai atpasakota Dali ir Galos istorija nestokoja Dali pritinkamo ekscentriškumo.  muzika pilna atpažįstamų motyvų, tačiau gražiai jais žaidžiama ir puikiai atliekama. vaidina ir pagrindiniai atlikėjai, ir choras, ir visai neblogai. scenografija gana įspūdinga, o viską labai gražiai papildo video vaizdai. taip kad yra į ką pažiūrėti.

tačiau ne viskas taip tobula. man užkliuvo istorijos padrikumas, epizodiškumas. na taip, istoriją galima įžiūrėti – Dali sutinka Galą, jis pasiekia savo viršūnę, paskui visus atstumia, net ir Galą, ir miršta. tačiau man trūksta epizodų susietumo, jų motyvuotumo, galiausiai draminio veiksmo, kuris nebūtų pasakojamas tik programėlėje. kodėl būtent tokie Dali gyvenimo epizodai buvo pasirinkti? pavyzdžiui, scena su rusais, regis, pasirinkta vien tam, kad būtų galima sukelti publikai sentimentų, pažaisti žinomais motyvais ir taip pelnyti žiūrovų palankumą. o ką tai duoda Dali ir Galos istorijai?

o labiausiai man nepatiko negalvojimas apie žiūrovą. sėdėjau taip, kad didžiąją dalį spektaklio choras man užstojo solistus ir visą vaizdą. ir ne vienai man taip – esu tikra, kad koks trečdalis žiūrovų turi lygiai tokių pačių nusiskundimų. ir kam tą chorą kelti ant pakylos, taip aukštai? dažnai dviem laipteliais žemiau nulipę choristai būtų pakeitę visą situaciją.

o labiausiai man patiko Pikaso ir jo zuikutis.

kempiniukas gūglėj

14.March.2008

gūglė pasirašė, matyt, kontraktą su kempiniuku, nes gtalk’e atsirado kempiniukiški smailai. man jie labai labai patinka.

gtalk smailai

Suskydau

13.March.2008

Anksčiau toks lietus nepriversdavo manęs mesti dviračio. Apsivilkdavau lietpaltį ir pirmyn. O dabar…

Šiandien autobuse sutikau pažįstamą, tai ji išpūtė akis “o kur dviratis, juk sniego nėra?!”. Sakau: “Lyja”. Sako: “O koks ryšys tarp to ir dviračio?”. Tada ir supratau, kad suskydau.

stintos 2

12.March.2008

kadangi populiariausi du žodžiai užklausose, kurios atveda žmones į mano blogą, yra “kepti” ir “stintos” (savaime suprantama, dažniausiai jie pasirodo poroje), tai nusprendžiau stintų mėgėjams paruošti dar vieną specialų įrašą, kuriame vaizdžiai papasakosiu kaip kepti stintas (net jei stintų sezonas, regis, jau baiginėjas). įrašas tiems, kas nesuprato ankstesniojo.

kopijuodama pragaro virtuvę, kiekvieną žingsnį nufotografavau. tad galim pradėti. tik perspėju – tolesni vaizdai jautresniems asmenims gali ir nepatikti. galvų kapojimas ir etc.

pirmiausia reikia gauti stintų. aš jas gaunu iš šaldiklio, taigi, pusdienį jos praleidžia bliūde. šyla. susipažinkite. į jus žiūri šio įrašo žvaigždės:

kai atšyla, prasideda smagioji dalis. imam didelį peilį ir atskyrinėjam galvutes nuo kūnelio. žuvytėms jau nebeskauda, tačiau jos vis dar kaltinančiai žiūri. pjauti reikia kiek įstrižai, už žiaunų. paveikslėlyje daugmaž matos.

tiesa, šita dalis nėra būtina. kai kas kepa jas su galvytėmis. tegu, bet man taip labiau patinka, nes pjaudama galvytes dar ir žarnas ištraukiu. dar man sakė, kad iškepus su galvytėmis galima galvytę nulaušt ir su ja žarnos išsitrauks. bandžiau, bet žarnos neišsitraukė. tad pjaustau galvytes. galvyčių daugėja, daugėja ir daugėja. ir visos jos vis dar žiūri (kraupiausia nuotrauka įraše).

galiausiai, kai visos žuvytės nugalvintos (ang. beheaded), jos neria į miltus. kad būtų  skaniau, miltus maišau su prieskoniais. naudojau vegetą ar kažką panašaus.

išmiltuotos žuvytės jau laukia savo eilės pasideginti aliejuje.

į keptuvę. čirška žuvelės, čirka, kol iščirška. kai aš kepu – pilna virtuvė dūmų. bet tai nereiškia, kad žuvytės dega.

viskas. tik iš keptuvės ištraukt reikia. tada jau galima valgyti. o galima ir nevalgyti.

blemba

12.March.2008

na kodėl tą dieną, kai turėčiau būti laiminga laiminga, mane išduoda mano kūnas ir tegaliu susiriesti ir galvoti vien apie skausmą? ačiū dievui, kad situacija gerėja ir aš bent jau galiu įsijungti blogą ir pasiskųsti.

saulutė išlindo ir žmonės išlindo

10.March.2008

o šiandien taip smagu prasilėkti dviračiu neries pakrante, pilna žmonių, šeimų su vaikais, moteriškių su vežimėliais ir visi tokie laimingi laimingi, tarsi saulę pirmą kartą pamatę.

gražiausias dalykas man pavasarį yra žmonių gražėjimas.

cherchez la femme

10.March.2008

niekaip nesuprantu, kodėl festivalio organizatoriai negalėjo pavadinimo užrašyti taip, kaip aš. jie parašė lietuvišką tarimą: Šeršėliafam. atrodo kvailai.

bet kuriuo atveju, minimaliai sudalyvavau festivalyje. pažiūrėjau 2 filmus. tiesa, festivalis dar nesibaigia, bet kažkaip turiu įtarimą, kad daugiau nieko nebepažiūrėsiu. taigi, trumpai apie anuodu.

Saulutės ( Sedmikrasky, 1966)

66-ųjų metų filmas, bet į tokį nepanašus. labai siurrealistinis ir simbolinis. ir labai smagus. dvi merginos nusprendžia būti blogomis. dažniausiai tai pasireiškia vyrų viliojimu ir apgaudinėjimu. dar jos daug valgo, visą filmą vis valgo ir valgo (todėl nerekomenduoju žiūrėti nepavalgius). įdomiai dėliojamos scenos, keičiamos erdvės, daug ryškių detalių, įdomių smulkmenų. filmas labai gražiai padarytas, priverčia ir nusišypsoti, ir susimąstyti. man patiko.

Tėja (Tea, 2007)

filmas visai šeimai, tiksliau – vaikams. labai gražus filmas, bet ir visai nepopuliarus – suskaičiavau tik kokius 5 vaikus seanse (+ gal 10 suaugusiųjų). pasikartosiu – labai gražus filmas, pradedant gamtos vaizdais, baigiant įvairiom detalėm, netgi veikėjų apranga neįprasta bei graži. ir visos detalės labai išbaigtos, nieko nereikalingo ar netinkamo. kiek mistiška istorija, kiek liūdna, kiek pamokanti. pabaiga liūdnoka, tačiau, kaip ir turi būti vaikiškuose filmuose – teikianti vilties.  nors filmas tikrai vaikiškas – yra simbolikos, scenų, momentų, kuriuos kažin ar supras vaikai. tad jis skirtas ir mamytėms, tėveliams ar močiutėms, atlydėjusiems vaikus į kiną. man dar labiau patiko.